kalBa iR kitos
5. Sintagmatika ir paradigmatika
kita vertus, šis pavyzdys gražiai parodo, kad kiekvienas naujas į kalbos sistemą patekęs elementas (šiuo atveju skolinys) visada susiejamas su kitais jos elementais (šalia зонтик atsiradus tariamam jo pamatiniam žodžiui зонт, skolinys įsijungia į kitų priesagos -ик vedinių klasę). sinchroniškai tiriant kalbą nesunku pastebėti, kad šalia regu-liarių (sisteminių) jos reiškinių neretai egzistuoja ir įvairių išimti-nių (nesistemiišimti-nių, marginaliišimti-nių), kurie paprastai liudija kokio nors kalbos sistemos reiškinio ar jos elemento istorinį pakitimą. Pavyz-džiui, šiandien lietuvių kalboje vartojamos trejopos veiksmažodžių kosėti, niežėti, peršėti esamojo laiko 3 asmens formos: kosi, perši (kaip tyli), kosėja (kaip blogėja) ir kosti, peršti, niežti (su neįprasta galūne -ti). Formos kosti, peršti, niežti yra užsilikusios iš tų laikų, kai kosėti, peršėti, niežėti priklausė šiandien jau išnykusiam atema-tiniam asmenavimo tipui40.
5. Sintagmatika ir paradigmatika
kalbos sistemoje visi jos vienetai – nuo mažiausių (elementa-riausių) iki sudėtinių – yra susiję dvejopais sisteminiais skirtumo ir tapatumo ryšiais, kurie paprastai vadinami sintagminiais ir paradi-gminiais santykiais, o šių santykių visuma atitinkamai – sintagmati-ka ir paradigmatisintagmati-ka.
Sintagminiai santykiai (gr. σύνταγμα „rikiuotė, dermė“) –
tai linijiniai, arba sekos, santykiai, susiklostantys tarp kalbos vienetų jiems jungiantis vienam su kitu į tam tikras sekas (fonemų jungi-nius, morfemas, žodžius ir pan.). sintagminių santykių egzistavi-mą objektyviai lemia linijinis kalbėjimo pobūdis – juk neįmanoma dviejų žodžių ar dviejų garsų ištarti arba parašyti vienu metu, o tik vieną po kito.
40 Veiksmažodžiai, kurie buvo asmenuojami atematiškai (gr. ἀ „be-“+θῆμα „kamien-galio balsis“), turėjo kitokias, tiesiai prie šaknies dedamas asmenų galūnes -mi, -si, -ti, -me, -te, pvz.: esmi „esu“, miegmi „miegu“, esi < es-si, miegsi „miegi“, esti „yra“,
miegti „miega“, esme „esame“, miegme „miegame“, este „esate“, miegte „miegate“. tačiau kadangi taip asmenuojamų veiksmažodžių buvo nedaug, atematinės galū-nės pradėtos keisti kitomis, būdingomis gausesniam (tematiniam) asmenavimo tipui (miegmi → miegu, miegti → miega). iki šiol išliko nepakeista tik beasmenio veiksmažodžio niežti forma, o kitų buvusių atematinių veiksmažodžių naujosios formos kosi, kosėja, perši baigia išstumti iš vartosenos senąsias kosti, peršti.
norėdami ištirti kalbos sistemoje susiklosčiusius sintagminius santykius, kalbėjimo srautą turime suskaidyti į tokius vienetus, kurių linijinio jungimosi dėsningumus siekiame išsiaiškinti: tekstą skaidome į sakinius, sakinius – į žodžių junginius, žodžių jungi-nius – į žodžius (žodžių formas), žodžius – į morfemas, o šias – į fonemas. Pavyzdžiui, sakinys Aš gyvenu senamiestyje skaidytinas į žodžių junginius aš gyvenu ir [gyvenu] senamiestyje; žodžių junginys gyvenu senamiestyje – į žodžių formas gyvenu, senamiestyje, žodžių formos gyvenu, senamiestyje – į morfemas gyv-en-u, sen-a-miest-yje, morfemos gyv-, -en-, -u – į fonemas /g/ /y/ /v/, /e/ /n/, /u/.
nagrinėjant bet kurios konkrečios kalbos vienetų jungimąsi į linijines sekas nesunku pastebėti, kad egzistuoja tam tikros sintag-minės taisyklės, leidžiančios arba ribojančios vienokius ar kitokius jų junginius. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos slinkties veiksmažodžiai paprastai prisijungia judėjimo paviršių, kryptį ar judėjimo priemonę reiškiančių daiktavardžių įnagininką arba galininką su prielinksniu į: einu Gedimino gatve (judėjimo paviršius), einu į Gedimino gatvę (kryptis), važiuoju autobusu (judėjimo priemonė). tokie junginiai kaip *einu Gedimino gatvėje ar *važiuoju autobusą, kurie nukrypsta nuo tam tikros reikšmės daiktavardžių prisijungimo prie slinkties veiksmažodžių taisyklės, yra neįmanomi (ar bent jau neįprasti).
taisyklės, lemiančios skirtingų sistemos vienetų (žodžių, mor-femų, fonemų ir kt.) išsidėstymą linijinėse sekose, kiekvienoje kal-boje yra savitos. tuo nesunku įsitikinti palyginus bet kurias dvi ar daugiau kalbų. Štai lietuvių kalboje įprasta žodžių išsidėstymo seka veiksmažodiniame junginyje su prieveiksmiu yra prieveiksmis+mažodis (gražiai dainuoti), o suomių kalboje, atvirkščiai, – veiks-mažodis+prieveiksmis (laulaa kauniisti „dainuoti gražiai“), tačiau lietuvių ir suomių kalbų daiktavardiniai žodžių junginiai sudaromi pagal vienodą sintagminę taisyklę n(kilm.) ← n(vard.): liet. tėvo akiniai, suom. isän silmälasit, o atitinkamų rusų kalbos žodžių junginių sintagminė taisyklė yra n(vard.) → n(kilm.): очки отца (akiniai tėvo). latvių kalboje veiksmažodžių sangrąžinės morfemos -s vieta žodyje yra fiksuota, pvz.: runāties „kalbėtis“, mainīties „keistis“, parunāties „pasikalbėti“, apmainīties „pasikeisti“, o lietuvių kalboje šios mor-femos vietą žodyje nulemia tai, ar veiksmažodis yra priešdėlinis,
KaLBa – ŽENKLŲ SIStEMa
ar ne: kalbėtis, keistis, bet pasikalbėti, pasikeisti, o ne *pakalbėtis, *pakeistis.
kalbos skiriasi ne tik reikšminių, bet ir nereikšminių vienetų (fonemų) sintagminio jungimosi taisyklėmis. Vienų kalbų fonemos gali jungtis tik pagal taisyklę priebalsis+balsis arba balsis+priebalsis ir paprastai nesudaro junginių priebalsis+priebalsis+balsis (pavyzdžiui, japonų kalboje), o kitose galimi junginiai iš dviejų ir daugiau priebal-sių tiek žodžio pradžioje, tiek viduryje ar pabaigoje, pvz.: liet. skleisti,
sprukti, srūti, strigti, švilpti, žvilgsnis, alksnis, sirps. lietuvių kalbos dviejų priebalsių junginius žodžio pradžioje riboja tokia jų sintagminio jungimosi taisyklė: galima priebalsių išsidėstymo seka yra arba sprogs-tamasis+balsingasis (dvelkti, glausti), arba pučiamasis+balsingasis (srūti, švilpti, žvėris). atvirkštinė seka (*vdelkti, *lgausti ar *vžėris) neįmanoma, o lenkų kalbos žodžio pradžios priebalsių junginių seka yra daug laisvesnė, nes čia galimi keturių tipų junginiai: sprogstamasis+ balsingasis (dworzec „stotis“), pučiamasis+balsingasis (źródło „šaltinis“) ir balsingasis+sprogstamasis (wdowa „našlė“), balsingasis+pučiamasis (rżany „ruginis).
Paradigminiai santykiai (gr. παράδειγμα „pavyzdys,
atvaiz-das“) kalbos vienetus sieja ne į linijines sekas, bet į tam tikras klases pagal jų funkcijos, formos ir turinio bendrumą ar panašumą. tai ne horizontalieji linijiniai, bet vertikalieji ryšiai (žr. 8 pav.).
kalbos vienetų klasės, į kurias juos susieja paradigminiai santy-kiai, vadinamos paradigmomis. kiekvienoje kalboje jų būna gana įvai-rių ir nevienodos apimties. Bene įprasčiausias paradigmos pavyzdys galėtų būti visos įmanomos kurio nors žodžio formos (žr. 1 lentelę). 1 lentelė. daiktavardžio miškas linksnių paradigma ir veiksmažodžio nešti tiesioginės nuosakos laikų paradigmos
Daiktavardis Veiksmažodis
Vienaskaita Daugiskaita Esamasis laikas Būtasis kartinis laikas V. miškas miškai nešu, nešame nešiau, nešėme
k. miško miškų neši, nešate nešei, nešėte
n. miškui miškams neša nešė
G. mišką miškus Būsimasis laikas Būtasis dažninis laikas Įn. mišku miškais nešiu, nešime nešdavau, nešdavome Vt. miške miškuose neši, nešite nešdavai, nešdavote
Be įprastų linksniavimo ir asmenavimo paradigmų, kiekvienoje kalboje egzistuoja gana daug įvairių požymių pagrindu susidarančių skirtingos apimties žodžių ar jų formų klasių. Pavyzdžiui, kalbos dalys iš esmės yra didesnės ar mažesnės paradigmos, arba žodžių klasės, į ku-rias juos sieja bendrieji (paprastai gana abstraktūs) reikšmės požymiai, taip pat žodžių kaitymo ir jų sintaksinės funkcijos sakinyje požymiai. Paradigmų susidaro ir tos pačios kalbos dalies viduje: pavyzdžiui, įvar-džius aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos, mudu, mudvi, judu, judvi, jiedu, judvi į vieną asmeninių įvardžių paradigmą sieja funkcija, kurią jie atlieka komunikacijos akte.
Žodžių darybos tipai, t. y. tą patį darybos afiksą turintys žodžiai, taip pat laikytini paradigmomis, pvz.: čiuožykla, kirpykla, leidykla, skaitykla, valgykla ir kt. sudaro priesagos -ykla vedinių paradigmą, o ji, savo ruožtu, įeina į platesnę darybos kategorijos paradigmą, plg. su skirtingais darybos afiksais sudarytus vietos pavadinimus dykuma, dirbtuvė, kepykla,
ligoni-nė, vištidė ir t. t.
leksikologijoje ir semantikoje skiriamos vadinamosios leksinės semantinės žodžių grupės, kurias sudaro panašius reikšmės požymius turintys žodžiai. Pavyzdžiui, spalvų pavadinimai yra žodžių grupė, į ku-rią įeina visi spalvą žymintys būdvardžiai, medžių pavadinimų leksinę semantinę grupę sudaro šios rūšies augalus įvardijantys daiktavardžiai, į slinkties veiksmažodžių leksinę semantinę grupę jungiasi visi judėjimą reiškiantys veiksmažodžiai ir pan.
Paradigmas vieną su kita sieja tam tikri hierarchiniai ryšiai: mažesnė paradigma paprastai įeina į platesnę, didesnę, ši – dar didesnę ir t. t. Pa-vyzdžiui, daiktavardžio miškas linksnių paradigma įeina į vienodai links-niuojamų žodžių paradigmą (tam tikrą linksniavimo tipą, arba linksniuo-tę, plg. miškas, langas, laukas, namas, sniegas, stalas ir kt. linksniavimą). skirtingų linksniavimo tipų paradigmos (pvz.: namas, medis, ežys, lietus, vaisius, akmuo ir t. t.) įeina į dar platesnę vyriškosios giminės daiktavar-džių paradigmą ir galiausiai – į didžiulę daiktus ar daiktiškai suvokiamus dalykus reiškiančių žodžių – daiktavardžių – klasę (namas, likimas, upė, laimė, diena, viešnia, brolis, skaitmuo, sesuo ir t. t.).
Paradigmų egzistavimas kalbos sistemoje leidžia kalbančiajam greit surasti tą kalbos vienetą, kurio reikalauja arba jų sintagmi-nio jungimosi taisyklės (pvz., mėgstu sriubą, bet nemėgstu sriubos), arba perteikiamos informacijos turinys (Visą naktį lijo, rytą buvo nustoję, o dabar vėl lyja.).
sintagminius ir paradigminius santykius, kuriais kalbos siste-moje yra susiję visi jos vienetai, įprasta iliustruoti tokia schema:
KaLBa – ŽENKLŲ SIStEMa
jungdamiesi vienas su kitu horizontaliojoje linijoje, vienetai sudaro įvairias linijines sekas, o pagal vertikaliąją liniją juos į tam tikras kla-ses (paradigmas) sieja gebėjimas atlikti vienodą funkciją daugybėje konkrečių linijinių sekų (8 pav.).
a B c d
Mama → verda → gardžią → sriubą
↕ ↕ ↕ ↕
sesuo → mezga → raštuotą → megztinį
↕ ↕ ↕ ↕
studentė → rašo → kursinį → darbą 8 pav. sintagmatika ir paradigmatika
schemoje raide a pažymėtą paradigmą sudaro gyvų būtybių pavadinimai, B – aktyvų veiksmą reiškiantys veiksmažodžiai, c – daiktų ypatybių pavadinimai, d – daiktų pavadinimai. Matome, kad tam tikrame kontekste, kurio turinį galima nusakyti „gyva būtybė atlieka aktyvų veiksmą, nukreiptą į jos kuriamą objektą, pasižymintį tam tikra ypatybe“, sudarant konkretų pranešimą (sakinį) iš paradi-gmų a, B, c ir d pasirenkamas vienas kuris jos narys, būtent tas, kuris turi tokią reikšmę ir tokią formą, kokių reikalauja norimas pranešti faktas ir sintaksinė pranešimo sandara.
iš schemos matyti, kad paradigminiai santykiai sieja vienos kla-sės (paradigmos) narius, sintagminiai – skirtingų klasių (paradigmų) narius. tokie dvejopi santykiai, susiejantys visus kalbos vienetus į tam tikras klases, sudaro kalbos sistemos pamatą ir leidžia kalban-čiajam kurti gramatiškai ir semantiškai taisyklingus pranešimus, o klausančiajam – juos suvokti.
Kontroliniai klausimai
1. kuo skiriasi natūralieji ir dirbtiniai ženklai?
2. koks ryšys sieja abi semiotinio ženklo puses? kaip jos vadi-namos?
3. kuo skiriasi kalbos sistema ir kalbėjimo aktai?
4. kuo skiriasi sinchroninis ir diachroninis kalbos sistemos ty-rimas?
→
5. kaip suprantami sintagminiai ir paradigminiai kalbos vienetų santykiai?
Užduotys
1. Remdamiesi 9 pav. apibūdinkite kalbos ženklo esmę pagal F. de Sosiūro teoriją (žr. Kalbotyros skaitiniai ir papildomos užduotys, p. 314–327).
9 pav. sosiūro kalbinio ženklo esmė (Poliakovas 2008: 77)
2. Šalia abiejų nurodyto ženklo pusių įrašykite, kuri iš jų yra