Demokratija: autonomos ar theonomos?

ISSN 1392–1126. PROBLEMOS. 2006. Priedas

Demokratijos socialinës prieðtaros

DEMOKRATIJA:

AUTONOMOS

AR

THEONOMOS

?

Mindaugas Briedis

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedra Saulëtekio al. 11, LT-10223 Vilnius Tel./faks. (+370 5) 274 48 66 Mob. tel. 8 614 97 823

El. paðtas: mindaugas.briedis@hi.vtu.lt

Straipsnyje analizuojami demokratijos sàvokoje glûdintys „prima facie“ nesutaikomi prieðtaravimai, interpretuojant I. Kanto ir P. Tillicho moralës ir religijos filosofijos idëjas. Pagrindinis dëmesys skiriamas autonomijos reikalavimui. Kanto kategorinio imperatyvo formuluotës nepritaria demokratijai, nes ði tapatina individualià valià su kolektyvine. Parodoma, kad autonomijos ir paklusimo antinomija neiðsprendþiama Apðvietos ir Romantizmo kontroversijos átampoje. Moderni sekuliari demokratijos te-orija, paremta optimistine antropologija, nuolat ðvytavo tarp individualizmo ir kolektyvizmo kraðtuti-numø. Tillicho atsakymas yra teonomija – religingumo ir racionalaus kriticizmo sintezë. Taèiau tai, kad demokratijos idëjai nuolat akomponuoja kita antikinë mikrokosmo ir makrokosmoso idëja, leidþia tikë-tis prieðtaringø rezultatø – konformistinio pritarimo horizontaliam progresui arba teonominio màstymo kaip heteronomijos ir autonomijos sintezës, kuri leistø naujai paþvelgti á sekuliarios ir sakralios sferos sambûvá ðiuolaikinëje kultûroje.

Pagrindiniai þodþiai: demokratija, Kantas, Tillichas, autonomija, teonomija

Ávadas

Demokratija, patyrusi keletà tûkstantmeèiø trun-kanèias transformacijas, mirðtanti ir vël gims-tanti ið kitø ðaltiniø, jau kuris laikas „yra ne tiek terminas, turintis apibrëþtà bei specifinæ reikð-mæ, kiek miglotas populiarios idëjos teigimas“ (Dahl 1994: 10). Praëjus daugiau nei deðimt-meèiui po ðios garsaus demokratijos teoretiko frazës paskelbimo, nepaisant auganèio demo-kratijos eskalavimo, taip ir liko neiðspræsti pa-matiniai sàvokoje glûdintys prieðtaravimai.

Ki-ta vertus, praktiniais demokratijos ágyvendini-mo ágyvendini-modeliai neretai pavadinami „deágyvendini-mokratijos grimasomis“, turint omenyje paèioje demokra-tijos ðerdyje ápintà kontrastà – ðviesios ateities vizijà bei aplikacijø ávairovæ.

Norint spræsti keblumus, keliamus demokra-tijos „vëliavos“ (ði ir panaðios metaforos demo-kratijos kontekste seniai ðvytuoja tarp perkëli-mo ir tiesioginës nuorodos), deperkëli-mokratijà visø pirma reikia traktuoti kaip procesà, tiek susiju-sá su realiai egzistuojanèiais reþimais, tiek

pri-klausomà nuo idealø. Antra vertus, bûtina atsi-þvelgti á pagrindines sàvokos turinio transfor-macijas, juk demokratinis idealas, suformuluo-tas antikiniuose Atënuose, kur pilietis yra visa-vertis asmuo, kuriam politika – natûrali sociali-në veikla, grieþtai neatskirta nuo likusio gyveni-mo, kuriam politinis gyvenimas yra „tik harmo-ningos asmeninës egzistencijos tæsinys“ (Dahl 1994: 30), taèiau kuris átariai þvelgtø á moder-nybës kvietimà lygiuotis ir broliautis, skiriasi nuo XVIII amþiuje uþgimusiø demokratijos idë-jø ir praktikos.

Procesualumas numato, kad demokratija nuolat pateikia ne tik naujà þmogaus galimybiø vizijà, visuomenæ, kurioje organizuotos prievar-tos institutas turëtø bûti iðnykæs, bet ir siûlo per-kurti individualias bei kolektyvines tapatybes. Taèiau demokratija, jau kaip istorinë tikrovë, turi bûti ágyvendinta valstybëje, o tai neatsiejama nuo prievartos, kuri yra blogis. Valstybës skiriamoji þymë yra autoritetas, teisë valdyti, o pirminë þmogaus pareiga yra autonomija, bent jau nega-tyvi jos atmaina, tai yra atsisakymas bûti valdo-mam. Tuomet, jei autonomija yra nelygstama vertybë, kokià turëtume ásivaizduoti egzistuo-janèià valstybæ, kad pileèiai bûtø moraliai ápa-reigoti paklusti jos ásakymams? Kitaip tariant, „nejaugi anarchizmas yra vienintelë apsiðvietu-sio asmens politinio tikëjimo forma?“ (Dahl 1994: 59). Autonomija yra viena svarbiausiø moralinës ir politinës filosofijos vertybiø, daþ-nai suprantama kaip savireguliacinis procesas. Straipsnyje keliamas klausimas, ar demokratija yra palankesnë autonomijos sklaidai nei kitos socialinio sambûvio formos.

Viena ið pagrindiniø demokratiniø procesø (at)gimimo sàlygø yra ta, kad naujaisiais laikais kito krikðèionybës vaidmuo pagrindþiant mo-dernios Vakarø visuomenës vertybes. Apðvietos

epochoje buvo eksplicitiðkai pareikalauta eman-cipuoti socialines ir kultûrines sferas nuo reli-giniø heteronomijø prievartos. Tai reiðkë gebë-jimà paèiam þmogui laisvai racionaliai formu-luoti gyvenimo tikslus ir priemones, tai yra tiek moralinëje, tiek religinëje, tiek politinëje sfero-je spræsti „tik proto ribose“ – dël þmogaus auto-nomijos. Taèiau tiek heteronomiðkos religijos tezë, tiek autonominio proto antitezë paèios sa-vaime veda prie naujø radikalaus individualiz-mo ar neokolektyvizindividualiz-mo formø, kurios nenuma-to nei autentiðko individo gyvenimo, nei pro-gresyvios kultûros.

I. Kantas: demokratijos antinomijos

Kanto filosofija gali bûti svarstoma demokra-tiniø procesø atgimimo fone, taèiau jo prakti-nës filosofijos ðerdis – kategorinis imperatyvas, traktuojamas kaip metodas, skirtas suderinti in-dividualiai autonomijai su bendruoju gëriu, ne-pritaria demokratijai, nes ði tapatina individua-lià vaindividua-lià su kolektyvine, graso individo laisvei. Kantas oponavo demokratijai, suprantamai kaip daugumos taisyklë. Demokratija ðia prasme yra despotizmas, nes „ásteigia tokià vykdomàjà val-dþià, kai visi nutaria kà nors dël vieno ir ðiaip ar taip prieðtarauja tam, kuris nepritaria, tai yra visi, kuris vis dëlto nëra visi, o tai yra bendro-sios valios prieðtaravimas paèiai sau ir laisvei“ (Kant 1996: 124). Kita vertus, Kanto moralinës bendruomenës idëja turi didelæ átakà revoliuci-jø sukurtoms demokratijos sampratoms. Taèiau atsimenant Kanto nepritarimà revoliucinëms priemonëms, kategoriná imperatyvà galima svarstyti kaip evoliuciná metodà pasiekti tokiai politinei bûklei, kurioje ágalinama individuali autonomija kartu su bendruoju gëriu. Kokia tuo-met yra kategorinio imperatyvo kaip pagrindo

konstruojant visuotinës savivaldos dësnius pras-më?

Vidinës þmogaus vertës pripaþinimas yra ka-tegorinio imperatyvo pamatinis bruoþas. Kiek-vieno þmogaus autonomija privalo bûti gerbia-ma, iðskyrus tuos atvejus, kai tos autonomijos veiksmai konfliktuos su bendru gëriu. Èia ma-tyti, kad Kanto moraliniø taisyklø konstravimo metodas leidþia ne tik individui paèiam rinktis moralines trajektorijas, bet ir bendruomenei for-muluoti prieþiûros normas. I. Mickelmanas paþymi, kad „demokratija yra normatyvi idëja, liepianti gyventi ne kaip heteronominiam sub-jektui, bet, atvirkðèiai, ágyvendinti individualià ir kolektyvinæ autonomijà, tai yra individualià autonomijà didesnës visumos kontekste“ (Mic-kelman 1999: 86). Kitaip tariant, „demokratijos iððûkis yra perëjimas nuo „að“ prie „mes“ (Me-ad 1962: 162), t. y. savanoriðkas pritarimas so-cialinei ir institucinei struktûrai, kuri lemia mû-sø likimà, dalyvaujantá bendroje lemtyje1_{. Taigi}

pirmasis paradoksas – áteikti visumos valiai tei-sæ spræsti, kas tu bûsi (pasak G. Meado „asmuo yra asmenybë bûtent todël, kad priklauso gru-pei, jis konstruoja tos grupës institucijas, atlieka vaidmenis ir yra tos grupës pripaþástamas“). Ki-ta vertus, Ki-tai numato nuolatiná procesà, juk de-mokratijai bûtina tokia socialinë ir institucinë struktûra, kuri uþtikrintø nuolatiná potencialà

perraðyti ir kolektyvinæ tapatybæ. Taip demokra-tiniø taisykliø pripaþinimas (paklusimas?) su-teikia ir galios dalyvauti kolektyvios tapatybës kûrime. Tai antrasis paradoksas.

Egzistuoja individualios ir kultûrinës tapaty-bës abipusiðkumas. Ástatymai stabilizuoja ir su-tvirtina pagarbos formas, kurios apibrëþia indi-vidualià ir kultûrinæ tapatybæ. Todël normø lau-þymas ar kritika (pavyzdþiui, „þodþio laisvë“) yra suprantama kaip ataka prieð paèià grupæ. Ta-èiau tokios atakos prevencija prieðinasi paèiai demokratinës autonomijos idëjai, nes negali bûti vienos normatyvios tapatybës vizijos. Tuomet de-mokratija turi palaikyti galimybæ kurti naujas tapatybes. Tai treèiasis paradoksas.

Kantui orumas ir autonomija yra komple-mentarios sàvokos, juk orumas kaip tik yra þmo-gaus gebëjimas autonomiðkai nulemti tapatumo ir moralës dësningumus. Autonomija yra oru-mo pagrindas (nors daþnai ástatymiðkai ðios sà-vokos suprieðinamos, pavyzdþiui, dël „prigim-tinio“ þmogaus orumo neleidþiant jam paèiam neribotai disponuoti savo kûnu). Orumo reika-lavimas ápintas demokratijos sàvokoje, bet oru-mas yra atskira ir, atrodo, oponuojanti demo-kratijai vertybë (demokratijos vertybëms reikia ne tik pritarti, bet ir jø mokyti(s), o kiekvienas mokymas yra autoritarizmo forma). Demokra-tija priklauso nuo socialinës struktûros, kuri ið-kelia ir palaiko kolektyvinës savideterminaci-jos vertybæ kaip kolektyvinës ir individualios ta-patybës konstitutà. Demokratija numato orumo palaikymà, taèiau jei orumas bus palaikomas ásta-tymø prievarta, autonomija, kaip demokratijos reikalavimas, bus paminta. Tai ketvirtas para-doksas.

Kanto moralës filosofijoje autonomija pagrin-dþia þmogaus savitiksliðkumà. Asmens kaip sa-vitikslio formulë ir autonomijos sàvoka Kantui

1 _{Meadas aiðkino individualumà atskirdamas „að“ ir} „mes“. Jo poþiûriu, negali bûti visiðkai „institualizuoto“ individo. Asmenys nuolat pasiþymi neredukuojama ga-lia transcenduoti ir modifikuoti socialinius savasties as-pektus. Tai ir sudaro „að“. „Mes“, atsakymas á kitø lû-kesèius, yra kitø poþiûriø visuma, „tai“ yra socialinës kontrolës, stabilumo polius, kai „að“ yra spontaniðkas, amorfiðkas, siekiantis saviraiðkos. Savastis yra socialinis procesas, vykstantis ðiø poliø átampoje. Orumo ir de-mokratijos distinkcija gali bûti suprasta pasinaudojus ðiuo poliarumu, tik reikia nepamirðti, kad ðie poliai yra ne tik konfliktuojantys, bet ir komplementarûs.

leidþia svarstyti kategoriná imperatyvà atsiþvel-giant á moralinës bendrijos idëjà. Jei kiekvienas asmuo kaip tikslas savaime yra autonomiðkas, tai yra pats geba sau formuluoti ir teikti ástaty-mus, tai asmenø bendrija turi remtis bendrais ástatymais, kuriuos autonomiðki asmenys patys sau duoda, pripaþindami save paèius kaip sa-vaiminius tikslus. Taip Kantas moralinës ben-drijos idëja susieja moralinæ asmens autono-mijà su bendromis maksimomis, praktiniais dësniais, pretenduojanèiais á visuotinumà ir ob-jektyvumà.

Taigi þmogus yra ir savaiminis tikslas, ir kar-tu kuria bendruosius dësnius (tai ir yra demo-kratijos esmë). Todël leistini tik tokie praktiniai dësniai, kuriems gali protingai pritarti kiekvie-nas jø paliestas asmuo, t. y. jeigu jie gali bûti iðvesti ið tø asmenø autonomijos. Taip Kanto moralës principas ágyja asmens kaip absoliutaus tikslo formà ir galiausiai veda á tikslø vieðpati-jos kaip autonomiðkø asmenø moralinës ben-drijos idëjà, o kategorinis imperatyvas kaip au-tonomijos formulë galø gale teigia: elkis taip, tarytum per savo maksimas visuotinëje tikslø vieð-patijoje visada bûtum dësnius kurianèiuoju na-riu. Tokios maksimos istorinë konsteliacija ir yra demokratija kaip galimybë kiekvienam, kas priklauso politiniam organizmui, aktualiai ar potencialiai dalyvauti sprendimuose.

Norint kalbëti apie moralæ, bûtinai reikia pri-paþinti þmogaus priklausomumà ne tik jutimais suvokiamam pasauliui, bet ir màstomam, tai yra paties proto imperatyvø valdomam pasauliui. Jei þmogus pats savaime, neverèiamas iðoriniø aplinkybiø, gali sukurti moralinæ tvarkà, tai aki-vaizdu, kad jo negalima traktuoti kaip priemo-nës. Ið èia jau tik vienas þingsnis iki politiniø asmens ir pilieèio teisiø teigimo. Politika nega-li nepaisyti moranega-linës þmogaus prigimties, jo

bu-vimo tikslu savaime, o „visa þmonija kiekvieno ið mûsø asmenyje vadintina ðventa“ (Kant 1997: 16). Reikia paþymëti, kad politikoje, kitaip ne-gu moralëje, elgesio maksimos negali bûti pri-vaèios. Politika, kaip ir teisë, veikia kaip mora-liná þmogaus netobulumà kompensuojantis da-lykas. Politikos sfera a priori numato prievartos taikymà tam, kas nesutinka apriboti savo lais-vës pagal visuotinai pripaþintà taisyklæ. Taèiau gyvenimas teisinëje valstybëje nereiðkia, kad ásta-tymai primetami pilieèiams prieð jø paèiø valià. Pati pilietinës visuomenës idëja ápareigoja kiek-vienà ástatymø kûrëjà leisti tokius ástatymus, ko-kie galëtø iðreikðti suvienytà visos tautos valià.

Apðvietos ir Romantizmo kontroversija: individuacijos ir dalyvavimo problema

Nors Kantas laikomas vienu svarbiausiø Apðvie-tos skelbëjø, kantiðkoji ApðvieApðvie-tos samprata ge-rokai nuosaikesnë negu jo kolegø prancûzø, ma-tyt, todël, kad „vokieèiø filosofas daug aiðkiau suvokë, kad pats Ðvietimas gali pavirsti nauju prietarø ðaltiniu“ (Jokubaitis 1996: 11). Nors Apðvieta yra þmogaus iðsivadavimas ið hetero-nominiø átakø, taèiau „nesavarankiðkumo prieþastis yra ne proto stoka, o pasiryþimo bei dràsos (kursyvas – M.B.) naudotis savo protu kitø nevadovaujamam stoka“ (Kant 1996: 48). Tokios dràsos stoka yra „nusikaltimas“ þmogaus prigimèiai, kurios pirmutinë paskirtis ir yra þengti pirmyn. Kokia yra ðio judëjimo á prieká prigimtis ir tikslas?

Pasak A. Jokubaièio, „kartais atrodo, kad vo-kieèiø filosofas bandë sukurti kaþkà panaðaus á sekuliarizuotà politiná tikëjimà“ (Jokubaitis 1996: 9). Jau recenzuodamas Romantizmo (!) atstovo Herderio knygà, Kantas rutulioja mintá (suformuluotàVisuotinës istorijos idëjoje), kad

istorija turi politiná tikslà – visuotinæ pilietijà. Nors Kanto moralës ir politikos filosofijos at-spirties taðkas yra individas, o istorijos filosofi-jos – þmonija, skeptiðkas poþiûris á individà (iðreikðtas „kreivo medþio“ metafora) vertë Kan-tà istorinæ ir moralinæ paþangà sieti su þmonija, o ne individu. Tai, kas atskiruose subjektuose atrodo atsitiktina, netobula ir netikslinga, visos þmonijos atþvilgiu gali bûti nuolatinis pirminiø pradø vystymasis. Veikalo Visuotinës istorijos idë-ja pasaulio pilietijos poþiûriu antrasis teiginys sa-ko, kad „þmogaus kaip protingos bûtybës natû-raliø pradø kreiptis ir tikslas yra proto panau-dojimas, o tai gali pilnai iðsivystyti tik giminëje, ne individe. Tokios bûtybës protas yra sugebëji-mas iðplësti visø jos galiø taikymo taisykles bei tikslus toli anapus natûralaus instinkto veikimo srities; proto siekimams nëra ribø“ (Kant 1997: 30). Ketvirtasis teiginys papildo, kad „priemonë, kuria naudojasi gamta, siekdama iðvystyti visus þmoniø pradus, yra jø antagonizmas visuomenë-je, nes jis galiausiai tampa jø ástatyminës tvarkos prieþastimi“ (Kant 1996: 32). Kantas èia dëkoja gamtai uþ tamsias (anot romantikø, „demonið-kas“) þmogaus savybes, juk be jø „visi nuostabûs pradai liktø þmonijoje amþinai neiðvystyti“ (Kant 19976: 33). Pagaliau racionalistas Kantas sugre-tina þmogaus ir gamtos pasaulá bendro universa-laus proceso vizijoje: „didþiausias gamtos uþda-vinys þmoniø giminei laikytina visuomenë, ku-rioje laisvë, valdant iðoriniams ástatymams, bûtø kiek ámanoma artimiau susieta su neáveikiama prievarta – tai yra teisingos pilietinës santvarkos uþdavinys. Tik perëjus ðià prievartos bûklæ, ku-rià sàlygoja þmoniø polinkis mëgautis laukine lais-ve, ámanomi galutiniai gamtos tikslai þmoniø gi-minës atþvilgiu“ (Kant 1996: 35).

Tyrinëdamas Romantizmo ir Apðvietos kon-troversijà, garsus idëjø istorikas I. Berlinas

paþy-mi netikëtà Kanto vaidmená, tai yra paspirtá ro-mantiðkojo individualizmo programai. Pasak Ber-lino, „racionalus, neromantiðkas Kantas tapo vie-nu ið individualizmo tëvø, jei radikaliai interpre-tuosime maþiausiai vienà jo doktrinø, pagrindþian-èiø, kad determinizmas nesuderinamas su mora-le“ (Berlin 1995: 85). Kaip tik ðiuo teiginiu Kan-tas pradëjo moralinës autonomijos kultà: tik tie asmenys, kuriø veiksmai kyla ið moralinës valios sprendimo, o ne ið prieþastiniø veiksniø, gali bûti laikomi laisvais, o tai reiðkia moraliniais veikë-jais. Ðitas valios akcentavimas bei kontempliaty-vaus màstymo ir percepcijos nuvertinimas iðkelia moralinës laisvës koncepcijà, reikalaujanèià prie-ðintis prigimèiai, áveikti natûralø polinká ir susi-grumti su daiktø ar þmoniø prievarta.

Kalbëdamas apie XX amþiø, Berlinas paþy-mi, kad bûtent „Ðvietimas ir Romantizmas ákû-nija didþiausiø ðio amþiaus kataklizmø iðtakas“ (Berlin 1995: 13), o tai reiðkia ir politiniø veik-los modeliø formavimà. Apðvieta átvirtina po-þiûrá, kad ámanoma surasti vienintelá, universa-lø visø problemø sprendimo bûdà, todël ne tik galima, bet ir dera iðtiesinti þmogaus gyvenimà pagal vienà universalø socialinio gyvenimo mo-delá. Tokio racionalizmo neiðvengiamas pada-rinys – paaukotas individas, o Romantizmas su-siformuoja kaip opozicija individualumà nive-liuojanèioms tendencijoms. Berlinas romantiz-mà traktuoja kaip kontra-Ðvietiromantiz-mà, paremtà ási-tikinimu, kad nëra jokio universalaus visø þmo-gaus problemø sprendimo bûdo. Negana to, „kanèia ir tragiðkumas, prieðingai nei manë ðvie-tëjai, yra neatskiriama þmogaus lemties dalis“ (Berlin 1995: 15). Matysime, kad ðiø egzisten-cialø nepaisymas turës didelæ átakà ir demokra-tijos raidai naujaisiais laikais.

Apðvietos projektà vienija krikðèioniðkosios prigimtinës nuodëmës neigimas. Taèiau, anot

Berlino, „þmonës nesiburia, kaip moko Apðvie-ta, tarpusavio bendradarbiavimui ir taikiai lai-mei. Taip yra todël, kad troðkimas aukoti save ir kitus ant bendro altoriaus stipresnis uþ kon-struktyvø akstinà. Protas neuþtikrina saugumo, racionalios institucijos – respublikos, renkamos monarchijos, tarp jø demokratijos, ðvietëjiðkais laisvos meilës principais pagrástos asociacijos – þlunga greièiausiai. Ilgiausiai tveria „iraciona-lûs“ konstruktai, tokie kaip baþnyèia ar ðeima“ (Berlin 1995: 92). Taigi þmogø ir visuomenæ valdo ne tobulas intelektas, bet demoniðki ins-tinktai. Tuomet uþ visa ko privalo tykoti jëgos ir prievartos tikimybë. Þmogus nëra sukurtas nei laisvei, nei taikai, ðios, kokios buvo, buvo su-kurtos autoritariniø valdþiø, slopinanèiø de-struktyvø kritiná demokratø intelektà ir jo so-cialiai griaunanèius padarinius.

Romantikams racionali, sàvokinë analizë reiðkia tikrovës þudymà, kas socialinëje sferoje veda á ðaltà politiná nuþmoginimà. Tuo tarpu kai racionalistams (ðvietëjams) egzistuoja viena uni-versali civilizacija, romantikams, visø pirma Herderiui (Herder 2002), egzistuoja daugybë nebendramaèiø kultûrø. Pasak Berlino, kaip tik „priklausymas tam tikrai bendruomenei bendros kalbos, istorijos, áproèio ryðiais yra pagrindinis þmogaus poreikis“ (Berlin 1995: 80). Herderis aiðkiai jautë prievartà, numatomà bet kokiame racionaliame sutvarkyme, bet kokioje primeta-moje organizacijos forprimeta-moje. Jis prieðinosi pa-stangai racionaliai pertvarkyti visuomenæ uni-versaliø moraliniø ir intelektiniø idealø labui. Ðis troðkimas pabëgti nuo mokslinio proto, ne-svarbu despotiðko ar demokratiðko, visø pirma iðreiðkë ir nepritarimà hëgeliðkai individo ir vi-sumos santykio traktuotei. Pasak A. Ðliogerio, „galima spëti, kad tarp ‘totalitaristø’ ir ‘demok-ratø’ màstysenos esama daugiau bendrø

bruo-þø, negu paprastai manoma, bet svarbiausias ið jø – nenugalimas polinkis sudaiktinti abstrakci-jas ir apèiuopiamà tikrovæ pakeisti ideologiniais fantomais – be abejonës, yra autentiðkai Hëge-liðkas“ (Hegel 1997: 13).

Romantikai neigë pagrindinæ ðvietimo dog-mà, kad pati gamta nustato ir diktuoja taisykles, kaip gyventi ir kà kurti. Individas realizuoja tas vertybes, kurios jam nëra duotis, bet pagimdy-tos jo paties kûrybinio proceso. Individas veikia ne todël, kad tikslas objektyvus, o todël, kad tai yrajo paties tikslas. Taèiau po Ðvietimo autono-miniø idealø dràsos bûti dalimi formos tik stip-rëjo teikdamos paguodà daugybei þmoniø, sle-giamø nebûties (kaltë, prasmë, mirtis) grësmës nerimo. Tai leido plëtotis specifinëms dràsos bûti dalimi formoms. Galiausiai susiformavo demo-kratija kaip „burþuazinë ideologija“, kuri iðreið-kë tipiðkus vidurinei klasei paskutinius tris–ke-turis ðimtmeèius poþiûrius. Daugelis dabar þi-nomø demokratiniø idealø buvo tarsi ginklai kovojant komercinëms klasëms, konfliktavu-sioms su ekleziniais ir aristokratiniais valdyto-jais. Lygybës idealas, neþinomas demokra-tiniame graikø poliø gyvenime, bûdamas grei-èiau neostoiðkas krikðèioniðkas, suteikë burþu-azinëms klasëms savigarbos kovoje su aristok-ratais pojûtá. Ðiandien socialinis ir istorinis de-mokratijos optimizmas reprezentuoja tipiðkà ðios vidurio klasës iliuzijà, kuri savo gerovës plët-rà tapatina su pasaulio progresavimu. Uþgimu-si XVI–XVIII amþiuje, kulminavuUþgimu-si XIX ir merdinti XXI amþiuje, burþuazinë civilizacija, kaip ir demokratija, iðsigimë tiek, kiek pastaroji yra ðios klasës produktas.

Taèiau demokratijos idealas turi platesná pa-grindimà nei ðis vidurinës klasës interesø lau-kas, nes rimtai atsiþvelgia á dvi pamatines þmo-gaus egzistencijos dimensijas: þmoþmo-gaus

dvasi-nius poreikius ir socialumà. Pasak R. Niebuh-ro, „individui bendruomenë reikalinga labiau, nei suvokë burþuazinis individualizmas, o ben-druomenei laisvë reikalinga ne maþiau nei indi-vidui“ (Niebuhr 1944: 20). Þmogus reikalauja laisvës socialinëje organizacijoje, nes yra laisvas ið esmës, transcenduoja bet kokià aplinkos de-terminacijà, konstruoja istorijà ir visuomenines formas. Taèiau jis taip pat reikalingas ir ben-druomenës, nes vienas negali tæsti savo gyveni-mo. Tad bendruomenei reikia laisvës ne maþiau nei individui, o individui reikia tvarkos ne ma-þiau nei visuomenei. Izoliuotas individas negali ágyti tikrojo „að“.

Kita vertus, modernaus sekuliarizmo paneig-ta prigimtinës nuodëmës doktrina neatsiþvelgia á tai, kas patvirtinama kiekviename istorijos tarpsnyje, t. y. kad nesvarbu, kokias tolimas per-spektyvas atvers þmogaus protas, kokià univer-salià þmoniø bendruomenæ suorganizuos, nëra tokio moralumo lygmens, kuris nebûtø iðkreip-tas. Tai ir lemia nuolatinæ nesëkmæ sutaikyti in-dividà ir bendruomenæ, kaip ir nacionalinæ bei pasaulinæ bendruomenes. Ðio trumparegiðkumo rezultatas – nuolatinis demokratinio proceso at-naujinimo poreikis. Modernaus sekuliaraus ide-alizmo viltys iðspræsti individo ir bendruome-nës kontroversijà, kaip ir klasiø, rasiø, nacijø santykius, kilo ið perdëm optimistinës þmogaus prigimties traktuotës. Tokià nuostatà iðreiðkia ir Berlinas teigdamas: „juokinga yra ta idëja, kad aistroms iðauklëti ir kontroliuoti uþtenka pro-to“ (Berlin 1995: 94).

Nepagrástas þmogaus doros iðaukðtinimas, anot R. Niebuhro, „priklauso nuo klaidingo þmogaus dimensinës sàrangos supratimo“ (Nie-buhr 1944: 25). Klaidingai manoma, jog kai iðvenimo impulsas patenkintas, þmogui, tarsi gy-vûnui, nëra ko kenkti. Bet þmogø valdo ir kiti

impulsai, visø pirma siekimas aktualizuoti savo potencijas, o ne tik átvirtinti egzistavimà. Taigi þmogus yra toks gyvûnas, kuris negali tiesiog gyventi. Galimybë aptikti savo „tikràjà“ prigimtá priklauso ir nuo dalyvavimo kitø gyvenimuose, o kai valia gyventi keièiama savirealizacijos sie-kiu, ji tampa gebëjimu atsisakyti savæs dël kitø. Valia gyventi tampa valia atsisakyti savæs. Kita vertus, valia gyventi gali bûti transformuota á valià galiai. Nesitenkinant vien tik fiziniu iðgy-venimu, siekiama socialinio patvirtinimo indi-vidualiai ir kolektyviai. Kontingentiðkumo ðo-kas, iðtinkantis individà, aiðkiai suvokus save bendroje dalykø schemoje, verèia kompensuoti ðá nereikðmingumà. Todël konfliktai tarp þmo-niø nëra tiesiog konfliktai tarp gyvenimo im-pulsø, tai individø ar grupës interesø apsaugoti savo galià ir prestiþà susidûrimas. Tokiu bûdu valia galiai veda asmená á neiðvengiamà konflik-tà su savo bendrapilieèiais, kitaip nei liberalûs demokratai manytø. Kita vertus, tai, kad indivi-das negali realizuoti savæs be organiðko santy-kio su visuomene, daro bendruomenæ svarbes-næ, nei burþuaziniam individualizmui atrodo.

Pasaulio istorija tik pagrindþia konfliktiðkà þmogaus prigimtá. XVII amþiuje demokratijos procesas apskritai pasiþymi savita ironija. Kai demokratinë socialinë filosofija vystë nekenks-mingo, tik iðgyvenimo impulsu motyvuoto, gy-vuojanèio socialiniu sutarimu, kurá numatë pa-èios gamtos harmoningumas, individo doktri-nà, tuo pat metu besiformuojantys gamtos moks-lai leido kontroliuoti ir transformuoti gamtà, t. y. iðplësti þmogaus poreikiø ir ambicijø tenki-nimà. Demoniðka faðistinë politika, kuria buvo reiðkiama kolektyvinë imperialistinë valia ir ku-riai panaudoti buvo pasitelktas techninës civili-zacijos instrumentarijus, þymëjo nuo XVII– XVIII amþiaus puoselëtos nekaltos,

individua-listinës þmogaus pirmenybiðkumo sistemos su-pratimo atsisakymà. Þmogaus troðkimai, reiðkiami veikiau kolektyviai, yra maþiau racio-naliai apskaièiuojami, o pats þmogus yra vei-kiau gamtos valdovas, dominuojanti rûðis nei dvasinës evoliucijos vainikas, kaip manë demok-ratai ir ðvietëjai.

Moderni demokratijos teorija buvo pernelyg sekuliari, kad suprastø visà þmogaus savitrans-cendacijos gelmæ, todël nuolat ðvytavo tarp in-dividualizmo ir kolektyvizmo kraðtutinumø. Pa-matinis individo transcendentiðkumas bendruo-menës ir socialiniø procesø atþvilgiu nuodug-niai gali bûti suvoktas tik religinëje kultûroje.

Demokratinis konformizmas

Þinoma, kad jei senovinëse kultûrose religijos tapdavo perdëm politizuotos, gimdavo kitos, ku-riose individai atrasdavo galutinæ gyvenimo pras-mæ anapus politinës situacijos peripetijø. Krikð-èioniðkoji tradicija visuomet pabrëþë asmens sà-þinës laisvës dimensijà, nevarþomà visuomenës reikalavimø. Bene daugiausia pastangø susieti politiná, moraliná ir religiná(krikðèioniðkai) de-mokratijos aspektus XX amþiuje dëjo protes-tantø filosofas ir teologas P. Tillichas. Jis supra-to, kad jokia filosofinë teologija negali neatsi-þvelgti á Apðvietos iðkeltà autonomijos idealà.

Tillichas demokratijà aptaria platesniame, ne tik socialinio sambûvio ar politiniø sprendimø mechanizmo kontekste. Pamatinis þmogaus bu-vimo pasaulyje aspektas yra apsisprendimas bû-ti arba kitaip – dràsa bûti. Toks þmogaus savæs teigimas turi dvi puses, kurios yra skirtingos, bet ne atskiros. Viena, tai savæs kaip atskiro, ego-centriðko, individualaus, laisvo, veikianèio sa-vo nuoþiûra individo teigimas. Tai individas gi-na nuo nebûties kiekvienu savo veiksmu, o grës-më to netekti yra ontologinio nerimo esgrës-më.

On-tologinis savæs teigimas kyla iki metafiziniø, eti-niø, religiniø ir t. t. savæs apibûdinimø, jis nei gamtinis, nei dvasinis, nei geras, nei blogas. Ðie skirtumai galimi tik dël ontologinio savæs teigi-mo. Taèiau „að“ yra „að“ tik todël, kad turi pa-saulá, kuriam priklauso. Tai visø pirma sociali-nis pasaulis.

„Að“ ir pasaulá sieja dalyvavimas, dalyvauti – paþodþiui reiðkia bûti dalimi. Dalyvavimà Til-licho filosofijoje reikia aiðkinti ne daiktø, o ga-liø sàvokomis. Savæs teigimas visuomet apima platesnës galios, kurioje dalyvauji, teigimà. „Að“ teigia save kaip grupës, judëjimo, esmës, paga-liau paèios bûties galios dalá. Tai jau nebe dràsa bûti savimi, o dràsa bûti dalimi. Atrodo, kokia èia dràsa, juk valia bûti dalimi, rodosi, reiðkia dràsos stokà, norà gyventi globojamam dides-nës visumos. Taèiau buvimas dalimi rodo, kad savæs teigimas neiðvengiamai apima savæs kaip dalyvio teigimà ir kad ðiai teigimo pusei nebûtis gresia lygiai tiek pat, kiek ir pirmajai. Taigi eg-zistuoja grësmë ne tik prarasti save kaip indivi-dualø „að“, bet ir dalyvavimà savo pasaulyje. To-dël savæs kaip dalies teigimas reikalauja tiek pat dràsos, kiek ir savæs kaip individualaus teigimas. Abu ðie aspektai izoliuoti suyra.

Apðvietos ir Romantizmo kontroversijà api-bûdinome kaip dalyvavimo ir atskyrimo poliðku-mo átampà. Savotiðkai tarp ðiø poliø pateko Kan-tas teigdamas, kad nesàmoningas gamtos kûry-bingumas prasiverþia á þmogaus sàmonæ. Èia su-sijungia entuziazmas ir racionalumas, kur vie-nijasi dràsa bûti dalimi (kolektyvizmas) ir savi-mi (individualizmas).

Anot Tillicho, primityvø viduramþiø kolek-tyvizmà suardë protestantiðkas individualios sà-þinës iðkëlimas, taip pat analitinis radikalus klausinëjimas. Taèiau kartu su ðiais procesais gimæs individualizmas nei sekuliarioje, nei sak-ralinëje sferoje neiðsilaikë ir absorbuotos

indi-vidualistinës Renesanso tendencijos buvo pri-taikytos ekleziniam ir demokratiniam konfor-mizmui. Nors bûtent subjektyvusis pietizmas nu-tiesë tiltà savarankiðkam protui iðkilti, tai yra per-eiti á Apðvietos amþiø, net ir pastarasis nelaikë savæs individualistiniu. Vietoje biblinio konfor-mizmo buvo iðkeltas pasitikëjimas kiekvieno in-divido proto galia tiek, kiek ji nuindividualizuo-ta: „praktinio ir teorinio proto principai buvo laikomi visiems þmonëms universalûs ir geban-tys, pasitelkus tyrinëjimus ir iðsilavinimà, sukur-ti naujà konformizmà“ (Tillich 1999: 85).

Apðvieta savitai perraðë nuolatiná þmogaus tikëjimà harmonija – visatos ástatymais, pagal kuriuos individo veikla, nors suvokiama ir at-liekama individualiai, vedë á harmoningà visu-mà, á tiesà, su kuria bent jau dauguma galëjo sutikti, á gërá, kuriame gali dalyvauti vis daugiau þmoniø, á konformizmà, pagrástà laisva kiekvie-no individo veikla. Individas tokiame procese gali bûti laisvas ir neardantis grupës. Liberalio-sios demokratijos funkcionavimas (kartu su eko-nominiu liberalizmu, kai prekybos dësniai „ana-pus“ individo teikia visiems didþiausià ámano-mà gërá) kaip tik ir árodë, kad individo laisvë spræsti politiðkai nebûtinai sugriauna politiná konformizmà. Mokslo paþanga rodo, kad indi-vidualûs mokslininkø ásitikinimai netrukdo jiems susitarti. Protestantizmo istorija patvirti-no, kad laisvas kiekvieno þmogaus Biblijos su-pratimas, turintis individualiø ir net denomi-naciniø skirtumø, gali sukurti ekleziná konfor-mizmà.

Tillicho pabrëþiama „dràsa bûti savimi“ („dràsa“, jau suskambëjusi Kanto Apðvietos ðû-kyje), kaip ji buvo suprantama toje epochoje, yra tokia dràsa, kai individualiai teigiant save daly-vaujama visuotiniame, racionaliame savæs tei-gime. Tuomet save teigia ne individualus „að“

kaip asmenybë, bet individualus „að“ kaip pro-to atspro-tovas. Tai dràsa sekti protu nepaisant ira-cionalaus autoriteto, teigti save kaip tiltà nuo þemesnës racionalumo bûsenos á aukðtesnæ. To-kia dràsa yra neiðvengiamai konformistinë ir kristalizuojasi, kai revoliucinis visa ko, kas prieðtarauja protui, puolimas nuslûgsta bûtent tada, kai pergalingai ásitvirtina burþuazija. Ro-mantinis judëjimas sukûrë tokià individualumo sampratà, kuri turëjo ir viduramþiø, ir Apðvie-tos epochos bruoþø. Individas èia akcentuoja-mas dël savo unikalumo, kaip neprilygstama ir be galo reikðminga bûties substancijos iðraiðka. Romantiniu poþiûriu ne konformizmas, o dife-renciacija yra Dievo keliø tikslas. Taèiau kita romantinës minties pusë akcentavo „organinës visumos“ (praeities kolektyvø) idealà. „Orga-nizmas“ vël tapo pusiausvyros tarp individuali-zacijos ir dalyvavimo simboliu. Tad nors roman-tikai tæsë burþuazijos ir jos konformizmo kriti-kà, bet ir atliepë konformistinæ dràsà bûti dali-mi. Kaip vienà ið naujø (po viduramþiø, Apðvie-tos ir Romantizmo virsmø) neokolektyvizmo formø Tillichas ávardija demokratiná konfor-mizmà. Kokiu dràsos tipu pagrástas ðis demo-kratinis konformizmas?

Tillicho nuomone, kelià demokratiniam kon-formizmui parengë jau Renesanso neostoikai, kurie, skirtingai nuo antikiniø savo pirmtakø, uþuot pasyviai meditavæ likimà, pateikë akty-vios kovos su likimu dràsà. Èia þmogus stengia-si ágyvendinti visas savo potencijas, kurios ne-senka, nes grindþiamos renesansiðka þmogaus kaip mikrokosmo samprata. Per þmogø visata tæsia kûrimo procesà, dabar þmogus pats gali kurti pasaulá, kiek jam leidþia produktyvios ga-lios. Ði doktrina apie individà kaip makrokos-moso proceso dalyvá teikia galimybæ sujungti Tillicho iðskirtus dràsos bûti kraðtutinumus.

Anot Tillicho, èia numatomas tikëjimas pa-þanga, kuris aiðkinamas Aristotelio terminais. Taèiau kuo toliau, tuo labiau paþangus indivi-do atstovavimas visatai suprantamas ne aristo-teliðkai. Aristoteliui judëjimas nuo potencijos prie aktualizacijos yra vertikalus, tai yra nuo þemesniø prie aukðtesniø bûties formø. Mo-dernus progresyvizmas potencijà siekia ágyven-dinti horizontaliai, laikiðkai, futuristiðkai. Tai irgi dràsa, nes ji privalëjo áimti nerimà, sukeltà mokslo progreso: juk þemë neteko pasaulio centro statuso, tapo kûnu aklø visatos dësniø mechanikoje. Ðia prasme naujøjø laikø dràsa nëra optimistiðka, ji turëjo apimti stiprø be-prasmybës ir nebûties visatoje suvokimo ne-rimà.

Taigi svarbiausias dràsos bûti dalimi ðaltinis – bûti gamtos ir istorijos proceso dalimi. Patyrusi daug permainø ði pozicija tapo ðiuolaikiniu de-mokratiniu konformizmu. Taèiau naujoje situa-cijoje jau iðnyko individualybës ir dalyvavimo sin-tezë, pagrásta kosminiu entuziazmu. Atsirado átampa tarp individualizmo ir buvimo dalimi (kraðtutinis liberalizmas versus reakcionieriai). Visgi demokratija iðvengë kraðtutinumø (panai-kinti demokratinæ visuomenës kontrolæ arba to-talitarinis kolektyvizmas) ir ágijo patogià hori-zontaliam progresui konformizmo formà.

Ðis demokratinis konformistinis dràsos bûti tipas buvo atvirai siejamas su progreso idëja – dràsa bûti dalimi progresuojant grupei, tai yra triumfuojant demokratijai (ypaè JAV). Ðiandien tikëjimas progresu stipriai susvyravæs, taèiau de-mokratinio konformizmo kaip dràsos bûti dali-mi tipas nenyksta. Kodël? Atsakymas – radika-liai reinterpretuota pati progreso samprata. Da-bar progresas jau nebe metafizinis paþangios evo-liucijos ástatymas, o veikla, kai kiekvienu veiks-mu sukuriama kaþkas daugiau negu buvo ir

ne-gu pakanka paþangai (pa-þengti á prieká); èia fak-tiðkai veiksmas tapatinamas su paþanga.

Buvimas produktyvaus proceso dalimi apima ir sprendþia pagrindines egzistencinio nerimo formas: likimo, prasmës, mirties klausimus. Li-kimo problema ágauna aiðkias ribas, nes daly-vaudamas produktyviame demokratiniame pro-cese, neliksi be darbo (ekonominio pagrindo), kuris ðiuolaikinëje visuomenëje ir tapatinamas su likimu. Mirties nerimui prieðprieðinamas ne-mirtingumas, kuris jau nëra krikðèioniðka ar kita religiðkai angaþuota doktrina. Ðiuolaikinë nemir-tingumo doktrina reiðkia nuolatiná dalyvavimà produktyviame procese, tai ne amþinas individo poilsis Dieve, bet pasaulis be pabaigos, nuolati-nis individo indëlis á visatos dinamikà, suteikian-tis dràsos pasitikti mirtá. Tokiai vilèiai Dievas ne-bûtinas, iðskyrus tuos atvejus, kai Dievas supran-tamas kaip pats produktyvus procesas. Èia dràsà lemia nemirtingumas, o ne Dievas.

Ðtai ir ryðkëja demokratinis konformizmas – dalyvavimas produktyviame procese reikalauja prisitaikyti prie socialinës produkcijos bûdø. Ðis konformizmas artimas nekritiðkam kolektyviz-mui ne ekonomiðkai ar politiðkai, bet kasdienio gyvenimo ir màstymo modeliais. Kaip tuomet su prieðingu dalyvavimo poliu – dràsa bûti savi-mi? Demokratinis siekis iðsaugoti autonomijà kelià grësmæ individualiam „að“, o pavojus pra-rasti save demokratiniame procese sukelia drà-sà teigti save individualiai, taip patenkant á pa-vojø prarasti pasaulá.

Atsakymas á autonomijoje uþduotà klausimà – teonomija

Tillicho pastangø susieti kantiðkà moralës filo-sofijà, krikðèioniðkàjà religijà ir politinius eko-nominius sekuliaraus pasaulio procesus

rezul-tatas yra teonomija (jokiu bûdu ne teokratija)2_.

Tai religingumo ir racionalaus kriticizmo sinte-zë. Ðvietëjiðko kriticizmo pareiga yra iðlaisvinti kultûrà ið „demoniðkumo“, kurá skatina hetero-nominiai autoritetai. Kita vertus, iðlaisvinta, transcendentinë sekuliarios kultûros prasmë tu-ri bûti ið naujo (kiekvienai epochai) ptu-ristatyta autonominiam màstymui: „autonominiø formø pripildymas sakramentine gelme yra teonomi-jos esmë“ (Tillich 1963: 62).

Visø pirma Tillichas sako, kad klaidinga sta-tyti á grieþtà opozicijà Apðvietos racionalizmà ir pietistiná misticizmà. Kaip tik „modernioji racionali autonomija yra mistinës autonomijos, vidinës ðviesos doktrinos tàsa“ (Tillich 1967: 156). Tai perëjimas nuo spiritualizmo prie ra-cionalizmo, nuo tikëjimo Dvasià kaip autono-minæ kiekvieno individo kreiptá, prie raciona-lios kreipties, kuri visiems prieinama autono-minio proto bûdu. Tad racionalizmas neoponuo-ja misticizmui, jei misticizmà suprasime kaip universalaus logos (Tillichui tai „Ðventosios Dvasios“ simbolis) buvimo þmogaus sielos gel-mëse paliudijimà. Kartu abu ðie dalykai opo-nuoja autoritariðkai ortodoksijai.

Teonomija transcenduoja ir autonomijà, ir heteronomijà, iðsaugodama ir transformuoda-ma kiekvienà. Besàlygiðkas ultitransformuoda-matyvaus gërio, teisingumo, tiesos reikalavimas teonomijoje ne-identifikuojamas su baigtine tikrove ar sociali-ne forma ir visgi reikalauja paklusti. Taèiau ra arbitralus, nereikalauja aukoti intelekto, në-ra svetimas þmogui, o kaip tik iðpildo jo prigim-tá ir laisvæ. Teonomija transformuoja

autonomi-jos inteligibilumo ir savideterminaciautonomi-jos elemen-tus. Taikydami hëgeliðkà triadiná màstymà, ne-sunkiai galime áþvelgti, kad Tillichui heterono-mija yra tezë, autonoheterono-mija – antitezë, teonoheterono-mija – sintezë. Bet koks ðiø sàvokø turinys? Juk ðie trys terminai atsako á nomos klausimà, arba gy-venimo klausimà, skirtingai.

Autonomija numano, kad þmogus, kurio ra-cionalumas atliepia universalø logos, yra kultû-ros ðaltinis ir religijos matas – jis pats sau ástaty-mas. Heteronominiu poþiûriu þmogus, kuris ne-sugeba savo praktikos modeliuoti pagal univer-salølogos, turi bûti prievarta subordinuotas ið-oriniam, virðesniam ástatymui. Taigi „autono-miniu“ dera vadinti visiðkai paneigiantá gilumi-ná pagrindà ir siekiantá tik aktualizuoti savo struktûras protà. Tai ne individualaus asmens protas, nulemtas konkreèios aplinkos, o prie-ðingai, toks protas, kuris siekia iðsaugoti savo atsietumà nuo bet kokio situatyvumo. Indivi-das, kuris màsto „autonomiðkai”, nepatvirtina savo asmeninës struktûros, o priskiria save uni-versaliam proto logos, glûdinèiame proto ir tik-rovëslogos struktûroje. Taigi autonominis pro-tas yra nepriklausomas ne ta prasme, kad geba iðreikðti individualià valià, taèiau tuo, kad atsi-sako priimti bet kà, kas transcenduoja jo paties struktûrà, nesvarbu, kokiu autoritetu grástà.

Taikydamas ðias sàvokas santykiui tarp reli-gijos ir kultûros, autonomine kultûra Tillichas vadina tokià, kuri kuria asmeniná ir kultûriná gyvenimà nesikreipdama á galutinës tikrovës pa-þadà (ið naujo teonomiðkai pristatomà kiekvie-nai autonominei epochai), taigi rimtai netrak-tuodama susvetimëjusios egzistuojanèio þmo-gaus ir visuomeniø situacijos, kurià liudija tei-sës ir politikos poreikis. Kita vertus, visos nete-onominës etikos neiðvengiamai yra ástatymo eti-kos, dël to bendruomenë susvetimëja.

2 _{M. Desplandas pastebi, kad Tillicho teonomijos} terminas iðplaukia ið Kanto moralës filosofijos, kita ver-tus, „paèiam Kantu ði sàvoka bûtø padëjusi geriau su-prasti kristologinio ávykio svarbà tikëjimui“ (Despland 1973: 155).

nominë kultûra, prieðingai, savo teorinius ir prak-tinius modelius subordinuoja ekleziastinei reli-gijai ar politiniam kvazi-religingumui, net jei tai pareikalauja neigti racionalumo struktûras.

Teonominë kultûra savo formomis iðreiðkia ultimatyvø rûpestá ir transcendentinæ tiesà ne kaip kaþkà svetima, bet kaip savæs paèios dvasi-ná pagrindà. Þvelgiant ið teonominës perspekty-vos, þmogui ágimtas racionalus gyvenimo dës-nis, kurá individas gali laikyti savu, taèiau pripa-þinti transcendentinæ jo tikrovæ. Tuomet aiðkëja demokratijoje, kaip sekuliariame teonomijos at-vejyje, ápinto paradokso tarp individualios lais-vës ir paklusimo bendrai tvarkai sprendimas.

Iðimtinai sekuliarios (negatyvios) autonomi-jos sukelia vartotojiðkas neurozes, kurios nesà-moningai iðreiðkia ultimatyvø rûpestá áveikti subjekto–objekto (vartotojo–prekës) schizmà. Taip iðreiðkiamas troðkimas ápinti subjektyvu-mà á kaþkà anapus paties savæs, bet kaþkà neob-jektyvaus. Ðis troðkimas verèia ieðkoti teonomi-niø formø ávairiose kultûros srityse (nuo meno iki politikos ir teisës), teonominë kalba frag-mentiðkai iðlaisvina nuo subjekto–objekto sche-mos ribotumø, o „teonominis racionalumas“ yra toks, kur stebëjimas pakeièiamas dalyvavimu (ðiuo atveju autentiðku, prieðingai konformisti-niam atsidavimui).

Demokratija tuomet yra fragmentiðkas teono-mijos ágyvendinimas istorinëse tikrovëse ana-pus baþnytinës sferos3_{. Teonomija reiðkia}

„Die-vo ástatymà“, bet toká, kuris turi vidinës savi-kontrolës formà, pagrástà transcendentinës pil-natvës troðkimu. Reikia perþengti radikalø in-dividualizmà, transcenduoti klaidingà

autono-mijàá bûties pilnatvæ, kuri atveria kelià á ben-druomenæ,á laisvà davimà ir priëmimà.

Taèiau teonomija nëra tiesiog kultûros ir re-ligijos sutapatinimas, nes religija ir kultûra turi dvejopà santyká: „taip“ ir „ne“. Teonomijoje ul-timatyvios ir labiausiai universalios autonomi-nës kultûros sàmoautonomi-nës iðraiðkos ágyja religiniø simboliø pavidalà. Kartu teonomija nereiðkia, kad individuali nuomonë, patirianti sekuliarios ir religinës sferø ir bendruomeniø patikrà, mo-narchizuojama.

Taip suprantama teonomija aiðkiai atsiski-ria nuo kitø kontrolës formø. Tai „dieviðka“ savikontrolë, kuri pagrindþia unikalø individo likimà. Krikðèioniðkuoju poþiûriu tai autori-tetas, bet ne dauguma, kitaip prievarta gali bû-ti pateisinta bû-tik daugumos tø, kuriems prievar-tinë tvarka turi atneðti laimæ, pritarimu. Trans-cendentinis orientyras leidþia tokià prievarti-næ tvarkà matyti tokiu bûdu, kad maþuma nëra absoliuèiai neteisi, o kaip tik gali tapti daugu-ma.

Ðiandien, kai vyrauja technologinis protas, autonominis màstymas áveikë heteronomijas, bet neteko gelminës dimensijos. Demokratija, praradusi dvasinæ dimensijà, „daro grimasas“. Tokia situacija neiðvengiamai gimdo neviltá, ku-riai áveikti sprendimus pasiûlo galingos kvazi-politinës (taip pat „demokratinës“) heterono-mijos, uþpildanèios individø iðgyvenamà pras-miná vakuumà. Todël reikia „teonomizuoti“ de-mokratijà kuriant toká kultûriná klimatà, kuria-me egocentriðka monada rastø bûdø pilnatviðkai bûti bendruomenëje.

Iðvados

1. Demokratija, kaip ir kiti istoriniai idealai ir institucijos, apima ir efemeriðkà, ir perma-nentiðkai pagrástà elementus. Tai, viena vertus,

3 _{Tillicho „teonomijos“ sàvokos taikymà politinei} teologijai iðsamiai atskleidë Stephenas Palmquistas (Palmquist: 1993).

burþuazinës civilizacijos charakteristika, kita vertus, nuolat vertinga socialinës organizacijos forma.

2. Demokratijos idëja susieja ir suprieðina du aukðèiausius praktinio proto reikalavimus – at-sakà á prievartà, protestà prieð svetimà valià ir bûtinybæ leistis bûti valdomam. Demokratija maksimaliai iðpleèia galimybes þmonëms gyven-ti taip, kad jie privalëtø paklusgyven-ti gyven-tik jø paèiø pa-sirinktiems ástatymams. Taèiau pasiekti ðio tiks-lo þmonës negali gyvendami izoliuotai. Kad gy-venimas teiktø pasitenkinimà, jie turi gyventi su kitais, o tai reikalauja paklusti kolektyviniams sprendimams. Demokratinë valstybë vis viena iðlieka valstybë, vis viena prievartinë, vis viena bloga dël principinio leidimo vieniems prievar-tauti kitus.

3. Kanto praktinës filosofijos ðerdis, katego-rinis imperatyvas, yra moraliniø taisyklø kon-stravimo metodas, leidþiantis ne tik individui paèiam rinktis moralines trajektorijas, bet ir ben-druomenei formuluoti prieþiûros normas.

4. „Dràsa“, nuskambëjusi Kanto Apðvietos ðûkyje, yra tokia dràsa, kai individualiai teigiant save dalyvaujama visuotiniame, racionaliame sa-væs teigime. Tuomet save teigia ne individualus „að“ kaip asmenybë, bet individualus „að“ kaip racionalumo atstovas.

5. Kaip vienà ið naujø (po viduramþiø, Ap-ðvietos ir Romantizmo virsmø) neokolektyviz-mo formø Tillichas ávardija deneokolektyviz-mokratiná kon-formizmà, be kurio neásivaizduojama burþua-zinë visuomenë. Èia buvimas produktyvaus pro-ceso dalimi apima ir sprendþia pagrindines eg-zistencinio nerimo formas: likimo, prasmës, mirties klausimus.

6. Burþuazinë visuomenë buvo kuriama sie-kiant iðlaisvinti individà nuo tradicinës kultû-ros, socialiniø ir politiniø viduramþiø feodaliz-mo panèiø. Taèiau individas taip susietas su vi-suomene, kad aukðèiausios jo galimybës priklau-so nuo priklau-socialinës substancijos. Individas yra priklau- so-ciokultûrinio proceso produktas, jo tikslai ási-ðaknijæ visuomenëje ir joje ágyja prasmæ.

7. Imanentinis burþuazinio individualizmo pagrindas ið dalies yra krikðèioniðkas individua-lios sielos branginimas, taèiau „dràsos“ indivi-dui teikia kita, antikinë, doktrina apie individà kaip visatos veidrodá arba mikrokosmosà, vedanti á demokratiná konformizmà. Sekuliarioje sferoje demokratinis konformizmas reiðkiasi taip pat kaip religinëje sferoje eklezinis konformizmas.

8. Kaip ir Kantui, Tillichui autonomija yra dvejopa. Negatyviai traktuojama autonomija reiðkia laisvæ nuo bet kokios heteronomijos, tai bûtina moralumo sàlyga, taèiau dar neprodu-kuojanti naujø vertybiø. Ðioje autonomijoje þmo-gus iðgyvena pojûtá tokio savæs, „koks jis turi bûti“, nesantis nei iðorës, nei jo paties produk-tas. Ði vizija reiðkiasi kaip besàlyginis reikalavi-mas, kategorinis imperatyvas ir yra ne grësmë þmogaus autonomijai, o suteikia jai rimtá ir gel-mæ, virsdamas pozityviu principu – teonomija. 9. Tillicho teonominis màstymas sutaiko mo-ralinæ autonomijà ir eschatologijà, atveria reli-ginæ patirtá kaip analitiná a posteriori sekulia-riose moralës, politikos, estetikos sferose. Te-onomija istoriniø demokratijø pavidalu þmones sieja á istoriðkai paðventintà visumà, prieðprie-ðinamà utilitariniam visuomenës kaip prekybi-nës bendrovës, palaikomos vien kontraktiniais ásipareigojimais, modeliui.

LITERATÛRA

Áteikta 2006 12 20

The notion of democracy, after a long history of transformation and rebirths from different sources, is so vast today that under this heading we can speak about prima facie incoherent values. The aim of the paper is not only to uncover some of the antinomies spreading from the paradoxical nature of democracy itself, but also to point the trajectories of possible solutions to these paradoxes. First we must realize the processual and ideal character of democracy. For the-se purpothe-ses, it is esthe-sential to analyze the basic notions and tensions accompanying democracy, which cannot be resolved appealing to logical (autonomy–heterono-my) or historical (Enlightenment–Romanticism) con-Berlin, I. 1995. Vienovë ir ávairovë. Vertë A. Jo-kubaitis. Amþius/ALK.

Dahl, R. A. 1994. Demokratija ir jos kritikai. Vertë A. Ðliogeris. Amþius/ALK.

Despland, M. 1973. Kant on History and Religion. Montreal: McGill-Queen’s University Press.

Hegel, G.W.F. 1997. Dvasios fenomenologija. Ver-të A. Ðliogeris. Vilnius: Pradai/ALK.

Herder, J.G. 2002. Philosophical Writings. ed. by Forster, M.N. Cambridge University Press.

Kant, I. 1996. Politiniai traktatai. Sudarë A. Joku-baitis. Aidai/ALK.

Kant, I. 2000. Religija vien tik proto ribose. Vertë R. Pleèkaitis. ALK/Aidai.

Mead, G. H. 1962. Mind, Self and Society. Univer-sity of Chicago Press.

Michelman, I. F. 1999. Brennan and Democracy. Princeton University Press.

Niebuhr, R. 1944. The Children of Light and the Children of Darkness. Charles Scribner’s Sons.

Palmquist, S. 1993. Biblical Theocracy. Hong Kong: Philopsychy Press.

Tillich, P. 1967. History of Christian Thought. ed. by C. Braaten. New York: Simon and Schuster.

Tillich, P. 1999. Dràsa Bûti. Vertë N. Norkûnienë. Vilnius: Vaga.

Tillich, P. 1963. Systematic Theology, vol. 3. Chi-cago, IL: University of Chicago Press.

Degutis, A. (sud.). 1990. Trys idëjos: nepriklauso-mybë, demokratija, vieðumas. Vilnius: Mintis.

Tillich, P. 1959. Theology of Culture. R.C. Kimball (ed.). New York and London: Oxford University Press. Webb, C. C. J. 1926. Kant’s Philosophy of Reli-gion. Oxford: The Clarendon Press.

DEMOCRACY: AUTONOMOS OR THEONOMOS?

Mindaugas Briedis

S u m m a r y

troversies. The arguments for one or another side of these eventually lead to new forms of radical indivi-dualism or neocollectivism which does no good to the adaptability of democratic ideals in today’s world. After examining the implications of I. Kant’s moral philosophy for discussing democracy, we face P. Til-lih’s thought which formulated the notion of theono-my as the answer to the negativity of autonotheono-my and tensions regarding democracy and, moreover, strains between secular and religious spheres.

Keywords: democracy, Kant, Tillich, autonomy,