Praëjo apie dvideðimt metø nuo kapi-talizmo ir demokratijos jungtuviø pradþios Lietuvoje. Ðiandienà matome, kad þymiai daugiau naudos turëjo kapitalistai nei de-mokratai. Vienaip ar kitaip, ðio laikotarpio, rodos, uþtenka, kad socialinës raidos Lie-tuvoje ypatumus, jos kiekybinius ir kokybi-nius bruoþus bûtø galima analizuoti ir ver-tinti remiantis lyginamuoju sociologiniu po-þiûriu. Kitaip sakant, pribrendo laikas ne tik konstatuoti, kad tiesiog yra taip, kaip yra (esà kitaip negalëjo ir negalëtø bûti), o ana-lizuoti socialinës raidos pranaðumus bei trû-kumus konceptualiai.
Prabëgo pakankamai daug, dvideðimt, metø... Zenono Norkaus knyga Kokia de-mokratija, koks kapitalizmas?, skirta Lietu-vos Sàjûdþio ákûrimo dvideðimtmeèiui, kaip paþymi jos autorius, yra þvalgomasis tyrimas (Norkus 2008; 13). Tirti þvalgantis – lygu ana-lizuoti ir sisteminti remiantis lyginamaisiais teoriniais principais. Ðiuo teoriniu aspektu aptariamoji Zenono Norkaus knyga yra reikðminga atskaitos pradþia, teikianti pro-gà Lietuvos visuomenei apmàstyti socialinës raidos Lietuvoje bruoþus ir perspektyvas.
Impresionistinis þvalgymasis
Gal kas ir nustebs, taèiau eseistinis ðio teksto stilius gerokai skiriasi nuo analitinës
Zenono Norkaus knygos Kokia demokratija, koks kapitalizmas? kalbos. Visø pirma sten-giamasi nepiktnaudþiauti tyrimo kategori-ja. Daugiau dëmesio skiriama þvalgymuisi darant prielaidà, kad pagrindinës þvalgomo-jo tyrimo giþvalgomo-jos, susijusios su abstrakèiomis kapitalizmo, socializmo, demokratijos sàvo-komis, atliepia pastaruoju laikotarpiu pa-daþnëjusá, trûkèiojantá, aritmiðkà lietuviðkos kasdienybës pulsà.
Algimantas Valantiejus
Koks kapitalizmas, tokia ir demokratija
Norkus, Zenonas. 2008. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinë transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinës sociologijos poþiû-riu. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 742 psl.
Tai keletas tarp savæs susijusiø variaci-jø ta paèia tema „Tàdien, kai apsiniaukë giedras dangus“, arba „Po dvideðimt metø“. Gal pernelyg nenuvilsiu skaitytojø ir recen-zuojamos knygos autoriaus prisipaþinda-mas, kad sàmoningai pasirinkau tà raðymo bûdà, kuris aptariamoje knygoje vadinamas „þurnalistiniu impresionizmu“ (Norkus; 2008; 15).
Kodël pasirinkau impresionistiná, kai kà gal ir gluminsiantá, stiliø, atsisakydamas rimtojo realizmo? Plaèios apimties monog-rafijos svarstymo galimybes visada siaurina gana nedidelë recenzijos apimtis; vargu ar galima atliepti visas pagrindines temas, kny-goje sudaranèias kompleksiðkà viená. Tai viena svarbiausiø prieþasèiø, kodël pasirin-kau bûdà, teikiantá galimybæ kalbëti mini-maliais potëpiais. Jø, kaip visumos, paskir-tis – atkreipti skaitytojø dëmesá á svarbias problemas, sistemingai gvildenamas Zeno-no Norkaus knygoje.
Dabartiniai socialiniai pokyèiai yra is-toriniai pertvarkymai, kuriuos ágyvendino þmonës, kuriantys ne tik savo, bet ir visuo-menës istorijà. Kokià istorijà ir kaip jie jà kû-rë? Atsakyti á ðá ir daugelá kitø klausimø pa-deda knygoje naudojamas lyginamasis socio-loginis metodas. Pagrindinis jo privalumas yra tas, kad leidþia konceptualiai panagrinë-ti esamà savaiminá, spontaniðkà socialinës raidos modelá ne kaip vienintelá, o kaip vie-nà tarp kitø galimø teoriniø variantø.
Reikia pripaþinti, kad panaðaus pobû-dþio analizës, derinanèios apraðymo, lygi-nimo ir argumentuoto prognozavimo aspek-tus, labai trûksta. Bet yra ir kita bëda: men-ka socialinë konceptualios, lyginamosios
analizës paklausa. Ir ne todël, kad nëra skai-tytojø. Jø tikrai pakanka (deja, ne tarp prak-tikø). Veikiau trûksta dalyko, kuris vadina-mas prancûziðku lotyniðkos kilmës þodþiu diskursas arba áprastesniu graikiðku þodþiu – dialogas.
Zenono Norkaus knyga nuteikia opti-mistiðkai. Èia apibrëþiamos sàvokos, patei-kiama jø raidos istorija, ávardijamos meto-dologinës dilemos, su kuriomis susiduria ly-ginamoji sociologija, apraðomi kapitalizmo tipai, socialinës teorijos, reikðmingi euristi-niai socialiniø pokyèiø modeliai. Vertingiau-sia ðios knygos pusë, manyèiau, yra tipolo-gija, kurios paskirtis, viena vertus, – nubrai-þyti analitiná Lietuvos strateginës raidos ga-limybiø þemëlapá, kita vertus, – átraukti Lie-tuvos socialinës raidos pavyzdá á sudëtiná tarptautinës lyginamosios sociologinës ana-lizës modelá, kuris savo ruoþtu skatintø svarstyti pokyèius konceptualiai.
Juk viena pagrindiniø knygos idëjø – atskleisti naujus bûdus, padësianèius paþinti naujausius socialinius pokyèius Lietuvoje. Kaip raðo autorius, pokyèius reikia anali-zuoti atsiþvelgiant á keturis pagrindinius lyg-menis: komunizmà, iðëjimà ið komunizmo, pokomunistinæ demokratijà, pokomunistiná kapitalizmà (ten pat; 13–4). Akivaizdu, kad ðie pokyèiai atsispindi ir kasdienybës jude-siuose.
Politinis ir ekonominis gyvenimas ið tik-ro pasikeitë. Ptik-rofesionaliø politikø ir eko-nomistø poþiûris á ðiuos pokyèius – ið prin-cipo teigiamas, tiksliau, oficialiai atskaitin-gas. Þmoniø – veikiau neigiamas negu tei-giamas. Tai liudija ne tik moksliniai tyrimai, bet ir iðraiðkingi kasdienybës judesiai. O ir
þvelgiant lyginamuoju – gretimø ðaliø so-cialinës raidos – aspektu krinta á akis ne tik netolygumai, bet ir atsilikimas, aptariamo-sios knygos autoriaus perteikiamas papras-tu klausimu: kodël estai mus lenkë ir kaip perðokti þiojintá griová? Be to, á kurià pusæ ðokti? Á kapitalizmà be kapitalistø, oligarchi-ná kapitalizmà, neoliberalø kapitalizmà, so-cialiná kapitalizmà?
Du pastarieji laimës þiburiai turëtø at-liepti atitinkamai deðiniøjø ir kairiøjø ágy-vendinamà politikà, taèiau keistoka, kad so-cialdemokratø ginklakaliai – ekskomunis-tinë LDDP –nuosekliai grindë neoliberalià ekonominæ politikà, o pagrindinës deðinio-jo flango jëgos (ypaè 1996–1999 metais) ati-tiko ... kairiosios orientacijos politikà (ten pat; 34). Jei taip, slaptosios abiejø flangø dûmos ne tik dumia mums, rinkëjams, akis, bet ir paèià tikrovæ, kasdienybæ, laidoja gy-venimo regimybëje, þodþiø politikoje?
Labai svarbu ir tai, kad knygos auto-rius siûlo lyginamuoju aspektu panagrinëti ir kultûros skirtumus, kuriø, deja, daþnai ne-paisoma (ten pat; 603) paprastai lyginant tik standartinius makroekonominius rodik-lius. „Kapitalizmas“ – tai tik pavadinimas, atskleidþiantis, kad daþnai klysta tie, kurie nepaiso kasdienybës áproèiø, paproèiø, elg-senos lygmens. Kultûroje, o ne abstrak-èiuose pavadinimuose glûdi tai, kas vadin-tina savita estiðko arba lietuviðko kapita-lizmo forma. Kapitalizmas – ne tik makro-ekonominiai rodikliai, kurie gali bûti „ge-resni“, „blogesni“, „visai neblogi“ lyginant su dar prastesniais. Kapitalizmas/socializ-mas yra „duona“, kuri gali bûti arba ne-skani, arba skani ne dël to, kad taip yra ið
tikrøjø, o todël, kad ji vertinama kaip ska-ni, „net tada, jei joje surastø peliø“ (Schum-peter 1998; 212).
Zenono Norkaus knyga – tik kà publi-kuota. Todël pradþioje galbût pakanka „ap-ðilti“ màstant ne tiek apie didájá klaustukà (koks yra kapitalizmas; kokia yra demokra-tija?), kiek maþàjá klaustukà (kas yra kapi-talizmas; kas yra demokratija Lietuvoje?). Juk konceptualûs klausimai neatsiejami nuo probleminio kasdienybës patyrimo. O besi-keièianti kasdienybë daþnai pasako daugiau nei norima pripaþinti. Kas galëtø tvirtinti, kad „paprastø“ þmoniø patyrimas yra maþiau reikðmingas nei profesionalø, saky-kim, politikø, ekonomistø, analitikø?
Besiniauksianèio giedro dangaus tema – ir simbolinë, ir reali. Ji ávairiais aspektais susijusi tiek su kasdieniu gyvenimu, tiek su problemomis, kurios analizuojamos Zeno-no Norkaus knygoje. Daugiau nei prieð dvi-deðimt metø daugelis Lietuvos gyventojø ti-këjosi, kad uþ politiniø uþtvarø ir dirbtiniø ideologiniø ûkanø driekiasi giedras dangus, natûrali laisvë. Natûrali laisvë – tai bûklë, kai paðalinami iðoriniai suvarþymai.
Tai tiesiog jausmas, sakantis, kad pasi-prieðinimo nebëra. Taèiau, pasak iðmintingo senolio Hobbeso, tokia laisvës samprata bû-dinga ir neprotingoms bûtybëms (Hobbes 1999; 217). Vienaip ar kitaip, ði laisvës idë-ja ilgainiui prigijo ir suveðëjo ne tik dabar-tinëje kasdienybëje, bet ir politikoje, eko-nomikoje... Kai nëra pasiprieðinimo (ypaè pilietinio), politikai ir ekonomikai atsiveria natûrali, laisvoji rinka. Tereikia iðugdyti de-mokratiná rinkëjà, kuris rinktø politikà, ne-pakantø menkiausiam ðio rinkëjo
prieðini-muisi... Nesant pasiprieðinimo jau dvide-ðimt metø – tik giedras kapitalizmo dangus. – Dëmesio! – áspëja Karlas Polonyi: ci-vilizacinio kataklizmo ðaknys glûdi utopi-niuose ekonominio liberalizmo siekiuose kurti susireguliuojanèià rinkos sistemà. Rinkos visuomenë gimë Anglijoje, taèiau bûtent þemyninëje Europoje jos silpnybës sukëlë tragiðkiausiø komplikacijø (Polanyi 2002; 38–9).
Negana to, á scenà áþengë ne ðiaip sau ekonominis þmogus, o, anot Josepho Schumpeterio, ekonominis antþmogis, ku-ris, kurdamas naujus produktus, kuria ir vartotojø paklausà jiems priversdamas var-totojus pamirðti senuosius savo norus (þr.: Norkus 2008; 505).
– Ei, jûs ir mes, visi naivûs paribiø sva-jokliai! – norisi bent paskutiná kart ðûkte-lëti. – Ar dar prisimename giedrus, naivius savo norus?
Giedras dangus – malonus kasdienybës reiðkinys. Netgi tada, kai esi labai uþsiëmæs ir nepastebi beveik nieko, iðskyrus skubrius savo judesius, vis tik ðirdies gilumoje tikie-si, kad didesnæ dienos dalá ar net visà dienà tave lydës giedras dangus. „Praplyðæs dan-gus“ – daþniau pastebimas reiðkinys: „Ir vël lyja“, „Ir vakar lietus, ir ðiandienà lietus, ka-da jis liausis?“...
Kam nesinori, kad kasdienis jo ar jos palydovas daþniau bûtø giedras dangus? Kai dangus netikëtai prakiûra (ir tiesiogi-ne, ir perkeltine prasmëmis), laikinai pa-lendame po saugiu stogu ir nekantraudami laukiame lietaus pabaigos. Blogas oras yra laikinas reiðkinys, o giedras – trunka ilgai,
didesnæ gyvenimo dalá, nes vienas kitas pa-sitaikantis juodas debesis giedrà (utopijà) tik paryðkina.
Socializmo „þmogiðkà veidà“ formavæs oras nebuvo nei pernelyg giedras, nei per-nelyg ûkanotas. Daþnai ðis oras bûdavo ide-ologiðkai troðkus, taèiau, rodos, kaip tik dël to ir teikdavo galimybæ pajausti tikrà lais-vës polëká. Ypaè pavasariais, po ákyrios þie-mos. Puikiai pamenu vienà giedrà paaug-lystës pavasará... Rytas buvo apsiniaukæs, nes visà naktá smarkiai lijo. Taèiau debesys grei-tai sklaidësi. Ir kas galëtø iðtverti: pro pra-viras duris lëkte iðlëkiau á gatvæ...
Pabëgëjæs sustojau. Ið uþ gatvës kam-po, tebegaubiamo rytinës prieblandos, iðni-ro dvi paplyðusiø dþinsø poiðni-ros (dþinsus, pa-grindiná kapitalizmo atributà, ðiame rajone turëjo tik du laimingieji ir viena laimingo-ji). Ið po dþinsø kyðanèios basos kojos, pri-artëjusios prie gatvës pelkiø, tekðeno drum-zlinà jø vandená. Kiek vyresnis uþ mane Ro-mas lengvai ðokèiojo nuo vienos balos prie kitos per petá persimetæs gitarà. Antrojo, il-gaplaukio, kaip paskui paaiðkëjo, Kapitaliz-mo, nepaþinau.
Abu atsisëdo ant ðaligatvio, kurá prieð akimirkà ðvariai nuplovë lietus. Sumerkë keturias basas kojas á seklià pavasario balà ir kojø pirðtais ritmiðkai taðkeno jos pavir-ðiø stebëdami raibuliuojanèias vandens fi-gûras. Buvo taip tylu, kad girdëjosi jûros oði-mas. Taèiau kaþkur netoliese sinkopëmis jau ðëlo lengvas pavasario brizas.
Girdëjosi artëjanèio vëjo aimanos. Ro-mas, paëmæs á rankas gitarà, pirðtais leng-vai perbraukë visas ðeðias jos stygas ir ne-stripriu galvos judesiu iðblaðkë á ðalis ilgus
plaukus, ákyriai lendanèius jam á akis. Dar-kart perbraukë stygas ...
Tai buvo Chromatinë fantazija – keis-tuoliø ðëlsmas pustoniais: nuo pavasario prie pakalnuèiø, nuo laisvës prie politikos. Dþerþgianti laisvës daina, skirta lengvai kvaiðtelëjusiems svajokliams: „Jau pavasa-ris atëjo / ir fialkos suþydëjo / o alëjose basi / hipiai klausos BBC“. Romas nepastebimai mirktelëjo „Sveiks, maþiau“ ir tæsë fantas-tiná priedainá.
Priedainis buvo tas pats. Ne itin turi-ningas. Melodija – veikiau triviali nei pa-prasta. Vis dëlto klausiausi uþmirðæs viskà pasaulyje. Klausiausi, o ilgaplaukis vëjas plonais savo pirðtais braukë ðeðiastygës gi-taros stygas...
Romas ir Kapitalizmas iðniro kartu su svaiginanèia kitos erdvës ir kito laiko nuo-jauta. Prieþastis paprasta: anuomet socializ-mas turëjo savo „kità“ – kapitalizmà, nors dabar kapitalizmas nebeturi savo „kito“, so-cializmo. Prëskà biurokratiná socializmo orà (ideologijos kvapo daþnas nejausdavo, nes ðis kvapas buvo smelkte persmelkæs kasdieny-bæ) buvo galima pagerinti, nors prësko kapi-talizmo oro kvapo jau nebëra kuo pagerinti, iðskyrus laisvosios rinkos kvepalø reklamà.
Gyvenimas, kaip ir dabar, buvo rutina, taèiau jà ið vidaus sprogdino laisvës utopi-ja. Tereikëjo vidinëmis valios pastangomis, tarkim, kartu su Gëliø vaikais, perþengti dirbtinæ kliûtá, kartu su Kæsto Antanëlio „Mëlynà lovà / pro iðkirstà langà / ðiandien velniðkai noris / verstis kûliais po dangø“ arba, jei prievartos sistema suleisdavo dozæ raminamøjø, „Nieko man nereik / man ir taip gerai... “.
Socializmo veidas nebuvo labai þmo-giðkas, taèiau bent jau nenaikino vaizduo-tës, menkuèiø laisvës iliuzijø, „gyvøjø dan-gaus þirkliø“. O kapitalizmo veidas ...? Ar jis apskritai gali bûti þmogiðkas? Net nusi-purèiau: ðiandienà, po dvideðimt metø, ðio klausimo vieðose vietose geriau nekelti. Vie-na aiðku: kapitalizmas, suVie-naikinæs ideolo-giná savo prieðininkà socializmà, nepaliko jokiø utopiniø laisvës uþuomazgø.
Prieð dvideðimt metø kapitalizmas bu-vo beveik tapatus laisvei, giedram dangui, o kaip dabar? Kodël niaukiasi giedras dan-gus? Ðtai kodël tàryt, vartydamas Zenono Norkaus knygà Kokia demokratija, koks ka-pitalizmas?, að uþsikrëèiau màstymo nerimu (jûs visiðkai teisûs – ið vëþiø iðmuðë klaus-tukas knygos pavadinimo gale).
Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Atsakymas lyg ir tvyrojo ore. Dvideðimt so-cialinio patyrimo metø leido daryti iðvadà, kurià tikriausiai patvirtintø kiekvienas sta-tistinis lietuvis: koks kapitalizmas, tokia ir de-mokratija. Po ilgø svarstymø nerimà keliantá klaustukà vis dëlto nusprendþiau palikti, o savo samprotavimus apie kapitalizmà pra-dëti aritmetiniu, taèiau paradoksaliu José Ortegos y Gasseto klausimu: „Jei tikroji gi-ria susideda ið medþiø, kuriø nematau, tai kiek medþiø sudaro girià?“ (Ortega y Gas-set 1999; 25). Klausiau paprastai: kiek rei-kia kapitalistø, kad atsirastø kapitalizmas? O kas, beje, tie kapitalistai, ið kur jie atsirado? Ið kokio gausybës rago pilasi nau-jieji kapitalistinio þmogaus tipai? Jei kapi-talas yra mainø (savo forma lygiø, bet ágy-jamu turiniu – netolygiø) rezultatas, natû-ralus gebëjimas kaupti remiantis naudos ir
pelno principais, tai kapitalistø turëjo bûti ir nekapitalistinëje bûklëje. Jei kapitalistas yra kaupëjas, tai kapitalistinë visuomenë – di-dþiulis privaèiø kaupimo ámoniø agregatas.
Lyg ir puiku: að pats visà gyvenimà më-gau ðá bei tà kaupti, kaip ir kiekvienas tûlas lietuvis. Deja, dabar nesijauèiu esàs kapita-listas. Dar blogiau: niekas manæs tokiu ne-laiko. Tikras vëjas: kapitalistus gal ir gali-ma suskaièiuoti, taèiau kaip suskaièiuoti ki-tà, didesnæ dalá kapitalistø, kurie kapitalis-tinæ Lietuvos demokratijàkûrë tolëliau nei ten, kur dabar stovime mes su jumis, nai-viai aritmetiðkai samprotaudami apie eko-nomikà ir politikà? O gal kapitalas kaupia-mas ið anksto paþymëtose vietose, specia-liose golfo duobutëse,á kurias kamuoliukus taikliai ridena oksimoronai – vieðieji priva-tininkai?
Jei ekonomika susijusi su specializuo-ta golfo politika, ar nëra specializuo-taip, kad ði politi-ka ir yra vienintelë demokratinës politikos forma, veiksmingai ugdanti „pagal plaukà“ rinkëjà, kurio interesai visiðkai atitinka kla-sinius oksimoronø interesus. Pasak Nor-kaus: „Politinë klasë, neatsiþvelgianti á rin-këjø pirmenybes, galø gale gali iðugdyti to-ká elektoratà, kurio pirmenybës atitinka jos vykdomà politikà“ (ten pat; 26).
Laikotarpá, kuris prasidëjo neseniai, knygos autorius sieja su Karlo Jasperso aðinio laiko samprata: „2004 m. þenklina ðios 1914 m. prasidëjusios naujosios Lietuvos is-torijos „aðinio laiko“ epochos pabaigà, kai mûsø ðalis ástodama á Europos Sàjungà (ES) ir NATO pagaliau pasiekë tuos politinius ir ekonominius vandenis, kuriuose nebepavo-jingi visus tuos aðtuoniasdeðimt metø
lietu-viø tautos iðlikimui grësæ rifai ir vëjai, nors juose ir laukia ne tik naujos, anksèiau tik svajotos galimybës, bet ir nauji iððûkiai bei pavojai“ (15–6 psl.).
O „aðinis“ laikas – nejuokingas daly-kas. Sakykim, Pirmojo pasaulinio karo pa-dariniai „sudarë sàlygas pamëginti ágyven-dinti Karlo Marxo utopijà“ (ten pat), kuri galiausiai virto pasauline prievartos sistema. Taèiau ðis nejuokingas laikas, klastingai ið-traukæs aðá ið senojo, dardanèio lietuviðko veþimo, ne tik suviskam já sugadino, bet ir paslaugiai padëjo pasigaminti naujà, moder-nø etnopolitinës lietuviø tautos velomobilá. Dabartinis „aðinis laikas“ Lietuvoje lei-do iðvengti dideliø politiniø katastrofø. Ta-èiau ar iðvengëme ir ar iðvengsime ekono-miniø, demografiniø, socialiniø, ekologiniø katastrofø? Galime sulaukti ne tik daug giedrø, bet dar daugiau apniukusiø dienø (tikëtina, kad su pragiedruliais). Èia, rodos, iðsiskirtø daugelio dabartinës Lietuvos gy-ventojø poþiûriai. Juk ðiuo atveju svarbûs ne tik „kiek?“, bet ir „kaip?“, „kodël?“, „ar ir kaip bûtø galima kitaip?“ klausimai.
Vieni ið mûsø, apsvaigæ nuo giedro dangaus projektø ir panaðiø struktûriniø áplaukø, pareikðtø, kad senoji Marxo uto-pija pagaliau sunaikinta ir dangus dabar vi-suomet bus giedras. O kiti, ðiek tiek prasi-blaivæ ir supratæ, kad kartu su viduriniosios klasës vidutinybiø kultûra sparèiai plinta naujas virusas –„pirmeiviø ir atsilikusiøjø“ þaidimas (Bell 2003; 92), ðûktelëtø, kad se-nosios istorijos pabaiga þymi naujos utopi-jos – „kapitalizmo“ – pradþià.
Niekas neþino, nei kada, nei kaip baig-sis ði utopija (geriausias ið blogiausiøjø
pa-saulis). Viena aiðku: ði utopija ypaè tinka tiems, kurie turi gerà pradinæ, pirmeiviø pa-dëtá. O kai kartu su Michaelu Burawoy’umi ir Katherina Verdery nusileidþiame á gilø antropologiná Rytø Europos kasdienybës lygmená, aptinkame mafijiná, laukiná kapi-talizmà arba netgi feodalizmà (Norkus 2008; 563–6). Jiems pirmeiviai kurpia mo-notoniðkà ideologinæ pasakà apie giedrà in-dustrinës, postindustrinës, informacinës vi-suomenës dangø. O kai kartu su entuzias-tingais politikos mokslininkais pakylame á Vidurio Europos lygmená (ten pat; 566–72) randame netgi toká ðûká: „Bûtent Vidurio Europoje yra Vakarø ateitis“.
Kaip minëta, kiekvienas turi savo pla-nà, kaip geriau prisitaikyti prie iðtekliø, jau seniai paskirstytø geriausiame ið blogiausiø-jø pasaulyje, kuriame padëtys, statusai, vaid-menys perskirstomi remiantis kapitalistiniu (ne)tolygiø mainø principu. Èia nereikia jo-kios kapitalizmo teorijos, nes gera – pati praktika.
Ðitaip prasideda pirmeiviø ir atsiliku-siøjø þaidimas: pirmieji antriesiems dova-noja pigø kapitalizmà; antrieji atsilieka, ta-èiau kartu prakunta pigaus, bet sistemingo iðnaudojimo sistemoje spausdami uodegà tretiesiems; o ir pastarieji nesnaudþia, tu-rëdami ðiokià tokià padëtá ... Pirmeiviø ir atsilikusiøjø þaidimas rodo: socialinë raida vieniems yra golfo þaidimas, o kitiems –rie-dëjimas socialiniais laiptais þemyn ir þemyn, á stekenamà (tiesiogine ðio þodþio prasme) kasdienybës praktikà.
O èia, anot Nietzshe’s, jau striksi vidu-tinybës agentai, skelbiantys, kad laisvë yra nesiprieðinimas korporacijø galiai: „Laisvai
ðnekëkit, kalbëkit, pasakokit ir dalykitës. Skambuèiai á visus tinklus dabar tik 7 ct/min“.
***
Yra vienas asmeniðkas motyvas, kodël ðákart pasirinkau miniatiûrø ir potëpiø þan-rà. Visi pernelyg skubantys knygø „rijikai“ (o ðitaip daþniau atsitinka ankstyvame pa-auglystës tarpsnyje) puikiai þino: knygos su-siguli ne statiðkame prote, o nesiliaujanèio-je patyrimo tëkmënesiliaujanèio-je. Skaityti – lygu socia-liai apðilti. Galima, þinoma, ir kitaip: nutrûk-tgalviðkai lëkti á prieká, t.y. versti knygø pus-lapius vienà po kito praleidþiant vadina-muosius „gamtos apraðymus“. Taèiau ðitaip elgtis – tolygu daryti vienà rimèiausiø gyve-nimo klaidø. Gamtos apraðymuose glûdi so-cialinio gyvenimo tëkmë, kurios galima pastebëti. O gyvenimui, kurio kaþkada ne-pastebëjai, skolas anksèiau ar vëliau, vienaip ar kitaip teks gràþinti.
Mokslinæ knygà (bëda ta, kad jos per-nelyg struktûrizuotos, susistemintos, pedan-tiðkai detalizuotos) reikia skaityti lengvai, bûtinai giedrà dienà, kur nors miðke, èiauð-kant paukðèiams, ðneèiauð-kantis su þmonëmis... Ne kà kita ir noriu atskleisti ðiame „Apie ðá bei tà“ tekstelyje, kuriame galima atpaþinti teorinës Zenono Norkaus analizës paribiuo-se glûdinèias papildomas reikðmes ir pras-mes. Vengdamas ákyrios didaktikos prikiða-mai á jas nerodysiu; veikiau lengvai iðbars-tysiu smulkiose miniatiûrose.
Svarbiausias dalykas, kurá noriu pasa-kyti, yra tas: Zenono Norkaus knyga turëtø bûti skaitoma ávairiopai. Sàmoningai atsi-ribodamas nuo teoriniø, analitiniø, ekono-miniø, istoriniø, politologiniø ir kitø reikð-mingø knygos daliø, èia atliksiu
sociologo-pasakotojo vaidmená, kviesdamas potencia-lius skaitytojus giedrà dienà pasivaikðèioti miðko, girios ar paupio takeliais, laikant knygà rankose ir retkarèiais atverèiant kurá nors jos puslapá.
Kartà, kai niaukësi giedras dangus
Visà mënesá knyga gulëjo ant raðomo-jo stalo. Tarsi gyvas priekaiðtas... Vidinis bal-sas patarë dþiaugtis gyvenimu, kurio gali-ma ir nepajusti, kai pernelyg ákniumbi á sto-ras knygas. O ðáryt vis dëlto psto-rasiverþë. Pa-maniau: dar tik vasaros pradþia, galima ti-këtis daugiau gerø nei blogø dienø. O argi ne ðaunu gerà dienà padaryti gerà darbà þvelgiant ir á knygà, ir gyvenimà plaèiai at-vertomis akimis.
„Ir ið gilios tamsos að iðëjau á ryðkià saulës ðviesà“, – tyliai niûniavau lëtai þeng-damas ðviesëjanèiais Vingio parko takeliais. Rankose laikiau atverstà trisdeðimt ðeðtàjá knygos puslapá, kuriame radau mielà saki-ná: „Ðiais laikais maþai kas skaito storas kny-gas nuo pradþios iki galo“. Kadangi ðiek tiek nutuokiau apie storø knygø skaitymà ir ra-ðymà, tikëjausi gana greitai rasti tinkamà ið-eitá, – apibendrinanèià knygos atkarpà, ku-ri ryðkiai nuðviestø kol kas tamsià viso di-delio teksto esmæ.
Deja, dar nepradëjæs pavargau: vien nuo minties, kad ieðkodamas tos trumpos dalies turësiu perskaityti ... didþiàjà. Nieko nepadarysi, knyga stora. Nors tai nëra rim-tas priekaiðrim-tas ðios knygos autoriui. Stora knyga yra universali panaðios apimties kny-gø savybë, o ne specifinë Zenono Norkaus knygos savybë.
Svarbiausia, kad jis atëjo su gera þinia: „Þuvis, – fenomenologiðkai raðo Zenonas Norkus, – gali ir nesuþinoti, kad ji yra van-dens gyvis, nes ji visà laikà yra vandenyje“ (ten pat; 13). Kitaip sakant, þuviai, mûsø lie-tingø platumø gyventojui, vienàkart reikë-tø ryþtis iðlipti á krantà it kokiam Anaksi-mandro Vandçniui. Bûtø graþu ir egzotið-ka, þvelgiant rykliø kapitalistø, seniai prisi-taikiusiø prie sausumos gyvenimo, akimis. Iðlipti, nusipurtyti likusius þvynus ir iðtarti: „O að – jau èia, Misteri Rykly. Na, èia ir gied-ra!“ Ir eiti, eiti, eiti ... á amþinà giedrà.
Ir tàkart tikëjausi giedros. Ankstyvas rytas, o dangus – skaidrus. Pavieniai saulës spinduliai atkakliai skverbësi pro storas su-rambëjusiø medþiø ðakas ir þaliø lapø uþ-tvaras valiûkiðkai mirkèiodami ir akinanèiai ðaudydami á akis.
Kà ir sakyti – smagu. Be kita ko, ðian-dienà 2008-øjø liepos 5-oji, karaliaus Min-daugo karûnavimo ðventës iðvakarës. Vël keletas ðventiniø dienø paeiliui. Todël nuo-taika – gera. Jau parko prieigose maèiau, kad þmonës nerimsta: juda, plepa, perka, ginèijasi, skaièiuoja, o prekes krauna á mai-ðelius.
Ir að po paþastimi spaudþiau talpø lini-ná maiðelá su patogiomis rankenëlëmis. Ne-trukus kaþkur netoliese pigiau pardavinës ekologiðkas darþoves. Maiðelá, dar prieð sa-vaitæ, nebrangiai pirkau smulkiaburþuazi-niame „Ko tik èia nerasi“ kioskelyje, lenk-damas garsøjá Vieno suolelio turgø prole-tariniame Vilniaus rajone: ÊÐÀÑÍÓÕÀ – skelbia svetingas uþraðas ant centrinës gë-rimø parduotuvës sienos. Rajonas kaip ra-jonas.
Greta – Vingio parkas. Rami, ganëti-nai tyli ir miela vieta, ypaè rytais, nes vaka-rais padidëja tikimybë, kad triukðmingà po-pso aplinkà èia sukurs koks seras Eltonas Johnas. Ëjau Þvëryno tilto link. Pro ðalá kar-tais neskubriai prabëgdavo besimankðtinan-tys gamtos mokslø fakulteto studentai, pra-ðvilpdavo vienas kitas dviratis, maèiau, kaip patyrusiais yriais á beveik statø kalnà kabi-no partijos Jaukabi-noji Lietuva pirmininkas Sta-nislovas Buðkevièius.
Skirtingose parko erdvëse meiliai glau-dësi jaunos poros, jaukiai susëdusios ant mediniø suoliukø. Jaunos mamos rûpestin-gai lingavo vaikiðkus veþimëlius su bûsimais baltøjø apykakliø proletarais, akcininkais, dalininkais, kovotojais uþ maþumø teises ir kitais ðiuolaikiðkais þmonëmis.
Tako pakraðèiu kartkartëmis pralëkda-vo ðuo su ðeimininku arba ðuo be ðeiminin-ko. Prakiûtindavo ir vienas kitas intelektu-alas objektyvuotos sàmonës þvilgsniu kiau-rai skrosdamas esamà patyrimo medþiagà. Visi subjektai ir objektai, ne tik þmo-nës, bet ir medþiai, þolës, sraigës, uodai, gy-liai, politikai, lëtai arba greitai judëjo, ben-dravo, dalijosi áspûdþiais. Ir nors verþësi skirtingomis kryptimis, sukosi tame paèia-me plote. Aplinkà kartkartëmis pagyvinda-vo pralekianèios ðarkos, tauðkanèios tæsti-ne greitakalbe:
– Vakar matei Daljkà-Daljkà-Droge-Droge-e-e?
Aukðtos tonacijos balsø klegesys tirpo þemesniuose ðnaranèiø miðko lapø regist-ruose. Taèiau netrukus sugráþdavo savita
balsø, tembrø ir ritmø kakofonija, pratur-tinta ðaiþiais judanèiø riedlenèiø garsais ar-ba áspëjamaisiais dviratininkø skambuèiais. Greitai viskas nurimdavo.
Miðke nebuvo abejingø. Kilo ir slûgo jausmai bei emocijos: jaudulys, nerimas, nuostaba, sielvartas, iðgàstis, liûdesys, pa-gieþa, nustebimas, piktinimasis, pasitenki-nimas. Sûkuriavo ir rimo konspiraciniai du-etai, kuriø mielas dalyvis – anonimiðkas tre-èiasis arba treèioji. Girdëjosi klasikinë te-ma „Netikëlë“:
– Vaidina kaþkà... Kaimietë. – Kaip ji apsirengus! Tundra.
Þmonës tiesiog ilsëjosi, leido laikà, ple-pëjo apie ðá bei tà, stebëjo vykstanèius po-kyèius arba klausësi vienas kito balso:
– Graþi diena, – moters tembras bu-vo ðvelnus. Vyro atsakymo ji nelaukë. Tie-siog garsiai kalbëjosi su savimi.
Atidþiai paþvelgë á dangø, paskui nu-kreipë þvilgsná þemyn, gana ilgai stebëjo ka-dugio krûmà.
Kurá laikà abu ëjo tylëdami.
– Matai? – pagaliau atsitokëjo vyras vos pastebimu galvos judesiu rodydamas, jo nuomone, greitai artëjanèius nedidelius, bet juodus debesis vakariniame dangaus skliaute.
– Ilgai taip nebus, – garsiai samprota-vo jis, gal abejingai, o gal ir dþiaugdamasis dël galimø pasikeitimø.
Moteris nepakëlë galvos. Ji neskubë-dama pravërë rankinukà, iðsiëmë tvarkin-gai sulankstytà nosinæ, pasilenkusi pedan-tiðkai ðvariai nusivalë batelius, apneðtus pa-kelës dulkëmis.
– Juodi debesys? Vis randi, ko ieðkai, – stodamasi pridûrë, neþinia ar priekaiðtau-dama dël jo ákyrumo, ar girpriekaiðtau-dama uþ áþval-gumà.
– Nors, þinai, nepasiëmëm skëèio, – po kurio laiko ji apsiþvalgë.
– Skëtá tokiomis dienomis verta neðio-tis su savimi, – neatlyþo vyras.
Taèiau moteris jo nebegirdëjo; dþiau-gësi akimis glostydama laukinæ kriauðæ. Tiek ir tepasakë:
– Laukinë kriauðë. Aukðtø puðø ap-suptyje...
Dangus buvo giedras, o saulë – neákyri. Radæs laisvà suolelá atsisëdau. Pro ðalá pra-ðvilpë du kostiumuoti antrepreneriai, tikriau-siai agentai. Kas juos dabar besupaisys:
– Darom onlaininá praneðimà duome-nø, – iðpyðkino greitakalbe. Antrojo agen-to atsakymo jau nesupratau...
Ásiþiûrëjau á gretimà kelmà-suolelá, pri-gludusá prie manojo. Nusilupusiame kamie-ne matësi peiliu iðraiþytas áraðas: „Maþë kamie- ne-kenèia Arûno ir Krûto“.
– O uþ kà juos mëgti, – pagalvojau aki-mis lydëdamas tolstanèià antrepreneriø po-relæ. Varo kaþkokiu nesuprantamu þargonu, vaikðto glaustydamiesi, nejuèia keièia socia-linius ir genetinius bendravimo áproèius...
Saulei blykstelëjus kelmas-suolelis bi-èiuliðkai merkë iðraiþytà aká. Pajutæs jëgø antplûdá paëmiau á rankas knygà, kurià jau valandà neðiojausi su savimi. Patogiai atsi-rëmæs á medinæ suolo atramà atidþiai per-þvelgiau knygos virðelá.
Paèiame jo viduryje, pilkos ir juodos spalvø susikirtime, matësi monotoniðki pil-ko pastato blokai ir aklinai uþtamsinti lan-gai. Knygos virðelis – iðkalbingas. Ðvieses-nëje, pilkoje dalyje iðsiskyrë maþytis geog-rafinis taðkas. Ir ne bet koks: kimðte
pri-kimðtas þmoniø ir maðinø Liublianos sena-miestis, prigludæs prie graþiosios Ljubljani-cos. O knygos virðelio apaèioje, ðviesëjan-èiame juosvame ðeðëlyje paþymëtas kitas ge-ografinis taðkas: ðurmuliuojantis libertari-nis Talinas, tikras kapitalistø rojus. Èia net-gi ankstyvosios aukðtos katalikø baþnyèios jau persmelktos asketiðka protestantizmo ir kapitalizmo dvasia.
Vidurinëje virðelio dalyje radau ir sta-tiðkø detaliø. Pilkøjø Seimo blokø opozici-nëje deðiopozici-nëje reljefiðkai iðsiskyrë gulsèia ka-talikiðko baroko detalë. Ji ne tik ilsëjosi ra-mybëje, bet to paties linkëjo ir á visiðkà tam-sà panirusiems masyvaus pilkojo pastato gy-ventojams.
Ðtai ir klaustuko, kuriuo baigiasi kny-gos pavadinimas, simbolika: trys taðkai, tre-jopas pasirinkimas, trikampio formos labi-rintas: neokorporacinë Slovënija, neolibe-rali Estija ir neolibeneolibe-rali Lietuva.
Kà reiðkia abstraktûs terminai? Kartais – nieko... Mintimis nugrimzdau á þavias Liublianos, Talino ir Vilniaus trikampio vie-tas... Ir net nepastebëjau, kad trijø kapita-listiniø miestø rebusà sprendþiu jau nebe vienas.
– Klausyk, turi cigaretæ? – iðgirdau prikimusá balsà.
Jei, tarkim, prieð panaðø klausimà pa-sigirsta garsus klausianèiojo spjûvis sau po kojomis, suprask, kad esi paniekinamai ver-tinamas kaip „inteligentas“. Ðákart dar ne-atsisukæs pajutau: intonacija neuþgauli.
Atsigræþiau. Á mane, tiksliau, á mano marðkiniø kiðenëlæ viltingai þvelgë lyg ir
ma-tyta egzotiðka bûtybë: kaminkrëtys didelë-mis ir apvaliodidelë-mis ðauniojo kareivio Ðveiko ausimis.
Stovëjo kaip ábestas. Buvo kà tik pa-kirdæs, o greta suoliuko, tankiai suaugusio-je þolësuaugusio-je, matësi iðgulëtas plotas. Þvelgë á mane bejëgiðkomis akimis, kaip koks var-ganas Brisius, – kelniø klynas buvo ðlapias. Nuleido akis, pasimuistë, þvilgtelëjo guolio pusën tikëdamasis paramos.
– Èia – mano namai, – staiga ryþtin-gai pakëlë akis padidëjusiomis lëliukëmis. – Nerûkau, – atsakiau kaþkaip neuþ-tikrintai, nors tai buvo tiesa.
Kaminkrëtys jau buvo pasisukæs. Gam-tos vaikas, – vis tik nujautë mano atsakymà. Kiðenëje radau smulkesniø monetø.
– Klausyk, – iðtiesiau rankà ir subëriau monetas á iðtiestà jo saujà. Jauèiausi nege-rai ... it sumautas kapitalistas. Nieko nebe-pridûriau pajutæs nosá rieèiantá kvapà. Nie-ko nepasakë ir jis. O pagaliau argi kaltinsi-me dabar vienas kità, kad að tebesu að, o jis jau jis?
Tikëdamasis prasiblaðkyti pasukau á parko centrà: girdëjau, kad ðiandienà fil-muojamas jaunesnës kartos Vilniaus filoso-fø projektas: „Marijus Mikutavièius ir Lie-tuvos filosofija“. Paskui vis dëlto apsigalvo-jau: kada nors ásiraðysiu ðá linksmà reginá ne-mokamai á DVD.
Nuotaika gedo. Paþvelgiau á dangø: ið tik-ro niaukstësi. Ásiliejau á þmoniø bûrá, traukiantá ekologinio turgelio link. Smagus þmoniø kle-gëjimas prablaðkë. Net nepajutau, kai pradë-jo teðkëti stambûs lietaus laðai. Blykstelëpradë-jo þai-bas, paskui kitas. Galø gale prapliupo...
Drauge su moterø bûreliu neapdairiai nëriau po plaèiomis artimiausio àþuolo ðakomis. Kà ir kalbëti, ðitaip elgtis nepatar-tina. O kà kita daryti, kai netikëtai prakiûra giedras dangus, o paskui apima nerimas su-sigûþus po rûsèiu lietuviðku àþuolu?
Vanduo pliaupë ir pliaupë, upeliais gar-mëjo kalno ðlaitu þemyn. Buvo tylu. Niekas nepratarë në þodþio. Visus uþbûrë ðlaman-èio miðko ir pliaupianðlaman-èio lietaus darna.
– Na, ir liûtis, – pagaliau pratarë kaþkuri moteriðkë.
– Viskas dabar kitaip, gamta keièia-si... Anksèiau – þiema kaip þiema ... O da-bar... Kokia þiema, toks ir pavasaris... – uþ-simezgë pokalbis.
Neþinia, ið kur jis iðniro. Ëjo parko ta-keliu tiesus, pakëlæs galvà, nesislëpdamas nuo lietaus. Kiaurai permirkæs, basas, o de-ðinëje rankoje laikë juodus batus:
„Ðlepsi... ðlepsi per lietø... Ir tegul lyja. Tegu plumpia, pliaupia... Tokia ji, Lietuva... Tegul trenkia þaibas á tokià valstybæ ... ant tokios valstybës. Tegu Dievas jà prakeikia. Va, taip ir atðvæsim valstybës dienà: tokia ir valstybë. Ir Þaibas, ir Perkûnas... Visi prieð tokià valstybæ. Tegul iðplauna visiems sme-genis. Lietuva, lietuviai, ir ne tik lietuviai... Lietau, lietau, ar tikros tavo aðaros? Jie sëdi ðiltai, ir jiems nugarø neplauna.. Jie baso-mis nevaikðto... Jie nesijauèia lietaus ir tuvos vaikais. Ir gerai, kad toks vëjas... Lie-tus iðplaus visas blogas mintis ið galvø...“
Sodrios lapuoèiø ir spygliuoèiø medþiø ðakos rieðkuèiomis þarstë paskutinius lietaus laðus. Jie ðvytëdami krito þemyn á purias sa-manas, kà tik sugërusias laisvà, sûkuriuo-jantá miðko poeto pasakojimà...
Baigiamosios uþuominos
Pagaliau (vis dëlto prireikë net dvide-ðimt metø) á galvà ðovë paprastutis klausi-mas: kuo skiriasi biurokratiniai socializmo planai ir biurokratiniai kapitalizmo projek-tai? Kai socializmo planai mirë, liko tik nu-galëtojai – projektai: struktûriniai biuro-kratiniai iðtekliø plovimo fondai.
Prireikë net dviejø ðimtø metø, kad ne-mokslinë kapitalizmo praktika visiðkai su-triuðkintø mokslinæ socializmo teorijà. Jei kapitalizmo praktika – galingesnë nei socia-lizmo praktika ir teorija, tai kam reikia ka-pitalizmo teorijos?
O apskritai ið kur iðdygo ðios dvi ne-sutarianèios ideologijos ir veiksmo progra-mos? Istorija sako, kad pirmieji socialistai buvo prancûzai. Eksperimentiðkai paþinæ moksliná socialinës raidos dësná jie iðpra-naðavo, kaip vëliau paaiðkëjo, ne itin ma-lonø biurokratinës ateities vaizdiná. Pir-mieji moderniøjø laikø kapitalistai buvo anglai, kurie pelningai mainësi prekëmis ir iðtekliais, o paskui, kai Anglijoje jø pri-trûko, áteisino tarptautinæ lygiø kapitalis-tiniø mainø praktikà.
Ðios dvi koncepcijos á Lietuvà atkelia-vo ðalutiniais keliais. Socializmo idëja ádieg-ta prievarádieg-ta, o kapiádieg-talizmas, prieðingai, so-cializmo laikotarpiu sukauptà valdþios ir ga-lios kapitalà áteisino politinës laisvës vardu. Kapitalizmas Lietuvoje ekonomiðkai ásitvir-tino kaip socialistinës biurokratijos projek-tas, kilæs ið versliø korporaciniø apsukø, bû-dingø, kaip netrukus paaiðkëjo, socialiai ne-jautriai socialistø prigimèiai.
Krinta á akis, kad þodis projektas ðian-dienà auksinëmis raidëmis áraðytas á kapi-talistinës biurokratijos Taktikos knygà. Stra-tegijos knygos biurokratija neturi ir netgi ne-gali turëti; jos ypatinga prigimtis – rûpintis tuo, kaip iðsaugoti esamà padëtá. Kai viena grupë draugø pernelyg ásismarkauja ásisa-vindama struktûrinius (visuomenës) iðtek-lius, bematant ateina kita, daþniausiai ið anksto þinoma grupë, kuri neriasi ið kailio, „kad tik viskas graþiai atrodytø“ perskirs-tant iðteklius kitais veiksmingais bûdais.
Todël kyla klausimas: ar dabartinis lais-vës ðauklys kapitalizmas (laisvë – tai nesi-prieðinimas kapitalizmui) tëra visuomeni-nius iðteklius plaunantis biurokratinis cik-las, pakeitæs ankstesnájá ciklà, leidþiantá ið-saugoti esamas pirmeiviø padëtis tiems, ku-rie jas turëjo?
Socializmo projektas – modernybës utopija. Jà projektavo jauni socialinio moks-lo inþinieriai, ilgainiui pastatæ milþiniðkus biurokratijos rûmus, kuriuose spietësi ðio projekto vadybininkai. Ðiandienà panaðiuo-se biurokratiniuopanaðiuo-se kapitalizmo rûmuopanaðiuo-se vadybininkø gal net daugiau, ir jie gerokai intensyviau projektuoja reprezentacinius padalinius.
Biurokratiniai struktûriniø iðtekliø plo-vimo ciklai niekais pavertë graþià, utopinæ Lietuvos Sàjûdþio idëjà, nukreiptà á ateitá. „Suomiðka“ netolimos ateities utopija su-nyko tarsi plevenantis brangaus cigaro dû-mas. Tiesà sakant, naujai siûlomos „ateities“ idëjos buvo keistokos. Ateities èia nesima-të. Kultûros idëja kvietë gráþti á tautos pra-eitá (neþinia, á kurá jos laikotarpá?). Politinë
idëja – gráþti á Europà (neþinia, á kurá jos pa-kraðtá?). O ekonominë idëja – gráþti á nesi-prieðinimo kapitalui laisvæ, vadinamà ðau-niuoju klasikiniu liberalizmu.
Todël ðiandienà, po dvideðimt liberalio-sios lietuviðkos politinës ekonomijos metø, niekas negali pasakyti, kas yra tasai kapita-lizmas. Ar kapitalizmas – ekonominis iðtek-liø perskirstymo ciklas, kurio keturmetæ cir-kuliacijà skelbia naujas nestabilus demokra-tinio ðurmo Lietuvoje ciklas? Ar tai priva-èios nuosavybës sistema, naudos ir pelno sie-kianèiø ámoniø tinklas, konkurencijos lais-voje rinkoje sàlygos, kurias valdo ið
prigim-ties teisinga Nematoma Ranka (duok, Die-ve, jai sveikatos!)? Jei Nematomos Rankos prigimtis – teisinga, ji privalëtø þmogui grà-þinti nors maþà dalá natûralios, socialinës jo aplinkos.
Jei kapitalizmas skatina pelningas de-rybas, kaupimà, naudingus tarpusavio mai-nus, þmonës turëtø bûti laimingi, kad jiems leidþiama gyventi Natûralios Rinkos Ran-kos bûklëje, o jei ði bûklë – dirbtinë, kas pri-siims atsakomybæ uþ toká apgailëtinà „dir-biná“, dvideðimties metø kapitalizmo raidos rezultatà, kurio kratosi ne tik þmonës, bet netgi kai kurie tëvai gamintojai?
LITERATÛRA
Bell, Daniel. 2003. Kapitalizmo kultûriniai prieðtaravimai (ið anglø kalbos vertë Daina Va-lentinavièienë). Vilnius: ALK/Alma Litera.
Dahrendorfas, Ralfas. 1990. Apmàstymai apie revoliucijà Europoje. Laiðkas, kurá ketinta pa-siøsti dþentelmenui á Varðuvà. Vilnius: Periodika. Hobbes, Thomas. 1999. Leviatanas (ið an-glø kalbos vertë Kæstutis Rastenis). Vilnius: Pradai.
Polonyi, Karl. 2002. Didþioji transformaci-ja. Politinës ir ekonominës mûsø laikø iðtakos (ið anglø kalbos vertë Jûratë Musteikytë ir Riman-tas Grikienis). Vilnius: Algarvë.
Ortega y Gasset, José. 1999. Mûsø laikø te-ma ir kitos esë (ið ispanø kalbos vertë Rûta Sa-muolytë). Vilnius: Vaga.
Schumpeter, Joseph A. 1998. Kapitalizmas, socializmas ir demokratija (ið anglø kalbos vertë Algirdas Degutis). Vilnius: Mintis.
Áteikta 2008 07 10 Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Pateikta spaudai 2008 07 24 Sociologijos katedra Universiteto 9/1; LT-01513 Vilnius El. paðtas: Algimantas.Valantiejus@fsf.vu.lt
