PAGALVOK IR ATSAKYK
BANDYMU-MISLIU ATSAKYMAI
BANDYMU-MISLIU ATSAKYMAI
„Nepaprasti bandymai'1 su paprastais vištos kiaušiniais. „Akmenė liai" lėkštėje, ant kurių Albertas išvirė kiaušinį,— tai gabalėliai n ege sintų kalkių, kurios smarkiai reaguoja su vandeniu, išskirdamos didelį šilumos kiekį (1 kg — 277 kcal).
„Paslaptingas" skystis, kuriuo Albertas „nulupo'1 virtą kiaušinį, nepramušdamas lukšto,— tai druskos rūgšties tirpalas. Kiaušinio lukštą sudaro beveik grynas kalcio karbonatas, kuris smarkiai reaguoja su druskos rūgštimi, sudarydamas tirpią druską (kalcio chloridą), vandenį ir anglies dioksidą. Todėl druskos rūgštis greitai „nulupa" kiaušinį.
Kad kiaušinis nestumiamas įkristų į butelį su siauru kakleliu, A lber tas pripildė butelį anglies dioksido, po to įpylė truputį koncentruoto šarmo tirpalo. Skalanduojant nuluptu kiaušiniu užkimštą butelį, šarmas absor bavo dalį anglies dioksido, butelio viduje slėgim as pasidarė mažesnis už atmosferinį, ir lauko oras įstūmė kiaušinį pro kaklelį į vidų. (Geriausiai bandymas pavyksta, jei kaklelio vidus iš anksto sudrėkinamas šarmo tirpalu.)
lim onado m ilteliai. „N ežinom ieji“ m ilteliai, iš kurių „kioske“ gamino limonadą, buvo cukraus, geriamosios sodos ir citrinos rūgšties m ilteliai. Pirmiausia ištirpsta cukrus (du šaukšteliai stiklinei), paskui sodos m ilte liai ( У2 šaukštelio stiklinei) ir vėliau citrinos rūgšties m ilteliai (tiek, kiek ir sodos). Ruošiantis šiam bandymui, reikia pirmiausia bandymu nustatyti, kiek kurių m iltelių reikia imti, kad gėrimas būtų pakankamai saldus ir nesijaustų geriamosios sodos skonio, turint galvoje, kad šių m iltelių tūriniai santykiai gėrime turi priklausyti nuo jų smulkumo. Jei rūgštis yra mažyčių kristalėlių pavidalo, smulkinti nereikia, kad tarp jos ir sodos reakcija neįvyktų per greitai.
„Narzanas" gaminartias taip pat. kaip ir „limonadas", tik be cuk raus.
„Fotografavimas" laidyne. Nikolajaus „portretas'1 buvo iš anksto nupieštas kobalto chlorido tirpalu, kuriam išdžiūvus, piešinio linijos matomos tik iš arti. Išlyginus popieriaus lapą karšta laidyne, kobalto chlorido kristalohidratas (CoCla-GH2O) virsta bevandene mėlynos spal vos druska (C0CI2) ir todėl ant popieriaus išryškėja aiškiai matomos m ėlynos piešinio linijos.
Ant rėmų ištem ptoje drobėje iš anksto buvo nupieštas „portretas” bespalviu krakmolo tirpalu. Suvilgius medžiagą labai silpnu, beveik bespalviu jodo tirpalu, piešinio linijos virsta gerai matomomis m ėlyno mis linijomis.
Ant paruoštų popieriaus lapelių kobalto chlorido tirpalu buvo nu piešti berniukų ir mergaičių portretai, kurie gali išryškėti, pakaitinus lapelius, ir „išnykti", truputį suvilgius juos vandeniu.
Įdomiosios pirotechnikos laboratorijoje
rlJeruzalės stebuklas". Žvakės dagtis buvo suvilgytas bespalviu, lengvai garuojančiu skysčiu - baltojo fosforo tirpalu anglies disulfide. Išgaravus anglies disulfidui, ant dagties likdavo savaim e greit užside gančio baltojo fosforo kristaliukų, todėl žvakė „pati savaime užsi
degdavo.
(Bandymą galima atlikti, tik mokytojui dalyvaujant!)
Vanduo uždega. Užpilti vandeniu (šiuo atveju jis katalizatorius), aliuminio m ilteliai energingai jungiasi su jodo milteliais. Kadangi, vyk s tant reakcijai, išsiskiria daug šilumos, m iltelių mišinys suliepsnoja. N
e-įprastos išvaizdos dūmai, kurie susidaro, šiai reakcijai vykstant, yra jodo, nespėjusio įsijungti j reakciją, garai.
Ruošiantis bandymui, jodo miltelių reikia imti truputį mažiau, neou aliuminio, ir jų mišinį rūpestingai išmaišyti, kad jodo garų susidarytų kuo mažiau.
N edeganti nosinė. N osinė iš anksto buvo sudrėkinta vandeniu o paskui acetonu. Degant acetonui, šilumos išsiskiria tiek nedaug kad jos neužtenka netgi nosinei išdžiovinti.
Ugnis be degtukų. Kalio permanganatas (KMnO4) — labai nepatva rios mangano perrugšties (HMnO4) druska; ji lengvai skaidosi, išskir dama degu on į ir todėl yra labai stiprus oksidatorius. Kalio permanga natui reaguojant su sieros rūgštimi, vyksta mainų reakcija; šios reakci jos metu susidariusi mangano perrūgštis susiskaido, ir gaunamas man gano perrūgšties anhidridas (МП2О7) — labai stiprus oksidatorius, kuris uždega spiritą.
Glicerino lašas, užlašėjęs ant kalio permanganato miltelių, yra labai energingai oksiduojamas ir beveik tuoj pat užsidega.
,,Žvaigždžių lietus11. Kaitinamas kalio permanganatas susiskaido į ka lio manganatą (К2МПО4), mangano dioksidą ( М п О г ) ir deguonį. Deguonis išsiskyrimo momentu yra atominiame būvyje. Jis uždega anglies ir g e le žies m iltelių mišinį. Degant susidaręs anglies dioksidas, pereidamas pro m iltelių mišinį, išmeta iš jo įkaitusias geležies daleles, sudarydamas
„žvaigždžių lietų". ^
Parakas iš cukraus. Parako, kurį pagamino Olegas iš cukraus, sudė tyje buvo Bertoleto druskos ( К С Ю з ) , kuri, apskritai, kaitinant lengvai skaidosi, sudarydama kalio chloridą ir deguonį. Jai reaguojant su sie ros rūgštimi, vyksta mainų reakcija, o vėliau chloro rūgštis skyla į vandenį, deguonį ir chloro dioksidą ( С Ю2), kuris energingai skyla, išskirdamas deguonį, ir uždega cukrų. Kadangi reakcija vystosi labai greitai, cukrus sudega beveik akimirksniu, kaip ir parakas.
Fejerverkas skystyje. Kai kalio permanganato kruopelytės pasiekė spirito ir sieros rūgšties ribą, tarp jų ir rūgšties prasidėjo reakcija, ku riai vykstant, kaip ir ugnies be degtukų gavim o atveju, išsiskirdavo deguonis. Šiam reaguojant su spiritu, pasirodo tvykstelėjim ai (užsidega labai nedidelė spirito dalis).
Liepsnos nudažymas. Pirmoji popieriaus juostelė nebuvo niekuo v ei kiama. Antrąją juostelę Olegas panardino į prisotintą Bertoleto druskos tirpalą, išdžiovino ir po to vėl panardino į tą patį tirpalą, kartodamas šią operaciją tol, kol popieriaus lapelis nepasidengė Bertoleto druskos kristalėliais. Trečioji popieriaus juostelė buvo paveikta tokiu pat būdu Bertoleto druskos tirpalu su natrio salietros priemaiša, ketvirtoji — Ber- toleto druskos tirpalu su stroncio nitrato priemaiša, penktoji — Bertoleto druskos tirpalu su bario nitrato tirpalo priemaiša. Kaip žinoma, natrio druskos liepsną nudažo geltonai, vario druskos — žydrai, stroncio drus kos — raudonai, o bario druskos — žaliai. Todėl popieriaus juostelės degė skirtingų spalvų liepsnomis.
A tsisveikinim o saliutas. Stalo paviršiaus virpėjimas nuo lazdos smū gio sukėlė Bertoleto druskos ir fosforo dalelių trynimąsi vienų į kitas. Tai savo ruožtu iššaukė Bertoleto druskos skilim o reakciją, kurios metu ir suliepsnojo fosforas. Prasidėjusi reakcija beveik akimirksniu apima visą mišinį, kuris sudegdamas sprogsta.
Didysis eliksyras
„Auksas" iš „švino cukraus“. Švino cukrus — švino acetatas ( С Н з С О О Ь Р Ь , pavadintas taip dėl saldaus skonio. Įpylus į karštą „švino cukraus" tirpalą eliksyro (kalio jodido vandeninio tirpalo), susidaro gerai tirpstantis vandenyje kalio acetatas (CH3COOK) ir tirpstantis tik karštame vandenyje švino jodidas (PbJ2). Atšaldžius kolbą, švino jodido tirpumas smarkiai sumažėja, ir jis išsiskiria kristalėliais, panašiais į aukso kruopelytes.
Eliksyras ir metalų korozija. „Eliksyras", kuris sulėtino druskos rūgšties poveikį geležiai, buvo formalinas. Šitokios medžiagos vadinamos inhibitoriais, o rūgštys, kuriose jų yra,— inhibituotomis. Rūgščių reakcijų su klintimis ir kitomis medžiagomis inhibitoriai nesulėtina.
Apanglėja nekaltinamas. „Eliksyro" vaidmenį atliko koncentruota sieros rūgštis, kuri gali paversti anglimi organines medžiagas. Jai rea guojant su cukrumi, kurį sudaro anglis, vandenilis ir deguonis (C12H22O11), sieros rūgštis atėmė iš jo vandenilį ir deguonį, o išsiskiriantis anglies dioksidas išpūtė masę, kurią daugiausia sudarė anglis.
Užšąla kaitinamas. ,,Eliksyras", tariamai turįs nepaprastų savybių užšalti nešaldomas ir tuo pat metu įkaisti, yra natrio tiosulfatas ( Ы а г Б г О з • 5 Н г О ) . 48°C temperatūroje ši druska ištirpsta esančiame joje kristalizaciniame vandenyje, o paskui gali likti skysta ir žem esnėje temperatūroje. Jei į ją įbersime keletą tos pačios druskos kristalėlių, skystis vėl virs kristaliniu natrio tiosulfatu—„užšals11. Kadangi, vyks tant skysčio kristalizacijos procesui, išsiskiria šiluma, jis „užšąla", kylant temperatūrai.