Žodžio „garantija“ kilmė iš prancūzų kalbos (pranc. garantir) reiškia laiduoti, garantuoti, užtikrinti, apsaugoti23. Pats žodis „garantija“ (garan-tuoti) yra abstrakti sąvoka, kurios tik sudėtinės dalys (elementai) gali at-skleisti konkrečios „garantijos“ reikšmę ir esmę. Garantijų sampratą, nu-rodant jos sudėtines dalis, pateikia valstybės ir teisės teorijos specialistai. Pavyzdžiui, S. A. Komarovas ir A. V. Malko24 garantijas apibūdina taip:
Tai galimybių ir sąlygų, kurioms esant įgyvendinamos teisės normos,
leidžiama naudotis subjektyviomis teisėmis ir vykdomos juridinės parei-gos, sistema.
Garantijomis suprantamos ir objektyvios visuomenės egzistavimo są-lygos, taip pat ir specialiai valstybės bei visuomenės parengtos priemonės, užtikrinančios tikslų visų subjektų teisės normų įgyvendinimą25.
Garantijos apima tiek objektyvios visuomenės egzistavimo sąlygas, tiek ir specialias valstybės bei visuomenės nustatytas priemones, suteikian-čias visiems subjektams galimybę tiksliai įgyvendinti nustatytas teisės nor-mas. Garantijų paskirtis – visapusiškai užtikrinti teisės normų įgyvendini-mą ir visiems suteikti galimybę naudotis subjektyviomis (subjektinėmis) teisėmis, vykdyti juridines pareigas. Pasitaiko atvejų, kai pačių žmogaus teisių deklaravimas sutapatinamas su jų įgyvendinimu. Pavyzdžiui, teisė pasirinkti profesiją, darbą, ekonominės veiklos formas, teisė įgyti profesinį 22 Ливщиц, Р. З. Теория права. Учебник. Москва: БЕК, 1994. с. 182.
23 Prancūzų–lietuvių kalbų žodynas. Vilnius, 2005, p. 431.
24 Комаров, С. А.; Малько, А. В. Теория государства и права. Учебно–методическое пособие. Краткий учебник для вузов. Москва: НОРМА, 2001, с. 386.
25 Комаров, С. А. Общая теория государства и права. Учебник. СПб.: Питер, 2004, c. 407.
ir bendrąjį išsilavinimą, žmogaus teisė atskleisti savo darbinį potencialą, sugebėjimus ir gauti darbo kiekį bei kokybę atitinkantį darbo užmokestį, kuris prilygtų normuotų prekių ir paslaugų vartojimo vertei, laikoma tam tikromis socialinėmis garantijomis, o teisė į nemokamą teisinę pagalbą,
teisė kreiptis į teismą – teisinėmis procesinėmis garantijomis26. Tokia sam-prata, manytina, nėra teisinga, nes garantijų paskirtis – ne deklaruoti atski-ras teises, bet užtikrinti atitinkamų teisių ir laisvių įgyvendinimą.
Kiti mokslininkai, pavyzdžiui, V. D. Perevalovas27, pateikia kiek kito-kį garantijų apibrėžimą:
Tai sąlygų, priemonių ir būdų sistema, kuriai veikiant visiems ir kie-kvienam asmeniui atskirai turi būti suteikiamos lygios teisinės galimybės turėti, įgyti ir įgyvendinti savo teises bei laisves.
Taip teigiama, kad garantijų tikslas – sudaryti teisinę lygybę, turėti, įgyti ir įgyvendinti teises ir laisves. Toks garantijų apibrėžimas paremtas mūsų nagrinėta lygybės teorija.
Valstybės ir teisės teorijos mokslininkai A. Vaišvila, S. Vansevičius ir kiti28, nors ir neapibrėžia „garantijų“ sampratos ir neišskiria jų rūšių, nagrinėja atskirus jų elementus, pavyzdžiui, teisės veikimą, teisinio regu-liavimo metodų įtaką įgyvendinant teisės normas ir kt.
Žmogaus teisių garantijas išsamiai nagrinėja tarptautinės ir konstituci-nės teisės specialistai. Pavyzdžiui, T. Birmontienė žmogaus teisių ir laisvių garantijas apibrėžia taip29:
Tai tam tikra teisės normų, principų ir priemonių, kurioms padedant užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, sistema.
Išskirti „teisės normas“ kaip garantijų sudedamąsias dalis, manytina, nėra tikslinga, nes iš esmės „principai ir priemonės“ apima ir „teisės nor-mas“.
26 Žr.: Словарь – справочник по социальной работе. Под ред. д–ра ист. наук проф. Е. И. Холостовой. Москва: Юристъ, 2000, c. 424; Birmontienė, T. Žmogaus teisių garantijos. IV skyrius, 3 poskyris. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2001, p. 348, 282.
27 Теория государства и права. Учебник для вузов. Под ред. проф. В. М. Корельского и проф. В. Д. Перевалова. Москва: Издательская группа ИНФРА М–НОРМА, 2000, с. 545.
28 Žr.: Vansevičius, S. Valstybės ir teisės teorija. Mokomasis leidinys. Vilnius: Justitia, 2000, p. 256; Vaišvila, A. Teisės teorija. Vadovėlis. Vilnius: Justitia, 2000, p. 376. 29 Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos
Kiek kitaip garantijas supranta V. Vadapalas ir L. Henkinas30:
Tai „rezultato įsipareigojimai“, kai valstybė privalo imtis priemonių, kad pasiektų tarptautinės sutarties nuostatų vykdymo rezultatą.
Ne visais atvejais tarptautiniuose dokumentuose nustatomas tiesiogi-nis įsipareigojimas garantuoti ekonomines, socialines ir kultūrines teises.31 Kaip jau minėta, tam įtakos turi skirtinga valstybių teisinė sistema, nevie-nodas valstybių išsivystymo lygis bei ekonominis potencialas. Tačiau jei valstybė nesiims priemonių dėl laipsniško šių teisių įgyvendinimo savo šalyje, ji pažeis tarptautinę sutartį. Kitaip tariant, įsipareigojimas „garan-tuoti“ žmogaus teises ir laisves apima pareigą ne tik suteikti jas asmenims, bet ir užkirsti kelią privačių asmenų pasikėsinimams į šias teises. Anot J. I. Stecovskio, garantija tampa žmogaus teisių įgyvendinimo užtikrinimo pagrindu32.
Kiti teisės, ekonomikos ir kitų mokslo sričių specialistai, nagrinėdami tikslines garantijas, pavyzdžiui: „įkaito garantijas“, „bankines garantijas“ ir kt., taip pat nepateikia bendrosios garantijų sampratos. Tačiau šios ga-rantijos nėra susijusios su mūsų tiriamojo darbo objektu, todėl jų plačiau neanalizuosime.
Nagrinėjant garantijų sampratos apibrėžimų įvairovę reikia atkreipti dėmesį, kad garantijų struktūrinius elementus bei paskirtį (tikslus) moks-lininkai supranta skirtingai. Įvairių teisės sričių specialistai pabrėžia tam tikrai teisės šakai būdingus elementus ir suteikia šioms garantijoms speci-finę paskirtį. Kadangi žmogaus teisių ar laisvių deklaravimas nereiškia jų įgyvendinimo, visiems ir kiekvienam turi būti numatytos vienodos teisinės galimybės įgyvendinti savo teises ir laisves konkrečioje teisinių santykių srityje, sukuriant tam atskiras teisės normas-garantijas, konkretizuojan-čias jų teisių ir laisvių realizavimo būdus ir tvarką. Pagal vieną iš Lietuvos darbo teisės vadovėlių autorių kolektyvo nuostatų, darbo teisės apsauginė funkcija suprantama plačiau, nes apima žmogaus teisių užtikrinimą darbo procese (dirbant), t. y. reguliuojant darbo procesus būtina atsižvelgti į kon-kretaus darbuotojo poreikius ir lūkesčius33. Tačiau, kalbant apie darbo tei-30 Žr.: Henkin, L. Human Right. Encyclopedia of Public International Law (2nd ed.),
p. 886.
31 Vadapalas, V. Tarptautinė teisė: bendroji dalis. Vilnius: Eugrimas, 1998, p. 240. 32 Стецовский, Ю. И. Право на свободу и личную неприкосновенность: нормы и
действительность. Москва: Дело, 2000, с. 101.
33 Darbo teisė. Vadovėlis. Ipolitas Nekrošius, Gintautas Bužinskas, Petras Algirdas Čiočys... [ir kt.]; autorių kolektyvo vadovas Ipolitas Nekrošius. Vilnius: TIC, 2008, p. 22.
sinius santykius, garantijų paskirtis turėtų būti susijusi su darbuotojų teisių įgyvendinimu ne tik dirbant, bet ir ieškant darbo, t. y. dar iki susiklostant darbo santykiams. Vadinasi, žmogaus teisių dėl darbo ar dirbant užtikrini-mas turi apimti ir socialinius santykius. Pavyzdžiui, Rusijos Federacijos darbo kodekso 164 str. numatomos garantijos suprantamos kaip priemo-nių, būdų ir sąlygų visuma, dėl kurios įgyvendinamos socialiniuose darbo santykiuose nustatytos darbuotojų teisės34. Pabrėžiama atitinkamų teisinių santykių, t. y. socialinių darbo santykių, sritis.
Nustatydami garantijų paskirtį vieni darbo teisės specialistai (V. I. Kazancevas, S. J. Kazancevas, V. N. Vasinas) garantijas sukonkretina iki
įstatymais nustatyto – imperatyvinio lygmens, t. y.: „priemonės, būdai
ir sąlygos, kuriomis įgyvendinamos įstatymuose numatytos darbuotojų tei-sės darbo santykių srityje“35.
Kad ir kokie būtų darbuotojų teisių ir laisvių apsaugos formos ir for-malūs veiksmai prižiūrint ir vertinant darbo teisės norminių aktų teisėtu-mą, taip pat panaikinant atsiradusius neatitikimus ir pažeidimus, iš esmės kalbama apie darbuotojų teisių, kurios įtvirtintos Konstitucijoje, Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose ar teisės norminiuose aktuose, ap-saugą ir jų įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis numato kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą užmokestį už darbą ir so-cialinę apsaugą ištikus nedarbui. Vertinant konstitucines žmogaus teises, darbuotojų teisinių garantijų tikslas – įgyvendinti asmenų teisę į darbą, visas subjektyvias darbuotojų teises, kylančias iš darbo teisinių santykių ir glaudžiai su jais susijusių santykių, o esant šių teisių pažeidimams – at-kurti tokias teises. Todėl siekdami užtikrinti šias teises, kiti darbo teisės specialistai (V. N. Tolkunova36, V. F. Gaponenka bei F. N. Michailovas37) garantijų paskirtį numato kiek platesnę ir pabrėžia ne tik darbuotojų darbo
teisių įgyvendinimą, bet ir jų apsaugą nuo pažeidimų bei priemones, būdus
34 Федеральный закон от 30 декабря 2001 г. Нo. 197–ФЗ „Трудовой кодекс Российской Федерации“ [interaktyvus] [žiūrėta 2002-01-15]. Prieiga per internetą: http://www.garant.ru>. 35 Казанцев, В. И. и др. Трудовое право. Учебник для студ. Проф. Учеб. Заведений. В. И. Казанцев, С. Я. Казанцев, В. Н. Васин. Москва: Издательский центр „Акаде-мия“, 2003, c. 136. 36 Толкунова, В. Н. Трудовое право. Курс лекций. Mосква: Проспект, 2003, c. 188. 37 Трудовое право. Учебник для вузов. Под ред. В. Ф. Гапоненко, Ф. Н. Михайлова. Москва: ЮНИТИ- ДАНА, Закон и право, 2002, c. 250.
ir sąlygas, kurios užkerta kelią pažeidimams atsirasti arba kurios atkuria pažeistas teises.
Įvertinant tai, kad garantijų tikslas pirmiausia susijęs su teisių ir lais-vių įgyvendinimu ir jų apsauga, galima pateikti bendrą garantijų sampratą, kuri apima ne tik materialinių, bet ir institucinių bei procesinių garantijų normų įtvirtinimą:
Garantijos – tai atitinkamų (teisinių, ekonominių ir kt.) sąlygų, prie-monių, metodų, būdų ir principų sistema, suteikianti visiems ir kiekvienam lygias galimybes įgyvendinti savo teises bei laisves įvairiose teisinių santykių srityse ir užtikrinti jų apsaugą nuo pa-žeidimų arba atkuriant pažeistas teises.
Tokia teisinių garantijų darbuotojams paskirtis yra priimtiniausia, nes taip suprantamas visapusiškas darbuotojų teisių įgyvendinimo užtikrini-mas.
1.3. Garantijų rūšys (jų klasifikacija)
Kiekvienu nagrinėtu raidos etapu garantijos skiriasi ne tik konkre-čiomis priemonėmis ar būdais, bet ir galimybėmis jas įgyvendinti. Pavyz-džiui, pagerėjus ekonominėms sąlygoms arba įvykus ekonomikos krizei atitinkamos garantijos gali būti laikinai netaikomos arba pakeistos kitomis. Svarbu ne konkrečios vienu ar kitu laikotarpiu taikytos garantijos, bet pati sistema, kurią gali apimti keletas skirtingų garantijų. Norint pasirinkti tin-kamą garantijų sistemą, garantijas tikslinga suskirstyti.
Nors mokslinėje literatūroje nerasime bendros garantijų klasifikaci-jos, tačiau, atsižvelgdami į atskirus garantijų bruožus ir kriterijus, kai kurie mokslininkai jas skirsto (žr. 1 paveikslą), pavyzdžiui, pagal 1) garantijų galiojimo sritį; 2) turinį ir pobūdį; 3) subjektus; 4) teisinį subjektų statusą ir pan.
1. Pagal garantijų galiojimo sritį vieni mokslininkai, pavyzdžiui, V. M. Karelskis ir V. D. Perevalovas, garantijas skirsto į: 1) tarptautines (pa-saulines) garantijas; 2) tarptautines regioninių bendrijų garantijas; 3) vi-daus valstybės garantijas; 4) autonomines garantijas38. Kiti mokslininkai, 38 Теория государства и права. Учебник для вузов. Под ред. проф. В. М.
Корельско-го и проф. В. Д. Перевалова. Москва: Издательская группа ИНФРА М–НОРМА, 2000, c. 545.
pavyzdžiui, T. Birmontienė39 ir A. S. Mordavecas40, skiria tik nacionalines ir tarptautines garantijas. Šis skirstymas, manytina, logiškesnis, nes tarp-tautinių regioninių bendrijų garantijos gali būti priskiriamos prie tarptauti-nių, o vidaus ir autonominės garantijos – prie nacionalinių garantijų.
Autorės nuomone, ši klasifikacija nėra teisinga, nes išskirti organiza-cines garantijas nėra tikslinga todėl, kad jas apima procesinės-institucinės garantijos. Tai parodo ir konkrečių garantijų, priskirtų prie vienos ar kitos grupės, analizė.
2.1. Kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, V. D. Perevalovas, S. A. Komarovas ir A. B. Malko, prie bendrųjų garantijų priskiria ekonomines (materialines), socialines, politines ir ideologines garantijas, dar kiti, pa-vyzdžiui, J. I. Stecovskis, A. S. Mordavecas, – materialines, politines ir dvasines.
2.1.1. Analizuodami bendrąsias (neteisines) garantijas, išskiriame
ekonomines garantijas:
Tai ekonominių sąlygų, priemonių, būdų ir metodų visuma, užtikri-nanti žmogaus ekonomines teises ir laisves.
Jos apima visuomenės materialines gyvenimo sąlygas, kurių branduo-lį sudaro visuomenės socialinė ekonominė padėtis, egzistuojančios nuosa-vybės formos, jų įvairumas ir juridinių asmenų ūkinis savarankiškumas.
Ekonominių sąlygų sudarymas valstybėje ypač svarbus užtikrinant darbuotojų ir darbdavių teises. Kitaip tariant, nesudarius darbdaviams atitinkamų sąlygų savo verslui plėsti ir gerinti, nebus galima tikėtis, kad darbuotojai įgyvendins savo teises į darbą. Svarbiausias ekonominių ga-rantijų bruožas – stabilių sąlygų, reikalingų tiek verslui plėsti, tiek ir dar-buotojų teisių apsaugai užtikrinti, sudarymas. Europos visuomenė ir darbo rinkos sparčiai kinta. Šiuos pokyčius skatina įvairūs veiksniai, įskaitant globalizaciją, technologijų pažangą ir gyventojų senėjimą. Todėl tik gerai organizuojamas darbas, laiku įvykęs prisitaikymas prie kintančių rinkos pokyčių, tinkamai naudojamos pažangios priemonės, geras užmokestis už atliktą darbą, taip pat darbuotojų išsilavinimas ir kiti veiksniai lemia verslo sėkmę. Verslininkas, prisiimdamas visą riziką už verslo nesėkmę, suteikia darbuotojams garantiją – patyrus verslo nuostolių, darbuotojų, kurie netu-39 Lietuvos konstitucinė teisė. Vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos
centras, 2001, p. 348.
40 Теория государства и права. Kурс лекций. Под ред. Н. И. Матузова и А. В. Маль-ко. 2-е изд., перераб. и доп. Москва: Юристъ, 2001, с. 314.
ri tiesioginės įtakos įmonės finansinei būklei, teisės turi būti apsaugotos. Darbuotojai, gaudami atlyginimą už darbą, kaip pagrindinį savo ir išlai-komų šeimų pragyvenimo šaltinį, nėra susiję su verslo sėkme ar nesėkme. Ši rizika yra darbdavio problema, kurią lemia verslo šakos pasirinkimas, darbų pobūdis, kryptingai nukreipti ištekliai, įskaitant ir darbo jėgą, kon-kurentų gausą, gamybos ir prekybos rinkos bei kiti ekonominiai veiksniai. Kita vertus, valstybė negali kištis į rinkos procesus ir juos reguliuoti, tačiau siekdama apsaugoti darbuotojų, nuo kurių nepriklauso rinkos poslinkiai, teises, ji gali sušvelninti neigiamus padarinius, numatyti draudimo „sau-giklius“ ir pan.
Pasak V. S. Berdyčevskio, D. R. Akopovo, G. V. Suleimanovos ir kt., įstatymų numatytos ekonominės garantijos gali būti tiek materialaus, tiek ir nematerialaus pobūdžio41.
Žmogaus teisė gauti teisingą užmokestį už darbą įteisinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje. Darbuotojas už savo gebėjimų realizavimą darbe privalo gauti uždirbtas lėšas ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, garantuotas įstatymų, numatytas kolektyvinėje arba darbo sutartyje.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 4 str. 1 d. 6 punkte numatyta, kad darbo įstatymai nustato minimaliųjų lengvatų, garantijų, kompensacijų dydį ir kitų darbo teisių lygį. DK XV skyriuje „Darbo užmokestis. Garanti-jos ir kompensaciGaranti-jos“ numatytos nuostatos, susijusios su darbuotojo teisės į apmokėjimą už darbą įgyvendinimu. Šioje dalyje daugiau dėmesio skirta materialinio pobūdžio garantijoms, t. y. piniginėms išmokoms, kurios su-daro vieną iš garantijų darbuotojams rūšių42:
1) darbo užmokestį, kurį gali sudaryti kelios sudedamosios jo dalys ar formos (tarifinis atlygis, mėnesinė alga, priedai, priemokos, premijos ir kt.);
2) garantines išmokas, skirtas prarastam darbo užmokesčiui kompen-suoti, kai norminių, vietinių darbo teisės aktų ar darbo sutarties pagrindu nustatytais pagrindais darbuotojas neatlieka darbo funkcijų dėl svarbių priežasčių43. Garantinės išmokos skirtos darbuotojams ir tarnautojams tais 41 Бердычевский, В. С.; Акопов, Д. Р.; Сулейманова, Г. В. и др. Трудовое
пра-во. Учебное пособие. Отв. ред. В.С. Бердычевский. Ростов н/Д: Феникс, 2002, c. 512.
42 Mačernytė-Panomariovienė, I. Apmokėjimas už darbą ir jo užtikrinimas. Mokymo priemonė. Vilnius, 2003, p. 11.
43 Variakojis, P. Garantinių išmokų ir priemokų sampratos ir atskyrimo problemos darbo teisėje. Jurisprudencija. 2004, Nr. 56 (48), p. 16.
atvejais, kai jie atleidžiami nuo pareigos vykdyti numatytas darbo sutartyje tiesiogines darbo funkcijas (pvz., vidutinis darbo užmokestis mokamas už kasmetinių atostogų laiką, kitų institucijų iškvietimus, pvz., kviečiant liu-dytojais į ikiteisminio tyrimo institucijas, donorystę, sugaištą laiką dėl bū-tino sveikatos patikrinimo, pertraukas, įskaitomas į darbo laiką (pvz., skir-tas šildytis, kūdikiui maitinti), priklausančią išeitinę pašalpą, už priverstinę pravaikštą ir kt., minimali mėnesinė alga mokama už prastovą įmonėje ne dėl darbuotojo kaltės ir kt.);
3) garantines priemokas, susijusias su darbu, bet dėl tam tikrų prie-žasčių negaunant viso darbo užmokesčio (pvz., sumažėjus darbo užmo-kesčiui dėl darbo sąlygų pakeitimo, už sutrumpintą darbo laiką ir kt.). Jos turi tam tikros joms būdingos specifikos, nes jų tikslinė paskirtis neleisti, kad darbuotojo darbo užmokestis sumažėtų tuo metu, kai jis įstatymuose numatytais atvejais atleidžiamas nuo pareigos tiesiogiai vykdyti savo dar-bo funkcijas;
4) kompensacines išmokas, mokamas įstatymų numatytais atvejais, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, turėjo tam tikrų išlaidų (pvz., komandiruotės metu, perkeliant darbuotoją dirbti į kitą vietovę, už jo dar-bo įrankių nusidėvėjimą, pvz., nuosavo automobilio naudojimą tarnydar-bos reikalams);
5) žalos atlyginimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo pro-fesine liga ir t. t.;
6) išmokas už uždelstą atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės laiką: dels-pinigius už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susi-jusių išmokų mokėjimą (LR DK 201, 207 str.), nes darbdaviui numatoma pareiga laiku mokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas; vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, nes darbdaviui nu-matoma pareiga laiku atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju (DK 141 str.);
7) kita.
Minėtų išmokų sąrašas nėra baigtinis. Todėl materialinio pobūdžio garantijas galima apibrėžti taip:
– tai būdų, sąlygų, priemonių bei principų visuma, jungianti
ben-drąsias ir specialiąsias darbo apmokėjimo reglamentavimo nor-mas, kurios suteikia ne tik nustatytą darbo užmokestį ir su tuo susijusias kitas išmokas, bet ir darbuotojo aprūpinimą, kai yra nukrypimų nuo tiesiogiai numatytų darbo sutartyje jam pavestų
darbo funkcijų vykdymo, t. y. išvengiant darbo užmokesčio dalies praradimo, susijusio su laikinų pareigų nevykdymu, dėl įstaty-muose ir kituose norminiuose aktuose numatytų priežasčių ar kai darbuotojas ne dėl savo kaltės negali tiesiogiai vykdyti jam pavestų darbo funkcijų, bei išsaugant darbuotojui socialinių-ekonominių teisių subjekto turėtojo statusą, padedantį realizuoti save lygiomis galimybėmis darbinių santykių srityje.
Minėtame DK skyriuje numatytos ne visos darbuotojams taikomos garantijos ir kompensacijos (žr. 2 paveikslą ir 1 lentelę). Paprastai DK ir kituose darbo įstatymuose įtvirtinamos bendrosios normos, o kituose spe-cialiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos. Kita vertus, pastebi-ma, kad įstatymai numato ir nematerialaus pobūdžio garantijas, kurios gali būti taikomos tiek kartu su materialaus pobūdžio garantijomis, tiek ir atskirai. Pavyzdžiui, DK 183 str. numato tikslinių atostogų, skirtų valsty-binėms arba visuomeninėms pareigoms atlikti, pagrindus, kuriems esant įtvirtinama darbdaviui pareiga atleisti darbuotoją nuo darbo. Tačiau kitos garantijos, susijusios su darbuotojų valstybinių ar visuomeninių pareigų vykdymu – darbo užmokesčio mokėjimo arba kompensavimo, ne mažes-niu nei vidutinis jo darbo užmokestis, užtikrinimas numatomas ne darb-daviui, bet tai įstaigai ar organizacijai, kurios įpareigojimus darbuotojai vykdo. DK numato nemažai nematerialaus pobūdžio garantijų:
a) darbo stabilumo:
– priėmimo į darbą užtikrinimas (DK 96 str.);
– darbo vietos išsaugojimas (DK 131, 132, 133, 134, 135, 138, 183 str., 204 str. 2 d., 215 str.);
– esant prastovai ne dėl darbuotojo kaltės (DK 82 str. 3 d, 122 str., 195 str. 4 d., 266 str., 275 str.);
– darbdavio pareiga pasiūlyti/perkelti į kitą darbo vietą (DK 122, 130, 273, 278 str.);
– grąžinimas į darbą dėl neteisėto atleidimo iš darbo (DK 297 str., 299 str. 1 d.);
b) atostogų suteikimas (DK 165–175, 184, 185 str.); c) papildomų pertraukų suteikimas (DK 159 str.); d) sutrumpinamas darbo laikas (DK 145, 146, 214 str.); e) darbuotojo teisė atsisakyti dirbti (DK 119, 276 str.);
f) kvalifikacijos kėlimas, pirmumo teisė tobulintis (DK 183 str. 3 d., 233 str.)
g) ir kt.
Nesvarbu, kokio pobūdžio garantijos būtų nustatomos, visų pirma jos turi atsispindėti materialinėse teisės normose, kurias panagrinėsime 2 da-lyje.
Kitas išskirtinis ekonominių garantijų bruožas – diferenciacijos įverti-nimas ir lengvatų teikimas, suteikiantis galimybę vienu metu įvertinti tiek darbuotojo, tiek ir įvairių nuosavybės formų įmonių specifinius poreikius. Pavyzdžiui, valstybė, suteikdama darbdaviui subsidijas papildomoms dar-bo vietoms kurti, sudaro sąlygas ne tik paveikti dardar-bo rinkos poslinkius, bet ir reguliuoti užimtumą, verslo plėtrą. Kita vertus, esant ekonominėms garantijoms valstybė gali reguliuoti ne tik pradines verslo ir darbo sąlygas, bet ir išskirtinius atvejus, kai įmonės patiria ekonomikos krizę, darbuotojai lieka be apsaugos ir kt. Pavyzdžiui, kai įmonei iškeliama bankroto byla, nebeskaičiuojami delspinigiai dėl ne laiku sumokėtų įmokų ir mokesčių. Valstybė įpareigojama nustatyti atitinkamas garantijas tiek verslininkams, tiek ir darbuotojams.
2.1.2. Socialinės garantijos, vienų autorių, pavyzdžiui, S. A. Komaro-vo ir A. B. Malko,nuomone, yra visuomeninių priemonių, skirtų kovoti su
įstatymų nevykdymu ir pažeidimais, kompleksas.
Tai apima prevencinę veiklą dėl teisės pažeidimų, visuomeninę kon-trolę, galimybę išklausyti visuomenės nuomonę ir pan. Kitaip tariant, ga-rantijos bus taikomos tik tada, kai bus pažeisti įstatymai arba jie bus netin-kamai vykdomi.
Kiti autoriai, pavyzdžiui, E. I. Cholostova, socialines garantijas api-būdino taip: tai socialinių ekonominių priemonių sistema, sudaranti
vi-suomenės nariams ir jų socialinėms grupėms gyvenimo ir veiklos sąlygas įgyvendinant interesus, įvairius ryšius ir santykius, visuomenės sistemos funkcionavimą ir tobulinimą.
2 paveikslas.
Kompensacin
GARANTIN Ė S IŠMOKOS GARANTIN Ė S PRIEMOKOS KIT A Kasmetini ų atostog
ų laiku darbuotojui
ga-rantuojamas jo
VDU visose darboviet
ėse (DK 176 str .) Kasmetini ų minimali ų atostog ų suteikimas (DK 166 str .) Kasmetini ų papildom ų atostog ų suteikimas (DK 168 str . ir LR V 2003-04-22 d. nutari-mas Nr . 497) Kasmetini ų pailgint ų atostog ų suteikimas (DK 167 ir LR V 2003-07-18 nutarimas Nr . 941) Įmon ėje veikian čios profesin ės s ąjungos
renkami darbuotojai atleidžiami nuo darbo iki 6 darbo dien
ų per metus kvali
fi
kacijai
kelti, dalyvauti renginiuose.
Atleidimo nuo darbo ir apmok ėjimo tvarka nustatoma kolektyvin ėje sutartyje (DK 183 str .) Darbuotojai, išrinkti į atstovaujamus or
ga-nus, laikotarpiu, kuriam jie išrinkti,
negali
b
ū
ti atleisti iš darbo pagal DK 129 str
. be
išankstinio organo sutikimo
(DK 134 str
.)
Jeigu darbuotojas
įstatym
ų nustatytais
atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam
darbo užmokest į, ne mažesn į už vidutin į, moka arba kompensuoja ta įmon ė, įstaiga, or ganizacija, kurios
įpareigojimus jis vykdo (DK 183 str
. 2 d.; 204 str . 2 d.) Ne d ėl darbuotojo kalt ės pagaminus produkcij ą, pripaž įstam
ą broku, už jos
pagaminim
ą
apmokama kaip už tinkamos
pr odukcijos pagaminim ą. Už gamini ų brok ą, atsiradus į d ėl darbdavio kalt ės arba dė l nepasteb
ėto apdirbamos medžiagos
de-fekto, taip pat už brok
ą, pasteb
ėt
ą po to, kai
gaminys buvo priimtas, darbuotojui
mo-kama kaip už tinkamus gaminius
(DK
199 str
.)
Darbo sutartis negali b
ū
ti nutraukta
su n
ėš
čia moterimi nuo tos dienos, kai
darbdaviui pateikta medicinos pažyma apie nėštum
ą ir dar vien
ą m
ėnes
į pasibaigus
nė
štumo ir gimdymo atostogoms (DK 132
str
. 1 d.). Su darbuotojais, auginan
čiais
vaikus iki trej
ų met
ų, darbo sutartis negali
bū
ti nutraukta, jei n
ėra darbuotojo kalt
ės (DK 132 str . 2 d.). 1 lentel ė. Garantin
1 lentel ės t ęsinys. GARANTIN Ė S IŠMOKOS GARANTIN Ė S PRIEMOKOS KIT A Prastovos ne d ėl darbuotojo kalt ės lai-kas
apmokamas ne mažesniu nei LR
V nustatytu MV A už kiekvien ą prastovos valand ą (DK 195 str .) Šven či ų dien ų išvakar
ėse darbo dienos
trukm ė <...> (DK 153 str .) bei naktinis darbo laikas (DK 154 str . 2 d.)
sutrum-pinami viena valanda
Besimokantiems darbuotojams m
ėnesinis
uždarbis negali b
ūti mažesnis už
V yriausyb ės nustatyt ą minimali ąj ą m ėnesin ę alg ą (DK 209 str .) Darbuotojams, perkeltiems į kit ą darb ą dė
l prastovos, už darb
ą mokama nustatyta tvarka (DK 122 str .), t. y . kai d ėl prasto-vos perkelto į kit ą darb ą darbuotojo darbo užmokestis sumaž ėja d ėl nepriklausan či ų nuo jo priežas či ų, jam mokamas iki perk ėlimo buv ęs VDU (DK 195 str .)
Darbuotojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesin
ės ligos,
darbo vieta ir
par
eigos paliekamos,
kol
bus nustatytas darbingumas arba invalidu- mas. Kitais pagrindais netekus darbingumo, darbo vieta ir pareigos paliekamos 120 dien
ų iš eil ės arba 140 dien ų per paskutinius 12 m ėnesi ų <...> (DK 133 str .) Mokymosi atostog
ų metu moka ne mažesn
į kaip vidutin į darbo užmokest į (DK 210 str .)
Kraujo ir kraujo sud
ėtini ų dali