2. Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementų šiuolaikinė analizė
2.3. Pasikėsinimo dalyko ir (arba)nukentėjusiojo, kaip kriminalistinės nusikaltimų
2.3.2. Pasikėsinimo dalyko ir (arba)nukentėjusiojo kriminalistinis vertinimas ir
Turint galvoje tai, kad nukentėjusiuoju yra pripažįstamas asmuo, kuriam yra padaryta fizinė, moralinė ar turtinė žala, ir jis yra betarpiškai susijęs su nusikaltimo pasiruošimu, nusikalstamų kėslų realizavimu bei slėpimu, tai duomenys apie jį turi didelę kriminalistinę reikšmę tiriant ir aiškinantis visuomenei pavojingas veikas. Nagrinėjant nukentėjusiojo sampratą kriminalistikoje, reikia pasakyti, kad būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusysis vienu atveju gali būti kaip galutinis nusikaltimo tikslas, antru – kaip priemonė paslėpti nusikaltimą, trečiu – kaip kliūtis padaryti nusikaltimą, ketvirtu – kaip sąlyga, determinuojanti nusikaltimo būdą ir t.t.
Nukentėjusysis ir nusikaltimo pasikėsinimo dalykas turi nemažai tarpusavio ryšių su asmeniu, įtariamu nusikaltimo padarymu, nusikaltimo situacija, nusikaltimo būdu. Dažniausiai pasitaiko tokie koreliaciniai ryšiai: ,,nukentėjusysis, nusikaltimo pasikėsinimo dalykas → nusikaltėlis”, ,,nukentėjusysis, nusikaltimo pasikėsinimo dalykas → nusikaltimo būdas”, ,,nusikaltėlis → motyvas, tikslas → nukentėjusysis, nusikaltimo pasikėsinimo dalykas”, ,,motyvas → nukentėjusysis, nusikaltimo pasikėsinimo dalykas” ir t.t. Dėsningumų nustatymas, tipologinių (paremtų analogija) schemų sudarymas padeda nustatyti tam tikrą elementų sistemą bei jos narių tarpusavio ryšius, kurie su didesne ar mažesne tikimybe padeda nustatyti dar nežinomus (tyrimui) elementus.
Turint omenyje, kad nusikaltimo išaiškinimas dažnai vyksta grandine ,,nukentėjusysis → nusikaltėlis”, siekiant greitai ir sėkmingai atskleisti padarytą nusikaltimą, yra svarbu nustatyti kriminalistikai svarbius duomenis ne tik apie nukentėjusiojo asmenybę, bet ir apie nukentėjusiojo ryšius, santykius su kitais asmenimis, jo gyvenimo būdą, socialinės veiklos ypatumus, lytį, amžių, profesiją, šeimyninę padėtį, ypatingus charakterio bruožus ir kt. Minėta kriminalistinė informacija padeda tiksliau apibūdinti nusikaltėlio asmenybę, atskleisti nusikaltimo motyvus, apibrėžti asmenis, tarp kurių tikslinga būtų ieškoti nusikaltimą padariusio asmens338. Taip pat šių duomenų pagalba galima spręsti apie nusikaltimo motyvą, tikslus, priemones, nusikaltimo būdą, nusikaltėlio interesus ir pan. Taip pat galima prognozuoti nusikaltėlio elgesį po nusikaltimo padarymo – tai aktualu kriminalistinei nusikaltimų profilaktikai.
Nusikaltėlis ir jo auka nusikaltimo procese kontaktuoja, tarp jų susiklosto artimi draugiški santykiai arba, priešingai, kyla konfliktai. Nukentėjusysis kai kuriais atvejais savo elgesiu
338 Яблоков Н.П. Криминалистическая характеристика преступления и типичные следственные ситуации как важные факторы разработки методики преступлений // Вопросы борьбы с преступностью. Вып. 30. – Москва, 1979. C.118.
išprovokuoja nusikaltėlį padaryti nusikaltimą. Nusikaltėlis kartu su nukentėjusiuoju visuomet yra tam tikruose santykiuose “nusikaltėlis → auka”,339 nes jis visada jam padaro kokią nors žalą. Tikslinga išsamiau atskleisti tokių asmenų elgesio ypatumus, jiems padarytos žalos charakterį, nes tai turi tam tikrų ryšių tarp atskirų kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementų tipinėse situacijoje.
Nusikaltėlio veiksmuose galima surasti įvairių požymių, kurie mums parodo pasirinkimo priežastis, tarpusavio ryšius tarp nusikaltėlio ir aukos. Be to tarpusavio ryšiai turi įtakos nusikaltimo motyvui, tikslui, laikui, vietai, nusikaltimo būdui, nurodo jų specifiką. Nužudymų atvejais tarpusavio ryšius padeda nustatyti nukentėjusiojo asmeninės savybės, elgesys, kai kuriais atvejais nukentėjusiojo padėtis visuomenėje, tarnybinė padėtis, asmeniniai santykiai su nusikaltėliu. Bet koks pasikeitimas yra nenaudingas nusikaltėliui, nes jis turi daug ką koreguoti savo veiksmuose. Kitaip tariant, šios rūšies nusikaltimuose vedančiuoju yra nukentėjusysis, o nusikaltėlis – sekančiuoju, kuris turi savo tikslus dėl pasirinktos aukos ir keičia taktiką, jei iškyla kokių nors pakitimų. Toks ryšys yra beveik visuose nužudymuose.
Atlikus empirinius tyrimus, nustatėme, kad egzistuoja tarpusavio ryšiai tarp nusikaltėlio ir nukentėjusiojo įvairiose nužudymų situacijose. Vienais atvejais jie turi neginčijamą charakterį ir yra akivaizdūs. Tai susiduriame tose situacijose, kai nusikaltėlį ir nukentėjusįjį sieja draugiški, giminystės, tarnybiniai santykiai, kurie vėliau perauga į konfliktą. Kitais atvejais, ryšiai tarp nusikaltėlio ir aukos neegzistuoja. Dažniausiai tai užsakytų nužudymų atvejai, taip pat tuomet, kai nužudymus daro organizuotos grupės. Šiuose nužudymuose nusikaltėlis, kaip taisyklė, nėra pažįstamas su nukentėjusiuoju, tarp jų nėra jokių konfliktinių santykių - tiesiog nusikaltėlis vykdo jam pavestą užduotį (grupės, kuriai jis priklauso, ar užsakovo, kuris užsako nusikaltimą). Būtent todėl paminėtuose nužudymuose mes nesutinkame jokių tarpusavio ryšių tarp tiesioginio nusikaltimo vykdytojo ir nukentėjusiojo (aukos). Tokiais atvejais mes negalime taikyti tradicinių tyrimo metodų, kadangi negalime gauti tam tikros informacijos apie nusikaltėlį, remdamiesi tam tikrais nukentėjusiojo požymiais. Šio tipo nužudymų tyrimas yra apsunkintas, pirminiai tyrimo ir operatyvinės paieškos veiksmai, nukreipti nusikaltėlio asmenybės nustatymui, tampa neperspektyvūs. Ir tik per tam tikrą laiką, išsamiai išanalizavus nukentėjusiojo asmenybę, jo padėtį visuomenėje, politinį ir finansinį prestižą, galima kelti versijas apie nužudymo pobūdį bei nusikaltėlio asmenybę.
339 Тищенко В.В. Криминалистическое значение связи «преступник–жертва» для методики расследования // Криминалистика и судебная экспертиза. Вып. 16. – Киев, 1978. С.35–39.
Kalbant apie kitas nužudymo rūšis, pavyzdžiui, seksualiniu pagrindu padarytus nužudymus, reikia pasakyti, kad ieškoti kažkokių tarpusavio ryšių čia yra bergždžia. Tokių nusikaltimų kriminalistinėje charakteristikoje nukentėjusiojo asmenybė nėra pagrindinis elementas, kuris gali padėti atskleisti nusikaltimą. Nes tokių nužudymų atvejais aukos būna pasirenkamos atsitiktinai. Tik aukų fiziologiniai požymiai apsprendžia pasirenkamą nusikaltimo būdą, įrankius, vietą, laiką ir pan. Nustatę nukentėjusiojo asmenybę šio tipo nužudymuose, mes negalime susidaryti tam tikro vaizdo apie nusikaltėlį. Jo asmenybę tokiuose nužudymuose apibūdina visai kiti kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementai. Panašią situaciją galime sutikti ir taip vadinamų impulsyvių nužudymų atvejais, kai nužudomas nepažįstamas asmuo, sutiktas pirmą kartą, tačiau kilus kažkokiems nesutarimams.
Labai didelę reikšmę nustatinėjant tarpusavio ryšius tarp nukentėjusiojo ir nusikaltėlio turi viktimologinis nukentėjusiojo elgesys. Iš vienos pusės tai nulemia nukentėjusiojo asmeninės savybės, charakteris, temperamentas, iš kitos pusės – aplinka, kurioje gali būti padaromas arba padarytas nužudymas, iš trečios pusės – netikėta situacija, kuri stimuliuoja ir nukentėjusiojo , ir nusikaltėlio elgesį.
Egzistuoja tam tikri koreliaciniai ryšiai tarp nukentėjusiojo ir nusikaltimo situacijos. Nukentėjusiojo vaidmuo nusikaltimo situacijoje340 priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo nukentėjusiojo būklės ypatumų (nuovargis, girtumas), asmens fizinės sveikatos būklės, psichinės nukentėjusiojo būklės, nukentėjusiojo veiksmų, pasižyminčių lengvabūdiškumu, priešiškumu, nukentėjusiojo teisių (kurios saugo jo neliečiamumą) pažeidimo, asmens veiksmų, apibūdinančių jo atsainų požiūrį į savo vertybes, garbę, savo turto apsaugą ir pan. Nukentėjusiojo veiksmai daro įtaką postkriminalistinei nusikaltimo situacijai. Pavyzdžiui, jis gali sąlygoti latentinį nusikalstamumą. Tai itin aktualu išžaginimo bylose, kuomet didelė dalis nukentėjusiųjų nepraneša apie nusikaltimą arba sunaikina dalį pėdsakų, be kurių apsunkinamas šių nusikaltimų tyrimas.
Rengiant kriminalistines atskirų nusikaltimų rūšių charakteristikas, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusieji kai kuriais atvejais atlieka nusikaltimo slėpimo veiksmus. Tokių slėpimo veiksmų galima sulaukti tada, kai padaromas nusikaltimas, kurio išdavoje gali būti atskleistos nukentėjusiojo gėdingos savybės (pavyzdžiui, nesąžiningumas, gobšumas ir pan.). Tokie atvejai pasitaiko tada, kai nukentėjusysis tampa kai kurių psichologiškai apskaičiuotų apgaulių auka. Nukentėjusysis tokį nusikaltimą gali vertinti kaip gėdingą : jam baisu būti paniekintam už tokius
340 Волчецкая Т.С. Криминалистическая ситуалогия. – Москва, 1997. C.82–83. Nukentėjusiojo viktimologinis elgesys ↔ nusikaltėlis
veiksmus. Taip labai dažnai atsitinka išžaginimo bylose, nes nukentėjusiosios linkusios nuslėpti patį nusikaltimo faktą, kad būtų išsaugota gera jų reputacija šeimoje, darbo kolektyve ir t.t. Kartais nukentėjusieji slepia nusikaltimą faktą tais atvejais, kai paties nusikaltimo išaiškinimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę nukentėjusiajam. Pavyzdžiui, turo prievartavimo faktai ar šantažas, kuomet nukentėjusiuoju tampa asmuo, kuris susikrauna turtus nusikalstamu keliu (grobstymas, kyšininkavimas ir pan.).Kriminalistiškai svarbių nukentėjusiojo asmenybės bruožų ir jo elgesio ypatumų (iki, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo) išaiškinimas ir studijavimas suteikia galimybę išsamiai nustatyti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Ypatingai svarbūs tie duomenys, kurie suteikia informacijos apie nusikaltėlio elgesio motyvus, apie jo bendrus (tipinius) ir individualius požymius.
Nukentėjusiojo asmenybės ir jo elgesio (iki nusikaltimo, jo darymo metu ir jau padarius nusikaltimą) kriminalistiškai reikšmingų ypatumų išaiškinimas ir ištyrimas suteikia galimybę giliau suvokti daugelį nusikaltimo aplinkybių, nurodančių nusikaltėlio elgesio kryptį ir motyvus, jo bendras (tipines) ir individualias savybes. Pavyzdžiui, turėdamas tikslą nužudyti, nusikaltėlis, priklausomai nuo aukos, gali pasirinkti keletą variantų: nužudyti šaunamuoju ginklu, nužudyti panaudojant fizinę jėgą ar išvilioti į nuošalią vietą ir ramioje vietoje be pašalinių asmenų ją nužudyti. Visiems variantams reikia panaudoti atitinkamus veiksmus. Pirmuoju atveju – pasirūpinti šaunamuoju ginklu, antrasis variantas reikalauja didelės fizinės jėgos ir pan, trečiuoju atveju – reikia atitinkamo pasiruošimo, bendrininkų, tam tikros situacijos ir t.t. Turint tikslą nužudyti žmogų, priklausomai nuo pasirinkto nusikaltimo realizacijos būdo, reikia įrankių (šaunamojo ginklo, peilio, kirvio ir pan.) bei priemonių (nuodų ir pan.). Reikia panaudoti veiksmus, kurie įveiktų aukos pasipriešinimą, t.y. reikia atsižvelgti į aukos fizinę būklę, dvasines ir protines savybes ir imtis atitinkamų veiksmų.
Nusikaltėlio ir nukentėjusiojo santykiai turi svarbią reikšmę įvertinant abiejų asmenybes, nusikalstamo elgesio priežastis, abiejų gyvenimo situacijas bei paties nusikaltimo situaciją. Nukentėjusieji dažnai pasižymi pasyvia provokacija – išvaizda, apranga, amžiumi, elgesio maniera, mimika ir t.t., kuria išprovokuoja nusikaltėlį užpuolimui.Svarbus nusikaltimų tyrimui, itin tyčiniuose nusikaltimuose, toks taktinis būdas,kaip „gyvenimo būdo ir nukentėjusiojo elgesio restauracija“, kurio esmė - nukentėjusiojo elgesio nusikaltimo padarymo periode tyrimo duomenų sisteminimas. Tai svarbu nustatant koreliacinius ryšius su nusikaltėliu, nukentėjusiojo provokacinį elgesį ir pan.
Svarbus yra ir pasikėsinimo dalyko vaidmuo nusikaltimų tyrime, nuo kurio priklauso nusikaltimo mechanizmas, jo pobūdis ir pan. Kriminalistinę nusikalstamo pasikėsinimo dalyko tyrimo reikšmę sąlygoja, visų pirma tai, kad nusikaltėlio daromas poveikis nusikaltimo dalykui susijęs su daugeliu įvairių pasikeitimų (tame tarpe ir pėdsakais), kurie gali būti: 1) nusikaltimo darymo vietoje; 2) ant nusikaltimo objekto ar atskirų jo dalių; 3) nusikaltimo objekto slėpimo ar
realizavimo vietoje; 4) ant nusikaltėlio (jo kūno dalių, drabužių ir kt.); 5) ant nusikaltimo darymo metu nusikaltėlio panaudotų ginklų, techninių priemonių ir t.t.
Kriminalistinė nusikaltimo pasikėsinimo dalyko charakteristika turi didelę reikšmę nustatant asmenį, padariusį nusikaltimą. Pavyzdžiui:
kai pagrobimo dalykas liudija apie nusikaltėlio žinojimą jo paskirties ir panaudojimo galimybes (pavyzdžiui, metalo staklių apdirbimo detalių vagystė),
kai pavogti daiktai nurodo, kad įtariamasis žinojo apie jų vertę ir ypatingas savybes (pavyzdžiui, vaistų, turinčių savo sudėtyje narkotinių medžiagų, vagystė),
kai nusikaltimo pasikėsinimo dalykas nurodo tam tikrą grupę asmenų, kurie galėjo padaryti nusikaltimą (pavyzdžiui, saldumynus iš parduotuvių dažniausiai vagia vaikai);
kai prie nusikaltimo pasikėsinimo dalyko ,,prieina“ tik tam tikra grupė asmenų (asmenys, atsakingi už materialines vertybes ir pan.).
Nukentėjusiojo ir nusikaltimo pasikėsinimo dalyko įtraukimas į kriminalistinę nusikaltimų charakteristiką praturtina nusikaltimų tyrimų metodiką, sudaro prielaidas greitai ir išsamiai spręsti nusikaltimo tyrimo uždavinius.
Analizuojant pasikėsinimo dalyko ir (arba) nukentėjusiojo sąsajas su kitais kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementais bei jų kriminalistinį vertinimą, reikėtų pabrėžti, kad:
1. Nukentėjusiojo asmenybės ir pasikėsinimo dalyko analizė leidžia objektyviai įvertinti nusikaltimo įvykį, iškelti pagrįstas versijas apie nusikaltėlį ir jo elgesio motyvus, nustatyti grupę asmenų, kurių tarpe reikia ieškoti nusikaltėlio, prognozuoti nukentėjusiojo elgesį tyrimo metu, nustatyti nusikaltimo priežastis ir aplinkybes, nulėmusias jo padarymą.
2. Nukentėjusiojo asmenybė – labai sudėtinga kriminalistinių santykių figūra. Jos padėtis ir reikšmė keičiasi priklausomai nuo nusikaltimo kategorijos, nusikalstamo pasikėsinimo rūšies, tarpusavio ryšių tarp nukentėjusiojo ir nusikaltėlio buvimo ar nebuvimo, psichologinių nukentėjusiojo savybių, jo vaidmens iki nusikaltimo darymo, jo darymo metu ir po jo.
2.4. Nusikaltimo situacijos, kaip kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elemento,