Sergejus Rapoportas
Inteligentija ir politika
Santrauka. Straipsnyje, atsiþvelgiant á profesionalios politinës technologijos atsiradimà visuoti-niuose rinkimuose, analizuojami ðiuolaikiðki Lietuvos politiniai paproèiai, áskaitant socialiná psicholo-giná politinës kovos turiná. Ðiomis sàlygomis sàmoningas anoniminës rinkëjø masës „politinis pasirinki-mas“ ágauna naujà prasmæ. Èia nagrinëjamos inteligentijos, sudaranèios pagrindiná politikø korpusà, politinio aktyvumo formos bei motyvacijos. Politiniø konkurentø kova dël valdþios daþniausiai turi moralinius „rûbus“. Oponentai kaltina vieni kitus, kad jø konkurentai á pirmà vietà iðkelia privaèius savanaudiðkus, o ne visuomeninius, interesus. Galiausiai moralë tampa „preke“ politinëje rinkoje.
1. Ávadas. Politiniai paproèiai
Straipsnyje svarstomi ðiuolaikiðki Lie-tuvos politiniai paproèiai valdþios ágyven-dinimo bei kovos uþ jà situacijose. Pabrë-þiami inteligentø, sudaranèiø pagrindiná val-dþios atstovø bei norinèiø á jà patekti kor-pusà, politinio aktyvumo ypatumai (beje, tam tikram jø sluoksniui bûdinga net savo-tiðka trauka á politikà). Èia inteligentija – ne
vertinanèioji, o vertybiðkai neutrali sociali-në demografisociali-në kategorija, artima „ar-chaiðkai“ sàvokai – „protinio darbo þmo-nës“.
Nagrinëjami paproèiai paprastai paèiø dalyviø neásàmoninami, nes jie tapo ðiokia-dieniø inercijos dalimi. Dël ðios prieþasties pabandëme, remdamiesi politinës sociolo-gijos metodais, atlikti vertybiniø kovos uþ valdþià prieðtaravimø analizæ.
Stebëtojui, pasinërusiam á kasdieniðkus masinës informacijos priemoniø tekstus, at-rodys, kad pagrindinis þmoniø gyvenimas susietas su politika (su ja varþosi serialai ir ðurmo verslas). Ðis politinis centrizmas bû-dingas paèiam politikø luomui, ir tai skiria já nuo kitø gyventojø.
Politinës praktikos santykiai yra labai supainioti. Norint susigaudyti ðioje painia-voje, pirmiausiai reikia áveikti fasadinius po-litinio centrizmo mitologijos stereotipus. Èia sugretinsime keletà tokiø stereotipø pa-lygindami juos su „naiviu“ sveiko proto po-þiûriu á jø objektus.
1. Tarkime, kad politikos pagrindà ga-lima iðreikðti ideologema „þmogiðkojo liki-mo – visuotinio ir privataus – valdymas“.
klausimas: ar pakankamai savarankiðkas yra privatus þmogaus likimas ir kokiu mastu jis priklauso nuo iðoriniø bei kolektyviniø jë-gø poveikio. Privaèios egzistencijos stichija yra sàlygiðkai savarankiðka, ir joje savaime nebûtinai turëtø gimti idëja apie tai, kad þmoniø likimas ir gerovë priklauso nuo di-deliø iðoriniø bei kolektyviniø jëgø, nors ði idëja turi þinomus mitologinius bei folklo-rinius pradus.
Sovietmeèiu privatus gyvenimas buvo, viena vertus, pralaidus totalitarinës valstybës poveikiui, kuri ëmësi spræsti visas þmoniø eg-zistavimo problemas, kita vertus, privatumas ir tuomet turëjo savotiðkus apsaugos veiks-nius, kurie prieðinosi iðoriniam ásikiðimui. Ðiuo poþiûriu ðiuolaikinis privatumas turi kità pralaidumo ir atsparumo balansà. Atsparu-mas kyla todël, kad pati politika yra nerele-vantiðkas dalykas nepolitizuotø eiliniø gyven-tojø pasaulëvaizdyje, o „masiø“ politizavimo esmë yra jø parengimas idëjai, jog likimas priklauso nuo iðoriniø jëgø.
2. Minëta savarankiðkumo problema sprendþiama dviems bûdais – „kolektyvi-niu“ ir „rinkimi„kolektyvi-niu“. Kolektyviná sprendi-mà ákûnija agoralumas (Gaidys, Tureikytë , 1993; Rapoportas, 1997). Agoralai – tai lais-vanoriðkos tokio tipo masiø sueigos, kaip, pavyzdþiui, Sàjûdþio demonstracijos Atgi-mimo pradþioje. Agoraluose, betarpiðkoje vienybëje, dalyviai iðgyvena kolektyvinæ po-litikos esmæ: kiekvieno þmogaus ir visø þmo-niø likimas priklauso nuo jø paèiø. Tokio
mi-tingo dalyvis yra politinës utopijos subjek-tas; jo autentiðki iðgyvenimai veikia tik ago-ralo situacijoje ir neiðsilaiko iki ðiokiadie-ninës rinkimø situacijos.
3. Jeigu agoralo situacija ákûnija lygiø
dalyviø vienybæ, tai antroji politikos „para-digma“ grindþiama kokybine gyventojø ne-lygybe: skiriami „paprasti“ gyventojai ir „iðrinktieji“, kurie skiriasi nuo pirmøjø
aukð-tais profesiniais gebëjimais valdyti þmoniø li-kimus bei aukðtomis dorovinëmis savybëmis. Bûtent ið ðios paradigmos kyla visuoti-niø rinkimø ideologija ir praktika: formuo-jasi demokratinë geriausiø pilieèiø iðrinki-mo procedûra (beje, jie patys save siûlo, t.y. reklamuoja savo savybes ir pranaðumus ly-gindami save su konkurentais). Paprastiems gyventojams belieka tik patikëti savo liki-mà ðiems iðrinktiesiems.
Politinis þmoniø likimø valdymo idea-las sudaro fasadinës politikos turiná; ji nau-dojama masinës sàmonës manipuliavimui, áteigia þmonëms „folkloriná“ tikëjimà cha-rizminiais lyderiais–gelbëtojais. Dabar më-ginsime parodyti, kad ðis fasadiðkumas kon-frontuoja su realybe, t. y. su iðrinktøjø pro-fesine kompetencija ir moralës lygmeniu. Tai diskvalifikuoja paèià rinkimo paradig-mà; todël maþëja dalyvaujanèiø rinkimuo-se skaièius, o politiniai paproèiai tampa de-maskavimo objektu (masinës informacijos priemonëse) bei parodijavimo medþiaga, kaip, pavyzdþiui, „dviraèio ðou“ laidose.
4. Kitas politikos diskurso stereotipas siejamas su valdymo bûtinumu: „savaime
su-prantama“, kad valdymas yra bûtinas visuo-menei, nes tik nedidelë gyventojø dalis su-geba profesionaliai reguliuoti ðalies ûká ir
tvarkà; numanoma, kad ðiø profesionalø nuomai reikia eikvoti likusiø gyventojø mo-kesèius. Kitas politikos supratimo stereoti-pas numato tam tikras „dvasinio valdymo“
funkcijas, vëlgi reikalaujanèias profesiona-lø. Politiniø paproèiø, kuriuos mes èia nag-rinëjame, specifika atsiranda todël, kad pre-tenduojanèiø valdyti yra daugiau, negu vie-tø virðuje, nors vis tiek maþiau, negu valdo-mø ðalies gyventojø, kurie pratinami rink-tis tarp alternatyviø valdytojø grupiø.
5. Vieðose politinëse ideologemose daþnai figûruoja simbolinë pilieèiø visuma – tauta ir liaudis. Taèiau, be ðiø mitologiniø vienybiø, ðalies politikos ðiokiadieniuose ga-lima realiai skirti dvi þmoniø kategorijas: a) aktyviai dalyvaujanèius politikoje; juos kartais vadina „valdanèiàja klase“, b) liku-sius gyventojus. Demokratiðkø visuotiniø rinkimø raidoje abiejø grupiø kontaktas ágauna socialiniø grupiø santykiø pobûdá. Tokia taikomoji stratifikacija, mûsø poþiû-riu, yra pagrásta, nes jø „pasaulio modeliai“ nesutampa. Jeigu politikos aktyvistai neabe-joja savo sugebëjimais pasirinkti teisingà ke-lià – „kad Lietuvai bûtø geriau“, su likusiais
gyventojais yra gerokai sunkiau. Inteligen-tiðkas modelis operuoja gana abstrakèiø gy-ventojø, kaip visumos, ávaizdþiu, kuris ne-sutampa su gyventojø aibe, iðsisklaidþiusia privaèiose miestø ir kaimø niðose. Tai yra potenciali balsuojanti masë.
Visos prieðrinkiminio poveikio priemo-nës praeina per ðiø niðø kontekstà – difuzi-næ masinës sàmonës formà, daþnai sudaran-èià socialiná psichologiná barjerà minëtoms priemonëms. Realûs gyventojai pasirodo ta-da, kai ið savo privaèiø niðø iðeina á aikðtes – á spontaninius ar organizuojamus piketus, mitingus ar manifestacijas su politinëmis eti-ketëmis. Jie gerokai daugiau pasiduoda rin-kiminëms sugestijoms, taèiau ðiuo atveju jos
nepastovios ir, kaip áprasta, neiðsilaiko ma-sinëje sàmonëje iki rinkimø dienos. Galiau-siai rinkiminës kompanijos metu susifor-muoja balsuojanti masë, kuri demonstruoja
savo „realumà“ rinkiminiø preferencijø pro-centais; jos struktûrà sudaro inertiðki „se-nø partijø“ elektoratai bei nauji segmentai, sukurti politiniø technologijø – naujø kon-kurentø uþsakymu. Dar viena ypatinga po-litinio susibûrimo rûðis yra agoralai (apie juos jau raðëme), kurie tiesioginio poveikio rinkiminiam elgesiui neturi.
Taèiau „sàmoningo politinio pasirin-kimo“ ideologemos priskyrimas paprastam þmogui, siekiant padaryti ið jo balsuojanèios masës nará, yra neágyvendinamas uþdavi-nys, nes sunku ásivaizduoti, kad jis jau turi adekvatø patyrimà apie ðiuos dalykus:
a) koks yra ryðys tarp politiko þodþiø, gestø, ðypsenø – t. y. jo ávaizdþio þenklø visumos, kuriamos agitaci-jos metu, ir bûsimø poelgiø poli-tinëje praktikoje;
b) kokius socialinius, ekonominius ir t.t. rezultatus sukuria ðie poelgiai tuomet, kai pretendentai iðrinkti ir atsidûrë valdþioje (ðito daþniau-siai neþino patys politikai, nors mes negalëtume nurodyti në vie-nos rinkiminës kompanijos, kur varþovai kurtø abejojanèio
politi-ko ávaizdá).
2002 metø gruodþio mënesio Lietuvos Prezidento rinkimai sudarë takoskyrà tarp to, kà dabar sàlygiðkai galime vadinti „tra-dicine“ ir „ðiuolaikiðka“ politika; naujas eta-pas susietas su atviru „profesionaliø politi-niø technologijø“ pasirodymu Lietuvos
po-litinëje rinkoje. „Plaèiøjø masiø“ uþkaria-vimas politinëmis idëjomis dabar lyg ir ne-betenka prasmës; kova uþ valdþià vyksta ne tarp partijø ir programø, o tarp skirtingø profesionalios politinës technologijos firmø gebëjimø manipuliuoti masine sàmone. Remdamasi jos ypatumø þinojimu, politinë technologija konfigûruoja pamatiná gyven-tojø nepasitenkinimà; taip, kaip reikia uþsa-kovui; ji neatspindi masës interesø, o tie-siogiai „primeta“, suformuoja jø iðraiðkà.
Dël ðios prieþasties didelæ reikðmæ ága-vo visuotiniø rinkimø (visø procedûrø: nuo biuleteniø paruoðimo iki balsø skaièiavimo) nefalsifikavimo kontrolë. Tai dabar vos ne pagrindinis demokratijos svertas. Net keis-toka: tiek politikoje normø paþeidimø, bet ðis barjeras kol kas tebeveikia. Jeigu jis þlug-tø, politinë kova prarastø bet kokià pras-mæ, kartu ir paèiø profesionaliø politiniø technologijø triûsas nueitø niekais: laimëti politinëje konkurencijoje inteligentui – to-lygu vis dëlto ne tik prasiverþti prie valdþios bei gërybiø, bet ir gauti patvirtinimà savo asmenybës privalumams, arba pajusti Reikðmingumà (detaliau apie tai – paskui). Jeigu „naujoviðkos politikos“ sàlygomis var-þovø savybës neturi esminës reikðmës, o lai-mëti gali visiðkai atsitiktiniai bruoþai, pats laimëjimas subanalëja ir praranda autentið-kà prestiþà. Todël svarbu iðlaikyti nors vienà kokybës barjerà visoje rinkimø grandinëje.
Taèiau pasisekimo geidimas jau priver-èia apeiti ir ðá barjerà: ðtai Vilniaus mero 2003 m. rinkimuose procedûros buvo pa-kankamai kontroliuojamos, bet pati „þmo-giðkoji medþiaga“ (koalicijø sudarymas) pa-sirodë silpna; taigi vël laimëjimai iðsaugo tik
instrumentinæ reikðmæ, o praranda presti-þinæ. Kartu ir visos balsavimo procedûros grieþtumas tampa fikcija.
2. Politiniai paproèiai. Inventorizacija
Apibendrindami paskutinio deðimtme-èio praktikà, galime teigti, kad „profesio-nalaus politiko“ kliðë apima a) ávairias kom-petencijas ir b) liudijimus, kad politikas
pri-klauso ypatingai þmoniø rûðiai, save pasky-rusiai visuomeniniam tarnavimui.
Á kompetencijø sàraðà áeina:
1) pragmatinës kompetencijos
(makro-ekonominës, teisinës, menedþmento ir ki-tos þinios ir mokëjimai; taip pat – viena svar-biausiø – paisyti neiðvengiamø sveiko pro-to realaus valdymo sàlygø bei apribojimø, o kartu neskelbti ðios praktikos vieðai, nes ji, kaip áprasta, nukrypsta nuo oficialios mo-ralës);
2) strateginë kompetencija, kuri
paslap-tingai vadinasi „valstybës interesais“;ðio ly-gio politikø sprendimai gali nepaisyti pri-vaèiø gyventojø likimø, nes jø sëkmingumas yra sprendþiamas Ðalies Istorijos perspek-tyvoje;
3) politinës kovos kompetencija
(valdþios uþkariavimas ir iðsaugojimas, san-tykiø su sàjungininkais ir konkurentais re-guliavimas);
4) vaizdinio kûrimo ir masine sàmone manipuliavimo kompetencija (mokëjimas
ne-turint pragmatinës kompetencijos, vieðai at-rodyti kompetetingu; atat-rodyti doru, nusle-piant nukrypimus nuo moralës; masës sàmo-ne manipuliavimo atvejø ir metodø þinoji-mas ir jo taikyþinoji-mas praktikoje; mokëjiþinoji-mas operuoti „rutinine socialine demagogija“);
5) treèios ir ketvirtos kompetencijø grupiø sankirtoje reikia iðskirti dar vienà ypatingà – oponentø tekstø ir elgesio inter-pretavimo, arba paslëptø reikðmiø demaska-vimo, kompetencijà. Tai ávairiø mokëjimø
rinkinys: nuo pasisakymo ar poelgio inver-sinio skaitymo, angaþuoto ástatymø, spren-dimø, veiklos rezultatø paslëptø subtilybiø aiðkinimo iki konkreèiø asmenybiø morali-nës veidmainystës atskleidimo. Ðio meno specialistø – politikø, politikos technologø, publicistø, politologø – privalo turëti kiek-vienas brandus politikø–profesionalø bûrys. Minëti vaizdiniai bei demaskavimai ad-resuojami paprastiems pilieèiams, kurie pa-tys savaime – be atitinkamo ideologinio ap-dorojimo – neturi kompetencijos atskirti kompetetingus ir dorus politikus nuo apsi-metëliø; ir tie, ir anie atrodo panaðiai.
Kalbant apie dorybæ, reikia skirti prag-matiðkai kompetetingus, kuriø yra nedaug, nuo visø kitø politikø. Pirmuoju atveju do-rybë yra tik priedas prie kompetencijos ver-tës. Antriesiems (pavyzdþiui, seime jø dau-guma) nelieka nieko kito, kaip bûti dorybës pavyzdþiais. Neturëdami pragmatinës kom-petencijos, jie atsiskleidþia kaip „teisingo gë-rybiø perskirstymo“ specialistai, nes turi mo-ralinæ teisæ. Neraðytø „suokalbio“ taisykliø laikymasis skiria patyrusius politikus–pro-fesionalus ir naivius politikus–mëgëjus.
Panagrinëkime politinio, o kartu ir so-cialinio, naivumo pavyzdþius. Ðtai prieð ku-rá laikà politikas Ðustauskas, áveikæs ástoji-mo á politinteligentijos gretas cenzà, þur-nalisto Matulevièiaus televizijos laidoje ne-suabejojo savo gebëjimu bûti ðalies prezi-dentu, nes, jo manymu, tai tik protokoliniø
taisykliø, pozø bei „mimikø“ atlikimas, ku-ris sudaro didingumo áspûdá, o esmë yra la-bai paprasta. Naivumas èia susijæs ne su pa-ties prezidento darbo supratimu. Tarkime, kad Ðustauskas pasako tai, kà patyrë, bûda-mas meru: kad valdymo erdvëje visai áma-nomos vietos, nereikalaujanèios kompeten-cijos. Tabu yra vieðai skelbti apie tai. Taigi matyti „paprastas“ politinio þaidimo suvo-kimas, kuriam bûdingos dvi tendencijos: vie-na vertus, politiniø vaidmenø aukðtinimas, mitologizavimas, kita vertus, supaprastini-mas, demitologizacija.
Kitas tabu paþeidimo pavyzdys – pre-zidento Pakso patarëjo atvirumas: „Prezi-dentas nebûtinai turi bûti pats protingiau-sias þmogus. Jis aplink save turi suburti 6–7 þmoniø, kurie yra patikimi, kurie niekada neiðduos, komandà. Bet ðitie patikimiausi þmonës taip pat retai bûna patys protingiau-si. Jeigu jie bûtø patys protingiausi, kam jiems tuomet bûti iðtikimiems?“ (cit. pagal: Lauèius 2003; 9).
Dar vienas pavyzdys – V. Ðerëno rinki-minë kompanija. Prezidento rinkimuose jis pelnë didelá rinkëjø pasitikëjimà, nes neap-simetinëjo politiðkai kompetetingu ir doru, ákûnydamas politinës parodijos autentiðku-mà.
Stabilizuojantis politinei sistemai, mi-nëtø taisykliø laikymasis tampa bûtinu bran-daus profesionalumo poþymiu; partiniai, ideologiniai, netgi karjeriniai skirtumai nu-stumiami á antràjá planà, kai iðkyla aktuali strateginë uþduotis; pavyzdys – beveik visø politiniø jëgø susivienijimas referendumo dël ástojimo á ES metu. Nenutrûkstanti ánir-tinga konkurentø kova, kuri yra tipiðkas
po-litiniø ðiokiadieniø poþymis, pagal minëtà suokalbá neturi virðyti politinës sistemos sa-visaugos lygio. Prieðingas pavyzdys: neseniai mûsø politinëje istorijoje buvo pavojingas taisykliø paþeidimo atvejis, kai karðti R. Pa-kso judëjimo demaskavimai, paþeidþiant ta-bu, galëjo iðklibinti stabilumà; „revoliucin-gai“ laimëjus rinkimus, ðiam bûriui tektø kurti valdymà pradedant nuliniu variantu.
3. Inteligentijos politinio aktyvumo
motyvacija
Aplink–politiniame diskurse tarp gei-dimø, priviliojanèiø inteligentus á politikà, daþniausiai svarstomas materialiniø gërybiø siekimas. Jø èia neaptarsime. Verta tik
pa-þymëti, kad dabartiniais laikais gërybës po-litinëje erdvëje ágauna milijoniná matà, to-dël dalyviai iðgyvena psichologines transfor-macijas.
Trumpai aptarsime valdþios, kaip savai-minës vertës, siekimà, turintá prestiþo kom-ponentà. Taèiau pagrindinis mûsø dëmesys nukreiptas á kità motyvà – asmenybës reikð-mingumo pojûèio sieká, kuris bûdingas,
þino-ma, ne vien ðiai inteligentø grupei. Ið tikrø-jø visi minëti motyvai susipina: valdþia uþ-tikrina gërybes, o pasitenkinimas valdymu ir turtëjimu psichologiðkai ágauna reikðmin-gumo pojûèio formà.
Galiausiai visuomeninio tarnavimo
(„kad Lietuvai bûtø geriau“) motyvà gali-ma interpretuoti kaip „inteligentijos pasi-aukojimà“. Ðiuo poþiûriu politika – tai ne kas kita, kaip nedidelës gyventojø dalies sie-kimas pagerinti likusiø, visai jiems nepaþás-tamø, þmoniø gyvenimà. Ðios gyventojø
ma-þumos aktyvumà galima – moralës kalba – vadinti altruizmu arba labdarybe, jeigu so-cialinis patyrimas nepasufleruotø, kad po-litikai, iðrinkti legaliai vykdyti savo labda-rybës programas, gauna uþ tai legalias (o kartais ir nevisai legalias) gërybes. Beje, ne kartà teko stebëti, ypaè rinkiminiø kompa-nijø eigoje, kad ði aukðtos dorovës paþymë-ta aistra pasiekia toká lygmená, kai politikai verþiasi gauti ðià galimybæ, tiesiog negailë-dami vienas kito, netgi kartais paþeisnegailë-dami moralës normas. Per paskutiná deðimtmetá ðis karingas altruizmas tapo kolektyviniu uþ-siëmimu, net faktiðkai „institucionalizavo-si“: jeigu dar neseniai tik pavieniai asme-nys (pavyzdþiui, disidentai) bûdavo dorovi-nio pasiaukojimo kitiems gretose, dabar moraliniais pavyzdþiais skelbiasi iðtisos par-tijos ir grupës.
Ðá motyvà aptarsime detaliau.
3a. Kerintis valdþios þavesys
Sociologijos klasikas kartà pasakë ga-na aiðkiai: „Kas uþsiima politika, tas siekia valdþios: arba valdþios, kaip priemonës ki-tiems tikslams pasiekti (idealiems ar egois-tiniams), arba valdþios ‚dël jos paèios‘, t. y. mëgaujantis prestiþo jausmu, kurá ji sutei-kia“ (Âåáåð 1990; 646). Valdþios pagunda –
daþnai svarstomas motyvas. Pabrëðime tik keletà inteligentijai bûdingø atspalviø.
Socialiniu–psichologiniu poþiûriu, troðkimas priklausyti valdþios struktûroms neturi nieko bendro nei su profesionalø – ûkio ir kitø reikalø tvarkytojø, pasamdytø mokesèiø mokëtojø sàskaita, – veikla, nei su paprastø gyventojø sielø bei protø
uþka-riavimu programiniø ideologemø pagalba. Tai pirmiausia þinomas, seniai apraðytas pa-jutimas, kad priklausai ypatingos rûðies eli-tui, turinèiam teisæ ásakinëti þmonëms,
ku-rie privalo nesvarstydami vykdyti ásakymà ir gali legaliai panaudoti fizinæ jëgà arba de-monstruoti galimybæ jà taikyti. Ðios savo ga-lios suvokimas nepraeina be pëdsakø val-danèiøjø psichikai; neretai demoralizuoja turëjimas net ir legalø leidimà valdyti.
Palyginti su kitais vieðais inteligentø pa-sireiðkimais, valdþios pranaðumas yra tas, kad inteligentas èia akivaizdþiai mato savo poveikio þmoniø likimams galià, o tai pa-tvirtina, kad jis yra Neeilinis ir Reikðmin-gas (Weberis apie „valdþios jausmà“: „jaus-mas, kad ir tu laikai rankose istoriðkai svar-baus proceso nervà, gali pakelti profesio-nalà–politikà virð kasdienybës lygio“; Âåáåð
1990; 689).
Dar viena savybë, áeinanti á viliojanèià valdþios aureolæ, tai jos paslaptingumas –
realus ir mitinis. Valdþios þmogus, kuris su-kaupia tai, ko negalima rodyti–sakyti „pa-prastiesiems“, daþnai virsta valdanèiojo luo-mo ákaitu. Prie realiø paslapèiø priskirtinos ir uþkulisinës intrigos arba moralës normø paþeidimai, kurie yra slepiami nuo visuo-menës ir daþniausiai tampa demaskavimø objektais þiniasklaidoje. Taèiau ðiais laikais, kai pats patekimas á politikà ir valdþià „su-demokratëjo“, o kartu ir „subanalëjo“, pa-slaptingumas prarado dalá savo þavesio.
Su ðia savybe jungiasi valdþios nepriei-namumas – visokios apsaugos, leidimai;
val-dantysis atitvertas nuo „paðalinio“ pasau-lio. Tai – svarbus iðskirtinumo poþymis.
Neretai valdanèiojo politiko funkcija suprantama kaip grynoji Atsakomybë, bet kadangi ðiuo atveju atsakomybë neturi reli-ginës prasmës, politikos specialistas átikina-mai kalba apie abstrakèià atsakomybæ prieð liaudá, istorijà, savo rinkëjus, o kartu moka iðvengti juridinës bei moralinës atsakomy-bës.
Lytëjimas ávairiø valdþios atributø ir paslapèiø irgi yra reikðmingumo siekio ákû-nijimas, jis uþkreèia visus polit–aktyvo da-lyvius (nuo lyderiø iki TV komentatoriø). Èia sukasi visø dalyviø gynybinës strategi-jos, svarbiausia – áþvalgumas demaskuojant slaptø jëgø ketinimus pakenkti liaudþiai, t.y. atimti valdþià; ðie demaskavimo ðou nere-tai yra naudingi, norint pateisinti paprastø valdanèiøjø socialines ekonomines nesëk-mes arba „atkerðyti“ uþ pralaimëjimà rin-kimuose.
Vietiniai intelektualai tûno kaip uþke-rëti valdþios „magnetiniame lauke“; ji pri-vilioja juos ir kartais „maitina“ dëmesio þen-klais. Kartodami, kad á valdþià lenda nepro-tingi ir nesàþiningi, vieni intelektualai galë-tø pasisiûlyti patys, taèiau kiti vargu ar no-rëtø patekti á pirmas gretas, nes tada jie pra-rastø nuoðalios laikysenos pranaðumà (o tai apibûdintø „deintelektualizavimà“) ir tap-tø kritikos objektu nesëkmiø atveju.
3b
.
Reikðmingumo pojûèio siekis
Èia nagrinëjama inteligentø dalis pasiþymi svarbia savybe. Juos visada traukia á tas so-cialinës kultûrinës erdvës vietas, kurios tam tikru istoriniu momentu pasiþymi didþiau-siu prestiþu, t.y. ten, kur aktorius yra
labiau-siai pastebimas (pirmiausia „savø“ suvokë-jø, inteligentø). Mûsø manymu, èia iðryð-këja svarbi aptariamo luomo aistra – reikð-mingumo pojûèio siekimas, apie kurá jau
mi-nëjome.
Sovietiniais laikais kilnojami prestiþo centrai buvo meno ir apskritai kultûros pa-saulyje; ten vykdavo snobinë kova klano vi-duje uþ prestiþiðkiausias vietas, kur galima bûti pastebëtu, atpaþintu ir pripaþintu ( gali-matapti áþymybe). Ðias aistras – meno bei kultûros srityse – detaliai nagrinëjome dar-be „Vilniaus snobai“ (Rapoportas 1994). Ten buvo parodyta, kad tai nëra antraeilis tam tikros þmoniø grupës gyvenimo stiliaus poþymis, bet gilus poreikis jausti save Reikðmingu, kurio tenkinimas priklauso
nuo kitø þmoniø.
Èia nagrinëjamas siekis priklauso di-desnei inteligentiðkos mitologijos proble-matikai, kuri perteikiama tokiomis mitolo-gemomis, kaip saviraiðka, paðaukimas, pa-skirtis, lemtis, reikalingumas, pripaþinimas, ðlovë ir pan. Atkreipsime dëmesá á tai, kad kultûros srityje minëtos kategorijos ávardi-ja inteligento veiklos turiná, o jo
reikðmin-gumas siejasi su ðiuo turiniu. Mes gi supran-tame Reikðmingumo sieká kaip savitikslá, o veiklos turinys tarnauja tik paèios aistros ra-cionalizavimui. Psichologiðkai tai galima aiðkinti remiantis tuo, kad tiriami inteligen-tai nuo jaunystës yra uþsikrëtæ visa apiman-èiu sëkmës troðkimu bei noru iðsiskirti ið ka-tegorijos „kaip visi“.
Sàjûdþio laikais ir ið karto po nepri-klausomybës atgavimo inteligentiðkos raiðkos mene ir kultûroje „karnavalas“ stai-ga pasirodë menkas: krito menininkø,
mokslininkø ir kitø tradiciniø inteligentið-kø profesiniø uþsiëmimø prestiþas, iðskyrus aptarnaujanèius politikà – þurnalistø, poli-tologø, vieðosios nuomonës tyrinëtojø. Tra-dicinê kûrybà, siejamà su refleksija, pakei-të naujas iðkilmingo, o kartu pragmatinio, pobûdþio saviraiðkos bûdas: rûpinimasis tauta ar liaudimi, karðta oratorystë, ágyven-dinama masiðkø susibûrimø tribûnose, ko-va su politiniais konkurentais – þmonëmis ir struktûromis. Ðios kovos rezultatai buvo matomi ið karto.
Dabar politikos teatre sprendþiamos gana subtilios inteligento asmenybës reikð-mingumo problemos, taip pat ir jo biogra-fijos mato –visos ðalies ar net pasaulio mas-tu. Jau minëjome, kad sovietmeèiu politi-në karjera neturëjo prestiþo, nes buvo tota-litarinë ir provinciali; tà patá galima pasa-kyti ir apie kultûros bei meno sritá; dauge-liui jos turëjo prasmæ tik tuo atveju, jeigu buvo pripaþástamos Vakaruose. Bûtent to-dël reikðmingumo siekis stûmë dalá inteli-gentø á uþsiená (be abejo, padëjo ir totalita-rinë cenzûra bei autoriø priespauda). Tar-kim, konkreèiame intelektualø pogrupyje, kurie buvo minëto apraðymo herojais (Ra-poportas 1994), anais laikais ávyko skilimas: dalis jø, siekdami kultûros karjeros, iðvaþia-vo á Vakarus, dalis liko pasmerkta provin-cialios biografijos ðiokiadieniams. Galima sakyti, kad pirmieji reikðmingumo poþiûriu aplenkë antruosius. Ir staiga atgimimo me-tu ðalis atsikratë provincialumo; o likæ po-grupio inteligentai, atsidavæ naujai aukðto prestiþo politikai (be to, bûtinai pastebi-muose vaidmenyse), akimirksniu pranoko „pabëgelius“.
Bûtent politika dabar ákûnija inteligen-to „reikalingumà“ arba pripaþinimà, kadan-gi teikia jam tiesiokadan-ginæ visuomenës reakci-jà, susijusià su jo vieðu pasirodymu. Taèiau bûti tikru, kad ði reakcija yra pozityvi, nëra taip paprasta. Viena vertus, politikams la-bai rûpi savo inteligentø luomo pripaþini-mas, bet jie itin paþásta vienas kità, nes pra-ëjo panaðius kelius á politikà, panaðiai bû-riavosi kovingose koalicijose, atliko politi-nio identifikavimo procedûras (pavyzdþiui, partijø euroetikeèiø klijavimus). Kartu jie numano slaptus kolegø elgesio motyvus. Ki-taip tariant, viso þaidimo, kuriame gimsta reikðmingumas, sutartinë vertë yra akivaiz-di patiems þaidëjams. Ir staiga – po politi-nio laimëjimo – jø paèiø pastangomis su-reþisuota situacija tampa iðkilminga ir lyg nuo jø nepriklausanti; jos herojai tampa reikðmingais: jie uþima svarbias vietas vals-tybës struktûrose, apdovanoja vieni kitus vardais, titulais ir pan. (nors kartu vis abe-joja, ar politiniai kaimynai nusipelno ðiø pa-þenklinimø).
Èia asmeninës karjeros laimëjimai ágauna savotiðkà anoniminës masës (simbo-lizuojanèios Liaudá) patvirtinimà. Masë – tai
autentiðka „naivi“ ðio ðou publika (o
kar-tais – ir „þiuri“); bûtent anoniminë audito-rija áteisina ðá reikðmingumo ceremonialà, padaro já autentiðku, paliudija inteligentø áþengimà á Istorijà, ágalioja kalbëti Valsty-bës, Ðalies, Tautos vardu. Kokios bebûtø po-litikø abejonës balsuojanèios masës koky-be, jos fatalinis vaidmuo akivaizdus: savo daþnai netikëtais pasirinkimais ji „uþant-spauduoja“ ðio iðrinktøjø bûrio ávedimà á ða-lies istorijos etapà. Politikas, pasitelkiantis
specialius ritualus ir ceremonijas, paverèia-mas Simboliu, sprendþianèiu tautos, liaudies likimà; ðie simboliai „konstruoja“ istorijà (Óîðòìàí 2002). Kartu reikia atsiþvelgti ir á
politiko laipsniðkà „saviauklà“ – psicholo-ginæ parengtá tokiam simboliniam savæs su-vokimui.
Ypatingà vaidmená politiko asmenybës transformacijoje atlieka visos þiniasklaidos priemonës, o pirmiausia didþiausias áþymy-biø, t.y. reikðmingø personø, gamybos fab-rikas – televizija. Patys deputatai pastebi,
kaip keièiasi seimûnai, kai mato, kad ájung-ta teletransliacija. Kasdien kiekvienà vaka-rà gyventojai savo privaèiuose teleekranuo-se stebi ðiuolaikinës politikos veidus, pa-rengtus vieðam parodymui, tarp jø – veikë-jø konfrontacijos pozas (pavyzdþiui, kiek-vienas rodo savo pranaðumà prieð konku-rentà: ironiðkos, kartu átemptos ðypsenos, iðankstinis oponento menkavertës pozicijos nuspëjimas ir pan.). Ádomià transformacijà patiria garsûs þurnalistai bei politkomenta-toriai: praëjæ per padidinamàjá TV stiklà jie atitrûksta nuo savo privataus mato, ágauna reikðmingà ávaizdá ðalia simboliniø iðrinktø savo laidø herojø, net gali þiûrëti á juos pa-ðaipiai; nors visi jie – neiðardomos þaidimo dalys.
Socio–politiniam gyvenimui stabilizuo-jantis bei banalëjant paèiai politinei kovai, dalies inteligentø trauka á valdþià laipsnið-kai transformuojasi á kolektyviná, arba gru-piná, reikðmingumo siekio ritualà – eli-tiðkumà, kuris vainikuoja gyvenimiðkà
pa-sisekimà. Èia turime galvoje tokià sociali-nio simbolizmo pakopà, kai visos karjeriniø hierarchijø virðûnës suaugo – valdþios,
biz-nio, pop–ðou bei individualios kultûros. Pa-tekti á elità ðiuo atveju yra savaiminis tiks-las ir savaiminë vertë (instrumentinë nau-da yra antraeilë).
Elitiðkumo raiðka yra þinoma: dalyva-vimas valstybinëse ir kitose socialiai reikð-mingose iðkilmëse, prezentacijose, poky-liuose, jubiliejuose, priëmimuose uþsienio ambasadose, vizituose á uþsiená; poilsiavi-mas prestiþiniuose kurortuose ir t.t. Bûti-nas elitiðkumo bruoþas – tai uþdarø susibû-rimø vietos (klubai) ir apeigos jose. Èia ne-atsitiktinai plinta gandai, nes elitiðkumo energija beveik prapuola, jeigu apie jo ið-kilmes, nors netikrais trupinëliais, nesuþino paprasta publika. Elitinë publika irgi rûðiuo-jama: nuo pirmøjø asmenø bei jø sutuokti-niø iki antros, treèios ir t.t. rûðies dalyviø, kuriø dalia – þavëtis ir pavydëti.
Pridursime, kad elitø formavimas nu-mato tam tikrà epochø sujungimà – prieð-sovietiniø, sovietiniø ir postsovietiniø elitø; elitiðkumas nustumia ideologinius skirtu-mus á antràjá planà.
Politika – tai bene vienintelis asmeny-bës bruoþø ekranas vieðame gyvenime, nes
kiti vieði inteligentø pasirodymai yra profe-siniai (pavyzdþiui, aktoriø, menininkø ar
mokslininkø). Tradiciniame inteligentiðkø profesijø rinkinyje beveik visi uþsëmimai yra þmoniø aptarnavimas, grindþiamas talentu, kompetencija, mokëjimais, kurie bûdingi ðiam socialiniam vaidmeniui. Gyventojai èia aptarnaujami „mainais“: talentai ar profe-sinë kompetencija – mainais á pripaþinimà ar atlyginimà, þmonës tampa iðkiliais pir-miausia dël savo profesiniø gebëjimø bei pa-sisekimø; þmogiðkosios savybës (dorovinës
stilizacijos aspektu) tarnauja tik kaip kom-petencijos lygio papildinys. Be to, morali-niai vertinimai tam tikra prasme koreliuoja su gebëjimais ir kompetencija: pagal euro-pinës kultûros normas aukðto prestiþo ta-lentas net sustiprina þmogiðkàsias savybës – stereotipiniame masiniame suvokime (pa-vyzdþiui, „genijus ir piktadarybë nesuderi-nami“).
Politikoje gi þmonës aptarnaujami pa-siaukojimu, t.y. valdymu. Politikas, kaip mi-nëjome, pretenduoja á dorybës laukà, atla-poja publikai visas demonstruojamas, áta-riamas bei slepiamas þmogaus savybes, pir-miausia moralines; èia herojus neprideng-tas savo pradine tradicine profesija, bet ap-sirengæs geradario, kuris rûpinasi dël kitø, rûbais. Ðitaip þmogaus bruoþai – kaip dory-bës atvaizdas – rodomi grynuoju pavidalu.
Be to, inteligento pasinërimà á politi-kà papildo deprofesionalizacija – pradinës profesijos praradimas; þmogus tampa poli-tikos ákaitu, nes neuþilgo nieko kito nemo-ka daryti.
4. Inteligentijos politinio aktyvumo
formos
Suprantama, kad inteligentijos savano-riðkas dalyvavimas politikoje ágavo prasmæ, kaip saviraiðkos forma, tik posovietiniu lai-kotarpiu. Sovietmeèiu kopimas á valdþià ar-ba politinës karjeros darymas (partinës– valstybinës hierarchijos viduje) buvo ypatin-ga procedûra, kuri neturëjo prestiþo tuome-tinëje neoficialioje vieðoje nuomonëje. Po-litinës karjeros pasirinkimas (grandinëje: komjaunimas, kompartija ir KGB paslau-gos) daþniausiai buvo totalitarinës
ideolo-gijos, prievartos sistemos ir atitinkamo gyve-nimo bûdo (uþkulisiniø gërybiø) pasirinkimas, kuris rodë, ko gero, tik vienà þmogaus savy-bæ – karjerizmà. Kitø, „nekarjeriniø“, gyven-tojø aktyvumas politikoje neturëjo prasmës, nes reþimas viskà sprendë uþ juos. Daugumai þmoniø toks svaigalas, kaip politika, neegzis-tavo; tai buvo svetimas þaidimas.
Dabar gi politinë karjera – tai laisvas pasirinkimas uþsiëmimo, kuris turi gana aukðtà prestiþà visuomenëje; uþuot rodæs vienà, þmogus dabar demonstruoja daugy-bæ asmeniniø savybiø. Nauja posovietinë politika tapo vieno inteligentijos pogrupio specifikos pasireiðkimo lauku, net posûkiu á autentiðkà pilietiðkumà, kuris iki ðiol gy-vavo tik vaizduotëje. Inteligentai okupavo ðá „profesiná“ uþsiëmimà. Atsirado Nauja Valdþia, su kuria nëra gëda susitapatinti ir kurios regalijomis netgi galima didþiuotis. „Paprastø“ gi pilieèiø dalyvavimas rinki-muose turi lemiamà reikðmæ, nes politikø karjeros sëkmë þymia dalimi ëmë priklau-syti nuo suminiø gyventojø pasirinkimø, o ne nuo uþkulisiniø karjeriniø pastangø.
Visgi aktyvioje politikoje dalyvauja pa-lyginti nedidelë luomo dalis. Sàlygiðkai ban-dysime „inventorizuoti“ inteligentø politi-nio aktyvumo kategorijas:
1. Pirmoji – tai vardiniai dalyviai, kurie
jau áëjo á simboliná ðalies ar istorijos panteo-nà (prezidentai, premjerai, parlamento
spi-keriai), o taip pat þymûs dideliø politiniø partijø lyderiai, kurie nuolat matomi TV ek-ranuose ir kitø þiniasklaidos priemoniø teks-tuose; èia priskirtume ir vardinius kandida-tus á aukðtas vietas, kurie – dël savo kandi-datavimo – vis lieka vieðojo dëmesio centre.
2. Antroji – maþiau pastebimi vardiniai
politikos dalyviai, priklausantys dideliø ir maþø partijø vadovybei, bet lyg ir nepre-tenduojantys á pirmàjà kategorijà. Ðioje schemoje dar galëtø dalyvauti ðeðëliniai po-litikos kovotojai arba ðtabø nariai, kurie vai-dina lemiamus vaidmenis, vadovauja slap-tai, bet nuolatos vengia iðlysti vieðumon, net pergalës atveju nepasiduoda pagundai pa-sirodyti „rampos ðviesoje“; jø vardus vis stengiasi atspëti þemesniø rûðiø aktyvistai ir átraukti juos á politologines spekuliacijas. 3. Treèia polit–aktyvo kategorija – tai
vardiniai komentatoriai ir informatoriai, t. y.
iðkilûs þurnalistai, politologai, sociologai ir pan., daþnai pasirodantys TV ekranuose; kartais jie stengiasi patekti ir patenka á pir-mas dvi kategorijas (pavyzdþiui, þurnalistai – seimo nariai, lyderiø patarëjai, kandida-tai á prezidentus).
4. Ketvirtoji kategorija– ið tikrøjø be-vardþiai politinës „maskuotës“ dalyviai, átraukiami á partinius sàraðus Seime ir ki-tus kolektyvinius bûrius; jie skaièiuojami ðimtais.
Ðiø dviejø paskutiniø kategorijø daly-viams bûdingas padidintas susidomëjimas pirmos grupës personaþø siuþetais, jø uþ-kulisinëmis intrigomis. Jø pasididþiavimas – þinoti „aukðtuomenës“ subtilybes, taigi jø oficialûs komentarai per þiniasklaidà, kaip áprasta, skiriasi nuo neoficialiø (nebent jie patenka á skandalingas publikacijas); ðalies likimas apraðomas kaip pirmøjø figûrø san-tykiai ir kilnojimai „ðachmatø lentoje“.
5. Penktoji kategorija, be abejo, skait-lingiausia. Tai – bevardþiai inteligentai, uþ-siangaþavæ á temperamentingus politiniø
aktualijø svarstymus privataus ir vieðo gy-venimo koridoriuose – virtuvëse, kavinëse, tarnybø rûkyklose.
Savaime aiðku, kad ðios penkios kate-gorijos neapima viso aptariamo luomo su-dëties. Lieka dar daugybë pasyviø inteligen-tø, abejingø politikai arba nusivylusiø ja, ku-riø „pilietiðkumas“ apsiriboja dalyvavimu rinkimuose, o gal ir ðito nëra.
Atkreipkime dëmesá á penktos katego-rijos politiðkumo ypatybes. Kalbos apie po-litikà, arba „virtuvinis politinis diskursas“
(skirtingai nuo virtuvinës politinës frondos sovietmeèiu), tai labai populiarus gyvento-jø uþsiëmimas ðiais laikais, kurá galima lai-kyti vienu ið dalyvavimo joje bûdø; kitaip tariant, jie tampa savotiðkai ja uþkerëti. Tad ir virtuvinio diskurso turinys – tai pirmøjø keturiø grupiø personalijø (reèiau – progra-mø) kritika jø atitikimo bendriems dorybës principams poþiûriu (tarpasmeniniø ir tarp-grupiniø konfliktø siuþetuose); reèiau jø kompetencija palyginama su veiklos rezul-tatais.
Toks anoniminis politikavimas ið esmës skiriasi nuo inteligento dalyvavimo jo tar-nybiniame ir privaèiame gyvenime: asme-nybës reikðmingumo pojûtis èia skirstomas tolygiai visiems svarstymo dalyviams susi-bûrimo vardu. Kad já pelnyti, nereikia nei profesionalios erudicijos, nei pasiekimø, pa-kanka þinoti aktualià masinës informacijos priemoniø informacijà ir gandø dozæ. Svars-tymai nudaþomi pilietinëmis (ðiais laikais nepavojingomis) emocijomis: pykèiu, rûsty-be rûsty-bei ironija esamos valdþios atþvilgiu.
Ðios „taikomosios“ politologijos taisyk-lës prieðtaringos: viena vertus, kiekviena
dabartinë valdþia smerkiama uþ nekompe-tentingumà, kita vertus, bet kuris virtuvinio politikavimo dalyvis – þymiai tinkamesnis valdþioje, negu dabartiniai. Taigi, akivaiz-du, kad pop–politologijos poþiûriu, politi-kos profesionalumo kriterijaus nëra, t. y. po-litiko profesija neegzistuoja.
Þinoma, populiarus politologijos adep-tø pasitikëjimas savimi yra kiek maþesnis, negu kitø kategorijø dalyviø, taèiau jau pats valdþios rûbø matavimasis („að þinau, kaip reikia“) rodo þmogaus parengtá „transfor-macijai“.
5. Balsuojanèios masës formavimas
Kitas mûsø aptarimo objektas – politi-kø santykiai su paprastais gyventojais, ku-riø gyvenimas turi bûti pagerintas. O gyven-tojø paskirtis – iðrinkti savo atstovus valdþio-je ir ðitaip paveikti savo likimà. Apskritai poþiûris á „liaudies masæ“ – svarbi inteligen-tø mentaliteto savybë, o rinkimai – specifi-në jø dialogo su likusiais gyventojais forma: demokratija priverèia paþinti masæ, nuo ku-rios pasirinkimo priklauso inteligentø kar-jeros likimas. Pradedant simboliniu teiginiu, kad „liaudis neklysta“ (tai daþniausiai reiðkia: „ji galvoja kaip að“), realaus ben-dravimo praktika skatina inteligentus abe-joti tais atvejais, kai gyventojø dalis paten-ka á konkurentø spàstus ir atsisako tikrø jø interesø gynëjø paslaugø (rinkiminëje prak-tikoje ðias abejones lydi sakramentinis prieðininkø klausimas: „Jeigu jûs tokie ge-ri, kodël jûs gavote tiek maþai balsø?“) Ta-èiau neraðytos politinio suokalbio taisyklës draudþia vieðai abejoti realiø gyventojø
kokybe, jau nekalbant apie tai, kad Liaudis bei Tauta apskritai negali klysti.
Teoriniai politikø poþiûrio á balsuojan-èià masæ pagrindimai ávairuoja nuo slepia-mø „ciniðkø“ („gyventojai – tai banda, ku-rià galima privilioti tik apgaulingomis ma-nipuliacijomis“) iki eufemistiniø, vadinamø „makiavelizmu“ („paprasti gyventojai nie-kada nepriauga iki savo tikrø poreikiø su-pratimo ir iðreiðkimo, todël paprastam pi-lieèiui atvirai negalima praneðti gyvenimið-kai svarbios politinës tiesos, ásgyvenimið-kaitant jos ágy-vendinimo priemones“).
Be abejo, inteligentø politinëse progra-mose yra tam tikras apibendrinto rinkëjo bei jø masës ávaizdis. Stengdamasis uþkariauti masæ, kiekvienas politikas ar jø grupë, trans-formuodami savo programà á ðûkius, adre-suotus rinkëjams, nori padaryti juos pa-traukliais turiniu ir forma, kitaip tariant, kiekvienas toks taktinis ëjimas yra rinkëjo
suvokimo bei elgesio prognozë, paremta jo
modeliu. Politikø, partijø, programø, ideo-logijø, poveikio priemoniø skirtumai atvaiz-duoja elektorato modeliø skirtumus. Belie-ka pasiekti, Belie-kad gyventojas susitapatintø su ávaizdþiu „mes“, kurá jam parûpino politi-kos technologas, ir taptø balsuojanèios ma-sës nariu. Kaip rodo daugiametë praktika, masës elgesys rinkiminëje situacijoje atsklei-dþia daugybæ netikëtumø. Tai rodo, kad ávai-rûs partiniai anoniminio rinkëjo ir jø gru-piø modeliai bei poveikio jam priemoniø projektai ið tikrøjø neatitinka tikrovës.
Elektorato modeliavimà galima pa-vadinti politiniu semantizavimu, t.y. suteikti
pilietinæ, politinæ reikðmæ tam, kas ið esmës tokios reikðmës neturi. Inteligentui
politi-kui atrodo visiðkai natûralu, kad kiekvienas paprastas gyventojas, suinteresuotas savo gyvenimo pagerinimu, yra pasirengæs pati-këti ðá reikalà sàþiningam profesionalui, kai ðis gyventojas nieko gero ið paðalinio „eliti-nio“ pilieèio nesitiki (nes jis aptarnaus tik savo ir tokiø, kaip jis, interesus). „Artefak-tinë“ politinë semantika nesutampa su au-tentiðka masinës sàmonës semantika, kuri atitinka vidinius privataus gyvenimo porei-kius ir pati savame nenukrypsta kurios nors partinës ideologijos link. Tokios semantiza-cijos pagrindu neámanoma sukurti progra-mos, kuri garantuotø potencialiø rinkëjø transformacijà á balsuojanèiàjà masæ.
Tradiciniai bandymai paversti gyvento-jà pilieèiu apima tiek savo ir savo socialinës grupës bruoþø ekstrapoliavimà masei, tiek norà pripratinti iðskaidytus privaèiose niðo-se anonimus identifikuotis su aukðtomis hi-postazëmis, kaip „liaudis“, „tauta“ ir pan. ir su jø konkreèiais partiniais ákûnijimais. Taèiau bûtent inteligentai (ir prisijungusie-ji) politikoje patiria simbolinæ transforma-cijà: iðrinktasis ar pretendentas lyg gauna teisæ legaliai pasisakyti Liaudies, Gërio, Is-torijos vardu, o paprastas pilietis vargu ar iðdrás laikyti save liaudies balsu.
Skirtingai nuo tradicinës politinës tech-nologijos, kuri daþniausiai operuoja seman-tizacijos metodais, naujoji profesinë tech-nologija montuoja iðskaidytus stereotipinio socialinio suvokimo vienetus: veidus, ges-tus, pozas ir t.t., kuriuos organizuoja á emo-ciná, beveik folkloriná ávaizdá, pavyzdþiui, charizminá. Belieka tik ðiam ávaizdþiui pri-dëti partinio sàraðo numerá bei þodþiø ir gar-sø rinkiná, iðreiðkiantá judëjimo ðûká. Taèiau
– dël konkurentinës politikos technologiniø firmø kovos – sëkmë ir dabar nëra uþtikrinta. Be abejo, tradicinës technologijos pa-stangoms padeda panaðûs þenklai, bet, ko gero, atsitiktinai (pavyzdþiui, 17 arba 2 var-dø ir veivar-dø sàraðai, kurie buvo pateikiami gyventojams kaip pretendentai á preziden-to postà 2002 metø rinkimuose, irgi vei-kia kaip ávaizdþiø komplektai, sukelian-tys asociacijø kliðes). Galima tik pabrëþ-ti, kad toks socialinio lauko „atsitiktiniø vienetø“ montaþas yra agoralinës semanti-kos prieðingybë.
Padarinys tas, kad iðrinktojo figûra lyg ir pripildyta balsavusiø uþ já anoniminiø þmogiðkøjø lûkesèiø, kitaip tariant, tai cha-rizmos savybiø, kurioms ðio metu yra natû-rali ar organizuota paklausa, simbolis. Taip pat nuo balsavusiø asmenø skaièiaus pri-klauso ir ðiuolaikiniø ideologiniø kliðiø ma-tai. Bet praeina laikas, technologinio apdo-rojimo kerai tirpsta, o ið po stereotipinio ávaizdþio ryðkëja paprasto þmogaus bruoþai. Ðiaip ar taip, elektorato elgesys, viena vertus, ir politikø bandymai já atspëti ir pa-naudoti, kita vertus, tai ne kas kita, kaip sa-votiðka socialiniø sluoksniø santykiø forma, kurie daþnai ágauna net socialiniø nuotoliø pobûdá (bûdingos yra neseniai vykusiø po-litiniø batalijø etiketës: „elitas“ prieð „run-kelius“, nors patys paprasti gyventojai – be ideologø pagalbos – vargu ar susitapatintø su neigiamais þymëjimais).
Ir vis dëlto apraðomi socio–politiniai þaidimai yra savotiðkas demokratëjimo at-vaizdas; skirtingai nuo, sakykim, privaèios kontoros, kur savininkas gali nepaisyti pa-valdiniø nuomonës, politikoje visi veikëjai
priversti ávairiausiais bûdais uþkariauti pa-syvius kovos stebëtojus, ir ne todël, kad jiems toks svarbus paskutiniøjø pasitikëji-mas, bet todël, kad nuo jø priklauso laimë-jimas rinkimuose, t.y. karjeros likimas.
6. Politinë dorovës rinka
Dorovës funkcionavimas visuomenëje – labai sudëtingas universumas. Èia mus do-mina tik nedidelis jo fragmentas vieðo ir pri-vataus þmoniø gyvenimo sankirtoje. Reika-las tas, kad esminë mûsø politinës buities dalis yra savotiðkos moralinës operacijos. Visos politinës kovos peripetijos, tarp jø – valdþios praktikos konfliktai, kaip áprasta, yra vieðai skelbiami moraliniuose
ávaizdþiuo-se; numanoma, kad paprasti pilieèiai vargu ar sugebës suvokti pragmatines politikø kompetencijas, taèiau lengvai supras popu-liarià dorovës kalbà ir emociðkai sureaguos dël moraliniø politikø vertinimø.
Tikras dorovingumas, kaip þinoma, yra visiðkai individualus ir net intymus reikalas (gëda, sàþinë); autentiðka dorovë negali bûti kolektyvinë, grupinë ar masinë (dideli pa-sitaikantys vieðumoje apibendrinimai, kaip „visuomenës moralinë bûklë“ arba „doro-vës smukimas visuomenëje“, daþniausiai yra tik politinës bei kitos socialinës kovos ar-gumentai). Doroviniai pamokslai ið religi-niø tribûnø turi apibendrintà pobûdá, kai vardinës þmoniø problemos yra konfiden-cialios iðpaþinties dalykas. O politinëje prak-tikoje vieðai pliekiami vardiniai moraliniai
nukrypimai, tad moralë tampa savotiðka preke politinëje rinkoje.
Jau minëjome, kad politikos fasadà puoðia visuomeninio tarnavimo iðkaba,
nu-matanti aukðtà moraliná ðio uþsiëmimo lygá ir atitinkamà politikø elgesio motyvavimà. Todël ánirtingoje konkuruojanèiø politikø ir partijø kovoje argumentacija, kaip áprasta, morali (reèiau pasitaiko priekaiðtai dël ne-kompetentingumo, bet irgi dorovine for-ma). Apskritai savitarpio moraliniø demas-kavimø repertuaro mes nagrinësime, iðsky-rus du daþniausiai pasitaikanèius: 1) politi-kas teikia pirmenybæ privatiems savanaudið-kiems interesams, o ne visuomeniðsavanaudið-kiems (ðá priekaiðtà daþnai papildo dar vienas – dvi-prasmiðkas „nesàþiningumas“), 2) politikas pasitelkia „dvigubus“ savo vertinimø ir po-elgiø standartus.
Visuomeniðko ir privataus perskyra
tie-siogiai susijusi su socialine psichologine „sa-vo“/ „svetimo“ opozicija. Todël abu kaltini-mus galima susieti su vienu pagrindu: pri-vati – tai savo, o svetima èia yra þodþio vi-suotinis sinonimas. Dvigubi standartai
ro-do, kad politikas X palankiau þiûri á „savus“ ðalininkus (politine ar materialia prasme), negu á „svetimus“. Be to, apibrëþti priva-èius interesus, nepaisant jø ávairovës, gero-kai paprasèiau (juos visiðgero-kai apibrëþia þo-dþiai „nauda“ arba „savanaudiðkumas“), ne-gu visuomeninius: kieno konkreèiai yra tie
interesai, ar jie sutampa skirtingose sociali-nëse grupëse, ar kalbama apie ekonominius, dvasinius–kultûrinius arba – apibendrintai – valstybinius interesus? Ði problematika sà-moningai ar nesàsà-moningai lieka neapibrëþ-ta ir prieðneapibrëþ-taringa.
Norint suprasti ðias aplinkybes, reikës iðspræsti tam tikrà „etinæ teoremà“. Pirmas þingsnis: remiantis vieðø politikø pasisaky-mø turinio analize, rekonstruoti jø
morali-nes prielaidas, t.y. politiðkai aktyvaus inte-ligentø luomo moralinio idealo politikoje modelá (trumpumo dëlei empirikà
pralei-dþiame ir pateiksime tik rezultatà). Ið tik-røjø kalbama apie tai, kaip ðis modelis nu-mato moralines pagrindiniø politikos da-lyviø funkcijas:
a) politiniai aktyvistai, sudarantys
gyven-tojø maþumà, yra dorovës pavyzdþiai (kita versija – turi bûti pavyzdþiais), nes savanoriðkai pasirinko tarnavimà visuotiniams interesams, t.y. pasiau-kojimà kitø þmoniø gerovei, skirtin-gai negu paprasti þmonës, susirûpi-næ savo likimu; todël smerktina, jei-gu ðitie aktyvistai teiks pirmenybæ sa-vo privatiems interesams;
b) prie ðio bûrio prisijungia pirmøjø do-rovinës bûklës vertintojai –
politolo-gai, filosofai, publicistai, þurnalistai, jie – „pagal apibrëþimà“ – nesava-naudiðki, neturintys valdþios ir kitø pagundø bei gërybiø;
c) galiausiai ypatinga vieta ðiame mo-delyje skirta paprastiems anonimi-niams gyventojams, kurie irgi neturi jokiø valdiðkø pagundø, jø paskirtis – bûti valdymo bei labdarybës objektais; todël jie a priori pripaþástami
abstrak-èiai moraliais; ðiai gyventojø daugu-mai bûdingi bûtent privatûs interesai,
be to, jø suma ir sudaro visuomeniná interesà, t. y. gynimo bei atstovavimo
valdþios institucijoms objektà (èia mes abstrahuojamës nuo egoizmo smerki-mo baþnyèios ideologijoje).
Vadinasi, moralinio idealo poþiûriu, privatus pavyzdingo politiko interesas yra
nesavanaudiðkas pasiaukojantis tarnavimas visuomenei, t. y. paprastø gyventojø intere-sams; jis nesirûpina savo nuosavu likimu: jam gera, kai gera visiems. Matome, kad ðis politikos idealas áveikia savø/svetimø
opo-zicijà.
Tokia yra numanoma politikos dalyviø struktûra pagal moralinio idealo modelá. Antras mûsø etinës analizës þingsnis – mi-nëto modelio postulatø lyginimas su realiu politikø elgesiu, vëlgi apibendrinant jø pa-sisakymus bei poelgius per paskutiniuosius penkiolika metø.
Kiekvienu istoriniu momentu politikos aktyvas susideda ið dviejø grupiø (partijø), oponuojanèiø viena kitai, kurios akylai ste-bi, ar oponentai laikosi moralës normø:
a )valdþios institucijos ir jø politiniai at-stovai vieðai skelbiasi
nesavanaudið-kais ir sàþiningais visuomeniniø funk-cijø, atitinkanèiø partinës iðkabos ideologemas, vykdytojais;
b ) pirmøjø oponentai – opozicija –
abe-joja jø nesavanaudiðkumu ir sàþinin-gumu (arba neabejoja jø savanaudið-kumu); be to, á átariamøjø ratà átrau-kiami ne tik patys politikai, bet ir jø uþkulisiniai talkininkai (jie padeda neðvariais metodais ir pinigais), o kartu ir palaikantys þurnalistai (pa-pirkti);
c) savo ruoþtu pirmieji, t.y. politikai, ku-rie ðiuo metu yra valdþioje, demas-kuoja opozicijà: tai konkurentai, ku-rie juodina, nes nori uþimti oficialià pozicijà ir uþsiimti savanaudiðkais da-lykais; kaip tik juos ir remia neðva-rûs talkininkai; o oponuojantys
þur-nalistai, kurie vadina save nepriklau-somais ir kritikuoja oficialià kryptá, yra papirkti konkurentø. (Nemaþa atvejø, kai viename TV kanale tam tikra politikø komanda yra liaupsi-nama kaip visuomeniniø interesø gy-nimo ákûnijimas; o kitame kanale ta pati komanda pateikiama kaip sava-naudiðkumo atvaizdas);
d) minëti vertintojai, nepriklausantys politiniam aktyvui, maþiau kenèia nuo demaskavimø, nors patys akty-viai dalyvauja demaskuodami politi-kø amoralumà;
e) belieka ávertinti þiûrovø vaidmená, kuriø suvokimui ir yra skirti minëti demaskavimo efektai: atrodo, kad uþ átarimo ribø yra neangaþuoti (nepri-klausantys nei vienai, nei kitai pusei) „paprasti“ gyventojai – klausytojai, þiûrovai (bet tik tuo atveju, jeigu ne-praranda savo anonimiðkumo, t.y.
jei-gu nesirodo televizijoje, neskambina á TV tiesioginio eterio metu, neraðo á spaudà ir pan. Visais ðiais atvejais pub-lika praranda moraliná „nekaltumà“. Iðkalbingas pavyzdys: vienoje LTV „Praðau þodþio“ laidoje buvo demonstruo-jamas nepasitikëjimas profesionaliais poli-tiniais technologais – rusiðkais ir viepoli-tiniais, 2002 m. pabaigoje padëjusiais rengti naujo prezidento rinkimus. Èia pat buvo iðreikð-tas nepasitikëjimas ir polittechnologu But-kevièiumi, kuris dalyvavo laidoje. Laidos pa-baigoje vedëjas kreipësi á neangaþuotus þiû-rovus, kurie turëjo telefono skambuèiais ið-reikðti pasitikëjimà arba nepasitikëjimà Butkevièiumi; dauguma jo neparëmë, taèiau
prieð tai, kai já – ðio balsavimo pagrindu – iðtrëmë ið salës, jis spëjo mestelëti: þinom, kaip organizuojami tokie skambuèiai. Taigi ratas uþsidarë: „liaudies balsas“ irgi yra ne-patikimas, falsifikuojamas.
Vienaip ar kitaip, politikai apibûdina paprastus pilieèius remdamiesi dvilypiu do-roviniu kriterijumi: 1) arba kaip abstrakèiai apibendrintà kategorijà, kaip visiðkai mora-lià liaudá (nors kiekvienas politikas, bûdamas suaugusiu normaliu þmogumi, tikrai þino, kad tarp gyventojø pasitaiko ir nusikaltëliø, ir narkomanø, ir pan.); 2) arba kaip reliaty-viai konkreèià kategorijà, priklausanèià, pa-vyzdþiui, nuo jø rinkiminio elgesio; tie gyven-tojai, kurie per rinkimus palaikë nedorà po-litikø komandà, patys pateikë save kaip mo-raliai nesubrendusius asmenis, lengvai pasi-duodanèius manipuliacijoms ir apgavystei; akivaizdu, kad þmonës, rëmæ vertintojø
ko-mandà, nusipelno atitinkamø pagyrimø. Dabar jau galime atlikti galutiná rea-lios padëties politinëje dorovës rinkoje pa-lyginimà su moralinio idealo postulatais. Rodos, tiesiog nëra politiniø grupiø ar
pa-vieniø politikø, kurie bûtø moraliðkai ne-priekaiðtingi visiems bei atitiktø
nesavanau-diðko visuomeninio tarnavimo reikalavimus, kadangi tarpusavio demaskavimai praktið-kai aprëpia visà dalyviø korpusà (tarp kitko demaskavimø vertinimai visada pateikiami kaip universalûs, o ne, pavyzdþiui, „pagal grupës A ar B moralæ“). Visuomenës avans-cena ðia prasme yra tuðèia, ir liaudis tiesiog
neturi ið ko rinktis (jeigu manyti, kad ji vie-nodai nepasitiki konkuruojanèiomis ðali-mis). Kyla natûralus klausimas: kà ir kokiu pagrindu þmonës vis dëlto renkasi?
Neretai konkurentø demaskavimo se-ansai atliekami kaip aistringi ðurmo vadini-mai, kaip „Kova su Blogiu“ (Pavyzdys ið 2004 m. seimo rinkimø agitacinio lapelio: „Þmogus, neiðdrásæs prieðintis blogiui, pats gali tapti blogio auka. Todël viena þmogaus gyvenimo prasmiø – áveikti blogá: moraliná, politiná, socialiná.“) Aiðku, kad èia numano-mi visiðkai konkretûs blogio ákûnijimai – kon-kurentai kovoje dël vietø parlamente. Taèiau patosas pasiekia egzorcizmo lygmená.
Taèiau pagrindinis dalykas nëra ðios abstrakèios moralinës lygties iðvados. Da-lykas veikiau tas, kad nagrinëjamam doro-viniam idealumui prieðinasi „socialinis ne-pasitikëjimas“ – socialinis psichologinis
ðiuo-laikinës politinës buities kontekstas, fiksuo-jamas vieðosios nuomonës tyrimø bei masi-nio informavimo priemonëmis. Kalbame apie iðankstiná nusistatymà, pagal kurá „sve-timas suaugæs þmogus“ (be to, priklausan-tis kitam socialiniam sluoksniui) greièiau-siai rûpinsis savais, o ne kitø þmoniø, inte-resais. Toks nusistatymas atitinka stichiná pasaulëvaizdá, vadinamà sveiku protu (kai
kurie jo postulatai teikiami: Ðàïîïîðò
2003). Ðis pasaulëvaizdis ið principo skiria „sava“ ir „svetima“: savanaudiðkumo nuo-stata svetimø þmoniø bei struktûrø
atþvil-giu yra suaugusio socializuoto þmogaus mo-tyvacijos ir elgesio norma, savaime supran-tama visuotinë iðgyvenimo sàlyga, natûrali ir nereikalaujanti moralinio ávertinimo. Tuo tarpu savøjø, artimøjø þmoniø rato
atþvil-giu veikia nesavanaudiðkumo norma (nors visiems yra þinomi doroviniai konfliktai ir artimiausioje aplinkoje). Taigi – sveiko pro-to stereotipø poþiûriu – dvigubi standartai
yra natûrali áprastinë elgesio taisyklë (þmo-gus, kuris elgiasi su „svetimais“ taip, kaip su „savais“, sveiko proto teritorijoje bûtø suvokiamas kaip socialiai nesubrendæs). Ðis socializacijos dësnis yra psichologinio, isto-riðkai susiformavusio susvetimëjimo pada-rinys (be abejo, þinomos etinës filosofinës sistemos paneigia ðá dësná).
Abejonæ altruistiniø motyvø nuoðirdu-mu paremia beveik visi politinio diskurso dalyviai: vieðose tribûnose bei buitiniuose svarstymuose mëgiamiausias uþsiëmimas – demaskuoti paslëptus savanaudiðkus poli-tikø uþsiangaþavimo motyvus. Populiari yra netgi tokia demaskavimo forma – „siekia aið-kiø politiniø tikslø“. Ðiuo atveju pati politi-ka suvokiama politi-kaip nedorø këslø turëjimas. F. Benetonas nagrinëja ðá reiðkiná, kaip „po-litikos kalbos“ dvilypumà arba paèios politi-kos veidmainystæ : „amoralumo nuslëpimas irgi yra taisyklë“ (Áåíåòîí 2002; 150).
Paþymësime, kad moralinis politiniø konkurentø nepasitikëjimas daþnai yra au-ditorijai tik demonstruojamas; paèiø kon-kurentø santykiai turi kità prasmæ, nes uþ jø slypi priklausomybë tam paèiam klanui, tø paèiø politikavimo taisykliø laikymasis, kai eiliniai pilieèiai turi pasitikëti kurios nors ið konfliktuojanèiø pusiø vertinimais. Bet au-ditorija laipsniðkai pripranta prie tarpusavio demaskavimo ritualo ir, sprendþiant ið rin-kimø rezultatø, nekreipia á juos dëmesio.
Kartu masës teisë moraliðkai vertinti iðrinktuosius nekvestionuojama. Kitaip ta-riant, kadangi pretendentø á valdþià vaizdi-nys apima ir populiarius (supaprastintus) dorybës poþymius, áprastø rinkimø rezulta-tai tampa elito moralinës bûklës ir
morali-nio pasitikëjimo juo „kiekybiniu rodikliu“. Neraðytos politinës buities taisyklës drau-dþia skelbti vieðai, kad gyventojai apskritai nesugeba atlikti autentiðko dorovinio ver-tinimo ir pasiduoda apgaulei.
Savaime suprantama, kad sveiko pro-to taisyklës konfrontuoja su idealios doro-vës postulatais, kuriais remiantis valdþios at-stovas turi tarnauti liaudþiai ne tik nesava-naudiðkai, bet ir nuostolingai paèiam sau. Ðtai ðios konfrontacijos iliustracija: 2003 metø birþelio mën. LTV laidoje „Praðau þo-dþio“ buvo kalbama apie tai, kad þemë-tvarkos valdininkai pasinaudojo savo ástai-gos þiniomis pirkdami sklypus. Vienas lai-dos dalyvis, paprastas provincialus valdinin-kas, niekaip negalëjo suprasti, kodël jis, tu-rëdamas teisæ sklypui gauti, turi pradþioje aptarnauti kitus, svetimus klientus ir tik pas-kui pasiimti tai, kas liko. Itin patyræ politi-kai, kurie sëdëjo èia pat, niekaip negalëjo jam paaiðkinti, kad jis paþeidþia „altruistiná priesaikà“ – teikti pirmenybæ visuomeni-niams, o ne privatiems, interesams. Vargðas valdininkas nuoðirdþiai manë, kad jis elgiasi remdamasis sveiku protu. Jo paprastumas yra tas, kad jis nemoka apsimetinëti doru. Tai akivaizdus socialinis–politinis naivumas. Pasitaiko atvejai, kai moraliniai politinës kovos argumentai vartojami nuoðirdþiai, bet daþnai jie pavaizduoja fasadiná dorovingumà, kalbant paprasèiau, veidmainystæ, kurios „mo-kosi“ ir potencialûs rinkëjai (jie mitinguose ir privaèiai emociðkai prisijungia prie vieðø amo-ralumo demaskavimø, lyg ir nepastebëdami savø kasdieniðkø nukrypimø).
Be abejo, sveiko proto pasaulio mode-lis pripaþásta paprasto savanaudiðkumo
nor-mos „iðimtis“, kurios áveikia susvetimëjimà:
pirma, tai nepaprastø þmoniø pasiaukojimo atvejai; dël ðiø þmoniø dorovinio iðskirtinu-mo neabejoja paprasti gyventojai; antra, tai nedaþnos situacijos, kada ðie eiliniai áveikia savo/svetimo ribà ir nesavanaudiðkai pade-da paðaliniams (ðias situacijas mes sàlygiðkai vadinsime „graudinanèiomis“); treèia, tai ko-lektyvinis þmoniø elgesys savitose situacijo-se, kurios vadinamos „agoralinëmis“.
Nesigilindami á sudëtingø sveiko proto santykiø su morale aptarimà, tik paminësi-me, kad egzistuoja ir daugybë kitø savanau-diðkumo normos ribojimo atvejø, susietø su saiko, dosnumo prestiþu socialiai artimose bendrijose arba su abipusiai naudingø san-tykiø, grindþiamø pasitikëjimu, parëmimu
(be apgavystës), nors ðiokiadieniai turi gau-sybæ prieðingo charakterio pavyzdþiø.
Be minëtø iðimèiø, visi politinio lauko figûrantai (sveiko proto poþiûriu) – tai to-kie pat þmonës „kaip visi“, uþ kuriø motyvø ir poelgiø numanomi natûralus savanaudið-ki interesai, bûtent tuo numanymu ir grin-dþiami visi tarpusavio moraliniai politiniø konkurentø kaltinimai.
Taigi, socialinio nepasitikëjimo kon-tekste pats þmoniø–pavyzdþiø, pasiryþusiø nesavanaudiðkai rûpintis svetimø þmoniø gerove, vieðo atsiradimo faktas tampa abe-jotinu. Ðiame kontekste vienø politikø savo moralinio pranaðumo suprieðinimas kitø po-litikø savanaudiðkumui yra tiesiog kovos dël valdþios instrumentas. Moralumas tampa profesija bei preke politinës kovos rinkoje.
LITERATÛRA
Edelman, Murray. 2002. Politinio
spektak-lio formavimas. Vilnius: Eugrimas.
Gaidys, Vladas, Tureikytë Danutë. 1993.
„Agoral Gatherings in Lithuania (An Example of „The Baltic Way“)“. In: Protection of
Environ-ment: Mental Changes and Social Integration Per-spective, Lublin.
Lauèius, Vladimiras. 2003. Autoritetas ir jo
regimybë Lietuvos politiniame gyvenime.
Politi-kos metmenys II. Vilnius: Demokratinës politi-kos institutas.
Rapoportas, Sergejus. 1994. Vilniaus
sno-bai. Vilnius: Unitas.
Rapoportas, Sergejus. 1995. „Political Ant-hropology at Home“. In Lithuanian Society in
Social Transition. Vilnius.
Rapoportas, Sergejus. 1997. „Masinë pi-lietiðkumo ðventë kasdienybës akistatoje“,
So-ciologija. Mintis ir veiksmas. Klaipëda: 125–31.
Áåíåòîí, Ôèëèïï. 2002. Ââåäåíèå â ïîëèòè÷åñêóþ íàóêó. Ìîñêâà: Âåñü ìèð. Áóðäüå, Ïüåð. 1993. Ñîöèîëîãèÿ ïîëèòèêè. Ìîñêâà: Socio-Logos. Båáåð, Ìàêñ. 1990. Èçáðàííûå ïðîèçâåäåíèÿ. Ìîñêâà: Ïðîãðåññ. Ðàïîïîðò, Ñ. Ñ. 2003. „Ñîöèîêóëüòóðíàÿ êîìïåòåíöèÿ èíòåëëèãåíòà è çäðàâûé ñìûñë“, Ñîöèîëîãè÷åñêèé æóðíàë 1: 5–23. Óîðòìàí Ð.Ñ. 2002 Ñöåíàðèè âëàñòè. Ìèôû è öåðåìîíèè ðóññêîé ìîíàðõèè. Ìîñêâà: Îáúåäèíåííîå ãóìàíèòàðíîå èçäàòåëüñòâî. Ôóêî, Ìèøåëü. 2002. Èíòåëëåêòóàëû è âëàñòü. ×àñòü 1. Ìîñêâà: Ïðàêñèñ. Õàáåðìàñ, Þðãåí. 2001. Âîâëå÷åíèå Äðó-ãîãî. Î÷åðêè ïîëèòè÷åñêîé òåîðèè. Ñàíêò-Ïåòåðáóðã: Íàóêà.
Saltoniðkiø 58,
Eurointegracijos skyrius, Socialiniø tyrimø institutas, Vilnius
El. paðtas: rapas@takas.lt Áteikta 2006 05 19
Pateikta spaudai 2006 06 20
The article is dedicated to contemporary political situation in Lithuania, emphasizing so-ciopsychological content of the opposition bet-ween different political competitors in modern Lithuania.
The article emphasizes the role of intelli-gentsia as the basic group of politicians, its’
SUMMARY
INTELLIGENTSIA AND POLITICS
forms, intentions of their political activity, and, especially, the motive of their „self-importance“. This competetive activity has moral „cover“, op-ponents reveal each other, using the fact, that under the cover of popular slogans they satisfy their own needs and values. As a result, a mora-lity occurs a kind of tool in political game.
