Kremliaus propagandinių matricų,
taikomų Baltijos šalims ir Ukrainai,
panašumai ir skirtumai
dr. Viktor Denisenko
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutas Bernardinų g. 11, LT-01124 Vilnius El. paštas viktor.denisenko@kf.vu.lt
Santrauka. Straipsnyje analizuojamos propagandinės matricos, suda rytos iš propagandinių naratyvų paradigmų, naudojamų Kremliaus pro pagandiniam puolimui prieš Baltijos šalis ir Ukrainą. Aiškinami matricų formavimo principai, išskiriamos ir tiriamos jų ypatybės. Darbe taip pat tarpusavyje lyginamos Rusijos informacinėje erdvėje formuojamos Baltijos šalių ir Ukrainos pozicijos propagandinėse matricose. Fiksuojami analizuo jamų matricų panašumai ir skirtumai.
Tokio pobūdžio tyrimas ypač aktualus tampa naujausių geopolitinių realijų kontekste, atsižvelgiant į 2014 metais Ukrainos atžvilgiu Rusijos naudotą hibridinio karo taktiką ir tai, kokį vaidmenį čia atliko propaganda.
Reikšminiai žodžiai: propaganda, informacinis poveikis, hibridinis karas, Baltijos šalys, Ukraina, Rusija.
Įvadas
Dėmesį iššūkiams, susijusiems su propaganda ir jos poveikiu, aktu-alizuoja modernūs geopolitiniai procesai. Būtinybė ypač aktyviai ana-lizuoti minėtus procesus atsirado po 2013–2014 m. įvykių Ukrainoje. Masinės protesto akcijos2013 metų pabaigoje, kilusios po to, kai tuo-metinis šalies vadovas Viktoras Janukovičius Rytų partnerystės progra-mos susitikime Vilniuje atsisakė pasirašyti Ukrainos asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, išjudino šios šalies politinę sistemą. Jau 2014 metų
sausio pabaigoje, kai protestą nesėkmingai pabandyta išvaikyti jėga, V. Janukovičius pasitraukė iš šalies.
Siekdama savų geopolitinių tikslų, Ukrainoje kilusia aštria politine krize pasinaudojo kaimyninė Rusija. Krymo pusiasalyje be skiriamųjų ženklų pradėjo veikti Rusijos kariuomenės dalinių atstovai (žiniasklai-doje jie buvo apibūdinami kaip „žalieji žmogeliukai“), kurie blokavo Ukrainos kariuomenės dalinius ir parengė dirvą imitaciniam referendu-mui dėl Krymo atskyrimo nuo Ukrainos (Putin. Vojna, 2015: 12–15). 2015 metais pasirodžiusiame dokumentiniame filme „Krymas. Kelias į Tėvynę“ Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prisipažįsta, kad asme-niškai vadovavo Rusijos kariuomenės veiksmams pusiasalyje.
Minėta veiksmų visuma mokslo pasaulyje vertinama kaip vadina-mojo hibridinio karo, kai konfrontacija vyksta ne per tiesioginį karinį susidūrimą, o netiesioginėmis (slaptomis) poveikio priemonėmis, raiš-ka (Lanoszraiš-ka, 2016: 175). Pažymima, raiš-kad tokio pobūdžio raiš-karui plėtoti gali būti pasitelkiamos tam tikros socialinės grupės. Ukrainoje tai buvo prorusiški demonstrantai. Bandymas nuslėpti „žaliųjų žmogeliukų“ ta-patybę ir ryšį su karinėmis Rusijos pajėgomis taip pat vertinamas kaip esminis hibridinio karo bruožas.
Tačiau hibridinio karo esmė yra ne tik slapta karinė operacija, bet ir kiti veiksmai. Kaip nurodo N. Popescu, iš tokių veiksmų galima išskirti žvalgybos operacijas, sabotažą, programišių atakas, su ekonomi-ka ir energetiekonomi-ka susijusį spaudimą bei dezinformacijos, skirtos atakuo-jamai valstybei ir trečiosioms šalims, sklaidą (Popescu, 2015: 1). Šiame straipsnyje pagrindinis dėmesys bus skiriamas būtent informaciniams agresijos aspektams ir pavojams, susijusiems su tokio pobūdžio agresija. Kiti tyrėjai hibridinio karo kontekste kalba būtent apie propagandą ir jos poveikį. Pavyzdžiui, A. Raczas pažymi, jog nuo senų laikų propa-ganda buvo siekiama palaikyti maištininkų poziciją bei demoralizuoti priešininkų pajėgas, taikant į silpnąsias jų vietas (Racz, 2015: 19–24). Tokia taktika taikoma ir vykdant hibridinį karą. Krymo užgrobimo operacijoje ja iš esmės vadovavosi ir Maskva. Nurodoma, jog „Krymo
operacija Rusijai suteikė galimybių visam pasauliui pademonstruoti in-formacinio karo potencialą ir galimybes“ (Darczewska, 2014: 5).
Tačiau tai, kad Krymo aneksijos laikotarpiu (ir vėliau – per operaciją Donbase) Kremlius sugebėjo sėkmingai pasinaudoti propagandinėmis (ir plačiau – informacinio karo) priemonėmis, atspindi ne vien infor-macinius Rusijos karinių ir jėgos struktūrų gebėjimus, bet ir tą darbą, kuris pačioje Rusijoje buvo pradėtas kur kas anksčiau, nei atėjo laikas hibridiniam karui su Ukraina. Čia būtina atsižvelgti į Maskvos geopoli-tinį požiūrį, kuris susiformavo žlugus Sovietų Sąjungai.
Kremlius deklaruoja ypatingą santykį su posovietine erdve. Ypač aiškiai apibrėžiami Rusijos interesai buvusios Sovietų Sąjungos terito-rijoje. Pažymima, kad Kremlius visada aiškiai siekė išlaikyti įtaką poso-vietinėje erdvėje (ed. Pelnins, 2009: 8–11). Kaip įtakos lauko kontūras, išlikęs nuo tada, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, neretai minima Nepri-klausomų valstybių sandrauga, tačiau akcentuojama ir tai, kad šiam po-tencialios įtakos laukui priskiriamos ir Baltijos šalys, kurios 1940 metais jėga buvo įtrauktos į Sovietų Sąjungos sudėtį (Martišius, 2010: 137).
Tikslas išlaikyti įtaką buvo realizuojamas tiek politinėmis, tiek hu-manitarinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, kaip įtakos veiksnys, atsiradęs iš dviejų minėtų plotmių, minėtinas tėvynainių konceptas. Tėvynainiai traktuojami kaip netiesioginiai įtakos agentai. Kaip aiškina D. Jakniū-naitė, jie tampa pretekstu Rusijai skelbti savo interesus ir įgyvendini juos kitose valstybėse (už Rusijos ribų), nes „ta erdvė [kurioje gyvena tėvynainiai – V. D.] yra svarbi, mat turi kažką priklausančio Rusijai ir būtent dėl to ji tampa iš dalies ir Rusijos“ (Jakniūnaitė, 2007: 113).
Siekdama savo strateginių tikslų Rusija pavertė informacinę erdvę „karo lauku“, kuriame vyksta atitinkami „mūšiai“. Tai nėra išskirtinai Rusijai būdingas bruožas, tačiau minėta strategija Kremius naudojasi gana aktyviai. Tomas Janeliūnas pažymi: „Sugrėsminimo retorika ypač dažnai pasitelkiama nedemokratinėse valstybėse (pavyzdžiui, Rusijo-je), kuriose dažnai nepagrįstai siekiama rasti ar susikurti priešus išorėje (tarkime, kalbant apie Rusiją, kad ir Baltijos valstybes, kuriose skriau-džiamos mažumos ar neva pritariama fašizmui). Maža to, kaip tik
ne-demokratinėse valstybėse labiausiai linkstama kontroliuoti informacinį srautą ir į visuomenės nuomonę žiūrima kaip į saugumo objektą, kuriuo turėtų pasirūpinti valstybė ar net konkrečiai valstybės saugumo struk-tūros“ (Janeliūnas, 2007: 180–181).
Bene svarbiausia strateginio Rusijos poveikio erdve tampa žinias-klaida. Kremlius veikia keliomis kryptimis, kurias būtina paminėti. Visų pirma, dar maždaug prieš dešimtmetį Rusijos valdžia perėmė masinės informacijos priemonių kontrolę. Remiantis turimais duomenimis, jau XXI a. pradžioje valstybė Rusijoje kontroliavo 70 proc. elektroni-nių masinės informacijos priemoelektroni-nių (televiziją), 80 proc. regioninės ir 20 proc. federalinės spaudos (Dubin, 2005: 2). Rusija taip pat bando aktyviai skleisti savo tiesą per tokius jos įsteigtus tarptautinius kanalus kaip RT ar „Sputnik“.
Visa tai rodo, jog su aktualia Rusijos strategija yra susijęs siekis kon-troliuoti informacinius kanalus ir srautus. Tokią strategiją Maskva ypač aktyviai naudoja savo vadinamojo artimojo užsienio erdvėje, į kurią įei-na tiek Baltijos šalys, tiek Ukraiįei-na. Rusijos informacines strategijas įei- na-grinėjęs G. Amnuelis rašė: „Santykiuose su posovietinėmis valstybėmis Maskva naudoja vadinamąją „antirusišką“ kortą. Ji plėtoja pažeidžiamų rusakalbių mažumų teisių skirtingose šalyse temą. Per tokias kampani-jas žiniasklaidos priemonės ir politikai vidinėje Rusijos ir išorinėje kitų valstybių viešosios nuomonės erdvėse savo pareiškimais bando įtvirtin-ti mintį, kad tose valstybėse auga neapykanta viskam, kas rusiška, ir kad jos yra rusofobiškos. Tačiau tokie pareiškimai dažniausiai neturi nieko bendro su realybe. Ypač nuožmios buvo tokio pobūdžio kampanijos, nukreiptos prieš Latviją, Estiją ir Gruziją, mėginant šias valstybes vaiz-duoti kaip pagrindinius Rusijos priešus“ (Amnuel, 2012: 61).
Rusijos valdžia pasitelkia informacinio karo kategorijas. Propagan-dinis poveikis yra tik vienas iš tokio pobūdžio karo elementų, tačiau Maskva jam skiria ypatingą dėmesį. Priežastis yra ta, kad Maskvoje in-formacinis karas pirmiausia suprantamas kaip priemonė veikti visuo-menės nuostatas ir elgesį (kitos valstybės) (Maliukevičius, 2008; Mar-tišius, 2010).
Visa tai Rusijos taikomų propagandos technikų ir priemonių tyrinė-jimą daro aktualų. Juo labiau kad propagandinio puolimo poveikis ne tik abstraktus, bet ir gana konkretus. Pavyzdžiui, pažymima, kad nuo protesto akcijų Kijeve pradžios 2013 metų pabaigoje ir ypač 2014 me-tais Rusijos propaganda ėmė veikti karo režimu, t. y. tapo agresyvesnė ir nuožmesnė, nei buvo iki to laiko (Putina. Vojna, 2015: 9).
Pastebima ir tai, kad modernia Rusijos propaganda siekiama ne įti-kinti savo ir užsienio auditoriją, o iš esmės sukelti informacinį chaosą. Tokią teoriją iškėlė Piteris Pomerantsevas (2015). Jo manymu, Rusija šiandien atakuoja patį „tiesos“ principą, siekia įtikinti, kad „visi meluo-ja“. Tokie veiksmai skirti sunaikinti moralinius ir informacinius orienty-rus šiuolaikinėje visuomenėje.
Atsižvelgiant į minėtą Rusijos taktiką, taip pat į propagandos vai-dmenį minėtuose įvykiuose Ukrainoje bei potencialią grėsmę, kurią agresyvūs informaciniai Rusijos veiksmai gali kelti Baltijos šalims, bū-tina išsiaiškintia, kaip Maskva pateikia Baltijos šalis ir Ukrainą, bei at-skleisti tokio pozicionavimo panašumus ir skirtumus. Tai yra esminis šio straipsnio tikslas.
1. Kas yra propagandinė matrica
Straipsnio pavadinime anonsuota, kad jo objektas – propagandinės matricos. Pirmiausia būtina plačiau aptarti, kas turima mintyje, kalbant apie tokį reiškinį.
Žodis matrica gali asocijuotis su brolių Wachovskių fantastine kino trilogija tokiu pačiu pavadinimu. Šis meninis kūrinys čia paminėtas ne-atsitiktinai. Filme „Matrica“ pasakojama apie žmones, kurie robotų ir kompiuterių pasaulyje tampa energijos šaltiniu, tačiau to nežino, nes jų sąmonė „gyvena“ virtualioje realybėje. „Tikrasis“ pasaulis pasirodo esantis netikras, tik realybės imitacija.
Minėto filmo idėja neretai siejama su žinomo prancūzų filosofo Je-ano Baudrillardo teorija apie simuliakrus ir simuliaciją (1994). Tyrėjai net pastebi, kad minėto filosofo knyga figūruoja viename iš pirmo trilo-gijos filmo kadrų (Merrin, 2003).
J. Baudrillardas kalba apie realybės simuliavimą, arba, kitaip tariant, apie imitaciją. Tačiau panašūs tikslai būdingi ir propagandai.
Pavyzdžiui, Gintautas Mažeikis propagandą apibūdina taip: „Propa-ganda (lot. skleidžiu, platinu) yra viešas, instituciškai reglamentuotas, tinklinis, pasikartojantis masių ar socialinių grupių įtikinėjimas. Jis yra susijęs su specialiu mąstymo formų konstravimu, ideologinių suvokimo ir vaizduotės schemų indoktrinacija, emocijų ir jausmų stimuliavimu ir valdymu“ (Mažeikis, 2010: 19). Kaip esmines sąvokas jis mini įtiki-nėjimą ir indoktrinaciją (t. y. tikslingą įtaką, siekiant įteigti tam tikras pažiūras ir ideologiją). Kalbama apie tikslą paveikti žmonių mąstymą ir suvokimą. Kitaip tariant, propagandą galima vertinti kaip priemonę sukurti tam tikrą pasaulio vaizdą, kuris būtų parankus propagandos skleidėjui ir kurio realumu įtikėtų žmones, kurie yra propagandos tai-kinys. Tai leidžia teigti, kad propaganda savotiškai kuriamas virtualus pasaulio vaizdas, arba, kaip teigia latvių mokslininkas Ivanas Berzinaš, kalbėdamas apie Rusijos propagandą, – „paralelinė materiali realybė“ (Berzinš, 2015: 46).
Kalbant apie matricą galima būtina paminėti ir normatyvinį šios są-vokos supratimą. „Tarptautinių žodžių žodyne“ pateikiamos keturios šio žodžio reikšmės. Panašiausiai į tai, kaip matrica suvokiama šiame tekste, apibrėžiamas matematikos mokslams priskiriamas terminas, kur matrica suprantama kaip „stačiakampė tam tikrų elementų (dažniausiai skaičių) lentelė“ (Vaitkevičiūtė, 2000: 92). Toks matricos apibrėžimas, tik kiek permąstytas ir modifikuotas, gali būti pritaikytas siekiant šio straipsnio tikslų. Matricos principas atitinkamai leidžia pritaikyti pro-pagandos analizę. Į tokio pobūdžio stačiakampę lentelę galima surašyti esminius propagandos elementus, tiksliau – simuliakrinius propagandi-nius naratyvus.
Remiantis principu, naudojamu šiame straipsnyje, matrica suvo-kiama kaip naratyvų visuma. Propagandinių elementų lentelė atspindi vienodą / bendrą įtikinėjimo schemą, jos dalis, kurios vienoje ar kitoje situacijoje naudojamos tikslui pasiekti. Matricos principas leidžia nuo-sekliai sudėlioti esminius propagandinio išpuolio naratyvus. Toks
prin-cipas taip pat lengvina skirtingų matricų palyginimą tarpusavyje ir jų analizę.
2. Baltijos šalys propagandinėje matricoje
Šio straipsnio autoriaus atlikta požiūrio į Baltijos šalis Rusijos perio-dinėje spaudoje analizė1 leidžia teigti, kad Lietuva, Latvija, Estija buvo
tarp tų valstybių, kurioms naujoji Kremliaus propaganda (sustiprėjusi į valdžią atėjus Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui) nuo tada, kai žlugo Sovietų Sąjunga, ėmė skirti ypatingą dėmesį. Remantis minėta analize galima išskirti esminius naratyvus, kurie apibūdina Rusijos po-žiūrį į Baltijos valstybes. Šie naratyvai atspindėti atitinkamoje matricoje (žr. 1 lentelę).
Būtina paminėti, jog Rusijos spaudoje gajus polinkis į Baltijos šalis žvelgti kaip į tam tikrą vienalytį darinį. Tai leidžia kalbėti apie Krem-liaus propagandinę matricą, kuri yra bendra Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Kremliaus propagandoje Baltijos šalys pristatomos kaip priešiškai nusiteikusios valstybės. „Priešiškumo“ diskursą formuoja net keli nara-tyvai, kurie tarpusavyje sąveikauja:
1) Rusijos valdžios nepasitenkinimą sąlygoja geopolitinė Baltijos ša-lių orientacija. Iš karto po to, kai žlugo Sovietų Sąjunga, o Rusija bandė išsaugoti buvusias sovietines respublikas savo įtakos zonoje, Lietuva, Latvija ir Estija aiškiai deklaravo pasirenkančios Vakarų integracijos kelią. Baltijos šalių siekis „nutolti nuo Rusijos“ buvo įvertintas kaip ne-draugiškas.
2) Kai nebeliko Sovietų Sąjungos, iškilo naujų problemų, susijusių su rusakalbių gyventojų padėtimi posovietinėse respublikose. Kaip pa-žymima, rusakalbiams gyventojams, Sovietų Sąjungoje sudariusiems daugumą, sugriuvus SSRS, nacionalinėse respublikose teko naujas – tautinės mažumos – vaidmuo, atitinkamai lietuviai, latviai ir estai su-darė tautines daugumas nepriklausomybę atkūrusiose nacionalinėse
1 Remiantis straipsnio autoriaus disertacijos „Rusijos periodinės spaudos požiūris į
Baltijos šalis geopolitinių pokyčių kontekste (1991–2009)“ (Vilniaus universitetas, 2016) empirinio tyrimo duomenimis.
valstybėse (ed. Macijewski, 2002: 381). Rusijos propaganda, gana ak-tyviai naudodamasi šia situacija, kaltino Baltijos šalis dėl rusakalbių gy-ventojų teisių pažeidimo. Taigi Lietuva, Latvija, Estija patekiamos kaip valstybės, engiančios rusakalbius gyventojus.
Šiame punkte ypač išskiriamas rusofobijos diskursas. Jis yra susijęs tiek su „rusakalbių gyventojų teisių pažeidimo“ naratyvu, tiek su valdžios nesavarankiškumo diskursu (žr. kitą punktą). Prie rusofobijos priskiria-mi bet kokie veiksmai ar oficialių asmenų pareiškimai, kurie nesutampa su Rusijos valdžios pozicija, jos požiūriu į globalią ar lokalią politiką.
3) Kremliaus propaganda siekiama demonizuoti Baltijos šalių val-džią. Atskiruose naratyvuose valdžios diskursas atskiriamas nuo „liau-dies“ diskurso. Baltijos šalių valdžios atstovus siekiama pateikti kaip į autoritarizmą linkusius, valstybės valdymo neišmanančius asmenis. Mi-nėtuose naratyvuose akcentuojamas ir Baltijos valstybių nesavarankiš-kumas (JAV ar Briuselio (kaip vieningos Europos centro) diktato tema). 4) Šalia naratyvų, kuriuose Baltijos šalys kaltinamos rusofobija, esama ir tokių, kuriuose Lietuva, Latvija ir Estija kaltinamos fašizmu ir nacizmu. Būtina paminėti, jog tokio pobūdžio charakteristikos Rusijos viešojoje erdvėje pateikiamos kaip sinonimai. Tokie kaltinimai Rusijos visuomenei ypač reikšmingi, nes, kaip nurodo Dmitrijus Gudkovas, bū-tent Didžiojo Tėvynės karo įvykiai yra dabartinės Rusijos visuomenės tapatybę formuojančio naratyvo pagrindas (Gudkov, 2004). Fašizmas ir nacizmas Rusijoje tapo savotiško „absoliutaus blogio“ ekvivalentu.
Komentuojant minėtą naratyvą būtina pažymėti, jog Baltijos šalys fašizmu ir nacizmu Kremliaus propagandoje kaltinamos tiek istorinių įvykių kontekste (pavyzdžiui, rezistencinis judėjimas Baltijos šaly-se 1944–1953 metais vaizduojamas kaip „fašistinis“), tiek šiandienos diskurse (tariamus „rusakalbių gyventojų teisių pažeidimus“ siejant su „neofašizmu / fašizmo atgimimu“).
5) Dar vienas svarbus propagandinės matricos aspektas susijęs su Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo klausimu, kuris pradėjo ryš-kėti ne taip seniai. Kaip rodo ankstesnis tyrimas, Rusija iš esmės buvo susitaikiusi su Baltijos šalių kaip nepriklausomų valstybių egzistavimu, nors Lietuvos, Latvijos, Estijos valdžios struktūros nuolat buvo
puola-mos ir kritikuojapuola-mos (pirmiausia dėl sprendimų, susijusių su rusakal-bės mažumos problemomis). Nežiūrint į tai, po 1991 metų ryškesnių bandymų kvestionuoti Baltijos šalių valstybingumą neužfiksuota, ta-čiau jų pastebima pastaruoju metu. Pažymėtina, jog Lietuvos, Latvijos ar Estijos valstybingumas kvestionuojamas ne vien per modernią Rusi-jos propagandą – ši iniciatyva reiškiama netgi aukščiausiu lygmeniu. Pa-vyzdžiui, 2015 metų rugsėjį duodamas interviu JAV televizijos kanalui CBS Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paminėjo, kad Lietuvoje teliko 1,4 mln. gyventojų2. Kitaip tariant, Lietuvos gyventojų skaičių
Rusijos vadovas kalbėdamas sumažino du kartus, siekdamas hiperbo-lizuoti emigracijos problemą bei pavaizduoti Lietuvą kaip nykstančią, nevykusią šalį (failed state).
Prie tikslo kvestionuoti Baltijos šalių valstybingumą galima priskirti ir Rusijos valstybinės Dūmos deputatų kreipimąsi į Rusijos generalinę prokuratūrą dėl „Baltijos šalių išstojimo iš Sovietų Sąjungos teisėtumo“. Nors generalinė prokuratūra atsisakė nagrinėti minėtą kreipimąsi, jis tu-rėjo atitinkamą informacinę (propagandinę) reikšmę, susijusią su siekiu parodyti, jog Lietuva, Latvija ir Estija galimai „neteisėtai“ atkūrė nepri-klausomybę. Todėl Baltijos šalių valstybingumo kvestionavimą šiandien irgi galima priskirti naratyvams, kuriuos Rusija taiko Baltijos šalims.
Pateiktos penkios pozicijos atspindi esminius propagandinės matri-cos, kurią Rusija taiko vykdydama informacinį puolimą Baltijos šalyse, elementus. Tai leidžia ją pavaizduoti.
1 lentelė. Baltijos šalys propagandinėje matricoje
1. Baltijos šalys yra nedraugiškos, nes siekia nutolti nuo Rusijos 2. Baltijos šalys pažeidžia rusakalbių gyventojų teises, yra rusofobiškos 3. Baltijos šalių valdžios organai veikia prastai, yra linkę į autoritarizmą 4. Baltijos šalyse praktikuojamas / atgimsta nacizmas / fašizmas; pokario rezistencija šiose šalyse fašistinė
5. Baltijos šalys žlunga (kvestionuojamas Baltijos šalių valstybingumas) Šaltinis: sudaryta autoriaus
2
3. Ukraina propagandinėje matricoje
Sudaryti Kremliaus propagandos, nukreiptos į Ukrainą, matricą galima išanalizavus tyrimus, kuriuos po įvykių 2014 metų pradžioje at-liko skirtingi analitiniai centrai. Pastebima, jog hibridinę agresiją prieš Ukrainą lydėjo ir stiprus informacinis puolimas, kuris kartu su kitomis priemonėmis sudarė hibridinės agresijos visumą. Viena iš komunikaci-jos ir propagandos priemonių, kurias moderniuose konfliktuose taiko Rusija, yra „alternatyvios realybės kūrimas“ (Berzinš, 2015: 47).
Informacinis Ukrainos puolimas natūraliai atsidūrė skirtingų tyrė-jų dėmesio centre, nes paaiškėjo, kaip informacinėje erdvėje palaikomi hibridinės agresijos veiksmai. Taigi propagandinė matrica pravarti sie-kiant ne tik informacinės, bet ir realios (fizinės) agresijos tikslų.
Atlikus atitinkamą analizę, buvo išskirti esminiai propagandinės ma-tricos, naudojamos puolant Ukrainą, elementai:
1) Ukrainos „nedraugiškumas“ Rusijai atspindimas ne taip aiškiai kaip Baltijos šalių. Pastebima, kad Kremliaus propaganda siekiama se-gmentuoti požiūrį į Ukrainą ir jos visuomenę, „priešiškas“ nuotaikas priskiriant tik kai kuriems elementams (kurių, kita vertus, yra nemažai).
Nesunku pastebėti, jog Ukraina daugiau pristatoma ne kaip „nedrau-giška“, bet kaip „pasiklydusi“ valstybė, kuri pasirinko ne tą kelią („tas“ kelias atitinkamai būtų Maskvos link, o integracija į Europą yra klyst-kelis). Tai visų pirma galima buvo pamatyti iš to, kaip buvo interpre-tuojami įvykiai Maidane 2013 metų pabaigoje – 2014 metų pradžioje. Pastebima, jog Maidanas Rusijos propagandos buvo vaizduojamas kaip Rusijos atžvilgiu priešiška kampanija, kurią įgyvendino Vakarai (Dar-czewska, 2014: 17; Analysis of..., 2015: 21).
Rusija neslepia, jog įsijungė į savotišką kovą „dėl Ukrainos“. Šioje ko-voje Ukraina suvokiama kaip geopolitinė Eurazijos dalis (Analysis of..., 2015: 17).
2) Pirmasis matricos punktas atspindi propagandinį Rusijos naraty-vą, susijusį su Ukrainos valstybingumu, kuris ne tik kvestionuojamas – kartais tiesiog neigiamas. Tokiame naratyve Ukraina vaizduojama kaip Rusijos dalis, o rusai ir ukrainiečiai kaip viena tauta (Kudors, 2015:
165, 167; Analysis of..., 2015: 18). Tokios interpretacijos natūraliai for-muoja požiūrį į Ukrainą kaip į „laikiną valstybę“, kuri pasmerkta žlugti (Darczewska, 2014: 21). Ukrainos valstybingumas kvestionuojamas ir reiškiant abejones dėl Kijevo galimybių suvaldyti situaciją, deklaruo-jant teiginius, jog Ukraina nepajėgi socialiai apsaugoti savo piliečių, kad joje vyrauja chaosas (Lange-Ionatanishvili, Svetoka, 2015: 110).
Tokį požiūrį išreiškia ir teiginys, kad pagal geografinį ir geokultūrinį principus Ukraina yra pasidalijusi į „prorusiškąją“ ir „proukrainietišką-ją“, todėl ši valstybė negali išlikti vientisa, ji turi suskilti. Kad toks požiū-ris yra tik propagandinis mitas, šiandien irgi įrodyta: skirtingos etninės grupės, gyvenančios Ukrainoje, iš esmės į savo valstybę žvelgia kaip į vientisą ir nedalomą bei nepasiduoda separatistinėms nuotaikoms (Fo-mina, 2014: 20–21).
3) Esminė neigiamos charakteristikos į Ukrainą nukreiptoje pro-pagandinėje Kremliaus matricoje atitenka valdžios struktūroms (2014 metais pasikeitus Ukrainos valdžiai), taip pat patriotiniams judėjimams, kariuomenei ir pan. Šioje sferoje propagandinis Kremliaus puolimas iš-ryškėja labiausiai.
Rusijos propaganda po 2013–2014 metų įvykių aktyviai kvestiona-vo Ukrainos valdžios legitimumą. Pavyzdžiui, 2014 metais šios šalies valdžia Rusijos propagandos apibūdinama kaip „Kijevo chunta“ (Putin. Vojna, 2014: 10; Russian Information Campaign..., 2015: 3). Tik vėliau šis apibūdinimas nubluko ir beveik išnyko iš propagandinio naratyvo.
Kitas propagandinio puolimo taikinys – Ukrainos kariuomenė ir jos veiksmai, vykdant antiteroristinę operaciją Donbaso regione. Krem-liaus propagandiniame naratyve Ukrainos karinės pajėgos yra juodi-namos, kaltinamos kraupiais išgalvotais nusikaltimais (Lange-Iona-tanishvili, Svetoka, 2015: 107). Kalbama apie Ukrainos kariuomenės „baudžiamuosius būrius“ (Putin. Vojna, 2015: 10).
4) Nacionalizmo (fašizmo) naratyvas, kurį Rusija aktyviai naudoja informaciniam puolimui Ukrainoje, labiau susijęs su pilietiškai aktyvios Ukrainos visuomenės dalies juodinimu. Pavyzdžiui, dėl tuometinės Ukrainos valdžios sprendimų protestavę Maidano aktyvistai buvo
vaiz-duojami kaip „naciai“, o vadinamasis Euromaidanas – kaip „nacionaliz-mo išraiška“ (Anlysis of..., 2015: 16). Ypatingas Rusijos propagandos dėmesys buvo skirtas prieštaringai vertinamam tautiniam judėjimui „Dešinysis sektorius“ (Putin. Vojna, 2015: 9). Jį bandyta vaizduoti kaip pagrindinę Maidano protesto jėgą, nors minėtas judėjimas realiai nėra palaikomas Ukrainoje.
Kaip „nacionalisto“ sinonimas Rusijos propagandoje buvo vartoja-mas žodis „banderovec“. Pastebima, jog tai nėra nauja tendencija. „Ban-derovcų“ (kaip pavojingų nacionalistų) stereotipas buvo formuojamas dar nuo 2003 metų – pasibaigus vadinamajai Oranžinei revoliucijai (Darczewska, 2014: 25). Nacionalizmui priskiriamas ir greta minimas rusofobijos elementas (Ibid).
Plačiai taikomas „banderovcų“ diskursas rodo, kad Rusijoje formuo-jama propaganda paremta istoriniu naratyvu, susijusiu su Didžiuoju Tė-vynės karu ir pokario istorijos interpretacijomis. Pabrėžtina, kad Antro-jo Pasaulinio karo diskursas tiesiogiai naudojamas interpretuojant nau-jus įvykius (Putin. Vojna, 2015: 10). Rezistencinis judėjimas Ukrainoje pokariu nedviprasmiškai vertinamas kaip „fašistinis“. Be to, Kremliaus propaganda istorinę figūrą Stepaną Banderą vaizduoja kaip „ideologinį šių laikų Ukrainos tėvą“ ir „fašistą“ (Szwed, 2016: 121). Taip „fašizmo“ šešėlis primetamas visai valstybei (Russian Information Campaign..., 2015: 3; Kudors, 2015: 167).
5) Su fašizmo ir nacionalizmo diskursais tiesiogiai susijęs ir propa-gandinis naratyvas apie rusakalbių Ukrainos gyventojų teisių pažeidi-mus. Šis naratyvas labai svarbus Kremliui, nes būtent rusakalbių gy-ventojų / tėvynainių teisių gynimu Rusija įpratusi pateisinti visus savo agresyvius veiksmus Ukrainoje (Darczewska, 2014: 25).
Naratyvas apie rusakalbių teisių pažeidimus yra susijęs su tam tikrų propagandinių mitų kūrimu ir skleidimu. Po įvykių Maidane Kremliaus propaganda skelbė apie Ukrainoje planuojamą „etninį valymą“ (Pu-tin. Vojna, 2015: 9). Teigta, kad šioje šalyje „bus uždrausta rusų kalba“ (Anlysis of..., 2015: 17), o visi rusakalbiai bus „derusifikuojami“ (Dar-czewska, 2014: 5).
Tokio naratyvo tikslas buvo įrodyti, kad Ukrainos prigimtis yra „na-cistinė / nacionalistinė“, taip pat įbauginti vietinius rusakalbius gyven-tojus, priversti juos nepasitikėti Ukrainos valdžia, bijoti jos, atitinkamai Rusiją vaizduojant kaip vienintelę jų gynėją.
Visus apžvelgtus esminius matricos elementus galima pavaizduoti lentelėje (žr. 2 lentelę).
2 lentelė. Ukraina propagandinėje matricoje
1. Ukraina – pasiklydusi valstybė, kuriai pakeliui su Rusija (Eurazija), o ne su Europa
2. Ukraina nėra valstybė (yra laikina, nevykusi valstybė), ji turi būti Rusijos dalis (ar padalyta Rusijai ir Europai), nes ukrainiečiai ir rusai – viena tauta 3. Ukrainos valdžia nėra legitimi
4. Europos integracijos šalininkai / aktyvūs piliečiai – naciai, fašistai, „banderovcai“; pokarinė rezistencija Ukrainoje – fašistinė
5. Ukrainoje pažeidžiamos rusakalbių teisės Šaltinis: sudaryta autoriaus
4. Propagandinių matricų palyginimas
Aprašytas propagandines matricas, kurias Kremliaus propaganda naudoja informaciniam puolimui Baltijos šalyse ir Ukrainoje, galima pa-lyginti tarpusavyje. Šį palyginimą nesunku pavaizduoti (žr. 1 paveikslą).
Akivaizdu, kad struktūriškai abi matricos yra labai panašios. Žino-ma, čia reikia nepamiršti, kad jos ne visai sutampa pagal laikotarpį. Kaip minėta, su Baltijos šalimis susiję esminiai naratyvai atspindi laikotar-pį nuo Sovietų Sąjungos žlugimo (1991 metai) iki mūsų dienų. O su Ukraina susiję naratyvai perteikia 2013 metų pabaigos – 2016-ųjų metų laikotarpio situaciją. Tai būtina turėti mintyje, lyginant matricas.
Didelis matricų panašumas leidžia konstatuoti, jog Kremlius hibri-dinės agresijos Ukrainoje laikotarpiu ir vėliau naudojo propagandines konstrukcijas, panašias į tas, kurios jau buvo išbandytos informaci-niuose išpuoliuose Baltijos valstybėse. Čia galima daryti prielaidą, jog šiuolaikinė Rusijos propaganda išaugo būtent iš negatyvaus požiūrio į
Baltijos šalis, kai žlugus Sovietų Sąjungai pastarosios pasirinko kitą ge-opolitinę paradigmą. Paaiškėjo ir tai, kad naujoji Kremliaus propaganda iš dalies paremta sovietinės propagandos naratyvais (pavyzdžiui, ver-tinant Antrojo pasaulinio karo įvykius ir pokarinę rezistenciją Baltijos šalyse bei Ukrainoje).
Iš esminių panašumų minėtinas neigiamas požiūris į Baltijos šalių ir Ukrainos valdžios organus, geopolitinį valstybių pasirinkimą (orien-tacija į Europą), identiški kaltinimai nacizmu, nacionalizmu, fašizmu, rusofobija ir kaltinimas dėl rusakalbių gyventojų teisių pažeidimo.
Tačiau nors matricos labai panašios, jų negalima pavadinti identiš-komis. Į Ukrainą nukreipta propagandinė matrica yra kiek nuožmesnio ir agresyvesnio pobūdžio. Pirmiausia pastebimas dvilypis požiūris į Ukrainos valstybingumą: viena vertus, esant švelnesnėms propagandi-nio puolimo variacijoms, pripažįstama, jog šiandien tai yra atskira vals-tybė, kuri tuo pačiu metu yra susaistyta ryšių su Rusija, o jos orientacija į Europą iš esmės klaidinga. Kita vertus, mintyje turint nuožmesnį
pro-1 paveikslas. Propagandinių matricų palyginimas Šaltinis: sudaryta autoriaus
Baltijos šalys propagandinėje matricoje Ukraina propagandinėje matricoje
1. Baltijos šalys yra nedraugiškos, nes siekia nutolti nuo Rusijos
2. Baltijos šalys pažeidžia rusakalbių gyventojų teises, yra rusofobiškos 3. Baltijos šalių valdžios organai veikia prastai, yra linkę į autoritarizmą 4. Baltijos šalyse praktikuojamas / at-gimsta nacizmas / fašizmas; pokarinė rezistencija Baltijos šalyse – fašistinė 5. Baltijos šalys žlunga (kvestionuoja-mas Baltijos šalių valstybingu(kvestionuoja-mas)
1. Ukraina – pasiklydusi valstybė, ku-riai pakeliui su Rusija (Eurazija), o ne su Europa
2. Ukraina nėra valstybė (yra laikina, nevykusi valstybė), ji turi būti Rusijos dalis (ar padalinta Rusijai ir Europai), nes ukrainiečiai ir rusai – viena tauta 3. Ukrainos valdžia nėra legitimi 4. Inetgracijos į Europą šalininkai / aktyvūs piliečiai – naciai, fašistai, „banderovcai“; pokarinė rezistencija Ukrainpje – fašistinė
5. Ukrainoje pažeidžiamos rusakalbių teisės
pagandinį puolimą, Ukrainos valstybingumas kvestionuojamas, atitin-kamai nepripažįstant ir jos nepriklausomybės bei šalies gyventojų teisės į atskirą, nuo Rusijos nepriklausomą tautinį identitetą. Kalbant apie Baltijos valstybes bandymas kvestionuoti Lietuvos, Latvijos ar Estijos valstybingumą yra naujoviška strategija, kuri dar nėra tiek išryškinta.
Propagandinis požiūris į valdžios struktūras matricose taip pat turi esminių skirtumų. Kalbant apie Baltijos šalise abejojama valdžios struk-tūrų efektyvumu, jos kaltinamos autoritarizmu. Mintyje turint Ukrainą (ypač 2014 metų periodu) iš esmės buvo abejojama valdžios struktūrų legitimumu, plėtotas propagandinis „chuntos, užgrobusios valdžią“, na-ratyvas.
Minėti propagandinių matricų skirtumų atspalviai susiję su Maskvos geopolitinio požiūrio į Baltijos šalis ir Ukrainą skirtumais apskritai. Pa-žymima, kad Lietuva, Latvija, Estija net sovietmečiu buvo vertinamos kitaip nei kitos sovietinės respublikos, neoficialiai traktuotos kaip ki-tokios, kartais net – priešiškos (Laurinavičius, Motiek, Statkus, 2005: 154). Dėl šios priežasties susitaikyti su Baltijos šalių nutolimu nuo įta-kos zonos, kai žlugo Sovietų sąjunga, Maskvai buvo lengviau nei su kitų posovietinių valstybių siekiu integruotis į Vakarų pasaulio struktūras.
Tačiau Ukrainos narystė Europos Sąjungoje ar NATO yra nepriim-tina dabartinei Rusijos valdžiai. Ši pozicija atsispindi tiek apžvelgtoje propagandinėje matricoje, tiek Maskvos politikos veiksmuose. Mano-ma, jog konflikto tarp Ukrainos ir Rusijos priežastis yra dileMano-ma, kam priklauso Ukraina (Bond, 2015: 127). Maskva laikosi nuomonės, jog ši valstybė (ar teritorija) yra Eurazijos civilizacinės paradigmos dalis. Toks požiūris lemia ir atitinkamą propagandinės matricos struktūrą.
Išvados
Rusijos Federacijos propagandinis puolimas, vadovaujantis geo-politine savo regiono vizija, nukreiptas į kaimynines valstybes (šiuo atveju – Baltijos šalis ir Ukrainą). Jis atspindi Rusijos valdžios siekį iš-laikyti buvusias sovietines respublikas tiesioginės įtakos zonoje, daryti atitinkamą poveikį jų integracijos prioritetams.
Vienas iš esminių propagandinio puolimo kanalų yra Rusijos val-džios tiesiogiai (ar per tarpininkus) kontroliuojamos žiniasklaidos prie-monės. Jomis vykdomo propagandinio puolimo pagrindą sudaro tam tikri reguliariai kartojami naratyvai. Toks puolimo principas leidžia su-formuoti tyrimui tinkamą propagandinę matricą, kurios pagrindą suda-ro kartojamų psuda-ropagandinių naratyvų paradigma.
Tyrime buvo analizuojama, kokios propagandinės matricos yra naudojamos Baltijos šalims ir Ukrainai. Analizė parodė, jog tiek Lie-tuvos, Latvijos ir Estijos puolimui naudojama propagandinė matrica, tiek Ukrainai priešiška propagandinių naratyvų paradigma yra labai panašios. Minėtų matricų pagrindą sudaro kaltinimai fašizmu, naciz-mu, rusofobija, teiginiai apie „rusakalbių gyventojų teisių pažeidimus“, Baltijos šalių ir pokarinės Ukrainos rezistencijos niekinimas, radikaliai kritiškas požiūris į Baltijos valstybių ir Ukrainos valdžios struktūras bei minėtų šalių valstybingumo kvestionavimas.
Atsižvelgiant į tai, kad aprašyta propagandinio Baltijos šalių puoli-mo matrica pradėjo formuotis anksčiau nei atitinkama matrica, atspin-dinti puolimą Ukrainoje, darytina išvada, jos šiuo atveju būtent pirmoji propagandinio puolimo struktūra (nukreipta į Baltijos valstybes) tapo modeliu puolant Ukrainą.
Neatsižvelgiant į esminius panašumus, nustatyta ir tam tikrų anali-zuojamų matricų skirtumų. Pastebėta, kad Ukrainos valstybingumas ir teisėtumas, palyginti su Baltijos šalimis, kvestionuojami daug labiau, ne-pripažįstamas naujos (susiformavusios po 2014 metų sausio) valdžios legitimumas (o Lietuvos, Latvijos, Estijos valdžios struktūros smarkiai kritikuojamos, pristatomos kaip iš esmės legitimios, tačiau stokojančios efektyvumo ir profesionalumo, priklausomos nuo trečiųjų jėgų).
Į Ukrainą nukreiptos propagandinės matricos ypatybė susijusi su naratyvu, pagal kurį „ukrainiečiai ir rusai yra viena tauta“. Būtent šis elementas yra esminis kvestionuojant Ukrainos valstybingumą ir ar-gumentas, kodėl Maskva „turi teisę“ daryti įtaką kaimyninei valstybei. Kalbant apie Ukrainą tai yra vienas iš esminių propagandinio puolimo veiksnių.
Literatūra
1. AMNUEL, Grigorii. Humanitarian Issue in the Post-Soviet Space: Ori-gins and Solutions. Projects and Prospects for Cooperation in Eurasia. Collection of Articles. Vilnius, 2012. p. 54–63.
2. Analysis of Russia’s Information Campaign Against Ukraine. Examining nonmilitary aspects of the crisis in Ukraine for a strategic communication pers pectives. Riga, 2015. 40 p.
3. BAUDRILLARD, Jean. Simulacra and Simuliation. University of Michi-gan Press, 1994. 164 p.
4. BERZINŠ, Janis. Russian new Generation Warfare is not Hybrd Warfa-re. The War in Ukraine: Lessons for Europa. Riga, 2015. p. 40–52.
5. BOUND, Ian. The EU, NATO and Ukraine: Prospects for Future Co-operation. The War in Ukraine: Lessons for Europa. Riga, 2015. p. 127–146.
6. DARCZEWSKA, Jolanta. The anatomy of Russian information warfare. The Crimean operation, a case study. Warsaw, 2014. 37 p.
7. JAKNIŪNAITĖ, Dovilė. Kur prasideda ir baigiasi Rusija: kaimynystė tarptautinėje politikoje. Vilnius, 2007. 178 p.
8. JANELIŪNAS, Tomas. Komunikacinis saugumas. Vilnius, 2007. 219 p. 9. KUDORS, Andis. Reinventing Wievs to the Russian Media and Compa-triots Policy in the Baltic States. The War in Ukraine: Lessons for Europa. Riga, 2015. p. 157–175.
10. LANGE-IONATAMISHVILI, Elina, SVETOKA, Sanda. Strategic Communications and Social Media in the Russia Ukraine Conflict. Cyber War in Perspective: Russian Agression against Ukraine. Tallinn, 2015. p. 103–112.
11. LANOSZKA, Alexander. Russian hybrid warfare and extended deter-rence in eastern Europe. International Affairs, 2016, Nr. 1 (92), p. 175–195.
12. LAURINAVIČIUS, Česlovas. MOTIEKA, Egidijus. STATKUS, Nor-tautas. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius. Vilnius, 2005. 412 p.
13. ed. MACIJEWSKI, Witold. The Baltic Sea Region. Cultures, Politics, So cieties. Uppsala, 2002. 676 p.
14. MALIUKEVIČIUS, Nerijus. Rusijos informacijos geopolitikos potencia las ir sklaida Lietuvoje. Vilnius, 2008. 198 p.
15. MARTIŠIUS, Mantas. (Ne)akivaizdus karas: nagrinėjant informacinį karą. Vilnius, 2010. 384 p.
16. MAŽEIKIS, Gintautas. Propaganda ir simbolinis mąstymas. Kaunas, 2010. 480 p.
17. MERRIN, William. „Did You Ever Eate Tasty Wheat?“: Baudrillard and The Matrix. Scope: An Online Journal of Film Studies. 2003. Prieiga per
inter-netą <http://www.nottingham.ac.uk/scope/documents/2003/may-2003/ merrin.pdf> [žiūrėta 2016 11 15].
18. ed. PELNENS, Gatos. The „Humanitarian Dimension“ of Russian Fo reign Policy Toward Georgia, Moldova, Ukraine, and the Baltic States. Riga, 2009. 354 p.
19. POMERANTSEV, Peter. Nothing is True and Everything is Possible: Adventures in Modern Russia. E-book: Kindle edition, 2015.
20. POPESCU, Nicu. Hybrid tactics: neither new nor only Russian. Europe-nian Union institute for Security Studies, January 2015, 2 p.
21. RACZ, Andras. Russian’s Hybrid War in Ukraine. Breaking the Ene-my’s Ability to Resist. Helsinki, 2015. 104 p.
22. Russian Information Campaign Against Ukrainian State and Defence For ces: Executive Summary. NATO StratCom, 2015. 4 p.
23. SZWED, Robert. Framing of the Ukraine-Russia Conflict in Online and Social Media. MATO StratCom, Riga, 2016. 131 p.
24. VAITKEVIČIŪTĖ, Valerija. Tarptautinių žodžių žodynas. I tomas. Vilnius, 2000. 672 p. 25. ГУДКОВ, Лев. Негативная идентичность. Статьи 1997–2002. Maskva, 2004. 820 p. 26. ДУБИН, Борис. Медиа постсоветской эпохи: изменения устано-вок, функций, оценок. Вестник общественного мнения, 2005, Nr. 2 (76), p. 7–17. 27. Путин. Война. Maksva, 2015 m. 66 p. 28. ФОМИНА, Йоанна. Миф о двух Украинах: язык, национальная идентичность и политика. Institut Spraw Publicznych, 2014. 23 p.
The Similarities and Differences of Kremlin’s Propaganda Matrix Used Against the Baltic States and Ukraine
Viktor Denisenko
Summary
In the article are analysed paradigms of Kremlin’s propaganda, used against the Baltic States and Ukraine. The research was made in a context of information warfare Russia implement against countries of the post-soviet area. The analysis of paradigms allows spotlight models of basic propaganda’s
narratives – the matrix of propaganda. On the final stage of the research different matrix was compared.
The main conclusion is that Kremlin uses similar strategies of propaganda against the Baltic States and Ukraine. In fact, first Kremlin’s propaganda matrix was formed after the collapse of Soviet Union and was used against Lithuania, Latvia and Estonia. Later comparable narratives were imple-mented against Ukraine (in the most powerful way during Maidan events and annexation of Crimea in 2014).
