Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.
Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.
Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.
Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba)
platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.
Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.
El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.
Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.
Versta iš:
Mary Higgins Clark
ALL AROUND THE TOWN
Pocket Books, a division of Simon & Schuster, New York, 1993
Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.
ISBN 9786090105191
Copyright © 1992 by Mary Higgins Clark
© Viršelyje panaudota nuotrauka, „Shutterstock“ © Vertimas į lietuvių kalbą, Rima Rutkūnaitė, 2012 © Leidykla „Alma littera“, 2012
Iš anglų kalbos vertė Rima Rutkūnaitė Redaktorė Rita Markulienė
Korektorė Marijona Treigienė
Viršelio dailininkas Donatas Gendvila Maketavo Albertas Rinkevičius
SKIRIU SAVO PASKUTINIAM VAIKAIČIUI DŽASTINUI LIUISUI KLARKUI –
1
1974-ųjų birželis
Ridžvudas, Naujasis Džersis
T
ai atsitiks po dešimties minučių. O kol kas keturmetė Lora Kenjon sėdi sukryžiavusi kojas poilsio kambary ant grindų ir perstato lėlių namelio baldus. Jai nusibodo žaisti vienai, norėjo į baseiną. Girdėjo iš valgomojo atsklindančius mamos ir jos senųjų draugių iš mokyklos Niujorke balsus. Pietaudamos jos plepėjo ir juokėsi.Mamytė jai pasakė – kadangi Sara, vyresnė sesuo, išėjo švęsti kažkieno dvylikto gimtadienio, su Laura baseine maudytis užeis Betė, kartais prižiūrinti ją vakarais. Bet vos pasirodžiusi Betė puolė skambinti telefonu.
Lora nusibraukė ilgus šviesius plaukus nuo įkaitusio veidelio. Ji jau kažin kada užlipusi į viršų apsivilko naująjį rožinį maudymosi kostiumėlį. Gal jeigu vėl primins Betei…
Susirangiusi ant sofos, Betė laikė ragelį petimi prispaudusi prie ausies. Lora timptelėjo jai už rankos.
– Jau apsirengiau.
Betė atrodė kaip reikiant suirzusi.
– Luktelėk, brangute, – tarstelėjo. – Man reikia apsvarstyti kai ką labai svarbaus. Laura išgirdo, kaip ji atsiduso į ragelį: „Saugot vaikus – nekenčiu-u-u…“
Mergaitė pasuko prie lango. Pro jų namus lėtai važiavo ilgas automobilis. Už jo kitas –atviras, pilnas gėlių, toliau – dar daugiau automobilių su įjungtais žibintais. Kai tik tokius pamatydavo, ji vis sakydavo, kad vyksta iškilmingos eitynės, bet mamytė paaiškindavo – ne, tai laidotuvės, važiuoja į kapines. Bet net jeigu ir taip, Lorai vis tiek atrodydavo kaip eitynės, ji nubėgdavo iki pat kelio ir mojuodavo žmonėms, sėdintiems automobiliuose. Kartais ir tie pamojuodavo atsakydami.
Betė padėjo telefono ragelį. Lora jau norėjo prašyti – gal jos galėtų išeiti ir pasižiūrėti į paskutinius automobilius, tačiau Betė ir vėl pakėlė ragelį.
„Betė bloga“, – tarė sau Lora. Pirštų galiukais ištipeno iš prieškambario ir dirstelėjo į valgomąjį. Mamytė su draugėmis tebesišnekėjo ir tebesikvatojo. Mamytė kalbėjo:
– Ar įmanoma patikėti – mes baigėm Vilą prieš trisdešimt trejus metus? Ponia už jos atitarė:
– Na, Mere, bent tu tikrai galėtum sumeluoti. Tu turi keturmetę dukterį. O aš turiu keturmetę vaikaitę!
– Atrodom visai nieko sau – vis dar, – kažkuri pridūrė, ir visos vėl užsikvatojo.
Jos nesiteikė net žvilgtelėti į Lorą. Jos taip pat blogos. Ant stalo gulėjo daili muzikinė dėžutė, kurią jai atnešė mamytės draugė. Lora ją pasiėmė. Iki tinklinių durų tik keli žingsniai. Ji be garso atidarė duris, nuskubėjo per priebutį ir pabėgėjo keliuku iki pat gatvės. Automobiliai vis dar važiavo pro namą. Ji pamojavo.
Užsuko muzikinę dėžutę ir išgirdo kliunksintį pianino garsą ir balsą, dainuojantį „Ir rytuose, ir vakaruose…“
– Mergyte.
Lora nepastebėjo, kaip prie kelkraščio privažiavo ir sustojo automobilis. Vairavo moteris. Prie jos sėdėjęs vyras išlipo, čiupo Lorą, ir dar nespėjusi susivokti, kas atsitiko, ji buvo įsprausta tarp jųdviejų priekinėje sėdynėje. Viskas buvo taip netikėta, kad Lora nepratarė nė žodelio. Vyras jai šypsojosi, bet ta šypsena buvo negraži. Moters veidą beveik dengė palaidi plaukai, lūpos nedažytos. Vyras su barzda, rankos apžėlusios tankiais gaurais. Lora net juto juos – taip buvo prie jo prispausta.
Automobilis pajudėjo. Lora prisuko muzikinę dėžutę. Dabar balsai dainavo: „Vis po miestą… Berniukai kartu su mergaitėm…“
– O kur mes važiuojam? – paklausė ji.
Prisiminė, kad jai neleidžiama išeiti į kelią vienai. Mamytė pyks ant jos. Akyse tvenkėsi ašaros. Moteris atrodė baisiai pikta. Vyras atsakė:
– Vis po miestą, mergyt. Vis po miestą.
2
S
ara skubėjo šalikele, atsargiai nešdamasi gimtadienio tortą popierinėje lėkštėje. Lora mėgo šokoladinį įdarą, ir Sara norėjo jai atsilyginti, kad nepažaidė kartu, kol mamytė sėdėjo su draugėmis.Liesa ilgakojė dvylikametė, didelės pilkos akys, morkiniai plaukai, sudrėkę jie susigarbanodavo, pieno baltumo oda, tik ant nosies pritaškyta strazdanų. Nebuvo panaši nė į vieną savo tėvų – mama smulkutė šviesiaplaukė, mėlynakė, tėvo žili plaukai kadaise buvo tamsiai rudi.
Džonas ir Meri Kenjonai – Saros tėvai – buvo daug vyresni už kitų vaikų tėvus, ir tai jai kėlė nerimą. Ji vis baimindavosi, ar jie nemirs, iki ji užaugs. Kartą motina paaiškino: „Buvome vedę net penkiolika metų, praradau viltį susilaukti vaikelio, o kai sukako trisdešimt septyneri, pajutau tave atkeliaujant. Kaip dovaną. Po aštuonerių metų gimė Lora – ak, Sara, tai buvo stebuklas!“
Antroje klasėje, prisiminė Sara, ji paklausė sesers Katerinos – kas geriau, dovana ar stebuklas. „Stebuklas – tai žmogui pati didžiausia dovana“, – atsakė sesuo Katerina. Tą popietę klasėje Sara netikėtai prapliupo ašaromis. Tada ji apsimetė, kad suskaudo pilvą.
Sara karštai mylėjo tėvus, nors ir žinojo, kad jų numylėtinė Lora. Būdama dešimties, sudarė sandorį su Dievu. Jei jis neleis tėveliui ar mamytei numirti, kol ji užaugs, ji kas vakarą tvarkys virtuvę, padės prižiūrėti Lorą ir nebekramtys gumos. Pasižadėjimų ji laikydavosi, ir Dievas lig šiol ją išklausydavo.
blykčiodami žiburėliais, stovėjo du policijos automobiliai. Lauke spietėsi pulkelis kaimynų, net naujakuriai, atsikraustę už poros namų, dar gerai nepažįstami. Visi atrodė išsigandę ir nusiminę, o vaikus glaudė prie savęs.
Sara pasileido bėgti. Gal susirgo mamytė ar tėvelis? Lauke ant pievelės stovėjo Ričis Džonsonas. Maunt Karmelyje abu mokosi toje pačioje klasėje. Sara paklausė jo, ko čia visi suėjo.
Atrodė, lyg Ričis jos gailisi. „Lora pradingo – tarė. – Senoji ponia Velan matė, kaip toks vyras įsisodino ją į automobilį, bet nesuprato, kad ją pagrobė…“
3
1974–1976
Betlehemas, Pensilvanija
J
os neparveš namo.Jie keliavo ilgai, nusivežė ją į netvarkingus namus nuošaliai miškuose. Jei ji pravirkdavo, gaudavo mušti. Vyras ją vis paimdavo ant rankų ir laikydavo tvirtai spausdamas. Ir užnešė į viršų. Ji bandė priešintis, bet jis tik nusijuokė. Ją vadino Li. Jų vardai buvo Bikas ir Opalė. Po kiek laiko ji susigalvojo, kaip nuo jų pabėgti, – mintyse. Kartais ji tiesiog plevendavo palei lubas ir stebėdavo, kas atsitinka tai mažai mergaitei ilgais šviesiais plaukais. Kartais jai būdavo gaila tos mergaitės. Kartais šaipydavosi iš jos. Kartais, kai jie palikdavo ją miegoti vieną, įsivaizduodavo kitus žmones – mamytę su tėveliu ir Sarą. Bet tada vėl pradėdavo verkti, o tie – ją mušti, tad ji prisivertė pamiršti mamytę su tėveliu ir Sarą. Taip geriau, – kalbėjo balsas jos viduje. – Užmiršk juos.
4
I
š pradžių policininkai sėdėdavo pas juos kiekvieną dieną, o Loros nuotrauką spausdino Naujojo Džersio ir Niujorko laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Sara pro ašaras žiūrėjo laidą Good Morning America, kur tėvas su motina maldauja tuos, pasiėmusius Lorą, ją grąžinti.Skambino daug žmonių, pasakojo matę Lorą, bet tie pėdsakai niekur nevedė. Policija tikėjosi, kad bus pareikalauta išpirkos, tačiau tai neįvyko.
kišenėje nitroglicerino tablečių. Kas rytą jie eidavo į septintos valandos mišias ir melsdavosi, kad Lora būtų grąžinta. Naktimis Sara dažnai pabusdavo nuo mamos kūkčiojimo, išvargusio tėvo bandymų ją paguosti. „Stebuklas, kad Lora gimė. Tikėsimės, kad antras stebuklas ją mums grąžins“, – išgirdo jį sakant.
Prasidėjo mokslo metai. Sara visuomet buvo gera mokinė. Dabar ji tiesiog įniko į knygas, pajuto, kad mokymasis ją gelbsti ir slopina nepaliaujamą sielvartą. Iš prigimties sportiška, ji ėmė lankyti teniso ir golfo pamokas. Tačiau mažosios sesutės ilgesys virto duriančiu skausmu. Ji spėliojo, gal Dievas ją baudžia už tuos kartus, kai ji piktinosi Lorai tenkančiu išskirtiniu dėmesiu. Ėmė nekęsti savęs, kam tą dieną išėjo į gimtadienį, ir stūmė šalin mintį, kad Lorai buvo griežtai uždrausta eiti prie gatvės vienai. Ji prisižadėjo – jei Dievas grąžins Lorą, ji visada, visada ja rūpinsis.
5
V
asara praėjo. Pro plyšius sienose pradėjo pūsti vėjas. Lora nuolatos šalo. Vieną dieną Opalė parnešė marškinių ilgomis rankovėmis, kombinezonų ir žieminę striukę. Jie buvo ne tokie gražūs, kokius ji dėvėdavo. Kai vėl atšilo, ji gavo kitų drabužių – trumpų kelnių, marškinėlių, basutes. Praėjo dar viena žiema. Lora žiūrėdavo, kaip didžiulių senų medžių priešais namą pumpurai ima brinkti ir skleistis, kaip šakos sulapoja.Biko miegamajame buvo sena rašomoji mašinėlė. Ji tarškėjo labai garsiai, Lora girdėjo ją net tvarkydama virtuvę ar žiūrėdama televizorių. Tarškėjimas buvo geras garsas. Vadinasi, Bikas nesikabinės prie jos.
Po kurio laiko Bikas išeidavo iš miegamojo su pluoštu popierių rankose ir imdavo garsiai skaityti Lorai su Opale, ką parašęs. Jis tiesiog šaukdavo ir užbaigdavo tais pačiais žodžiais – „Aleliuja. Amen!“ Paskui juodu su Opale giedodavo. Vadino tai treniruote. Giesmės apie Dievą ir grįžimą namo.
Namo. Balsai šį žodį Lorai liepdavo užmiršti.
Lora nieko daugiau nematė. Tik Biką ir Opalę. Išvykdami jie užrakindavo ją rūsyje. Ir taip nuolatos. Ten, apačioje, buvo baugu. Langelis beveik prie pat lubų ir pridengtas lentomis. Rūsys buvo pilnas šešėlių, ir kartais atrodydavo, kad jie šmėžuoja aplink. Kas kartą Lora stengdavosi kuo greičiau užmigti ant čiužinio, palikto ant grindų.
Bikas su Opale beveik su niekuo nebendravo. Jei kas nors ateidavo į namus, Lorą už kojos prirakindavo prie vamzdžio rūsyje ir uždarydavo, kad ji neužliptų laiptais ir nepasibelstų į duris. „Ir nedrįsk mūsų kviesti, – įspėdavo ją Bikas. – Tau blogai baigsis, šiaip ar taip, mes vis tiek nieko negirdėsim.“
Daugiausia dvidešimt penkių centų monetomis ir dolerio banknotais.
Leisdavo jai išeiti už namo kartu su jais. Parodė, kaip ravėti daržą ir surinkti iš narvelių vištų kiaušinius. Ten buvo ką tik išsiritęs viščiukas, ir jai buvo pasakyta, kad gali turėtis jį kaip augintinį. Kartais, kai užrakindavo ją rūsyje, leisdavo pasiimti ir jį.
Iki pat tos blogos dienos, kai Bikas viščiuką papjovė.
Ankstų rytą jie ėmė krautis daiktus – tik drabužius ir televizorių, ir Biko rašomąją mašinėlę. Bikas su Opale vis juokėsi ir dainavo: „A-le-liu-ja.“
– Ohajuje stotis penkiolikos tūkstančių vatų! – rėkavo Bikas. – Biblijos Ruože, mes ateinam! Važiavo dvi valandas. Tada Lora, ant užpakalinės sėdynės apkrauta senais aplamdytais lagaminais, išgirdo Opalę sakant:
– Užsukim į užkandinę ir padoriai pavalgykim. Niekas nekreips į ją dėmesio. Kam ji rūpi? Bikas atsiliepė:
– Tikrai.
Ir dirstelėjo per petį į Lorą.
– Opalė paims tau pieno ir sumuštinį. Kad man su niekuo nekalbėtum, girdi?
Nuėjo į tokią vietą – ilgas bufetas, stalai ir kėdės. Lora buvo tokia alkana, kad užuodusi kone burnoje pajuto kvapios kepamos šoninės skonį. Ir į atmintį kažkas ėmė skverbtis. Ji lankėsi panašioje užeigoje su kitais žmonėmis. Giliai gerklėje ėmė tvenktis nevaldoma rauda. Bikas stumtelėjo ją paskui Opalę, ir tada ji pratrūko. Raudojo ir nebegalėjo atgauti kvapo. Matė, kaip į ją stebeilija ponia prie kasos aparato. Bikas čiupo mergaitę ir išsigriovė lauk į aikštelę, Opalė jam iš paskos.
Vyras metė ją ant užpakalinės automobilio sėdynės, ir abu su Opale puolė į savo vietas priekyje. Opalei nuspaudus iki galo greičio pedalą, Bikas ištiesė ranką į Lorą. Ji bandė pasilenkti, bet plaukuota ranka vis trenkdavo jai per veidą – iš vieno šono, iš kito. Bet po pirmo smūgio ji nebejuto nieko. Jai tik buvo gaila mažos mergytės, taip raudančios.
6
1976-ųjų birželis
Ridžvudas, Naujasis Džersis
S
ara su mama ir tėveliu sėdėjo ir žiūrėjo laidą apie dingusius vaikus. Paskutinė dalis buvo apie Lorą. Jos nuotraukos – fotografuota prieš pat jai dingstant. Kompiuteriu sukurtas atvaizdas, kaip maždaug turėtų atrodyti dabar, praėjus dvejiems metams po pagrobimo.Laidai baigiantis Merė Kenjon išbėgo iš kambario gaikščiodama: – Noriu savo mažylės. Noriu savo mažylės!
Saros skruostais pasruvo ašaros, buvo girdėti, kaip tėvas iš paskutiniųjų stengiasi paguosti mamą. – Galbūt kaip tik po šios laidos ir nutiks stebuklas, – kalbėjo jis.
Tačiau iš balso neatrodė, kad pats tuo tikėtų.
Kai po valandos suskambėjo telefonas, kaip tik Sara ir atsiliepė. Bilas Konersas, Ridžvudo policijos viršininkas, su Sara kalbėdavo kaip su suaugusia.
– Taviškiai baisiai nusiminę po laidos, brangute? – paklausė. – Taip.
– Nežinau, ar žadinti jiems viltį, bet sulaukėme skambučio, iš kurio galima šio to tikėtis. Kasininkė iš Harisbergo užkandinės Pensilvanijoje įsitikinusi, kad šiandien po pietų matė Lorą.
– Šiandien po pietų! – Sarai užėmė kvapą.
– Viena mažylė staiga puolė į isteriją, bet kasininkei kilo įtarimas, kad tai ne ožiavimasis. Mergaitė tiesiog dusdama bandė užgniaužti verksmą. Harisbergo policija turi kompiuteriu perdirbtą Loros nuotrauką.
– Su kuo ji buvo?
– Su vyru ir moterimi. Atrodė kaip hipiai. Gaila, jų aprašymas gana neaiškus. Kasininkės dėmesį patraukė vaikas, tai ji vos žvilgtelėjo į tą porelę.
Bilas Konersas paliko Sarai pačiai apsispręsti, ar išmintinga tai perpasakoti tėvams ir suteikti vilties. Ji sudarė su Dievu kitą sandorį: „Padaryk stebuklą. Tegul Harisbergo policija suranda Lorą. Aš amžinai ja rūpinsiuos.“
Ir užbėgo laiptais aukštyn suteikti tėvams naujos vilties.
7
A
utomobilis ėmė gesti vos išvažiavus iš užkandinės aikštelės. Kas kartą, kai eismo sraute reikėdavo sulėtinti greitį, variklis imdavo springti ir užgesdavo. Kai taip atsitiko trečią kartą ir automobiliai, važiuojantys iš paskos, turėjo sukti į kitą kelio juostą, Opalė tarė:– Bikai, kai galutinai sugriūsim ir pasirodys policininkas, būk atsargesnis. Gali klausinėti apie ją, – linktelėjo galvą Loros pusėn.
Bikas prisakė jai dairytis degalinės, o tada sukti iš kelio. Pamatę degalų kolonėles liepė Lorai gultis ant dugno ir prieš įvairuodami į aikštelę sukrovė ant jos šiukšlių maišus su senais drabužiais.
Prie automobilio teksią pasikrapštyti, pataisyti pažadėjo tik kitą dieną. Toliau už degalinės buvo viešbutukas. Patarnautojas pasakė, kad jis nebrangus ir gana padorus.
Jie privažiavo viešbutį. Bikas užėjo pas budėtoją ir grįžo su raktu. Nuvairavo iki kambario durų ir įtempė Lorą vidun. Nuvaręs automobilį į degalinę, paskui visą popietę spoksojo televizorių. Vakarienei vyras atnešė mėsainių. Lora užmigo prieš prasidedant laidai apie dingusius vaikus.
Prabudo, nes Bikas ėmė garsiai keiktis. Neatsimerk, – įspėjo ją balsas. – Jis bandys išsilieti ant tavęs.
– Kasininkė nuo jos akių nenuleido, – tarė Opalė. – Dabar tikriausiai ji žiūri šitą. Turėsim Loros atsikratyti.
Kitą dieną Bikas nuėjo automobilio. Grįžęs pasisodino Lorą ant lovos, suspaudė jai rankutes ir truktelėjo į save.
– Koks mano vardas? – paklausė. – Bikas.
Jis linktelėjo galvą į Opalę. – Koks jos vardas?
– Opalė.
– Noriu, kad tai pamirštum. Noriu, kad mus pamirštum. Niekada apie mus nekalbėk, ar supranti, Li?
Lora nesuprato. Sakyk „taip“, – nekantriai šnibždėjo balsas. – Linktelėk galvą ir sakyk: „taip“. – Taip, – ištarė ji tyliai ir pajuto, kaip linksi galvą.
– Ar prisimeni, kaip nukirtau viščiukui galvą? – paklausė Bikas.
Ji užsimerkė. Viščiukas šokinėjo po kiemą, o kraujas sruvo jam iš kaklo. Ir tada jis parvirto prie jos kojų. Atrodė, kad ims klykti, aptaškyta trykštančio kraujo, bet iš burnos jai neištrūko nė garsas. Daugiau ji nebesiartino prie viščiukų. Kartais jai rodydavosi, kad tas begalvis kūnelis bėga jai iš paskos.
– Prisimeni? – klausė Bikas, vis stipriau spausdamas rankutes. – Taip.
– Mums reikia išvažiuoti. Turėsim palikti tave, žmonės tave ras. Jei tik pasakysi kam nors mano arba Opalės vardą, vardą, kuriuo vadinom tave, kur gyvenom ar ką visi veikėm, tikrai ateisiu su didžiuoju peiliu ir nupjausiu tau galvą. Ar supranti?
Peilis. Ilgas, aštrus, iškruvintas.
– Prižadi niekam nesakyti? – neatstojo Bikas. – Prižadu, prižadu, – vapėjo ji apmirusi.
Jie susėdo į automobilį. Ją vėl privertė gultis ant dugno. Buvo labai karšta. Maišai su drabužiais lipo prie odos.
Sutemus jie stabtelėjo priešais didelį pastatą. Bikas ištraukė ją iš automobilio.
– Čia mokykla, – pasakė jai. – Ryt rytą ateis daug žmonių, kitų vaikų, ir tu galėsi su jais žaisti. Būk čia ir lauk jų.
Šiurkštus apkabinimas ir seilėtas bučinys privertė ją susigūžti.
– Pamečiau galvą dėl tavęs, – pasakė jis. – Bet prisimink, tik išsižiosi apie mus… Jis kilstelėjo ranką sugniaužęs kumštį, lyg laikytų peilį, ir trūktelėjo jai palei gerklę. – Prižadu, – sukūkčiojo ji. – Prižadu.
Opalė padavė jai maišelį su sausainiais ir kokakola. Ji žiūrėjo, kaip automobilis nuvažiuoja. Žinojo – jei nepasiliks toje pačioje vietoje, jie grįš jos nuskausti. Buvo labai tamsu. Netoliese miškelyje girdėjo lakstant žvėrelius.
Lora susirietė palei pastato duris, rankytėmis apsivijo liemenį. Visą dieną jai buvo karšta, o dabar sušalo ir įsibaugino. Gal begalvis viščiukas jau bėgioja kur netoli? Ji ėmė tirtėti.
Žiūrėk, kokia bailiukė. Ji čiuožtelėjo šalin ir susiliejo su pašaipiu balsu, besijuokiančiu iš mažytės būtybės, susitraukusios prie mokyklos durų.
8
P
olicijos viršininkas Konersas rytą paskambino dar kartą. Pranešimas atrodo teikiantis vilties, pasakė. Mergaitę, atitinkančią Loros aprašymą, rado prižiūrėtojas, atėjęs atrakinti mokyklos kaime netoli Pitsbergo. Jis nusiuntęs Loros pirštų atspaudus.Po valandos vėl skambutis. Atspaudai visiškai sutampa. Lora grįžta namo.
9
D
žonas ir Merė Kenjonai išskrido į Pitsbergą. Lora buvo nugabenta į ligoninę ištirti. Kitą dieną per popietines televizijos žinias Sara žiūrėjo, kaip mama su tėveliu išeina iš ligoninės, tarp jų – Lora. Sara susigūžė ir apkabino televizorių. Lora paaugusi. Šviesūs vilnijantys plaukai susivėlę. Ji sulysusi, visai plonutė. Ir keista. Lora būdavo tokia maloni. Dabar, nors beveik visą laiką galvą laikė palenkusi, akimis smaigstė aplink, lyg ko ieškotų ir bijotų pamatyti.Žurnalistai juos užgriuvo su klausimais. Džono Kenjono balse buvo girdėti įtampa ir nuovargis. Jis pareiškė:
– Gydytojai aiškino, kad Loros sveikata gera, nors jai šiek tiek trūksta svorio. Be abejo, ji sutrikusi ir išsigandusi.
– Ar ji ką nors išsitarė apie grobikus?
– Nieko nepasakoja. Mes labai dėkingi už jūsų dėmesį ir palaikymą, bet vis dėlto būtų nepaprastai malonu, jei paliktumėt ramybėje mūsų šeimą ir leistumėt vėl tiesiog būti kartu. – Tėvas kone maldavo.
– Ar yra kokių nors požymių, kad ji buvo prievartaujama? Sara suprato, kad šis klausimas motiną sukrėtė.
– Tikrai ne! – jos balse buvo justi išgąstis. – Manome, Lorą buvo pagrobę žmonės, trokštantys turėti vaiką. Tikimės, kad jie nepasielgs taip baisiai su kita šeima.
Sarai reikėjo išlieti tą pašėlusią jėgą, susikaupusią ir kunkuliuojančią viduje. Perklojo Loros lovą „Pelenės“ užvalkalais, kurie Lorai taip patiko. Sudėliojo jos mylimiausius žaislus kambaryje – dvynukes lėlytes su vežimėliais, lėlių namelį, meškiną, jos knygeles apie Triušį Petriuką – ir ant pagalvės padėjo vaikišką antklodėlę, su kuria sesutė buvo įpratusi miegoti.
Tada ji sėdo ant dviračio ir numynė į parduotuvę sūrio, tešlos lakštų ir maltos mėsos. Lora mėgo lazaniją. Kol Sara ją gamino, darbą nuolatos pertraukdavo skambučiai. Ji įsigudrino visus įtikinti atidėti savo apsilankymą nors kelias dienas.
Jie turėjo grįžti namo šeštą. Apie pusę šešių lazanija buvo jau orkaitėje, salotos šaldytuve, stalas vėl padengtas keturiems. Sara užlipo į viršų persirengti. Apžiūrėjo save veidrodyje. Ar Lora ją prisimins? Per pastaruosius dvejus metus ji paaugo septynis centimetrus. Plaukai trumpi. Anksčiau būdavo iki pečių. Jai keturiolika, krūtinė ėmė pilnėti, ji jau ne plokščia kaip lenta. Nešioja lęšius, o ne akinius.
Tą vakarą, kai Lorą pagrobė, Sara buvo apsivilkusi ilgus marškinėlius su džinsais. Tebeturi drabužinėje tuos marškinėlius. Apsivilko juos ir užsimovė džinsus.
Kai automobilis privažiavo, palei kelią jau stoviniavo grupės su filmavimo kameromis. Kaimynai ir draugai būriavosi kiek atokiau. Automobilio durelės prasivėrė, ir kai Džonas su Mere Kenjonai išlaipino Lorą, pasigirdo džiaugsmingi sveikinimai.
Sara pribėgo prie mažosios sesutės ir suklupo prieš ją. – Lora, – tarė ji švelniai.
Ištiesė rankas ir išvydo, kaip Lora, kilstelėjusi rankutes, prisidengė veidą. „Išsigando, kad jos neužgaučiau“, – Sarai sudiegė širdį. Tai ji pakėlė Lorą ant rankų ir įnešė į namą, nes tėvai vėl kalbėjosi su žurnalistais.
Lora niekuo neparodė, kad prisimena namus. Nesikalbėjo su jais. Per vakarienę valgė tyliai, akis nudūrusi į lėkštę. Baigusi atsistojo, nunešė lėkštę prie kriauklės ir ėmė tvarkyti stalą.
Mama atsistojo.
– Mieloji, juk tau nereikia…
– Palik ją ramybėje, mama, – sušnibždėjo Sara.
Ji padėjo tvarkytis, šnekėjo, kokia Lora didelė mergaitė, kaip visuomet padėdavo plauti indus. Ar ji prisimena?
Paskui jie nuėjo į poilsio kambarį ir Sara įjungė televizorių. Merė su Džonu kvietėsi Lorą sėstis per vidurį, tačiau toji virpėdama ištrūko.
– Ji prigąsdinta, – spėjo Sara. – Apsimeskime, kad jos nėra.
Motina apsiašarojo, bet apsimetė, kad susidomėjusi žiūri laidą. Lora atsisėdo ant grindų sukryžiavusi kojas taip, kad pati visus matytų, bet būtų nematoma.
Devintą valandą Merė pasiūlė išsimaudyti nuostabioje šiltoje vonioje ir eiti miegoti – ir Lora paklaiko. Prispaudė smakrą prie keliukų, veiduku įsikniaubė į rankas. Sara susižvalgė su tėvu.
– Vargšė mažuliukė, – tarė jis. – Dar gali neiti į lovą. Jo žvilgsnyje Sara matė sąmyšį, visai kaip mamos akyse.
– Viskas čia tau labai keista, ar ne? Mama bandė slėpti ašaras.
– Bijo mūsų… – sumurmėjo.
„Ne, – pamanė Sara, – ji bijo eiti miegoti. Kodėl?“
Televizorių paliko įjungtą. Po penkiolikos minučių Lora išsitiesė ant grindų ir užmigo. Tai Sara ją užnešė į viršų, pervilko, apkamšė lovytėje, o tarp rankyčių po skruostuku pakišo minkštą antklodėlę.
Džonas su Mere įtipeno pirštų galais ir susėdo abipus baltos lovytės, gerte gerdami jiems dovanotą stebuklą. Nė nepastebėjo, kada Sara išslinko iš kambario.
Lora miegojo ilgai – iki vėlumos. Rytą Sara užsuko pasigėrėti palaimingu regėjimu: ilgi plaukai pasklidę ant pagalvės, maža būtybė jaukiai įsitaisiusi su minkšta antklode prie veiduko. Ji pakartojo savo įžadą, duotą Dievui: „Aš visada ja rūpinsiuos.“
Tėvas su mama jau buvo atsikėlę. Abu atrodė išsekę, bet švytėjo iš džiaugsmo.
– Vis ėjome žiūrėti, ar ji tikrai ten, – tarė mama. – Sara, ką tik šnekėjomės, kad nežinia kaip būtume ištvėrę tuos dvejus metus, jei ne tu.
Sara padėjo mamai paruošti mėgstamus Loros pusryčius – blynų ir šoninės. Lora įšlepsėjo po kelių minučių. Naktiniai marškiniai, kadaise siekę jai kulkšnis, dabar buvo iki pusiau blauzdų, antklodėlę vilko iš paskos.
Ji užsilipo Merei ant kelių.
– Mamyte, – jos balse buvo girdėti nuoskauda. – Vakar norėjau eiti į baseiną, o Betė tik telefonu kalbėjosi, ir viskas.
10
1991-ųjų rugsėjo 12
Ridžvudas, Naujasis Džersis
P
er mišias Sara nuolat skersomis žvilgčiojo į Lorą. Šią tiesiog hipnotizavo dviejų karstų ant maldos namų pastovų reginys. Ji ryte rijo juos akimis – jau be ašarų, atrodo, negirdėdama nei muzikos, nei maldų, nei atsisveikinimo kalbų. Sara turėjo prilaikyti ją už alkūnės, taip primindama, kada stotis ar klauptis.Mišioms jau einant į pabaigą, kai pastorius Fišeris pašventino karstus, Lora tyliai sumurmėjo: – Mamyte, tėveli, atsiprašau, niekada neisiu į gatvę viena.
– Lora… – šnipštelėjo Sara.
Lora atsigręžė – nematančiu žvilgsniu, vėl nusisuko ir suglumusi ėmė dairytis po pilnutėlius maldos namus.
– Kiek žmonių, – balsas nuskambėjo baikščiai, vaikiškai. Paskutinė giesmė buvo „Nuostabi malonė“1.
Kartu su parapijiečiais užgiedojo ir pora pačiame maldos namų gale, iš pradžių tyliai, bet vyras buvo pripratęs vadovauti giedotojams. Kaip visada, pagautas muzikos, jo švarus baritonas skambėjo vis garsiau, iškildamas virš kitų, nustelbdamas ir menką solisto balsą. Žmonės ėmė gręžiotis atgal, sutrikę, susižavėję.
– „Andai buvau paklydęs, bet surastas dabar…“
Pro skausmą ir neviltį Lorą pasiekė ledinis siaubas. Tas balsas. Skambantis jai galvoje, visoje jos esybėje.
Buvau paklydusi, dejavo ji tyliai. Buvau paklydusi. Nešikai jau kėlė karstus.
Sugirgždėjo važiuoklės, ant kurios buvo uždėtas mamos karstas, ratukai. Ji girdėjo ritmingus laidotuvininkų žingsnius.
Tada – rašomosios mašinėlės taukšėjimą. – „…buvau aklas, bet praregėjau…“
– Ne! Ne! – suklykė Lora ir prasmego į palaimingą tamsą.
Mišiose dalyvavo kelios dešimtys Loros bendramokslių iš Klintono koledžo, su jomis dar vienas žmogus iš fakulteto. Alanas Grantas, anglų kalbos dėstytojas, išvertęs akis spoksojo į Loros priepuolį.
Klintone Grantas buvo gerai žinomas. Vos keturiasdešimties, tankūs, neklusnūs rudi plaukai kai kur jau pabarstyti sidabru. Pailgas veidas ir didžiulės tamsiai rudos akys, švytinčios linksmybe ir išmintimi. Pernelyg išstypęs, atsainiai apsirengęs – dauguma baigiamojo kurso merginų tokiai išvaizdai neatsispirdavo.
kursą. Jis buvo girdėjęs jos gyvenimo istoriją ir troško išsiaiškinti, ar nepasireikš kokios nors pagrobimo pasekmės. Šis tas jam užkliuvo vieną vienintelį kartą: per kūrybinio rašymo seminarą. Lora nepajėgė rašyti kliaudamasi savo pačios atsiminimais. Kita vertus, kai reikėdavo nagrinėti knygas, autorius ar pjeses, jos rašiniai buvo pilni įžvalgų ir versdavo susimąstyti.
Prieš tris dienas kaip tik iš jo paskaitos Lora buvo iškviesta į raštinę. Paskaita turėjo tuoj baigtis, tad, nujausdamas nelaimę, jis pasišovė ją palydėti. Skubėdama per kiemą, ji pasakojo, kad pas ją turi atvykti motina su tėvu susikeisti automobiliais. Ji pamiršusi patikrinti savo kabrioleto techninę būklę, tad į koledžą tekę grįžti mamos sedanu.
– Jie, matyt, vėluoja, – tarė ji, lyg stengdamasi įtikinti save. – Mama sako, kad aš pernelyg dėl jų nerimauju. Bet pastaruoju metu ji jaučiasi nebe taip gerai, o tėčiui tuoj septyniasdešimt dveji.
Paniuręs dekanas jiems pranešė, kad 78-ajame kelyje susidūrė daugybė automobilių.
Alanas Grantas nuvežė Lorą į ligoninę. Jos sesuo Sara buvo jau ten. Debesis tamsiai raudonų plaukų gaubė veidą, jame, regis, buvo vien didelės pilkos akys, kupinos sielvarto. Grantas matydavo Sarą koledžo renginiuose, į atmintį įsirėžė Lorai skiriamas jaunosios prokuroro padėjėjos globėjiškas dėmesys.
Lorai pakako tik žvilgtelėti į seserį, kad suprastų – tėvų nebėra.
– Tai per mane, tai per mane, – dejavo nesustodama, atrodė, negirdėdama verkiančios Saros maldavimų savęs nekaltinti.
Apimtas sielvarto, Grantas žiūrėjo, kaip tarnautojas išveda Lorą iš šoninės maldos namų navos, Sara ėjo šalia. Vargonininkas užgrojo mišių pabaigos giesmę. Karstų nešikai, vedami pastoriaus, lėtai pajudėjo altoriaus link. Iš eilės priešais kelią į tarpueilį skynėsi kažkoks vyras.
– Prašyčiau atleisti. Aš gydytojas, – kartojo jis žemu ir valdingu balsu.
Rodėsi, lyg kažkas Alaną Grantą verčia elgtis prieš savo valią: jis įsmuko į šoninę navą ir nusekė vyrą į mažą prieškambarį – ten buvo nuvesta Lora. Ji gulėjo ant dviejų sustumtų kėdžių. Prie jos buvo palinkusi Sara baltu kaip kreida veidu.
– Leiskite man… – Gydytojas palietė Sarai ranką. Lora sukrutėjo ir sudejavo.
Gydytojas pakėlė jos akių vokus, patikrino pulsą.
– Ji atsigauna, tačiau būtina ją vežti namo. Tokios būklės ji negali vykti į kapines. – Suprantama.
Alanas matė, kaip Sara iš paskutiniųjų stengiasi tvardytis.
– Sara, – kreipėsi jis. Ta atsisuko, lyg matytų jį pirmą kartą. – Sara, leiskite man palydėti Lorą namo. Aš ją paglobosiu.
– Ak, iš tiesų? – Akimirką dėkingumas jos veide lyg nuslopino įtampą ir sielvartą. – Ten dabar kelios kaimynės ruošia maistą, o Lora jumis taip pasitiki. Jūs man labai padėsite.
„Andai buvau paklydęs, bet surastas dabar…“
Prie jos per orą artėjo ranka, laikanti peilį, peilį, nuo kurio laša kraujas. Jos marškiniai ir kombinezonas buvo permirkę krauju. Juto gličią šilumą ant veido. Kažkas plasnojo prie jos kojų.
Peilis artėjo…
Lora atsimerkė. Gulėjo lovoje savo kambaryje. Buvo tamsu. Kas atsitiko? Ji prisiminė. Maldos namai. Karstai. Giedojimas.
– Sara! – suklykė ji. – Sara! Kur tu?
11
J
ie apsistojo Manhatane, Penkiasdešimt aštuntojoje vakarų gatvėje, Vindamo viešbutyje.– Klasiškas, – pareiškė jis jai. – Čia suvažiuoja daugybė pramogų verslo žmonių. Pati ta vieta megzti ryšius.
Važiuodamas iš gedulinių pamaldų į Niujorką, jis tylėjo. Juodu turėjo eiti priešpiečių su pastoriumi Ratlandu Garisonu, Įkvėpimo maldos namų pastoriumi ir televizijos laidos prodiuseriu. Garisonas ketino trauktis ir kaip tik ieškojo įpėdinio. Kas savaitę buvo kviečiamas svečias pamokslininkas kartu vesti laidą.
Ji žiūrėjo, kaip jis atmetė tris kostiumus ir pagaliau išsirinko tamsiai mėlyną eilutę, baltus marškinius ir žydrai pilką kaklaraištį.
– Jie nori pamokslininko? Tuoj jie gaus pamokslininką. Kaip aš atrodau? – Puikiai, – patikino ji.
Ir tikrai atrodė puikiai. Plaukai sidabro žilumo, nors jam dar tik keturiasdešimt penkeri. Rūpestingai sekė savo svorį, laikydavosi labai tiesiai, tad visada atrodė, lyg žvelgtų iš aukšto į kitus, net ūgiu jį lenkiančius. Įsipratino išplėsti akis griaudėdamas per pamokslą, ir ilgainiui tai tapo įprasta jo veido išraiška.
Jis išpeikė jos pasirinktą suknelę raudonais ir baltais langeliais.
– Tikrai ne klasiška – kaip tokiam susitikimui. Pernelyg atsiduoda Bete Kroker.
Tai buvo jų pačių juokelis, kai norėdavo padaryti įspūdį tikintiesiems, atėjusiems pasiklausyti jo pamokslo. Tačiau dabar juokai menki. Ji parodė juodą lininę suknelę, siaurą, prigludusią, ir derantį prie jos švarkelį.
– O kaip šita?
Jis linktelėjo tylomis.
– Šita tiks. – Ir piktai pašnairavo. – Ir prisimink, kad…
– …niekad nevadinčiau tavęs Biku kitiems girdint, – patvirtino meilikaudama. – Nevadinu jau tiek metų.
Jo akyse plykstelėjo įsiūtis. Opalė bijojo to žvilgsnio. Praėjo jau treji metai, kai vietos policija jį sulaikė apklausai, mat maža šviesiaplaukė mergaitė paskundė jį mamai. Jei kas pateikdavo skundą, jis
visad įsigudrindavo policijos atsikratyti baisiausiai mikčiodamas ir atsiprašinėdamas, bet vis dėlto taip nutikdavo per dažnai įvairiuose miestuose. Kai jo akyse užsidegdavo ta ugnelė, žinok, jis vėl nebesivaldo.
Li buvo vienintelis jų pagrobtas vaikas. Nuo pat tos akimirkos, kai susidūrė su ja ir jos mama prekybos centre, jį lyg kas apsėdo. Tą pačią dieną pasekė jas automobiliu iki pat namų, paskui sukinėjosi aplink tikėdamasis dar kartą žvilgtelėti į mergaitę. Juodu su Opale tada buvo sudarę sutartį dvi savaites skambinti gitara ir dainuoti viename pigiame naktiniame klube Septynioliktojoje gatvėje Naujajame Džersyje, o apsistojo viešbutyje dvidešimt minučių nuo Kenjonų namų. Buvo likęs paskutinis pasirodymas naktiniame klube. Bikas jau buvo apsiėmęs giedoti religines giesmes ir sakyti pamokslus šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje. Jį išgirdęs, nedidelės Betlehemo Pensilvanijoje radijo stoties savininkas pasiūlė imtis religinės laidos.
Tikra nelaimė, kad pakeliui į Pensilvaniją jis trūks plyš užsigeidė pravažiuoti pro tą namą paskutinį kartą. Li lauke buvo viena. Pačiupęs ją išsivežė, ir dvejus metus Opalė praleido kamuojama baimės ir pavydo, kurių nedrįso jam parodyti.
Praėjo jau penkiolika metų, kai atsikratė jos mokyklos kieme, tačiau Bikas taip ir neatsikvošėjo. Jis laikė užsikišęs jos nuotrauką piniginėje, ir kartais Opalė užtikdavo įsispoksojusį, pirštais glostantį jos atvaizdą. Pastaraisiais metais juos lydėjo sėkmė, bet tada jis ėmė gąsčiotis, jog kurią dieną FTB agentai užsuks pas jį ir pareikš, kad jis suimamas už vaiko pagrobimą ir prievartavimą. „Tik pažiūrėk į tą mergiščią iš Kalifornijos, įkišo tėtuką į kalėjimą, nes ėmė lankytis pas psichiatrą ir prisiminė visiškai pamirštus dalykėlius“, – niurnėdavo kartais.
Jie buvo ką tik atvykę į Niujorką, ir Bikas perskaitė Times suvestinę apie baisią Kenjonų avariją. Kad ir kaip Opalė priešinosi, jie nuvyko į gedulines pamaldas. „Opale, – aiškino jis. – Savo išvaizda dabar skiriamės nuo tų gitara brązginančių hipių, kuriuos prisimena Li, kaip diena nuo nakties.“
Ir tai tiesa, jie atrodo visai kitaip. Pakeitė išvaizdą tą patį rytą, kai atsikratė Li. Bikas nusiskuto barzdą ir trumpai apsikirpo plaukus. Ji nusišviesino plaukus iki pelenų spalvos ir susisuko į tvarkingą mazgą. Abu nusipirko patogius drabužius prekybos tinklo JC Penney parduotuvėje, jais vilkėdami ištirpo minioje, galiausiai tapę tikrais vidutiniais amerikiečiais. „Čia tam, jeigu kas nors anoje užkandinėje mus nužiūrėjo“, – sakydavo jis. Tada ir įspėjo ją niekada nebevadinti jo Biku prie kitų, ir jis viešai į ją kreipsis tikruoju – Karlos vardu. „Li per tuos dvejus metus nuolatos girdėdavo mūsų vardus, – pasakė, – bet nuo šiol visiems aš pastorius Bobas Hokinsas.“
Net jeigu ir taip, ji pajuto baimę gniaužiant jo vidurius, kai skubiai lipo laiptais į maldos namus. Baigiantis mišioms ir vargonininkui užgrojus pirmuosius „Nuostabios malonės“ taktus, jis sušnibždėjo: „Tai mudviejų giesmė, mano ir Li giesmė.“ Jo balsas nusklido virš žmonių galvų. Jie sėdėjo pačiame klauptų gale. Kai patarnautojas pro juos vedė suglebusią Lorą, Opalei teko laikyti sugriebus jam už rankos, kad nemėgintų anos paliesti.
– Kiek galiu tavęs klausti – tu pasiruošusi?
Balsas buvo kandus. Jis jau stovėjo prie numerio durų. – Taip.
Opalė paėmė rankinę, tada priėjo artyn. Turėjo jį kaip nors apraminti. Jame susikaupusi įtampa, atrodė, prasiverš išlydžiu čia pat, kambaryje. Suėmė jo veidą rankomis.
– Bikai, meiluti. Atsipalaiduok, – pasakė taikiai. – Juk nori padaryti gerą įspūdį, ar ne? Tačiau vargiai jis išgirdo nors vieną jos žodį.
– Aš dar tebeturiu tos jėgos – prigąsdinti mergytę vos ne iki mirties, o ką? – murmėjo sau. Tada ėmė dejuoti – sunkiai, šaižiai, gokčiodamas: – Dieve, kaip aš ją myliu.
12
D
aktaras Peteris Karpenteris buvo Ridžvudo psichiatras. Sara jį pakvietė praėjus dešimčiai dienų po laidotuvių. Juodu susipažino atsitiktinai ir jis jai patiko, o tai, ką paklausinėjusi išgirdo, tik patvirtino pirmą įspūdį. Jos viršininkas Edis Rajanas, Bergeno apygardos prokuroras, buvo vienas karščiausių Karpenterio gerbėjų.– Tiesus žmogus. Galėčiau patikėti jam bet kurį šeimynykštį, ir pati žinai – tuo daug kas pasakyta. Nes dauguma iš tų paukštelių veislės – tiesiog pliauškaliai.
Ji prašė paskirti susitikimą kuo greičiau.
– Sesuo kaltina save dėl tėvų avarijos, – paaiškino Karpenteriui.
Sara dar kalbėdama susivokė vengianti žodžio „mirtis“. Jai visa dar buvo neįtikima. Spausdama telefono ragelį, ji kalbėjo:
– Jai grįžo slogučiai, kankinę prieš daugelį metų. Jau tiek laiko jų nebuvo, o dabar vėl kartojasi. Daktaras Karpenteris gerai prisiminė Loros pagrobimo istoriją. Kai toji jau buvo palikta grobikų ir grąžinta į namus, jis aptarė su kolegomis visiško jos atminties praradimo eigą. Užsidegė vėl pamatyti merginą, bet Sarai patarė:
– Manau, bus išmintingiau pirmiausia pasikalbėti mudviem, o paskui apžiūrėti Lorą. Šiandien po pietų turiu laisvą valandą.
Jo žmona dažnai erzindavo, kad jis būtų gero šeimos gydytojo pavyzdys. Plieno žilumo plaukai, rausvaskruostis malonus veidas su akinukais be rėmų, gerai išsilaikęs kaip savo metų, o jis jau penkiasdešimt dvejų.
Jo kabinetas buvo itin jaukus: žalsvos sienos, žalių ir baltų spalvų užuolaidos, surištos juostelėmis, raudonmedžio staliukas, ant jo – dėklas su parinktais mažaūgiais žydinčiais augalais, talpus vyno spalvos odinis fotelis priešais jo sukamąją kėdę, pacientams pritaikyta kušetė nusukta nuo lango.
Kai sekretorė atlydėjo Sarą, Karpenteris permetė žvilgsniu patrauklią merginą paprastu žydru kostiumėliu. Liekna, gerai sudėta ir grakščių judesių, nepasidažiusi, tad ant nosies matyti kelios strazdanos. Tamsiai rudi antakiai ir blakstienos lyg pabrėžė liūdną švytinčių pilkų akių išraišką. Plaukai buvo nušukuoti atgal nuo kaktos ir prispausti siaura žydra juostele. Bet už juostelės kėlėsi tamsiai raudonomis bangomis ir palaidi krito už ausų.
Sarai pasirodė visai nesunku atsakyti į daktaro Karpenterio klausimus.
– Taip. Lora grįžo visiškai pasikeitusi. Jau tada maniau – gal buvo žaginama. Tačiau mama reikalavo visiems sakyti, kad ją pasiėmė žmonės, tikrai mylintys ir norėję vaiko. Mama troško tuo tikėti. Prieš penkiolika metų žmonės vengdavo atvirai kalbėti apie tokio pobūdžio smurtą. Tačiau Lora tiesiog bijojo lovos. Ji mylėjo tėvelį, bet niekada daugiau nesisėdo jam ant kelių, vengė jo prisilietimo. Visų vyrų bijojo.
– Be abejo, ją kažkas apžiūrėjo, kai surado. – Taip, Pensilvanijos ligoninėje.
– Užrašai veikiausiai išlikę. Būtų gerai, jei pasirūpintumėte, kad kas nors juos atvežtų. O kaip tas sapnas, kuris jai vis kartojasi?
– Aną naktį sapnavo vėl. Buvo paklaikusi iš siaubo. Pati tai vadina peilio sapnu. Kai grįžo namo, ėmė bijoti išgaląstų peilių.
– Ar daug pastebėjote asmenybės pasikeitimo požymių?
– Iš pat pradžių tai labai krito į akis. Prieš pagrobimą Lora buvo labai draugiška, mėgstanti bendrauti mergaitė. Šiek tiek išlepinta, mano galva, bet labai meili. Turėjo draugų, ir jai patiko kartu žaisti, susibūrus tai pas vienus, tai pas kitus. Grįžusi ji niekur nebepasilikdavo nakvoti, atrodo, ėmė truputį šalintis bendraamžių. Klintono koledžą pasirinko todėl, kad iki jo važiuoti tik pusvalandį, ir savaitgaliais dažniausiai parvykdavo namo.
Karpenteris paklausė: – O kaip vaikinai?
– Pamatysit, ji labai graži mergina. Aišku, ji visur kviečiama, mokykloje ji vaikščiojo į šokius ir pasilinksminimus. Vargu ar kuo nors domėjosi, kol susipažino su Gregu Benetu – ir staiga santykiai nutrūko.
– Kodėl?
– Neaišku. Nežino ir pats Gregas. Pastaraisiais metais jie taip sutiko vienas su kitu. Jis irgi lanko Klintono koledžą ir savaitgaliais jie dažnai parvažiuodavo kartu. Mums jis buvo prie širdies, ir Lora atrodė su juo tokia laiminga. Abu geri sportininkai, puikiai žaidžia golfą. Praėjusį pavasarį vieną dieną viskas baigėsi. Be jokių paaiškinimų. Tiesiog baigta, ir viskas. Ji nieko nekalbėjo. Nesiaiškino nei su Gregu. Jis atvažiavo pas mus. Sakė nesuprantąs, kas galėję ją paveikti. Šį semestrą jis Anglijoje, tai kažin ar girdėjo ką apie mūsų tėvus.
– Norėčiau Lorą apžiūrėti rytoj, vienuoliktą valandą.
Kitą rytą sutartu laiku Sara nuvežė Lorą ir prižadėjo grįžti už penkiolikos minučių. – Nupirksiu ko nors vakarienei, – tarė jai. – Turi atgauti apetitą.
Lora linktelėjo galvą ir nuėjo paskui Karpenterį į kabinetą. Atsisakė gultis ant kušetės – jos veide šmėkštelėjo išgąstis, nusprendė sėstis priešais jį prie stalo. Laukė tylėdama, nusiminusi ir užsisklendusi.
„Akivaizdu, stipri depresija“, – pamanė Karpenteris. – Norėčiau tau padėti, Lora.
– Ar galit grąžinti man tėvą su motina?
– Jie žuvo, nes aš neatlikau techninės automobilio apžiūros. – Tu pamiršai.
– Nepamiršau. Buvau susitarusi degalinėje, bet nutariau nevažiuoti. Pasakiau, kad pasitikrinsiu veltui automobilių agentūros apžiūrų centre. Šitą užmiršau, bet pirmo susitarimo atsisakiau sąmoningai. Aš kalta.
– Kodėl atsisakei pirmojo? – Jis įrėmė žvilgsnį į Lorą Kenjon, o ji svarstė, ką atsakyti. – Dėl kažko – neprisimenu.
– Kiek kainuoja patikrinti automobilį degalinėje? – Dvidešimt dolerių.
– O automobilių agentūroje veltui. Ar to ir užteko?
Ji atrodė užsigalvojusi ir Karpenteris suabejojo, ar tikrai išgirdo. Bet ji sušnibždėjo: – Ne, – ir papurtė galvą.
– Tai kodėl atsisakei pirmojo susitarimo, kaip manai?
Šį kartą ji tikrai nebeišgirdo – jis buvo įsitikinęs. Atrodė, kad ji toli nuo čia. Jis pabandė keisti pokalbio temą.
– Lora, Sara man sakė, kad tu sapnuoji blogus sapnus ar bent jau vieną blogą, kuris vis kartojasi. Mintyse Lora išgirdo garsiai dejuojant. Ji prisitraukė kelius prie smakro ir įkniaubė galvą. Dejonė ėjo ne iš vidaus. Ji sklido jai iš gerklės, iš pravertos burnos.
13
P
amokslininko Ratlando Garisono ir televizijos prodiuserių susitikimas vyko blaiviai. Jie pavalgė priešpiečius valgyklėlėje, kuri priklausė Worldwide Cable bendrovei, transliuojančiai Garisono laidą daugiatautei auditorijai. Kai išgėrė kavą, apie save jis pareiškė:– Įkūriau Įkvėpimo maldos namus, kai trisdešimt šešių centimetrų įstrižainės nespalvoti televizoriai dar buvo prabanga. Metų metus milijonams žmonių mano kunigystė teikė paguodą, viltį ir tikėjimą. Surinkau didžiules sumas pinigų prasmingai labdarai. Tikiuosi išvysti, kaip mano veiklą tęsia jos vertas asmuo.
Bikas su Opale linktelėjo, nutaisę pagarbos, atidumo ir dievobaimingumo išraišką. Įkvėpimo maldos namuose jie turėjo būti pristatyti kitą sekmadienį. Bikas kalbėjo ilgiau nei pusvalandį.
Jis papasakojo apie iššvaistytus jaunystės metus, tuščiagarbišką troškimą tapti roko žvaigžde, apie balsą, kurį gerasis Dievas jam suteikė, ir kaip piktnaudžiavo juo dainuodamas šlykščias pasaulietines dainas. Kalbėjo apie savo atsivertimo stebuklą. Taip, iš tiesų jis kaip apaštalas Paulius išgyveno tikrąjį atsivertimą ir ėjo ano pėdomis. Nors Dievas jam nepasakė: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane taip persekioji?“ – jis išgyveno visa dar skaudžiau. O juk Saulius manėsi veikiąs Viešpaties vardu, kai
norėjo sunaikinti krikščionis. Kai jis, Bobas, stovėjo tame sausakimšame purviname naktiniame klube ir dainavo tas nepadorias daineles, jo širdis ir siela buvo sklidina to balso, ir jis buvęs galingas – tas balsas – ir toks nusiminęs, ir piktas, ir vis dėlto atleidžiantis. Ir tas balsas paklausęs: „Bobai, Bobai, kodėl tu burnoji prieš mane?“ – ir tada jis pravirko.
Prakalbai pasibaigus, pamokslininkas Ratlandas Garisonas jį tėviškai apkabino. Bobas mostelėjo apsikabinti ir Karlai. Ji priėjo arčiau – padrėkusiomis akimis, drebančiomis lūpomis. Ir jis pristatė ją pasauliui.
Pabaigos giesmę giedojo visi kartu: „Surišdami pėdus…“
Po laidos sužybsėjo švieslentė su skambučiais, liaupsinančiais pastorių Bobą Hokinsą. Po dviejų savaičių jis vėl buvo pakviestas atvykti.
Atgal į Džordžiją Bikas vairavo tylėdamas. Galiausiai pratarė:
– Li mokosi Klintono koledže, Naujajame Džersyje. Gal ji grįš. Gal ir ne. Viešpats mane įspėja: atėjo laikas priminti, kas jai atsitiks, jei prasižios apie mus.
Bikas bus išrinktas Ratlando Garisono įpėdiniu. Opalės uoslė paprastai neapvildavo. Garisonas užkibo ant to paties kabliuko. Bet jeigu Li ką nors prisimins…
– Ką tu nori jai padaryti, Bikai?
– Turiu minčių, Opale. Kai meldžiuosi, mintys tiesiog skleidžiasi galvoje.
14
N
uėjusi pas daktarą Karpenterį antrą kartą, Lora pasakė, kad kitą pirmadienį jau grįžta į koledžą.– Bus geriau ir man, ir Sarai, – ramiai tarė. – Ji taip dėl manęs jaudinasi, kad net į darbą neina, o darbas jai geriausias vaistas. Ir pati turėsiu mokytis kaip išprotėjusi, nes reikės pasivyti, praleidau beveik tris savaites.
Karpenteris nepatikėjo savo akimis. Dabar jis išvydo visiškai pasikeitusią Lorą Kenjon, gyvą, dalykiškai besielgiančią – ji labai skyrėsi nuo anos sugniuždytos, sielvarto palaužtos mergaitės prieš savaitę.
Aną dieną ji buvo apsivilkusi aukso spalvos kašmyrinį švarkelį, dailiai krintančias juodas kelnes ir auksuotą palaidinukę, margintą balta ir juoda spalva. Plaukai paleisti ant pečių. O dabar ji dėvėjo džinsus ir apsmukusį megztinį. Sušukuotus atgal plaukus prilaikė segtukas. Atrodė visiškai nusiraminusi.
– Ar dar sapnavai tą košmarą, Lora? Ji gūžtelėjo pečiais.
blogus sapnus, bet dėl to neniauzgia, tiesa?
– Netiesa, – ramiai paprieštaravo jis. – Lora, jei jautiesi kur kas stipresnė, kodėl tau neišsitiesus ant kušetės ir neišsikalbėjus? – Jis atsargiai pažiūrėjo, kaip ją paveikė šie žodžiai.
Kaip ir aną savaitę. Akyse – tikras siaubas. Šį sykį sumišęs su panieka ir kone patyčių išraiška. – Nėra jokio reikalo ant jos gultis. Puikiausiai galiu pasakoti ir sėdėdama. Be to, nėra apie ką čia daug kalbėtis. Mano gyvenime atsitiko du blogi dalykai. Abiem atvejais galiu kaltinti tik save. Pripažįstu tai.
– Kaltini save dėl to, kad ketverių metukų tave pagrobė?
– Be abejo. Man buvo draudžiama vienai išeiti lauk į gatvės pusę. Labai griežtai draudžiama. Mama bijojo, kad užsimiršiu ir išbėgsiu į kelią. Buvo toks vaikinukas gretimame kvartale, neatleisdavo greičio pedalo. Prisimenu, vienintelį kartą mama mane kaip reikiant išbarė – kai sučiupo vieną prie gatvės mėtančią sviedinį. Ir dar žinote, kad atsakau už tėvų žūtį.
Buvo ne laikas į tai gilintis.
– Lora, noriu tau padėti. Anot Saros, tėvai neabejojo, kad po pagrobimo tau geriau laikytis atokiau nuo psichologų ir jų patarimų. Galbūt iš dalies ir dėl to atsisakai su manim kalbėtis. Kodėl tau tiesiog neužsimerkus ir nepailsėjus, nepabandžius išmokti pajusti ramybę – kartu su manim? Per kitą seansą galėtume abu padirbėti.
– Manot, bus dar kitų? – Tikiuosi. Tai ar bus?
– Tik dėl Saros. Savaitgaliais grįžtu namo, tai galiu ateiti šeštadienį. – Galima taip susitarti. Grįžti kas savaitę?
– Taip.
– Dėl to, kad nori būti kartu su Sara?
Klausimas, atrodo, ją sutrikdė. Dalykiškumas ėmė blėsti. Lora užmetė koją ant kojos, kilstelėjo smakrą; atsegė segtuką, viršugalvyje prilaikantį arklio uodegą, ir paleido plaukus.
Karpenteris pamatė, kaip spindinti šviesi banga nuslydo jai palei veidą. Lūpose šmėstelėjo slepiama šypsena.
– Jo žmona grįžta savaitgaliais, – pratarė. – Tada koledže man nėra ką veikti.
15
L
ora atidarė automobilio dureles.– Jau dvelkia rudeniu, – pratarė.
Nuo medžių krito pirmi lapai. Praėjusią naktį buvo daug vėsiau. – Tikrai, – atsakė Sara. – Klausyk, jei tau per sunku…
– Visai ne. Tu sukiši visus tuos bjaurybes į kalėjimą, o aš atsiskaitysiu už visus praleistus seminarus ir išlaikysiu su pagyrimu. Galiu stengtis ir dar bandyti. Palyginti su tavo diplomu, aš velkuosi iš paskos. Pasimatysim penktadienio vakarą. – Ji skubiai apkabino Sarą ir prisiglaudė. – Sara, niekad nesikeiskim automobiliais, gerai?
Sara pataisė Lorai plaukus.
– Ei, maniau, susitarėm, kad mama su tėčiu labai nusimintų, jei dėl to kvaršintum galvą. Šeštadienį po susitikimo su daktaru Karpenteriu einam pažaisti golfo.
Lora išspaudė šypseną.
– Kas laimi, tas vaišina vakariene. – Taip sakai, nes žinai, kad prakišiu.
Sara mojavo, kol automobilis pradingo iš akių, tada pasuko į namus. Jie buvo tylūs ir tušti. Šiaip jau manoma, kad neišmintinga ką nors ardyti ir keisti, jei miršta kas iš šeimos, tačiau jos nuojauta sakė: reikia nedelsti, ieškotis naujo būsto, gal netgi buto, ir paskelbti, kad namas parduodamas. Gal vertėtų paskambinti daktarui Karpenteriui ir pasitarti.
Ji buvo jau apsirengusi į darbą. Pasiėmė portfelį, rankinę su dirželiu per petį nuo stalo prieškambaryje. Puikus aštuoniolikto amžiaus stalas su marmuro mozaika ir virš jo pakabintas veidrodis – antikvariniai daiktai priklausė dar senelei. Kur dviejų miegamųjų bute sutilps šitie ir daugybė kitų mielų daiktelių, visi tie pirmų klasikos leidimų tomai iš Džono Kenjono bibliotekos? Kol kas Sara stengėsi dėl šito nesukti galvos.
Nesąmoningai žvilgtelėjo į veidrodį, ir ją pribloškė tai, ką išvydo. Buvo mirtinai išblyškusi. Aplink akis didžiuliai juodi ratilai. Jos veidas ir šiaip pailgas, o dabar skruostai tiesiog įkritę, lūpos pelenų spalvos. Prisiminė, kaip paskutinį rytą mama jai tarė: „Sara, kodėl tu nė kiek nepasidažai? Šešėliai paryškintų akis…“
Metė rankinę ir portfelį atgal ant stalo, užlipo aukštyn. Vonios kambaryje nuo tualetinio staliuko paėmė retai naudojamos kosmetikos dėklą. Įsivaizdavo motiną – rausvu chalatu, tokią įprastą ir mielą, tokią žaviai motinišką, patariančią jai šešėliais paryškinti akis, – ir pajuto ašaras, vis tramdytas dėl Loros, galiausiai užspaudžiančias gerklę.
Buvo taip gera vėl atsidurti savo ramiame kabinete grublėtomis sienomis – rietuvės bylų ir skambantis telefonas. Visi bendradarbiai iš prokuratūros buvo laidojimo namuose. Artimiausi draugai dalyvavo laidotuvėse ir tas kelias pastarąsias savaites apsilankė pas ją namuose.
Šiandien buvo matyti, kaip palaikoma ji, jos noras grįžti į įprastas vėžes. „Kaip gerai, kad grįžai.“ Skubrus apkabinimas. Tada malonus: „Sara, pasakyk, kai turėsi minutėlę…“
Priešpiečiai – sūris su rugine duona ir juoda kava iš teismo kavinukės. Trečią valandą Sara patenkinta pajuto jau susidorojusi su diduma neatidėliotinų ieškovų, liudytojų ir patikėtinių raštų.
Ketvirtą, ilgiau nebetverdama, paskambino Lorai į kambarį koledžo bendrabutyje. Sesuo iš karto pakėlė ragelį.
– Alio.
– Taip sau. Buvau trijose paskaitose, bet iš paskutinės išėjau. Pasijutau tokia pavargusi. – Nesistebiu. Nė vienos nakties kaip reikiant neišsimiegojai. Ką šį vakarą veiksi?
– Eisiu gulti. Reikia, kad pailsėtų galva.
– Gerai. Aš dirbsiu iki vėlumos. Būsiu namie apie aštuntą. Gal tau paskambinti? – Būtinai.
Sara užsibuvo darbe iki penkiolika po septynių, važiuodama stabtelėjo prie užkandinės ir greitosiomis nusipirko mėsainį. Pusę devynių ji jau skambino Lorai.
Kitame laido gale netilo skambutis. Gal ji dušinėje, gal tiesiog nebenori atsiliepti? Sara laikė ragelį, o nutrūkstantis signalas vis gaudė į ausį. Galiausiai atsiliepė nekantrus balsas:
– Loros Kenjon telefonas. – O Loros nėra?
– Ne, ir prašyčiau, jei niekas neatsiliepia po penkių ar šešių signalų, padėti ragelį. Mano kambarys priešais ir turiu pasirengti testui.
– Atsiprašau. Tai dėl to, kad Lora ketino anksti gultis. – Matyt, apsigalvojo. Išėjo prieš keliolika minučių.
– Kaip ji atrodė – jautėsi gerai? Aš jos sesuo, man truputį neramu.
– Ak, nepažinau. Labai apgailestauju dėl jūsų mamos ir tėvelio – kad taip atsitiko. Mano manymu, Lora jautėsi gerai. Buvo visa išsipuošusi – lyg į pasimatymą.
Sara vėl skambino dešimtą, vienuoliktą, dvyliktą ir pirmą. Į paskutinį skambutį Lora atsiliepė mieguista:
– Jaučiuosi gerai, Sara. Po vakarienės iš karto nuėjau į lovą ir miegojau iki šiol.
– Lora, aš tau taip ilgai skambinau, kad net mergina iš kambario priešais atėjo ir atsiliepė tavo telefonu. Pasakė, kad tu išėjusi.
– Sara, ji suklydo. Vardan Dievo, aš buvau čia, – Loros balse skambėjo išgąstis. – Kam man meluoti?
„Nežinau“, – pamanė Sara.
– Gerai, jeigu tik tau nieko neatsitiko. Eik vėl miegoti, – atsakė ir lėtai padėjo ragelį.
16
L
ora atsilošė dideliame odiniame fotelyje ir daktaras Karpenteris pajuto: jos laikysena pasikeitusi. Nebesiūlė prigulti ant kušetės. Ko jau ko, o labiausiai jis nenorėjo prarasti to nedrąsaus jos pasitikėjimo, kuris – jautė – vis augo. Paklausė, kaip praėjo savaitė koledže.– Manau, gerai. Visi man tokie mieli. Turiu gerokai atsigriebti, tenka ir iki išnaktų padirbėti, – ji užsikirto ir nutilo.
Karpenteris luktelėjo, tada maloniai paklausė: – Kas yra, Lora?
– Vakar vakare, kai grįžau namo, Sara pasiteiravo, ar nieko negirdėti iš Grego Beneto. – Grego Beneto?
– Mudu buvom pora. Tėvams ir Sarai jis baisiausiai patiko. – O tau jis patiko?
– Taip, kol… Jis vėl luktelėjo. Jos akys išsiplėtė.
– Jam nereikėjo taip su manim elgtis. – Nori pasakyti – jis vertė tave jėga?
– Ne. Jis pabučiavo mane. Tai nieko bloga. Man patiko. Bet tada jis suspaudė man rankas. – Ir dėl to išsigandai?
– Nes žinojau, kas tada atsitiks. – O kas atsitiks?
Atrodo, jos mintys kažkur nuklydo. – Mes nenorim apie tai kalbėtis.
Ji nutilo. Praėjo gal dešimt minučių, tada nusiminusi tarė:
– Sakyčiau, Sara netiki, kad niekur nebuvau išėjusi aną vakarą. Jai neramu. Sara jau buvo apie tai pranešusi telefonu.
– Gal tu buvai išėjusi? – spėjo daktaras Karpenteris. – Tau praverstų pabūti su draugais. – Ne. Dabar man nerūpi pasimatymai. Aš per daug užsiėmusi.
– Dar sapnavai? – Taip, peilį.
Prieš dvi savaites apie tai paklausta ji paklaiko. Šį kartą jos balsas skambėjo beveik abejingai. – Turiu prie jo priprasti. Sapnuosiu tol, kol peilis visai priartės. Ir puls mane, jūs žinot.
– Lora, gydytojai tai vadina abreakcija – emociškai trikdančių atsiminimų atkūrimu. Norėčiau, kad dabar juos atkurtum. Parodyk, ką sapnuoji. Manau, bijai eiti miegoti, kad tik nesusapnuotum to košmaro. Bet nemiegojęs neišbūsi. Tau nereikės kalbėti. Tik parodyk, kas vyksta sapne.
Lora lėtai atsistojo, pakėlė ranką. Sučiauptas jos lūpas iškreipė gudri šypsenėlė. Lėtais žingsniais pasuko aplink stalą. Ranka vis užsimodavo, truktelėdama įsivaizduojamus ašmenis. Jau priėjo visai arti jo, bet sustojo. Laikysena pasikeitė. Stovėjo kaip įkasta, įbedusi akis. Ranka stengėsi nusivalyti kažką nuo veido ir plaukų. Žvilgtelėjo žemyn ir atšoko nusigandusi.
Susmuko ant grindų užsidengusi rankomis veidą, tada susirietė prie sienos, ėmė linguoti ir inkšti kaip sužeistas žvėrelis.
Praėjo dešimt minučių. Lora aprimo, nuleido rankas ir pamažu atsistojo. – Tai buvo peilio sapnas, – ištarė.
– Ar tu esi tame sapne, Lora? – Taip.
– Ir viena, ir kita. Kai viskas baigsis, visi mirsim.
– Lora, norėčiau tai papasakoti pažįstamam psichiatrui: dirbdamas su žmonėmis, nukentėjusiais vaikystėje, jis įgijo didelę patirtį. Ar pasirašysi leidimą aptarti tavo atvejį?
– Kaip norit. Ar tai ką nors pakeis?
17
P
irmadienį pusę aštuonių ryto daktaras Džastinas Donelis skubiai žingsniavo Penktuoju aveniu. Jis ėjo iš savo buto Centrinio parko pietuose į Lemano ligoninę Devyniasdešimt šeštojoje gatvėje; nuolat lenktyniaudavo pats su savim, stengdamasis tas dvi mylias kas dieną nueiti keliomis minutėmis vis greičiau. Tačiau, kone leisdamasis ristele, vis tiek nepajėgė pagerinti savo dvidešimties minučių rekordo.Šis aukštas vyras visuomet kėlė klaidingą įspūdį, lyg jis vis dar namie su kaubojiškais batais ir didžiule skrybėle – Donelis užaugo Australijoje, stambiame avių ūkyje. Juodos garbanos nuolatos susivėlusios, o besišypsant pro juodus vešlius ūsus pasimatydavo stiprūs balti dantys. Gilias mėlynas akis paryškino tamsios blakstienos ir antakiai, kurių pavydėjo moterys. Nuo pat psichiatrijos studijų pradžios jis apsisprendė tirti daugybinės asmenybės sutrikimus. Būdamas iškalbingas ir imlus naujovėms, Donelis iškovojo, kad Naujajame Pietų Velse būtų įsteigta Protinių ir psichikos sutrikimų klinika, o joje greitai sukurtos pavyzdinės sąlygos. Jo straipsniai, skelbiami garsiuose medicinos žurnaluose, netrukus atnešė jam tarptautinį pripažinimą. Sulaukusį trisdešimt penkerių, jį pakvietė į Lemaną kurti Daugybinės asmenybės sutrikimų centro.
Dvejus metus išgyvenęs Manhatane, Džastinas jau manėsi esąs užkietėjęs niujorkietis. Dabar, į darbą ir atgal eidamas pėsčiomis, buvo lyg apgirtęs nuo naujų ir kartu pažįstamų vaizdų: arkliai ir karietos, važinėjančios po parką, šmėkščiojantys zoologijos sodo Šešiasdešimt penktojoje reginiai, durininkai prie ištaigingų Penktojo aveniu namų. Daug kas jį jau pažinojo ir su juo sveikindavosi. Ir dabar, kai skuodė pro šalį, kai kas tarstelėjo žodį kitą apie puikų spalio orą.
Diena bus kupina veiklos. Paprastai Džastinas stengėsi valandą nuo dešimtos iki vienuoliktos pasilikti personalo pasitarimams. Šįryt padarė išimtį. Šeštadienį paskambino psichiatras iš Naujojo Džersio, reikalas buvo skubus ir įdomus. Daktaras Peteris Karpenteris norėjo su juo pasitarti dėl ligonės, kuri, jo įtarimu, buvo sutrikusios psichikos ir galėjo nusižudyti. Džastinas susitarė su juo susitikti dešimtą.
Devyniasdešimt šeštosios gatvės ir Penktojo aveniu kampą jis pasiekė per dvidešimt penkias minutes, pasiguodė, kad jo pažangą stabdo pėsčiųjų eismas. Pagrindinės ligoninės durys buvo iš Penktojo aveniu. Į Protinių ir psichikos sutrikimų kliniką vedė atskiros nuošalios durys iš Devyniasdešimt šeštosios gatvės. Pro jas Džastinas paprastai įžengdavo pirmas. Jo nedidelį kabinetą
koridoriaus gale sudarė keli kambarėliai. Pirmasis, išdažytas dramblio kaulo spalva, buvo apstatytas kukliai – stalas, sukamoji kėdė, du foteliai lankytojams, knygų spintos ir lentyna su aplankais, gyvumo teikė spalvotos burlaivių Sidnėjaus uoste graviūros. Antrame kambaryje buvo gydomi ligoniai. Čia įtaisyta nauja filmavimo ir garso įrašymo aparatūra.
Pirmoji jo ligonė, keturiasdešimtmetė iš Ohajo, šešerius metus gydyta nustačius šizofreniją. Ir tik kai akylas psichologas pagaliau patikėjo, kad moteris nuolat girdi balsus dėl susidvejinusios asmenybės, ta perėjo pas Donelį. Dabar ji sveiko.
Daktaras Karpenteris atvyko lygiai dešimtą. Kupinas pagarbaus dėkingumo Džastinui, kad tučtuojau buvo priimtas, iškart ėmė pasakoti apie Lorą.
Donelis klausėsi, užsirašinėjo, pertraukdavo klausimais. Karpenteris apibendrino:
– Nesu protinių ir psichikos sutrikimų specialistas, tačiau jeigu čia yra kokių nors jų požymių, tai juos ir mačiau. Ryškus jos balso ir elgesio kaitaliojimasis per pastaruosius du apsilankymus. Toliau – ji iš tikrųjų nė neįtaria apie mažiausiai vieną vertą dėmesio įvykį: ji išėjo iš kambario ir kažkur išbuvo kelias valandas. Esu tikras, kad nemeluoja sakydama, jog tuo metu miegojo. Būdingas baisus pasikartojantis sapnas – jai smogia peiliu. Tačiau per abreakciją iš pradžių pati pavaizdavo smogianti peiliu. Tada bandė jo išvengti. Padariau kortelės nuorašą.
Donelis greitai pervertė puslapius, stabtelėdavo apsibrėžti ar paskaityti tas vietas, kurios jam krito į akis. Atvejis jį nepaprastai sudomino. Mylimas ketverių metukų vaikas pagrobiamas, o sulaukęs šešerių – pametamas, jokių tų dvejų metų atsiminimų! Įkyrūs košmarai! Sesuo pastebi, kad grįžusios į šeimą Loros atsakas į sukrėtimus – vaikiškas nerimas. Pacientė kaltina save dėl tragiškos tėvų žūties.
Padėjęs aprašymą Donelis tarė:
– Iš Pitsburgo ligoninės, kurioje ji buvo apžiūrėta, atsiųsti išrašai rodo, kad ji patyrė ilgalaikę seksualinę prievartą, ir primygtinai rekomenduotos konsultacijos. Kaip supratau, jų nebuvo.
– Patys tėvai prievartą atkakliai neigė, – atsakė daktaras Karpenteris. – Todėl nebuvo imtasi jokio gydymo.
– Prieš penkiolika metų toks mąstymas buvo įprastas – vaizduoti, kad nieko neatsitiko, be to, Kenjonai, kaip tėvai, buvo gerokai vyresni, – pridūrė Donelis. – Būtų gerai, jei įkalbėtume Lorą atvykti pasitikrinti čia, ir pasakysiu – kuo greičiau, tuo geriau.
– Nujaučiu, kad bus labai sunku. Sara turėjo maldaute maldauti, kad ji lankytųsi pas mane.
– Jei ji užsispirs, norėčiau pasikalbėti su seserimi, kad sektų, ar neatsiranda kokių neįprasto elgesio ženklų ir, žinoma, kad nepraslystų pro ausis jokia užuomina apie savižudybę.
Abu psichiatrai patraukė prie durų. Priimamajame nusisukusi į langą niūriai spoksojo tamsiaplaukė paauglė sutvarstytais riešais. Kiek tyliau Donelis dar pridūrė:
18
T
ą vakarą Sara, grįžusi iš darbo namo, rado paštą tvarkingai sukrautą ant prieškambario stalo. Sofi, kuri nuo seniausių laikų dirbo pas juos namų šeimininke, pasisiūlė ateiti tik du kartus per savaitę:– Dažniau tikrai neturėsiu čia ką veikti, Sara, ir pati neinu jaunyn.
Viena tų tvarkymosi dienų buvo pirmadienis. Tad paštas buvo surūšiuotas, namai vos dvelkė baldų vašku, naktinės užuolaidos atitrauktos, o į pirmo aukšto kambarius svetingai kvietė švelnus šviestuvų atspindys.
Įžengti į tuščius namus Sarai buvo pati sunkiausia dienos akimirka. Prieš lemtingąjį įvykį, jei tik žinojo, kad ji turi pareiti, tėvai būtinai palaukdavo, kad visi kartu galėtų išgerti kokteilį prieš vakarienę.
Sara prikando lūpą ir nuvijo atsiminimus. Laiškas ant šūsnies viršaus buvo iš Anglijos. Ji nuplėšė voko kraštą – aišku, Gregas Benetas. Permetė lapą greitosiomis, tada vėl iš naujo, jau lėčiau. Gregas ką tik sužinojo apie nelaimę. Jai sugrudo širdis nuo jo nuoširdžios užuojautos. Rašė apie tai, kokie artimi jam buvo Kenjonai, apie nuostabius apsilankymus jų namuose, kaip nelengva dabar turėtų būti jodviem su Lora.
Pabaiga Sarai sukėlė nerimą: „Bandžiau skambinti Lorai, bet ji atsiliepė labai prislėgta. Tik ėmė šūkauti kažką – „nedarysiu, nedarysiu“ – ir padėjo ragelį. Man dėl jos neramu. Ji tokia trapi. Žinau, kaip ja rūpiniesi, bet reikia būti ypač atsargiam. Grįžtu į Klintoną sausį, norėčiau susitikti. Myliu jus, būk gera, pabučiuok nuo manęs tą mergytę. Gregas.“
Sugraibiusi drebančiomis rankomis, Sara nusinešė paštą į biblioteką. Ryt paskambins Karpenteriui ir perskaitys laišką. Žinojo jį išrašius Lorai antidepresantų, bet ar ji geria? Atsakiklis mirksėjo. Skambinęs daktaras Karpenteris, paliko savo namų numerį.
Jam atsiliepus, Sara papasakojo apie Grego laišką, tada, išgąsdinta ir sutrikusi, klausėsi jo išsamaus aiškinimo, kodėl Niujorke jam reikėjo pasimatyti su daktaru Džastinu Doneliu ir kad ji privalanti susisiekti su juo kuo greičiau. Davė jai Donelio sekretorės numerį. Savąjį ji turėjo kelissyk kartoti operatorei palūžusiu, vos girdimu balsu.
Sofi buvo iškepusi viščiuką, pagaminusi salotų. Knebinėdama maistą, Sara pajuto gniaužiant gerklę. Užsiplikė kavos ir kaip tik tą akimirką atskambino daktaras Donelis. Visa jo diena užimta, bet galėsiąs priimti ją rytoj šeštą vakaro. Padėjusi ragelį, iš naujo stvėrėsi Grego laiško ir, jau sunkiai tvardydamasi ir skubėdama, ėmė sukti Lorai. Niekas neatsiliepė – ji skambino kas valandą, kol pagaliau vienuoliktą Lora pakėlė ragelį. Jos „Alio“ nuskambėjo gana linksmai. Seserys paplepėjo kelias minutes, tada Lora tarė:
– Veltui stengiaus! Po vakarienės patogiai įsitaisiau lovoje padirbėti dėl to prakeikto referato ir užmigau. Dabar turėsiu dirbti naktį.
