Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.
Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.
Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.
Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba)
platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.
Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.
El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.
Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.
Pirkėjo vardas, pavardė: Indre Vencloviene El. pašto adresas: [email protected]
Data: 12.01.2014
Pardavėjas: UAB VIPsupply Pardavimo ID: 113396
GILLIAN FLYNN
DINGUSI
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Dalia Zaikauskienė
Versta iš: Gillian Flynn Gone Girl
Crown Publishers /New York
Ši knyga – grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 9786090112359
Copyright © 2012 by Gillian Flynn All rights reserved.
This translation published by arrangement with Crown Publishers, an imprint of the Crown Publishing Group, a division of Random House, Inc., and with Synopsis Literary Agency.
Viršelio nuotrauka © Kotryna Šeibokaitė
© Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Zaikauskienė, 2014 © Leidykla „Alma littera“, 2014
Iš anglų kalbos vertė Dalia Zaikauskienė Redagavo Ilona Čiužauskaitė
Korektorė Ramutė Prapiestienė Viršelio dailininkė Kotryna Šeibokaitė
Knygos meninis redaktorius Agnius Tarabilda E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
Skiriama Brettui –
mano gyvenimo šviesai, vyresniajai,
ir Flynnui –
mano gyvenimo šviesai, jaunesniajai.
Meilė – tai nesibaigiantis pasaulio kitimas; melas, neapykanta, net žmogžudystė – viskas čia susipynę; tai nuolatinis priešybių klestėjimas, nuostabi rožė, dvelkianti krauju.
pirma dalis
NIKAS DANAS
DINGIMO DIENĄ
K
ai mąstau apie savo žmoną, visada pagalvoju apie jos galvą. Pirmiausia apie jos formą. Pirmą kartą ją pamačiau iš nugaros, iš pakaušio, ir jis man pasirodė kažkuo gražus – gal linijomis. Kaip žvilgantis kietas kukurūzo grūdas ar upės nugludinta fosilija. Jos galva, kaip pasakytų Viktorijos laikų žmonės, buvo dailios formos. Visai nesunku įsivaizduoti jos kaukolę.Bet kur būčiau pažinęs jos galvą.
Ir apie tai, kas galvoje. Apie tai irgi galvoju – apie protą. Apie smegenis, apie visas vageles ir jos mintis, siuvančias tomis vagelėmis kaip greiti patrakę šimtakojai. Lyg vaikas įsivaizduoju, kaip
atveriu jos kaukolę, išvynioju smegenis ir kruopščiai perkratau bandydamas sugauti ir atpažinti jos mintis. Eime, apie ką galvoji? Šito dažnai klausdavau mūsų santuokos metais – tegu klausdavau ne balsu, tegu ne to žmogaus, kuris galėtų atsakyti. Turbūt tokie klausimai niaukia kiekvieną santuoką:
Apie ką galvoji? Kaip jautiesi? Kas tu? Ką mes vienas kitam padarėme? Ką darysime?
Pramerkiau akis lygiai šeštą. Be jokio blakstienų plazdėjimo, be jokio švelnaus perėjimo į sąmoningą būvį. Pabudau automatiškai. Bjaurus pilvakalbės lėlės klaktelėjimas vokais: pasaulis juodas ir štai –
spektaklis prasideda! 06.00 pranešė laikrodis – tai pirmiausia pamato mano akys. 06.00. Keistas
jausmas. Retai kada pabundu lygią valandą. Pabundu bet kada: 08.43, 11.51, 09.26. Gyvenu be žadintuvo.
Lygiai 06.00 saulė perkopė per ąžuolų viršūnes ir pasirodė visa karščiuojančios vasaros deivės esybe. Jos atspindys per upę plykstelėjo iki mūsų namo, ilgas rėksmingas pirštas bedė į mane pro skystas mūsų miegamojo užuolaidas. Kaltindamas: Tave matė. Tave pamatys.
Apsiverčiau lovoje, mūsiškėje Niujorko lovoje mūsų naujajame name, kurį vis dar vadinome
naujuoju namu, nors gyvename čia jau dvejus metus. Tai nuomojamas namas ant pat Misisipės
kranto, rėkte rėkiantis Priemiesčio nuvorišas. Apie tokią vietą svajojau vaikas, augdamas toje miesto dalyje, kur butai per kelis pusaukščius, kur tiesiami gauruoti kilimai. Toks namas, kurį tuojau pat atpažįsti: būtinai didelis, sunkumų nekeliantis, naujas naujas naujas namas, kuriuo mano žmona pasibjaurėtų ir kuriuo pasibjaurėjo.
„Ar prieš įeidama turėčiau palikti sielą?“ Pirmoji frazė atvykus. Tai buvo kompromisas: Eimė reikalavo, kad mano mažame gimtajame miestelyje Misūryje namą nuomotumės, o ne pirktume, nes tvirtai tikėjo, kad ilgam čia neužstrigsime. Tačiau namą galėjai išsinuomoti tik šiame netikusiame rajone – miniatiūriniame vaiduoklių mieste su bankui priklausančiais, po recesijos areštuotais,
nupigintais namais, kur kaimynystė žlugdavo nė neužsimezgusi. Tai buvo kompromisas, bet Eimė taip nemanė – anaiptol. Jai atrodė, kad tai sekinantis mano įgeidis, bjaurus, savanaudiškas ant žaizdos pilamos druskos žiupsnis. Neva kaip koks laukinis nusitempiau ją į miestą, kurio ji vengė lyg ugnies, ir priverčiau gyventi name, iš kokių ji šaipydavosi. Turbūt anoks čia kompromisas, jei taip atrodo tik vienam, bet tokie būdavo mūsiškiai kompromisai. Amžiais vienas kuris iš mudviejų pykdavo.
Nekaltink manęs dėl šios nuoskaudos, Eime. Misūrio nuoskaudos. Kaltink ekonomiką, kaltink nedalią, kaltink mano tėvus, kaltink savo tėvus, kaltink internetą, kaltink žmones, besinaudojančius internetu. Buvau rašytojas. Buvau rašytojas ir rašiau apie televiziją, filmus ir apie knygas. Anuomet, kai žmonės skaitydavo popieriuje, anuomet, kai žmonėms rūpėjo, ką aš manau. Į Niujorką atvykau pačioje dešimto dešimtmečio pabaigoje per paskutinį šlovingųjų dienų kvėptelėjimą, nors tada to niekas dar nesuvokė. Niujorke knibždėte knibždėjo rašytojų, tikrų rašytojų, nes čia ėjo žurnalų, tikrų žurnalų – jų buvo daugybė. Šitaip buvo anuomet, kai internetas tebebuvo egzotiškas gyvūnėlis,
laikomas leidybos pasaulio kampelyje: pamėtėk jam kokį kąsnelį, pažiūrėk, kaip jis straksi, laikomas pasaitėlio – oi, koks mielas, tikrai nepapjaus mūsų naktį. Pagalvokit: tai buvo metas, kai šviežutėliai koledžų absolventai galėjo atvykti į Niujorką ir gyventi iš rašymo. Nė neįtarėme, kad imamės
profesijos, kurios per dešimt metų nebeliks.
Vienuolika metų turėjau darbą ir staiga – nebe. Leidėjai visoje šalyje ėmė bankrutuoti, žurnalai pradėjo kristi nuo netikėtos žlugusios ekonomikos atneštos bacilos. Rašytojai (tokie kaip aš:
ambicingi romanistai, gromuliuojantys mąstytojai, žmonės, kurių smegenys buvo per lėtos
tinklaraščiams, saitams, veidaknygėms, daugiausiai nusenę užsispyrę pagyrūnai) priėjo liepto galą. Mūsų, kaip tų moteriškų skrybėlaičių kūrėjų ar botagų gamintojų, giesmelė buvo sugiedota. Praėjus trims savaitėms po to, kai mane paleido į laisvę, ir Eimė neteko darbo – va kaip. (Jaučiu, kaip Eimė žvelgia man per petį, šaiposi, kad tiek prirašiau apie savo darbą, savo nesėkmę, o jos patirtį sukišau į vieną sakinį. Kaip visada, pasakytų ji. Taigi Nikas, pasakytų ji. Toks buvo jos priežodis: Taigi
Nikas… Ir visa, kas būdavo paskui, visa, ką aš padarydavau, buvo blogai.) Mudu, du suaugę
bedarbiai, vienomis kojinėmis ir pižamomis savaičių savaites trynėmės po savo rausvo smiltakmenio namą Brukline: negalvojome apie ateitį, neatplėštus pašto vokus sėjome ant stalų ir sofų, dešimtą ryto valgėme ledus ir eidavome ilgo dienos pogulio.
Vieną dieną suskambo telefonas. Skambino mano sesuo dvynė. Margo, taip pat praradusi darbą Niujorke, namo parsikraustė prieš metus – ta mergaitė visada mane vienu žingsniu lenkia, net ir kai sumautai nesiseka. Margo skambino iš seno gero Šiaurės Kartidžo, iš Misūrio, iš namų, kuriuose mudu užaugome. Klausiausi jos balso ir įsivaizdavau ją dešimties, su tamsių plaukų dubenėliu ir trumpu kombinezonu, sėdinčią ant mūsų senelių prieplaukos; jos kūnas sudribęs kaip sena pagalvė, liesos kojelės tabaluoja vandenyje; ji stebi, kaip upė plukdo savo vandenis per baltas kaip žuvytės pėdas, stebi įdėmiai ir jau anuomet visiškai ramiai.
Go balsas, net pranešdamas atšiaurias naujienas, buvo šiltas ir banguotas: mūsų neįveikiamoji motina miršta. Tėtis viena koja jau buvo ne šiame pasaulyje: protas (apsunkęs) ir širdis (suvargusi), aptraukti miglos, klydinėjo anapusinės amžinybės link. Bet, regis, motina jį pralenks. Jai likę šeši mėnesiai, gal metai. Supratau, kad Go buvo nuėjusi pas gydytoją, savo iškrikusia rašysena viską kruopščiai užsirašė, o dabar vos neverkdama bandė iššifruoti, ko prikraigliojo. Datos ir dozės.
– Tai šūdas, niekaip nesuprantu, kas čia parašyta – ar čia devyni? Ir apskritai koks skirtumas? – ištarė ji, ir aš jai nebeleidau kalbėti toliau. Ant sesers delno lyg slyva kūpsojo užduotis, tikslas. Vos nepravirkau iš palengvėjimo.
– Go, aš parvažiuoju. Mes parsikraustom namo. Negalima šito užkrauti tau vienai. Ji nepatikėjo. Girdėjau ją alsuojant kitame laido gale.
Ilgas atodūsis. – O kaip Eimė?
Apie tai nesusimąsčiau. Tiesiog pamaniau, kad susipakuosiu savo niujorkietę žmoną su visais jos niujorkietiškais pomėgiais, niujorkietišku išdidumu ir išsivešiu iš jos niujorkietiškų tėvų – paliksiu pašėlusią, pulsuojančią Manhatano ateities žemę, – perkelsiu ją į miestelį prie Misūrio ir viskas bus gerai.
Dar nesupratau, koks kvailys, koks optimistas ir, taip, koks taigi Nikas esu taip manydamas. Nesupratau, į kokią bėdą tai atves.
– Viskas bus gerai. Eimė… – Šioje vietoje turėjau pasakyti: „Eimė mamą myli.“ Bet negalėjau Go sakyti, kad Eimė myli mūsų motiną, nes ir po šitiek laiko Eimė mūsų motiną vargiai tepažinojo.
Matėsi kelis kartus ir abi liko sutrikusios. Eimė paskui ilgiausiai nagrinėjo jų pokalbius: „Ir ką ji norėjo pasakyti, kai…“ – lyg mano motina būtų kokia valstiečių genties senolė, atkakusi iš tundros su glėbiu žalios jakų mėsos ir sauja sagų mainams, ir būtų bandžiusi iš Eimės iškaulyti tai, kas
neparduodama.
Eimei nerūpėjo pažinti mano šeimą, jai buvo neįdomi mano gimtinė, ir vis dėlto kažkodėl nusprendžiau, jog grįžti namo – gera mintis.
Rytinis alsavimas sušildė pagalvę, ir ėmiau galvoti apie ką kita. Ne metas spėlioti ar gailėtis, metas veikti. Iš apačios sklido seniai negirdėti garsai – Eimė ruošė pusryčius. Trankė medinių spintelių dureles (bum bum!), tarškino skardines ir stiklainius (tarkšt barkšt!), brazdino ir perstatinėjo
metalinius puodus ir geležines keptuves (dzingt trinkt!). Kulinarinis orkestras įsismarkavo, veržliai klegėjo baigiamojo akordo link, pyrago skarda nubūgnijo grindimis ir trenkėsi į sieną – sužvango mušamųjų lėkštės. Ten buvo kuriama kažkas nepaprasta – gal lietiniai, nes jie ypatingi, o šiandien Eimė norėtų pagaminti ką nors ypatinga.
Penktosios mudviejų vestuvių metinės.
Basomis nupėdinau prie laiptų ir klausiausi. Pirštus panardinau į prašmatnų visą kambarį klojantį kilimą, kuris Eimei iš principo nepatiko, ir svarsčiau, ar esu pasirengęs nusileisti pas žmoną. Eimė, nekreipdama dėmesio į mano dvejones, sukosi virtuvėje. Niūniavo kažkokią liūdną pažįstamą
melodiją. Įsiklausiau – liaudies daina? Lopšinė? O tada pažinau, kad tai M A S H melodija1. „Savižudybė neskausminga“. Ėmiau lipti žemyn.
Rymojau tarpdury ir stebėjau žmoną. Geltoni plaukai buvo surišti į uodegą, kuri smagiai švytavo lyg šokdynė. Ji išsiblaškiusi čiulpė nudegintą pirštą ir niūniavo. Niūniavo, nes buvo neprilygstama dainų žodžių kraipytoja. Per pirmąjį mudviejų pasimatymą per radiją užgrojo „Genesis“ dainą: „Jai rodosi, kažkas nematomas paliečia ją.“ O Eimė jausmingai suniūniavo: „Ji mano skrybėlę paėmus ant viršutinės lentynos deda.“ Kai paklausiau, kodėl jai atrodo, kad jos žodžiai šiek tiek, galbūt truputį teisingi, ji atsakė visados maniusi, jog moteris iš dainos tikrai mylėjo vyrą, nes jo skrybėlę padėjo ant viršutinės lentynos. Tada supratau, kad ji, šita viskam paaiškinimą turinti mergina, man patinka, labai patinka.
Sutrinki, kai sukyla šilti prisiminimai, o jauti tik šaltį.
Eimė užmetė akį į keptuvėje čirškantį lietinį ir lyžtelėjo kažką sau nuo riešo. Atrodė džiugiai, kaip dera žmonai. Jei apkabinčiau, kvepėtų uogomis ir cukraus pudra.
Kai pastebėjo mane čia tykantį, murzinais šeimyniniais šortais, Hito Maizerio2 skiautere, atsirėmė į stalviršį ir tarė:
– Nagi sveikas, gražuoli.
Tulžis ir baimė užgniaužė gerklę. Pamaniau sau: Ką gi, pirmyn.
Siaubingai vėlavau į darbą. Kai pargrįžau namo, su seserimi iškrėtėme kvailystę. Padarėme tai, apie ką visados kalbėdavome. Atidarėme barą. Tam iš Eimės pasiskolinome pinigų – aštuonis tūkstančius dolerių, kurie kadaise Eimei nieko nereiškė, o paskui pasidarė kone viskas. Prisiekiau, kad grąžinsiu su procentais. Nebūsiu iš tų vyrų, kurie skolinasi iš žmonos – taip ir įsivaizduoju, kaip tėtis vypteli vien nuo tokios minties. „Na, visokių vyrų yra“, – labiausiai smerkianti jo frazė, kurios pabaiga nutylima: „o tu iš tų netikėlių“.
Bet iš tikrųjų tai buvo geras sprendimas, sumanus žingsnis. Mudviem su Eime reikėjo naujų darbų. Šitas bus mano. Ji kada nors susiras darbą, o gal ir ne, o šiuo metu tai buvo pajamos, kurias galima buvo pelnyti panaudojus Eimės santaupų fondo likutį. Kaip ir mano išnuomota Pilis, baras mano vaikystės prisiminimuose buvo tarsi simbolis – ten eina tik suaugusieji ir daro tai, ką daro
suaugusieji. Gal todėl, netekęs pragyvenimo šaltinio, taip atkakliai norėjau jį nusipirkti. Kaip
priminimą, kad aš vis dėlto esu suaugęs, subrendęs vyras, naudinga žmogiška būtybė, nors ir netekusi darbo. Nekartosiu tos pačios klaidos: kadaise gausi žurnalų rašytojų kaimenė ir toliau bus skerdžiama – interneto, recesijos, Amerikos publikos, kuri verčiau spoksos televizorių, žais vaizdo žaidimus arba elektroniniu paštu praneš draugams, kad, pavyzdžiui, lietus užkniso juodai! Bet niekuo nepakeisi burbono svaigulio šiltą dieną vėsiame tamsiame bare. Žmonės visados norės išlenkti taurelę.
Mūsiškis baras – tai baras ant kampo, jo interjeras eklektiškas, tikras įvairių detalių kratinys. Geriausia jame – masyvios Viktorijos stiliaus lentynos, iš ąžuolo išnyrančios drakonų galvos ir
angelų veidai, išskirtinis drožybos šedevras šiais suknistais plastiko laikais. Kitkas bare, tiesą sakant, visiškas šūdas – nušiurusių kiekvieno dešimtmečio dizaino tendencijų atspindžiai: Eizenhauerio laikų grindų linoleumas su it apsvilusio skrebučio užsirietusiais kraštais, įtartinos medžio plokštėmis
iškaltos sienos iš aštunto dešimtmečio namų pornofilmo, halogeniniai toršerai – atsitiktinė duoklė manajam paskutinio dešimtmečio studentų bendrabučio kambariui. Bendras įspūdis keistai naminis: panašiau ne į barą, o veikiau į kieno nors mažumą apleistą būstą. Ir atrodo draugiškai: automobilių aikštelė bendra su vietine kėgline, ir kai mūsų durys plačiai atsilapoja, įžengiantį klientą palydi tarškantys numuštų kėglių aplodismentai.
Barą pavadinome „Baru“. „Žmonės manys, kad esam ironiški, o ne be fantazijos“, – nusprendė mano sesuo.
Taip, manėme esą sumanūs niujorkiečiai: kad pavadinimas – tai juokelis, kurio kiti nesupras, nesupras jo taip kaip mes. Neįkirs metapavadinimo. Įsivaizdavome, kaip vietiniai raukys nosis:
„Kodėl pavadinote „Baru“?“ Tačiau mūsų pirmoji klientė, žilaplaukė moteris bifokaliniais akiniais ir rožiniu bėgikės kostiumu pasakė: „Man patinka pavadinimas. Kaip „Pusryčiuose pas Tifani“, kur Odrės Hebern katė vadinosi Kate.“
Po šito taip labai neberietėme nosies, ir tai gerai.
Įvažiavau į stovėjimo aikštelę. Palaukiau, kol iš kėglinės pasigirs ovacijos kažkam, numušusiam visus dešimt kėglių – ačiū, ačiū, bičiuliai, – ir išlipau iš automobilio. Pasigėrėjau iki kaulų smegenų
pažįstamu, bet vis nepabostančiu vaizdu: kitapus gatvės pritūpusiu šviesių plytų paštu (dabar šeštadieniais neveikiančiu), kukliu gelsvu raštinės pastatu tolėliau (dabar kuriam laikui uždarytu). Miestelis ne itin klesti, jau toli gražu nebe. Velnias, jis netgi ne vienintelis, o tik vienas iš Kartidžų: mūsiškis formaliai yra Šiaurės Kartidžas, todėl atrodo kaip miestas dvynys, nors juos skiria šimtai mylių ir mūsiškis yra mažesnis – žavus šešto dešimtmečio miestukas, išpampęs į eilinį vidutinio dydžio priemiestį ir tada apmiręs. Vis dėlto čia užaugo mano mama, čia užaugino mane ir Go, taigi šiokių tokių sentimentų esama. Bent jau man.
Žingsniuodamas stovėjimo aikštele, kur pro betoną kalasi žolės, nukreipiau akis tolyn gatve ir išvydau upę. Štai kuo mūsų miestelis man visada patikdavo: esame įsikūrę ne ant kokio saugaus skardžio, nuo kurio matyti Misisipė, – mes gyvename prie pat Misisipės. Galiu nueiti gatve ir įžengti tiesiai į srovę – niekingos trys pėdos – ir aš jau pakeliui į Tenesį. Ant visų pastatų miestelio centre ranka nubrėžtos linijos, kiek buvo pakilęs vanduo 1961-aisiais, 1975-aisiais, 1984-aisiais, 1993-iaisiais, 2007-aisiais, 2008-aisiais, 2011-aisiais. Ir taip toliau.
Upė dabar nebuvo patvinusi, bet stipriomis vijomis veržliai skubėjo tolyn. Drauge su upe sparčiai judėjo ilga vyrų vora – nudelbę akis į kojas, įtemptais pečiais, jie ryžtingai žingsniavo nežinia kur. Man juos stebint, vienas staiga pažvelgė į mane. Jo veidas buvo šešėlyje – juodas ovalas.
Nusigręžiau.
Staiga pajutau stiprų poreikį eiti vidun. Kol nuėjau dvidešimt pėdų, sprandas užkunkuliavo prakaitu. Saulė vis dar piktai spitrijo iš dangaus. Mačiau tave.
Sumaudė pilvą, ėmiau pėdinti sparčiau. Reikėjo išgerti.
1 M A S H – amerikiečių televizijos serialas (1972–1983) apie karinę mobiliąją chirurgijos kliniką (Mobile Army Surgical
Hospital) Korėjos kare. Serialas sukurtas pagal kino filmą „MASH“ (1970), kuris savo ruožtu sukurtas pagal Richardo Hooko romaną
„MASH: romanas apie tris karo gydytojus“ („MASH: A Novel About Three Army Doctors“). Seriale skamba kino filmo dainos „Savižudybė neskausminga“ („Suicide Is Painless“) melodija (čia ir toliau vertėjos pastabos).
EIMĖ ELIOT
2005 M. SAUSIO 8 D.
DIENORAŠTIS
T
ralialia! Rašydama šitai, šypsausi nuo ausies iki ausies kaip ką tik įvaikinta našlaitė. Esu sutrikusi dėl to, kokia laiminga esu – lyg kokia ryškiaspalvė komiksų mergiotė su surištais į uodegą plaukais, plepanti telefonu. O debesėlyje man virš galvos parašyta: „Susipažinau su vaikinu!“Tikrai. Tai objektyvi, empirinė tiesa. Susipažinau su vaikinu, šauniu gražuoliu, linksmuoliu, kietuoliu. Aprašysiu, kaip viskas buvo, nes apie tai tikrai verta papasakoti būsimoms kartoms (ne, atsiprašau, aš taip žemai nepuoliau – būsimoms kartoms! Fui). Bet vis tiek. Dabar ne Naujieji metai, bet vis tiek labai panašu į Naujuosius. Žiema, anksti temsta, klaikiai šalta.
Karmen, nauja draugė – pusdraugė, pažįstama, iš tų draugių, su kuriomis negali užraukti, – įkalbėjo mane išsiruošti į Brukliną, į vieno iš jos rašytojų vakarėlį. Na, man patinka rašytojų vakarėliai, man patinka rašytojai, aš – rašytojų vaikas, aš pati rašytoja. Man vis dar patinka keverzoti šitą žodį – RAŠYTOJA – blankuose, anketose, dokumentuose, kur reikia įrašyti profesiją. Gerai jau, aš nerašau apie dienos aktualijas, aš kuriu asmenybės testus, bet, manau, teisinga sakyti, jog esu rašytoja. Dirbu tam žurnalui, kad lavėčiau: tobulinu savo įgūdžius, kaupiu detales ir pastabas. Mokausi parodyti, o ne pasakyti, ir visų kitų rašytojiškų nesąmonių. (Pavyzdžiui: Šypsausi kaip ką tik įvaikinta našlaitė. Juk neprastai, ką?) Bet iš tikrųjų manau, kad jau patys testai teikia man garbės. Ar ne?
Vakarėlyje atsiduri tarp tikrai talentingų rašytojų, dirbančių populiariuose, gerbiamuose laikraščiuose ir žurnaluose. Pati terašai klausimynus moteriškiems skaitalams. Kai kas nors pasidomi, kuo užsiimi, tu
a) sutrinki ir atsakai: „Aš tik klausimynų kūrėja, o tai visiškas niekalas!“
b) pereini į puolimą: „Šiuo metu esu rašytoja, bet ketinu imtis ko nors sudėtingesnio ir vertesnio – o kodėl klausiate? Kuo jūs užsiimate?“
c) didžiuojiesi savo laimėjimais: „Pasitelkusi žinias, kurių prisirankiojau studijuodama psichologijos magistrantūroje, kuriu klausimynus apie žmogaus asmenybę. A, dar vienas smagus faktas: esu pamėgtos vaikų knygų serijos veikėjos prototipė. Tikriausiai žinote – „Nuostabioji Eimė“. Aha, taigi eik šikt, pasikėlęs snobe.“
Atsakymas: c, tik c.
Žodžiu, vakarėlį organizuoja geras Karmen draugas, rašantis apie kiną kino žurnalams. Anot Karmen, jis labai juokingas. Man pasidaro neramu, kad ji nori mus suporuoti. Nenoriu, kad mane su kuo nors poruotų. Noriu, kad mane užkluptų iš pasalų, sugautų netikėtai – lyg koks laukinis meilės ištroškęs patinas. Antraip būnu labai drovi. Jaučiu, kaip stengiuosi būti žavi, o tada suvokiu, jog matyti, kad stengiuosi būti žavi, o tada stengiuosi būti dar žavesnė, kad paslėpčiau suvaidintą žavesį, o tada pavirstu Liza Mineli: šoku apsitempusi triko ir žvyneliais, melsdama, kad mylėtumėte mane. Katiliukas, išskėstos plaštakos ir dantų rodymas.
Bet ne, suprantu, Karmen tarškant apie savo bičiulį, kad jis patinka jai pačiai. Gerai.
akinių juodais rėmeliais ir besiplaikstantys plaukai; neva kaubojiški marškiniai ir megztiniai
aukštomis apykaklėmis; juodi vilnoniai puspalčiai suversti ant sofos ir patvinę ant grindų; ant sienos suskeldėjusiais dažais vokiškas „The Gateway“ plakatas („Jūsų galimybės lygios nuliui!“). Iš grotuvo sklinda Francas Ferdinandas – „Imk mane“.
Būrelis vyrukų trinasi aplink kortų stalą – čia sustatytas visas alkoholis: nugėrę porą gurkšnelių vis pasipildo lakalo, matydami, kiek nedaug jo likę. Aš įsitrinu, kaip koks gatvės muzikantas atkišu plastikinę stiklinaitę, ir kažkoks mielo veido vaikinas Space Invaders marškinėliais įžeria man ledo ir šliūkšteli degtinės.
Netrukus teks tenkintis įtartinai atrodančiu žaliųjų obuolių likeriu, šeimininko išdaiga, nebent kas nors sulakstytų gėralo, bet nepanašu, nes kiekvienam atrodo, kad jis ėjo paskutinis. Akivaizdu, kad čia sausio vakarėlis, visi po švenčių persisotinę ir pritvinkę cukraus, tingūs ir drauge irzlūs.
Vakarėlis, kur per daug geriama ir leidžiamasi į protingas žodines dvikovas, pučiant dūmus pro atvertą langą, nors šeimininkas ir prašė rūkyti lauke. Esame kalbėjęsi šimtuose šventinių vakarėlių, nebeturime ką pasakyti, visiems nuobodu, bet nenorime išžengti į sausio šaltį, kaulus tebemaudžia nuo metro laiptų.
Palikau Karmen su jos kavalieriumi šeimininku – jiedu įsijautę į pokalbį virtuvės kampe: palinkę vienas prie kito, sukišę veidus – kaip širdelė. Gerai. Mąstau, kad neblogai būtų ko nors įsimetus į skrandį, užuot stypsojus kambario vidury ir vypsojus kaip naujokė valgykloje. Bet beveik nieko nelikę. Milžiniško „Tupperware“ dubens dugne likę bulvių traškučių trupinių. Ant kavos stalelio nepaliestas riogso prekybos centre pirktas užkandžių padėklas su suvytusiomis morkomis, gumbuotais salierais ir į spermą panašiu mirkalu. Lyg daržovių šiaudeliai išmėtytos cigaretės. Man, kaip dažnai būna, nei iš šio, nei iš to dingteli: kas, jei dabar iššokčiau iš teatro balkono? Kas, jeigu liežuviu pamaloninčiau benamį metro? Kas, jei šiame vakarėlyje atsisėsčiau ant žemės ir suvalgyčiau viską nuo užkandžių padėklo, taip pat ir cigaretes?
– Būk gera, nieko nuo čia nevalgyk, – sako jis. Jis (tuk tuk TUK), bet aš dar nežinau, kad čia jis (tuk tuk tuk). Žinau, kad šitas vyrukas mane užšnekins, jo įžūlumas – kaip marškinėliai su ironišku piešiniu, bet jam tinka. Jis iš tų, kurie elgiasi taip, lyg būtų pasiguldę daugybę, iš tų, kuriems patinka moterys. Toks, kuris mane kaip reikiant išdulkintų. Norėčiau, kad mane kaip reikiant išdulkintų! Regis, susitikinėju su trijų tipų vyrais: tvarkingais „Ivy League“ berniukais, kurie mano esą
Ficdžeraldo romano veikėjai; apsukriais Volstrito tipais su pinigų atspaudais akyse, ausyse, lūpose; ir jausmingais gražuoliukais, kurie taip savimi pasitiki, kad viskas atrodo kaip pokštas. Ficdžeraldo berniukai lovoje paprastai būna nevykusiai pornografiški: daug triukšmo, akrobatikos ir jokios naudos. Finansininkai įsisiautėja ir suglemba. Gražuoliukai dulkinasi, lyg kurtų matematinį roką: čirpina ranka ten, paskui pirštas juda puikiu boso ritmu… Atrodo, lyg būčiau gera pasileidėlė, ar ne? Pala, paskaičiuosiu, kiek… Vienuolika. Neprastai. Man visados atrodė, kad dvylika – solidus,
tinkamas skaičius, kuriuo galima baigti.
– Rimtai, – kalba Dvyliktasis. (Cha!) – Traukis nuo šito padėklo. Džeimsas šaldytuve turi dar kokius tris. Galiu tau duoti alyvuogę su garstyčiom. Bet tik vieną alyvuogę.
Bet tik vieną alyvuogę. Šita frazė ne itin juokinga, bet jau atrodo lyg slaptas mudviejų pokštas,
kuris nostalgiškai kartojamas darysis vis juokingesnis. Įsivaizduoju: po metų saulei leidžiantis
imsime juoktis. (Tada susigriebiu. Gražu. Jei jis žinotų, kad aš jau planuoju, kas bus po metų, spruktų
kiek kojos neša, o man teliktų palydėti jį pritarimo šūksniais.)
Turiu pripažinti, kad labiausiai šypsausi todėl, kad jis gražus. Toks gražus, kad išmuša iš
pusiausvyros, toks gražus, kad ima raibti akys ir norisi pasakyti tai, kas ir taip aišku kaip dieną: „Tu žinai, kad esi gražus, ar ne?“, ir toliau kalbėtis. Galėčiau lažintis, kad gražuoliukai jo nekenčia: jis panašus į turtingą niekšą iš devinto dešimtmečio filmo, į tokį, kuris kabinėjasi prie įžeidaus netikėlio, į tokį, kuris galų gale marmūze įsimūrija į tortą ir, visiems kavinėje džiūgaujant, plakta grietinėlė tęžta ant jo išverstos apykaklės.
Bet jis taip nesielgia. Jis vardu Nikas. Man patinka. Tokiu vardu jis atrodo mielas, paprastas, koks ir yra. Kai jis pasisako, kuo vardu, aš sakau: „Na štai, normalus vardas.“ Jis nušvinta ir išpyškina kažkokią citatą: „Nikas – toks vaikinas, su kuriuo gali išgerti alaus, toks vaikinas, kuriam nė motais, jei privemi jam mašiną. Nikas!“
Jis ištisai skaldo smagius kalambūrus. Įkertu tris ketvirtadalius iš jo filmų užuominų. Gal du
trečdalius. (Prisiminti: išsinuomoti „The Sure Thing“.) Jis neprašomas paduoda dar išgerti – kažkokiu būdu gauna paskutinę normalaus gėrimo stiklinaitę. Jis mane pasižymėjo, iškėlė vėliavą: Aš pirmas, ji
mano, mano. Po visų tų nervingų, pagarbių postfeministinių vyriškių gera būti kažkieno teritorija. Jis
gražiai šypsosi. Kaip katinas. Taip šypsodamasis turėtų iškosėti geltonas kanarėlės plunksneles. Jis neklausia, kuo užsiimu, ir tai gerai, tai nauja. (Ar minėjau, kad aš rašytoja?) Kalba banguotu Misūrio akcentu; jis gimė ir užaugo netoli Hanibalo, vietos, kur vaikystę praleido Markas Tvenas ir kuri jį įkvėpė parašyti „Tomą Sojerį“. Pasakoja, kad kai buvo paauglys, dirbo garlaivyje – vakarienė turistams ir panašiai. Juokiuosi (mažvaikė niujorkietė, niekada neturėjusi drąsos leistis į
neaprėpiamas Vidurio valstijas, į Valstijas, Kur Gyvena Daug Kitų Žmonių), o jis sako, kad Mysoris – fantastiška vieta, gražiausia pasaulyje, nėra kitos tokios nuostabios valstijos. Jo akys šelmiškos, blakstienos ilgos. Galiu įsivaizduoti, kaip jis atrodė vaikystėje.
Namo važiuojame vienu taksi, gatvių žibintai meta išplaukusius šešėlius, automobilis dumia, lyg mus kas vytųsi. Pirmą nakties atsiduriame viename iš nepaaiškinamų Niujorko aklagatvių per dvylika kvartalų nuo mano buto, iš taksi ropščiamės į šaltį, į nuostabųjį Kas toliau? ir Nikas lydi mane namo. Jo ranka man ant juosmens, skruostus kanda šaltukas. Pasukame už kampo, kur į vietinę kepyklėlę pristatė cukraus pudros – išpila visą statinę į rūsį lyg kokį cementą. Nebematyti nieko, tik baltame saldžiame debesyje juda tiekėjų šešėliai. Gatvė banguoja, Nikas mane prisitraukia, vėl šypsosi tąja šypsena, dviem pirštais suima mano plaukų sruogą, perbraukia iki galo ir dukart timpteli, lyg
skambindamas varpeliu. Jo blakstienos apkibusios pudra, o prieš palinkdamas man nuo lūpų nubraukia cukrų, kad pajustų manąjį skonį.
NIKAS DANAS
DINGIMO DIENĄ
A
tlapojau duris į savo barą, įžengiau į prietemą ir pirmą kartą šiandien iš visų plaučių atsikvėpiau – įtraukiau cigarečių ir alaus kvapo, nulašėjusio burbono kvapsnio, senų skrudintų kukurūzų dvoko. Bare tik viena lankytoja, ji sėdi pačiame gale – senyva moteris, vardu Sju, kartu su vyru ateidavusi kiekvieną ketvirtadienį, bet vyras prieš tris mėnesius mirė. Dabar ji kiekvieną ketvirtadienį ateina viena, į šnekas nesileidžia, tiesiog, kaip įprastai, sėdi su alumi ir kryžiažodžiu.Mano sesuo darbuojasi už baro. Plaukai prisegti nuobodylos segtukais, paraudusiomis rankomis ji merkia alaus bokalus į karštas pamuiles ir traukia lauk. Go liekna, neįprastų veido bruožų, bet
nepasakytum, kad nedaili. Tik reikia įsižiūrėti: platus žandikaulis, nedidelė graži nosis, tamsios apskritos akys. Jeigu čia būtų retro filmas, vyriškis atsismauktų minkštą fetrinę skrybėlę, ją išvydęs švilptelėtų ir pasakytų: „Nagi, kokia sultinga!“ Ketvirto dešimtmečio burleskinių filmų karalienės veidas ne visiems priimtinas šiais fėjiškų princesių laikais, bet iš drauge nugyventų metų žinau, kad vyrams mano sesuo patinka, labai patinka, ir dėl to kaip jos brolis ir didžiuojuosi ir nerimauju.
– Ar dar gamina pimentines bandas? – nepakeldama akių, tiesiog žinodama, kad čia aš, sako, užuot pasilabinusi, ir mane apima palengvėjimas, kurį visados pajuntu ją išvydęs – gal einasi ir netobulai, bet viskas bus gerai.
Mano dvynė Go. Tiek kartų esu ištaręs šią frazę, kad ji tapo raminančia mantra, o ne tiesiog žodžiais manodvynėgo. Mudu gimėme aštuntajame dešimtmetyje, tais laikais, kai dvyniai buvo
retenybė, šiek tiek paslaptinga – vienaragio giminaičiai, elfų broliai. Netgi esam apdovanoti trupučiu dvynių telepatijos. Vien tik su Go aš būnu visiškai savimi. Nejaučiu poreikio aiškintis jai dėl savo veiksmų. Nesistengiu, kad būtų aišku, neabejoju, nesijaudinu. Ne viską jai pasakoju, jau nebe viską, bet papasakoju jai daug daugiau negu bet kam kitam. Pasakoju jai tiek, kiek galiu. Devynis mėnesius pragyvenome surėmę nugaras ir saugodami vienas kitą. Tai tapo viso gyvenimo įpročiu. Man niekada nerūpėjo, kad ji mergaitė – keista itin droviam vaikui. Ką galiu pasakyti? Ji tiesiog visada buvo šauni.
– Slėgtainis su paprikomis – toks mėsos paštetas, ar ne? Manau, kad gamina. – Reikėtų nusipirkti, – sako ji. Kilsteli antakį. – Aš suintriguota.
Neprašyta į abejotino švarumo bokalą šliūkšteli PBR. Kai užklumpa mane besistebeilijantį į apsiblaususį kraštelį, kilsteli stiklą prie lūpų ir nuliežia nešvarumą; lieka seilių lašas. Pastato bokalą man panosėje.
– Ar dabar geriau, mano prince?
Go juodai įsikalusi, kad man iš tėvų atitekę visa, kas geriausia, kad aš – planuotas vaikas,
vienturtis, kurį užauginti būtų buvę jų jėgoms, o ji prasmuko į šį pasaulį nusitvėrusi man už kulkšnies, ji – nepageidauta pašalietė. (Tėčiui – itin nepageidauta pašalietė.) Jai atrodo, kad vaikystėje ji turėjo rūpintis pati savimi, kad buvo apgailėtinas padaras su atsitiktiniais išaugtiniais skudurais ir pasirašyti pamirštais mokyklinių išvykų leidimais, amžinai neturinti pinigų ir ta, kurios visi gailisi. Šitame yra grūdas tiesos; man skaudu tai pripažinti.
– Taip, mano niekinga verge, – atšoviau ir karališku mostu leidau jai eiti.
Išmaukiau alų. Man reikėjo pasėdėti ir išlenkti alaus – bokalą, o gal tris. Mano nervai dar nuo ryto buvo įsitempę.
– Kas tau darosi? – paklausė ji. – Sudirgęs kažkoks.
Ji tėkštelėjo į mane pamuilių, daugiau vandens negu putų. Oro kondicionierius užburzgė garsiau ir sušiaušė mums plaukus. Bare prabūdavome daugiau laiko, negu kad reikėjo. Jis pasidarė lyg
vaikystės klubas, kurio niekada neturėjome. Pernai vieną girtą vakarą išnaršėme dėžes motinos rūsyje – ji dar buvo gyva, bet jos dienos jau ėjo į pabaigą, ir mums reikėjo paguodos. Perrinkome žaislus ir žaidimus, siurbčiodami alų iš skardinių, aikčiodami ir okčiodami. Kalėdos rugpjūtį. Kai mama mirė, Go persikraustė į mūsų senąjį namą ir mes savo žaislus po truputį sutempėme į „Barą“: vieną dieną ant palangės pasirodė lėlytė Braškytė, dabar jau nebekvepianti (mano dovana Go). Miniatiūrinė „El Camino“ mašinytė, neturinti vieno rato, atsirado ant lentynos kampe (Go dovana man).
Svarstėme, ar nesurengus stalo žaidimų vakaro, nors šiaip jau mūsų klientai per seni, kad jaustų sentimentų mūsų „Besočiams begemotams“, mūsų „Life“ žaidimui su mažulytėmis plastikinėmis mašinytėmis, į kurias tupdomi mažulyčiai plastikiniai tėčiai ir mamos su mažulyčiais plastikiniais vaikučiais. Nepamenu, kas laimi. („Hasbro“ galvosūkis visai dienai.)
Go įpila man dar alaus, įsipila sau. Jos kairys vokas kiek pasmukęs. Dabar lygiai pusiaudienis, 12.00, ir man parūpsta, nuo kelių ji geria. Pastarieji dešimt metų jai nebuvo rožėmis kloti. Mano pramuštgalvė sesutė, turinti vunderkindės smegenis ir rodeo dvasią, paskutinio dešimtmečio pabaigoje metė koledžą ir išvažiavo į Manhataną. Ji tapo interneto bendrovių burbulo auka – per dvejus metus uždirbo krūvą pinigų, o tada 2000-aisiais murktelėjo į interneto burbulinę vonią. Go neprarado šalto proto. Jai buvo vos per dvidešimt, trisdešimt dar toli; ji nepražus. Kitas žingsnis – ji įgijo laipsnį ir įsiliejo į investicinės bankininkystės pilkašvarkių gretas. Ėjosi vidutiniškai, nebuvo nei labai kuo girtis, nei labai kuo skųstis, bet per 2008-ųjų finansinę krizę ji viens du neteko darbo. Nė nežinojau, kad ji išvažiavusi iš Niujorko, kol nepaskambino man iš mamos namų: „Pasiduodu.“ Meldžiau, įkalbinėjau grįžti, bet kitame laido gale išvydau Garį, jos numylėtąjį fikusą, nudžiūvusį prie durų, ir supratau, kad ji nebegrįš.
Bare, regis, jai pasidarė geriau. Ji tvarkė apskaitą, pilstė alų. Retkarčiais nukniaukdavo smulkių iš arbatpinigių dėžutės, bet juk ir dirbo daugiau už mane. Niekada nesišnekėdavome apie anuometį gyvenimą. Mes Danai, mus priveikė ir mes buvome keistai tuo patenkinti.
– Tai kaip? – tais pačiais žodžiais kaip visada pokalbį pradėjo Go. – Ai.
– Kas ai? Blogai? Prastai atrodai.
Aš pritariamai gūžtelėjau; ji tyrinėjo mano veidą.
– Eimė? – paklausė. Į šitą klausimą buvo nesunku atsakyti. Vėl gūžtelėjau – šį kartą patvirtindamas gūžtelėjimu Ką padarysi.
Go abiem alkūnėmis pasirėmė ant baro, smakrą įtupdė į delnus ir smagiai nusiteikusi pasirengė negailestingai išmėsinėti mano santuoką. Go – didžioji specialistė.
– Ir kas gi nutiko?
– Nekokia diena. Tiesiog nekokia diena.
pamišėlės. – Go savęs prie moterų kategorijos nepriskiria, šitą žodį ji vartoja pašaipiai. Nupūčiau Go dūmą atgal jo savininkei.
– Šiandien mūsų vestuvių metinės. Penktosios.
– Oho. – Sesuo atlošė galvą. Ji buvo pamergė: violetinė nuo galvos iki kojų, „žavi, juodaplaukė,
dama ametistų spalvos drabužiu“ – taip ją praminė Eimės motina, bet metinių Go neprisimindavo. –
Viešpatie. Po paraliais. Mat kaip. Greitai bėga laikas. – Ji išpūtė į mane dar vieną dūmų debesį – neskubrus būdas susiveikti vėžį. – Ji surengs tą savo, hm, kaip tu ten vadini – kažko paiešką…
– Lobio paiešką, – pasakiau.
Mano žmonai patiko žaidimai, daugiausia proto žaidimai, bet taip pat tikri smagūs žaidimai, ir mūsų metinėms ji visada parengdavo sudėtingą lobio paiešką: užuomina nukreipdavo į vietą, kur būdavo paslėpta kita užuomina. Taip turėdavau nukeliauti iki galo, kur manęs laukdavo dovana. Šitai jos tėtis visados suruošdavo jos mamai per metines. Nemanykit, kad neįžvelgiu čia lyčių vaidmenų, kad nesuprantu užuominos. Bet aš neaugau Eimės namuose, užaugau savuosiuose, ir paskutinė dovana, kurią, prisimenu, tėtis įteikė mamai, buvo lygintuvas – be jokio vyniojamojo popieriaus padėtas ant virtuvės spintelės.
– Ar lažinsimės, kaip ji ant tavęs širs šiemet? – šypsodamasi per bokalo kraštą paklausė Go. Bėda su Eimės lobio paieškomis ta, kad aš niekada neperprantu užuominų. Per pirmąsias metines, tada dar Niujorke, atspėjau dvi iš septynių. Tai patys sėkmingiausi mano metai. Įžanginė užuomina:
Neprašmatnu ten, gal veikiau skylė tikra, Bet pernai rudenį antradienį bučiavomės ten va.
Ar yra tekę vaikystėje dalyvauti ortografijos varžybose? Ta spengianti akimirka paskelbus žodį, kai įjungi smegeninę, bandydamas suvokti, ar sugebėsi pasakyti paraidžiui. Ir čia tas pats – absoliuti panika.
– Airių baras ne itin airiškoje vietoje, – pasufleravo Eimė.
Prikandau lūpą, pasirengiau gūžtelėti pečiais ir ėmiau akimis lakstyti po mūsų svetainę, lyg tikėdamasis, jog iš kur nors išlįs atsakymas. Ji ilgai laukė.
– Lijo, mes pasiklydome, – iš maldaujamo į irzlų virstančiu balsu priminė ji. Gūžtelėjau pečiais.
– Nikai, „McMannas“. Ar pameni, kaip per lietų Kinų kvartale ieškojom to dim sum restoranėlio ir pasiklydom? Jis turėjo būti kažkur prie Konfucijaus paminklo, bet paaiškėjo, kad yra du
Konfucijaus paminklai, ir mes permirkę iki paskutinio siūlo galiausiai užėjome į tą keistą airių barą. Įkalėme po porą viskio, tu čiupai mane, pabučiavai ir tai buvo…
– Teisingai! Reikėjo užuominos su Konfucijumi ir būčiau supratęs.
– Paminklas – ne esmė. Svarbiausia buvo pati vieta. Pats momentas. Tiesiog pamaniau, kad tai buvo ypatinga.
Šituos paskutinius žodžius ji ištarė vaikiška intonacija, kuri kadaise man atrodė tokia žavi. – Tai ir buvo ypatinga. – Prisitraukiau ją ir pabučiavau. – Tas pasiglamonėjimas tenai buvo ypatingas. Šiaušiame į „McManną“ ir vėl tai padarome.
„McManno“ bare barmenas, didelis barzdotas meškinas, mus išvydęs išsišiepė, abiem įpylė viskio ir stumtelėjo kitą užuominą.
Kai man liūdna ir nyku, Ten aš visada einu.
Tai pasirodė besanti Alisos iš Stebuklų šalies skulptūra Centriniame parke, kuri, kaip pasakojo man Eimė – ji pasakojo, ji žino, kad pasakojo daug kartų, – vaikystėje pakeldavo jai nuotaiką. Neprisimenu nė vieno iš tų pokalbių. Sąžiningai prisipažįstu – neprisimenu. Šiek tiek kenčiu nuo dėmesio deficito sutrikimo ir man žmona visada atrodė šiek tiek akinanti tikrąja šio žodžio prasme: neįžiūrėdavau aiškaus kontūro, ypač žvelgdamas į ryškią šviesą. Pakako būti greta jos ir girdėti jos balsą, ne visada ir svarbu būdavo, ką ji kalba. Turėjo būti svarbu, bet nebuvo.
Kai pagaliau atėjo vakaras ir metas apsikeisti tikrosiomis dovanomis – tradicinėmis popierinėmis dovanomis pirmųjų vedybų metinių proga, – Eimė su manimi nebesikalbėjo.
– Eime, aš myliu tave. Juk žinai, kad myliu, – pėdindamas jai įkandin per gaujas apstulbusių turistų, sustojusių tiesiai šaligatvio vidury, užsimiršusių ir išsižiojusių. Eimė slydo per Centrinio parko minią, manevravo tarp bėgikų, žvelgiančių aštriu kaip lazeris žvilgsniu, ir riedutininkų,
švysčiojančių kojų žirklėmis, tarp priklaupusių tėvų ir lyg girtų kepėstuojančių vaikiukų – visą laiką pirma manęs, kietai sučiauptomis lūpomis, skubanti į niekur. Stengiausi ją prisivyti, nučiupti už rankos. Galiausiai ji sustojo, atgręžė, kaip pats sau paaiškinau, abejingą veidą, vienu piršteliu mintyse prispausdama mano susierzinimą.
– Eime, aš nesuprantu, kodėl turiu įrodinėti, kad tave myliu, prisimindamas tiksliai tai, ką tu prisimeni, tiksliai taip, kaip tu prisimeni. Tai nereiškia, kad man nepatinka mudviejų gyvenimas drauge.
Šalimais klounas išpūtė balioną-gyvūną, vyras nupirko rožę, vaikas lyžtelėjo ledų ir radosi nesuvaidinta tradicija, ta, kurios niekad nepamiršiu: Eimė visada eina į kraštutinumus, o man nė neverta mėginti. Su metinėm, mulki.
– Nujaučiu – penktosios metinės – ji labai širs, – kalbėjo toliau Go. – Todėl tikiuosi, kad turi gerą dovaną.
– Atliktinų darbų sąraše.
– Koks penktųjų metinių simbolis? Popierius?
– Popierius – pirmosios, – pasakiau. Po netikėtai nutrūkusių lobio paieškų per pirmąsias metines Eimė man įteikė prašmatnų laiškų popieriaus rinkinį su viršuje įspaustais mano inicialais, popierius buvo toks rupus, kad galėjai užčiuopti jo faktūrą. O aš žmonai padovanojau niekniekių krautuvėlėje pirktą ryškiai raudoną popierinį aitvarą, įsivaizduodamas parką, iškylas, šiltą vasaros vėją. Nė vienam iš mudviejų dovana nepatiko; mieliau būtume gavę tai, ką padovanojome kitam. Visiškas nesusipratimas.
– Sidabras? – spėjo Go. – Bronza? Dramblio kaulas? Padėk. – Medis, – pasakiau. – Nebūna romantiškų dovanų iš medžio.
Kitame gale Sju tvarkingai sulankstė laikraštį ir paliko ant baro drauge su tuščiu bokalu ir penkių dolerių banknotu. Jai išeinant visi tylomis nusišypsojome.
– Sugalvojau, – pasakė Go. – Eik namo, išdulkink ją iki sąmonės netekimo, tada pliaukštelėk pimpalu ir užrik: „Štai tau medis, kale!“
Abu ėmėme juoktis. Paskui abiem toje pačioje vietoje paraudo skruostai. Tokius nešvankius neseseriškus juokelius Go su pasimėgavimu svaidė į mane kaip granatas. Dėl jų koledže vis sklandė
gandai, kad mes paslapčia dulkinamės. Dvyncestas. Buvome kieti: tik mudviem suprantami juokeliai, pasišnabždėjimai vakarėliuose. Žinau, kad nėra jokio reikalo sakyti, bet jūs nesate Go, galite suprasti neteisingai, todėl pasakysiu: mudu su seserimi niekada nesidulkinome, nė minčių tokių niekada
nekilo. Tiesiog mes tikrai vienas kitam patinkame. Go vaidino, kaip pimpalu plaka mano žmoną.
Ne, Eimė su Go niekaip nebūtų galėjusios tapti draugėmis. Abi labai jau saugo savo teritoriją. Go įprato būti alfa mergina mano gyvenime, Eimė buvo įpratusi būti alfa mergina bet kieno gyvenime. Kaip du tame pačiame mieste gyvenantys žmonės – du kartus tame pačiame mieste: iš pradžių Niujorke, dabar čia, – jos vos tepažįstamos. Jos įplasnoja į mano gyvenimą ir išplasnoja laiku kaip drausmingos aktorės, viena išeina pro duris, kita įžengia, ir tais retais kartais, kai atsiduria viename kambaryje, abi keistai sutrinka.
Iki kol su Eime rimtai susimetėme, kol susižadėjome, susituokėme, ką mano Go, galėjau spėlioti iš vieno kito tarstelėto sakinio: Juokinga, niekaip neperkandu, kokia ji iš tikrųjų. Ir: Tu su ja tarsi
nebūni savim. Ir: Yra skirtumas, ar tikrai myli žmogų, ar tik vaizdinį. Ir galiausiai: Svarbiausia, kad tu su ja tikrai laimingas.
Tada, kai su Eime tikrai buvau laimingas.
Eimė irgi turėjo ką pasakyti apie Go: Ji labai… misūriška, ar ne? Ir: Su ja reikia būti tinkamai
nusiteikusiai. Ir: Ji su tavimi šiek tiek savininkiška, bet, spėju, daugiau nieko neturi.
Vyliausi, kad kai visi gyvensime Misūryje, tos dvi pabaigs – nebesipeš it katės maiše, kad
gyvensime lygūs, laisvi ir laimingi. Nieko panašaus. Go vis dėlto buvo labiau patrakusi už Eimę, taigi kova išėjo nelygi. Eimė – protinga, kandi, sarkastiška. Eimė galėjo mane suerzinti, galėjo mestelėti taiklią kandžią pastabą, o Go visada mane prajuokindavo. Pavojinga juoktis iš sutuoktinės.
– Go, man regis, susitarėm, kad mano genitalijų nebeminėsim, – pasakiau. – Aš tau – brolis, taigi genitalijų neturiu.
Suskambo telefonas. Go gurkštelėjo alaus ir atsiliepė, užvertė akis ir nusišypsojo. – Jis tikrai čia, luktelėkit!
Man vien lūpomis ištarė: – Karlas.
Karlas Pelėjus gyveno kitapus gatvės priešais mus su Eime. Prieš trejus metus išėjęs į pensiją. Prieš dvejus išsiskyręs. Iš karto po to atsikraustęs į mūsų kvartalą. Dirbo prekybos agentu – vaikų švenčių reikmenys – ir, man regis, keturis dešimtmečius pragyvenęs moteliuose, namie nesijautė kaip namie. Kone kasdien pasirodydavo bare, nešinas nosį riečiančiu „Hardee’s“ maišu, ir skųsdavosi, kad neturi pinigų, kol gaudavo išgerti baro sąskaita. (Dar vienas dalykas, kurį sužinojau iš Karlo apsilankymų „Bare“, – jis buvo veiksnus, bet vis dėlto tikras alkoholikas.) Mielai gerdavo viską, ko mes bandydavome atsikratyti: visą mėnesį, maždaug apie 1992-uosius, Karlas gėrė vien apdulkėjusį
Zima, kurio aptikom rūsyje. Kai dėl pagirių Karlas nepajėgdavo išeiti iš namų, surasdavo kokį
pretekstą paskambinti: Nikai, tavo pašto dėžutė šiandien grūste prigrūsta – gal koks siuntinys
atėjo? Arba: Šiandien turėtų lyti, o tavo langai atviri. Pretekstai buvo šakėmis ant vandens rašyti.
Tiesiog Karlui reikėjo išgirsti taurių skimbčiojimą, pilamo gėrimo kliuksėjimą.
Paėmiau telefono ragelį ir bokale pajudinau ledukus, kad Karlas įsivaizduotų savąjį džiną. – Sveiks, Niki, – pasigirdo verksmingas Karlo balsas. – Nepyk, kad trukdau. Tik pamaniau, kad
tau reikėtų žinoti… Tavo durys iki galo atlapotos ir ta jūsų katė lauke. Taip neturėtų būti, ar ne? Numykiau išsisukinėdamas.
– Nueičiau ir pažiūrėčiau, bet truputį nesveikuoju, – nutęsė Karlas. – Nieko tokio, – atsakiau. – Man jau vis tiek metas namo.
Iki mūsų Upės keliu tiesiai į šiaurę automobiliu penkiolika minučių kelio. Įvažiuojant į mūsų kvartalą mane kartais nukrečia šiurpas: daugybė juoduojančių namų kiaurymių – namų, kuriuose niekados niekas negyveno, arba namų, kuriuose kažkas gyveno, bet buvo išmesti lauk, namų, triumfuojančių, kad yra tušti ir bežmogiai.
Kai mudu su Eime atsikraustėme, mus aplankė kaimynai: troškintuvu nešina pusamžė vieniša trijų vaikų mama; alaus pakuote nešinas jaunas trynukų tėvas (jo žmona liko namie su trynukais); už kelių namų gyvenanti vyrėlesnė krikščionių pora; ir, žinoma, Karlas, įsikūręs kitapus gatvės. Susėdome mūsų terasoje ir žiūrėjome į upę, jie liūdnai kalbėjosi apie hipotekos paskolą, nulines palūkanas, nulines įmokas, o tada pastebėjo, kad mudu su Eime vieninteliai galime prieiti prie upės ir kad mes vieninteliai bevaikiai. „Tik judu? Šitame visame didžiuliame name?“ – paklausė vieniša mama, dalydama kažką panašų į kiaušinienę.
– Tik mudu, – šypsodamasis patvirtinau ir, gavęs kąsnį liulančio kiaušinio, dėkingas linktelėjau. – Turėtų būti liūdna.
Ji buvo teisi.
Po keturių mėnesių viso didžiulio namo ponia pralaimėjo turto įkeitimo kovą ir su savo trimis vaikais išnyko naktyje. Jos namas taip ir liko tuščias. Ant svetainės lango vis dar tupi vaiko nupieštas ir prilipdytas drugelis, ryškus „Magic Marker“ saulėje virtęs į rudą. Ne taip seniai vieną vakarą važiavau pro šalį ir pamačiau vyrą, apžėlusį, susivėlusį. Jis spoksojo iš už piešinio ir plūduriavo tamsoje lyg kokia liūdna akvariumo žuvis. Pamatė, kad jį matau, ir puolė atgal į namo gelmę. Kitą dieną ant laiptelių palikau rudą popierinį maišą su sumuštiniais; jis taip ir pragulėjo nepaliestas saulėkaitoje visą savaitę, tižo ir zmeko, kol galiausiai paėmiau jį ir išmečiau.
Tylu. Šitas namų kompleksas visada nejaukiai tylus. Artindamasis prie savo namo, klausydamasis savo paties automobilio variklio burzgimo, pamačiau, kad katė išties tupi ant laiptelių. Tebetupi, nors nuo Karlo skambučio praėjo dvidešimt minučių. Keista. Eimė mylėjo katę. Jai buvo nukarpyti nagai, jos neišleisdavo lauk, niekada neišleisdavo, nes katė, Bliker, buvo meili, bet visiškai paika, ir nors kažkur tarp storų pūkuoto jos kailio klosčių buvo įsiūtas „LoJack“ sekimo įtaisas, Eimė žinojo, kad jeigu gyvulėlis paspruks, ji daugiau akyse jo neberegės. Katė nosies tiesumu būtų nupincinusi į
Misisipę – pinci pinci – ir nuplaukusi iki pat Meksikos įlankos tiesiai alkanam bukasnukiam rykliui į nasrus.
Bet, pasirodo, katei neužteko proto nė laiptais nulipti. Bliker tupėjo ant priebučio krašto, striukas drūtas, bet išdidus sargas – tikras Asmens sargybinis. Kai įsukau į mūsų keliuką, iš namo išlindo Karlas ir irgi atsistojo ant laiptų. Jaučiau, kaip katė ir senis stebi mane išlipantį iš mašinos ir einantį prie namo; raudoni bijūnai palei bordiūrą atrodė riebūs ir sultingi, taip ir prašėsi suryjami.
Jau ketinau užtverti katei kelią ir ją sučiupti, bet pamačiau atviras laukujes duris. Karlas sakė, kad jos atidarytos, bet matyti buvo kas kita. Jos nebuvo praviros tik-išnešiu-šiukšles-ir-grįšiu. Durys buvo plačiai žiojinčiai grėsmingai atviros.
Karlas lūkuriavo kitapus gatvės, laukdamas, ką pasakysiu, ir aš pasijutau tarsi kokiame
netikusiame spektaklyje vaidinąs susirūpinusį vyrą. Stabtelėjau ant laiptelių ir susiraukiau, paskui žengdamas kas antrą pakopą ir šaukdamas žmoną vardu, skubiai užlipau likusiais laiptais.
Tyla.
– Eime, ar tu namie?
Užbėgau laiptais į antrą aukštą. Eimės ten nebuvo. Pastatyta lyginimo lenta, įjungtas lygintuvas, lyginti padėta suknelė.
– Eime!
Vėl nubėgau žemyn. Karlas įsisprendęs į šonus vis dar stypsojo tarpdury ir žiūrėjo. Puoliau į svetainę ir sustojau kaip įkastas. Kilimas žėrėjo nuo stiklo šukių, žurnalinis staliukas sudaužytas į šipulius. Abipus sofos stovėję staliukai išvartyti, knygos pažirusios ant grindų kaip mago kortų malka. Net masyvi senovinė otomanė gulėjo apversta, iškėlusi keturias kojytes kaip koks negyvėlis. Viso šito jovalo viduryje gulėjo geros aštrios žirklės.
– Eime!
Baubdamas jos vardą ėmiau blaškytis po namą. Į virtuvę, kur smilko virdulys, į rūsį, kur svečių kambary nebuvo nė gyvos dvasios, prie durų į kiemą. Per kiemą nuplumpsėjau iki išsikišusios virš upės prieplaukėlės. Persisvėriau per kraštą pažiūrėti, ar nebus jos mūsų valtyje, pririštoje prie prieplaukos, kur kartą buvau ją radęs, besisupančią ant bangelių, atgręžusią veidą į saulę, užsimerkusią. Aš tada žiūrėjau į akinančius atvaizdus upėje, į jos gražų, ramų veidą, o ji staiga atmerkė mėlynas akis ir nieko nesakė. Aš irgi nieko nesakiau ir nuėjau į namą.
– Eime!
Jos nebuvo valtyje, jos nebuvo name. Eimės čia nebuvo. Eimė dingo.
EIMĖ ELIOT
2005 M. RUGSĖJO 18 D.
DIENORAŠTIS
N
agi nagi nagi. Spėkit, kas vėl apsireiškė? Nikas Danas, vaikinas iš Bruklino vakarėlio, cukruotas bučiuoklis, virtuozas pranykti. Aštuonis mėnesius, dvi savaites, pora dienų nė žodelio, o tadapasirodo, lyg taip ir būtų buvę sumanyta. Paaiškėja, kad pametė mano telefono numerį. Jo mobilusis buvo nusprogęs, taigi numerį užsirašė ant lipuko. Įsikišo tą lipuką į džinsų kišenę, džinsus įdėjo į skalbyklę ir iš lipuko liko minkštas žiuželis. Bandė jį išvynioti, bet įžiūrėjo tik 3 ir 8. (Jis pasakė.)
O tada užgriuvo darbai, staiga paaiškėjo, kad jau kovas, ir jau buvo nepadoriai vėlu manęs ieškoti. (Jis pasakė.)
Aišku, kad man buvo pikta. Aš pykau. Bet nebepykstu. Papasakosiu, kaip viskas yra. (Ji pasakė.) Šiandien. Rugsėjo vėjo šuorai. Žingsniuoju Septintuoju aveniu, mano galvoje priešpietiniai
apmąstymai apie krautuvėlių ant šaligatvių iškeltas dėžes – nesibaigiančios plastikinės dėžės su kantalupomis, papajomis, melionais, sutupdytais ant ledo kaip dienos prekė – ir jaučiu, kaip greta lyg prilipęs žingsniuoja vyriškis, akies krašteliu žvilgteliu į įkyrėlį ir atpažįstu, kas jis. Jis. Vaikinas iš „Aš susipažinau su vaikinu!“
Nesustojau, tik grįžtelėjau į jį ir paklausiau: a) „Ar mes pažįstami?“ (manipuliavimas, iššūkis)
b) „O, labai džiaugiuosi tave matydama!“ (nekantravimas, išskydimas) c) „Eik šikt.“ (agresija, kartėlis)
d) „Na, nemažai tau prireikė laiko, ar ne, Nikai?“ (linksmai, žaismingai, atsipalaidavus) Atsakymas: d
Ir dabar mes kartu. Kartu, kartu. Buvo visiškai lengva. Įdomus dalykas – tinkamas metas. Jei norite – palankus. (O aš noriu.) Kaip tik aną vakarą buvo mano tėvų knygos pristatymo vakarėlis.
„Nuostabioji Eimė ir Didžioji diena“. Aha, Rendis ir Meribetė nesusilaikė. Savo dukters bendravardei jie davė tai, ko negalėjo duoti savo dukteriai – vyrą! Taip, dvidešimtoje knygoje
Puikioji Eimė išteka! Jėėėėėėj. Visiems vienodai. Niekas nenorėjo, kad Nuostabioji Eimė užaugtų, o aš mažiausiai iš visų. Palikite ją kojinaitėmis iki kelių, su kaspinais plaukuose ir leiskite užaugti man, neprislėgtai manojo literatūrinio alter ego, mano rašytojiškos geresniosios pusės, tokiai man, kokia turėjau būti.
Bet Eimė yra Eliotų duona ir druska, ir ji gera mūsų maitintoja, taigi, matyt, neturėčiau jai pavydėti tobulo vyro. Ji, savaime suprantama, išteka už geruolio Eiblo Endžio. Jiedu bus kaip mano tėvai – labai labai laimingi.
Vis dėlto nerimą kėlė, kad leidėjas užsakė neįtikėtinai mažą tiražą. Pirmas naujos „Nuostabiosios Eimės“ knygos leidimas devintame dešimtmetyje būdavo spausdinamas šimto tūkstančių kopijų tiražu. Dabar dešimties tūkstančių. Taigi knygos pasirodymo vakarėlis buvo ne kažkas. Neskoninga. Kaip galima rengti vakarėlį pramanytam veikėjui, pradėjusiam savo egzistenciją nuo šešiametės ne pagal
metus protingos mažulės, o dabar suaugusios iki trisdešimtmetės būsimos nuotakos, kuri vis dar kalba kaip vaikas? („Pfi, – pamanė Eimė, – mano mielas sužadėtinis tikras bambeklis, kai negauna, ko nori…“ Čia tiksli citata. Perskaičius visą knygą kyla noras niuktelėti Eimei tiesiai į jos kvailą
nesuteptą vaginą.) Knyga nostalgiška, skirta drauge su „Nuostabiąja Eime“ užaugusioms moteriškėms, bet man kyla abejonių, ar ją apskritai kas nors skaitys. Aš, žinoma, perskaičiau. Palaiminau tą knygą – daugybę kartų. Rendis su Meribete bijojo, kad man dėl mano amžino vienišės statuso Eimės vedybos galbūt bus kaip druska ant žaizdos. („Aš, pavyzdžiui, manau, kad moterims iki trisdešimt penkerių tekėti neverta“, – pareiškė mano mama, ištekėjusi už tėčio dvidešimt trejų.)
Mano tėvai visados jaudinosi, kad nepriimčiau „Eimės“ perdėm asmeniškai – vis sakydavo, kad neieškočiau joje kaži kokių prasmių. Vis dėlto pro mano akis nepraslydo, kad jeigu tik aš ką nors sumaudavau, Eimė viską padarydavo teisingai: aš dvylikos galiausiai mečiau smuiką, ir Eimė kitoje knygoje buvo parodyta kaip nepaprastų gabumų vaikas. („Pfi, su smuiku reikia daug dirbti, bet
atkaklus darbas – vienintelis būdas tobulėti!“) Aš, būdama šešiolikos, spjoviau į teniso jaunių
pirmenybes, kad su draugais praleisčiau savaitgalį paplūdimyje, o Eimė nuėjo žaisti. („Pfi, žinau, kad su draugais smagu, bet nepasirodžiusi turnyre būčiau nuvylusi ir save, ir kitus.“) Šitai varydavo mane į pasiutimą, bet kai išvažiavau į Harvardą (o Eimė teisingai pasirinko mano tėvų Alma mater),
nusprendžiau, kad kvaila dėl to sukti sau galvą. Kad mano tėvų, vaikų psichologų, sumanymas pasirinkti tokią itin viešą į savo vaiką nukreiptos pasyvios agresijos formą ne tik neišdegė, bet ir buvo kvailas, nenormalus ir savotiškai skandalingas. Tebūnie.
Knygos pristatymo vakarėlis buvo toks pats šizofreniškas kaip ir pati knyga – „Mėlynojoje
naktyje“ Sąjungos aikštėje, vienoje iš tų pritemdytų galerijų su krėslais ir art deco veidrodžiais, kurie čia yra tam, kad jaustumeisi esąs auksinis jaunimas. Taurės su martiniu svyrinėja ant padėklų, kuriuos iškėlę nešioja išsišiepę padavėjai. Ėdrūs žurnalistai su visažinių šypsenomis ir besočiais pilvais, prieš patraukdami kur geriau, medžioja gandus.
Mano tėvai plavinėja po salę susikibę už rankyčių: jų meilės istorija neatskiriama „Nuostabiosios Eimės“ istorijos dalis – ketvirtis amžiaus bendro kūrybinio vyro ir žmonos darbo. Sielos bičiuliai. Jie iš tikrųjų taip save vadina, ir pagrįstai, nes, manau, taip ir yra. Galiu garantuoti po savo,
vienišokos vienturtės, daugybės metų stebėjimo. Nepatirdami jokių aštrių kampų savo santykiuose, jokių didelių konfliktų, jie keliauja per gyvenimą kaip sulipusios medūzos – instinktyviai išsiplečia ir susitraukia, skysta substancija užpildydami vienas kito ertmes. Ir sielų bičiulystė atrodo visiškai paprastas dalykas. Sakoma, kad sunku vaikams iš suirusių šeimų, tačiau ir laimingų santuokų vaikams tenka šiokių tokių išbandymų.
Suprantama, turėjau sėdėti ant aksominio minkštasuolio salės kampe, toliau nuo viso triukšmo, kad duočiau kelis interviu graudžiai saujelei mažvaikių praktikantų, kuriems gyvenimą kartino jų
redaktorių užduotis „sumedžioti citatą“.
Koks jausmas, kai Eimė galų gale ištekėjo už Endžio? Nes jūs juk neištekėjusi, ar ne?
Paklausė
a) sutrikęs vaikis išpūstomis akimis, besistengiantis nulaikyti bloknotą ant nešiojamo per petį krepšio, b) išsipusčiusi žvilgančiais plaukais mergelė, avinti „išdulkink mane“ aukštakulnius,
c) energinga tatuiruota rokerė, kuri atrodo susidomėjusi Eime kur kas labiau, nei tikėtumeisi iš tatuiruotos rokerės, d) visi išvardytieji.
Atsakymas: d
Aš: „Oi, labai džiaugiuosi dėl Eimės ir Endžio ir linkiu jiems kuo geriausios kloties. Cha, cha.“ Mano atsakymai į visus kitus klausimus, ne eilės tvarka.
„Kai kuriose „Eimės“ dalyse yra sąsajų su mano gyvenimu, kai kurios – vien išmonė.“ „Šiuo metu esu viena ir tuo patenkinta, mano gyvenime nėra jokio Pajėgiojo Endžio!“ „Ne, nemanau, kad „Eimė“ pernelyg supaprastina moters ir vyro dinamiką.“
„Ne, nepasakyčiau, kad „Eimė“ senamadiška; manau, ši serija yra klasika.“ „Taip, aš viena. Šiuo metu mano gyvenime nėra jokio Pajėgiojo Endžio.“
„Kodėl Eimė yra nuostabioji, o Endis tik pajėgusis? Na, argi nepažįstate daugybės stiprių nuostabių moterų, kurios pasitenkina eiliniais vyrukais – Paprastaisiais Džo ir Pajėgiaisiais Endžiais? Baikit, juokauju, šito nerašykit.“
„Taip, aš viena.“
„Taip, mano tėvai be jokių abejonių yra sielos bičiuliai.“ „Taip, norėčiau, kad ir man kada nors taip nutiktų.“
„Jo, šikniau, viena.“
Kai kurie klausimai vis kartojasi ir kartojasi, o aš vis stengiuosi apsimesti, kad jie baisiai originalūs. O jie stengiasi apsimesti, kad jie originalūs. Ačiū Dievui, yra nemokamas baras.
Paskui klausimai išsenka – kaip greitai – ir viešųjų ryšių mergaitė apsimeta, kad tai gerai: Dabar
galite prisijungti prie švenčiančių! Nuvinguriuoju iki (nedidelio) būrelio, kur mano įraudę tėvai
spinduliuoja svetingumo dvasią – Rendis šviečia dantinga priešistorinės žuvies pabaisos šypsena, Meribetė mergaitiškai džiugiai linksi galva; jųdviejų rankos susipynusios, jie juokiasi iš vienas kito pokštų, jiems smagu drauge, jie džiaugiasi vienas kitu. Ir aš pamanau sau, kad esu velniškai vieniša.
Grįžtu namo ir posmą nuverkiu. Man beveik trisdešimt dveji. Ne senė dar, ypač Niujorke, bet esmė ta, kad daug metų man netgi nepatiko niekas. Tai kaipgi aš susitiksiu ką nors, ką mylėsiu, ką jau kalbėti apie tokį, kurį mylėsiu taip, kad ištekėčiau? Pavargau nuo nežinojimo, su kuo aš būsiu ir ar apskritai su kuo nors būsiu.
Turiu daug susituokusių draugų – nedaug laimingai susituokusių, bet daug susituokusių. Kelios laimingos poros yra tokios kaip mano tėvai: juos glumina mano vienatvė. Protinga, graži, miela mergina, mergina, turinti tiek daug pomėgių ir tiek daug entuziazmo, gerą darbą, mylinčią šeimą. Ir pridurkim – pinigų. Jie suraukia antakius ir neva svarsto, su kuo galėtų mane suvesti, bet visi žinome, kad nebeliko nieko, nebeliko nieko gero, ir aš žinau, kad jie slapčiom galvoja, kad kažkas man
negerai, kažkas paslėpta, dėl ko niekas man neįtinka ir aš niekam neįtinku.
Tie, kurie nėra sielos bičiuliai – tie, kurie tiesiog gyvena, – dar labiau pabrėžia mano
viengungystę: visai nesunku rasti, už ko ištekėti, sako jie. Tobulų santykių nebūna, sako jie – tie, kurie tenkinasi seksu iš pareigos ir vakariniais bezdėjimo ritualais, kuriems pokalbį atstoja televizorius, kuriems atrodo, kad vyro kapituliacija – taip, mieloji, gerai, mieloji, – tolygu santarvei. Manau, jis
daro ką liepiamas, nes nesivargina ginčytis. Dėl tavo nereikšmingų reikalavimų jis pasijunta pranašesnis arba pasipiktina, ir vieną gražią dieną jis iškruš savo dailią jauną bendradarbę, kuri jo nieko neprašo, o tave ištiks tikras šokas. Duokit man vyrą, kuriame rusena nepaklusnumas, vyrą,
kuris apšauks mane už mano nusišnekėjimą. Bet vis dėlto: nenoriu tokių santykių, kur nuolat
akivaizdoje, vildamiesi patraukti juos į savo pusę ginče, kuris jiems nė motais. Tie šlykštūs jei tik santykiai: Ši santuoka būtų puiki, jei tik… Ir jauti, kad tas jei tik sąrašas yra kur kas ilgesnis, negu jiems atrodo.
Taigi aš žinau, kad esu teisi, kad nenoriu „eilinės“ santuokos, bet dėl to nesijaučiu geriau, kai mano draugai poromis išsilaksto kas kur, o aš penktadienio vakarą kiurksau namie su buteliu vyno, pasigaminu gurmaniško maisto ir sakau sau: Tobula, tarsi susitikinėčiau pati su savimi. Kai be galo be pabaigos vaikštau po vakarėlius ir naktinius barus, išsikvepinusi, susilakavusi ir viltinga
sukiojuosi aplink lyg koks įtartinas desertas. Vaikštau į pasimatymus su vyrais, mielais, gerai
atrodančiais ir protingais – teoriškai tobulais vyrais, su kuriais pasijuntu lyg pakliuvusi į svečią šalį, kai stengiuosi paaiškinti, kokia esu, kai stengiuosi, kad jie pažintų mane. Nes argi ne tokia bet kokių santykių esmė – kad tave pažintų kitas, kad tave suprastų? Jis mane supranta. Ji mane supranta. Ar ne toks tas paprastas stebuklingas sakinys?
Taigi ištveri vakarą su teoriškai tobulu vyru – mikčiojimą nesupratus juokelių, paleistą ir nepagautą sąmojį. O gal jis ir supranta, kad suskėlei sąmojį, bet nežinodamas, kaip elgtis, laiko jį rankoje it pokalbio skreplį, kurį nusivalys vėliau. Prastumiate dar vieną valandą, stengdamiesi vienas kitą atrasti, vienas kitą atpažinti, išgeri šiek tiek per daug, stengiesi šiek tiek per atkakliai. Ir grįžti namo į šaltą lovą ir pagalvoji: Buvo neblogai. Ir tavo gyvenimas – ilga virtinė to neblogumo.
O tada pirkdama supjaustytą kantalupą Septintajame aveniu įsimūriji į Niką Daną, ir paukšt – tave atpažįsta, abu atpažįstate vienas kitą. Abu prisimenate tuos pačius dalykus. (Bet tik vieną alyvuogę.) Jūsų tas pats ritmas. Cinkt. Tiesiog pažįstate vienas kitą. Staiga regi skaitymą lovoje ir vaflius
sekmadienį, juoką be priežasties ir jo lūpas ant savųjų. Ir tai yra taip nepanašu į neblogai, jog
supranti, kad nebegalėsi grįžti prie neblogai. Mikliai. Galvoji: O, taip bus iki gyvenimo galo.
NIKAS DANAS
DINGIMO DIENĄ
P
olicijos iš pradžių laukiau virtuvėje, tačiau aitrus sudegusio virdulio dvokas smelkėsi į galugerklį ir nuo jo dar labiau norėjosi žiaukčioti, todėl išslinkau ant priebučio, atsisėdau ant viršutinio laiptelio ir liepiau sau nusiraminti. Vis bandžiau prisiskambinti Eimei į mobilųjį ir vis įsijungdavo balsopaštas – išberdavo, kad ji tuojau pat paskambinsianti. Eimė visada paskambindavo. Praėjo trys valandos, palikau penkis pranešimus, o Eimė nepaskambino.
Nesitikėjau, kad paskambins. Policijai pasakiau: Eimė nė už ką nebūtų išėjusi iš namų ir palikusi užkaistą arbatinį. Ar palikusi atviras duris. Ar palikusi lyginti paimtą daiktą. Jei jau ko nors ėmėsi, turėjo baigti, ji ne iš tų, kurios meta, ką pradėjusios (tarkim, tobulintiną vyrą), net jei ir nusprendžia, kad jai nepatinka. Per mudviejų dviejų savaičių medaus mėnesį Fidži paplūdimyje ji visa paniurusi kasėsi per šimtus mistiškų „Prisukamo paukščio kronikos“3 puslapių ir varstė mane karčiais
žvilgsniais, kai rijau trilerį po trilerio. Nuo tada, kai parsikraustėme į Misūrį, nuo tada, kai neteko darbo, jos gyvenimas sukosi (sustojo?), stengiantis atlikti nesibaigiančius smulkius, nereikšmingus darbus. Suknelė būtų buvusi išlyginta.
O dar svetainė, kovą liudijantys ženklai. Jau žinojau, kad Eimė nepaskambins. Norėjau, kad prasidėtų kitas etapas.
Buvo pats gražiausias dienos metas, giedrame liepos danguje nė debesėlio, vos judanti saulė nušviečia rytus ir viską užlieja auksu ir prabanga kaip flamandų paveiksle. Pasirodė policija. Atrodė kasdieniškai: aš sėdžiu ant laiptelių, medyje suokia vakaro paukštis, iš automobilio lyg užsukę į iškylą kaimynystėje neskubėdami ropščiasi du policininkai. Geltonsnapiai, gal kokių dvidešimt penkerių, pasitikintys savimi ir abejingi, įpratę raminti sunerimusius tėvus dėl komendanto valandą pažeidusių jų paauglių. Lotynų amerikiečių gymio mergina, plaukus susipynusi į ilgą tamsią kasą, ir juodukas jūrų pėstininko povyza. Kol buvau išvykęs, Kartidžas pasidarė ne toks baltas, bet vis tiek toks izoliuotas, kad vieninteliai mano kasdieniame gyvenime regimi spalvotieji – profesiniai klajūnai: prekių pristatytojai, medikai, pašto darbuotojai. Farai. („Ši vieta tokia balta, net šiurpu“, – pasakė Eimė, Manhatano tautų katile tarp savo draugų turėjusi tik vieną afroamerikietį. Papriekaištavau, kad jai tereikia egzotiško fasado, kad jai mažumų reikia kaip fono. Nebuvo iš to nieko gero.)
– Pone Danai? Aš pareigūnė Velaskes, – prisistatė moteris. – O čia pareigūnas Riordanas. Kaip supratome, esate susirūpinęs dėl savo žmonos?
Riordanas nužvelgė gatvę. Jis čiulpė saldainį. Mačiau, kaip jo akys nuseka upės link neriantį paukštį. Tada žvilgsnis įsmigo į mane, patempta lūpa bylojo, kad jis mato tai, ką ir kiti. Mano veidas prašosi kumščio: airių darbininkų vaikas, įkliuvęs tipiškame lepūnėlio liurbio kūne. Daug šypsausi, kad mano marmūzė būtų mielesnė, bet tai suveikia tik kartais. Koledže netgi kurį laiką nešiojau akinius su stiklais be dioptrijų, nes vyliausi, kad su jais atrodysiu draugiškesnis, ne toks grėsmingas. „Negi nematai, kad taip atrodai visiškas gaidys?“ – paprotino mane Go. Mečiau šalin akinius ir dar atkakliau šypsojausi.
– Užeikit ir pamatysit.
Tie du, girgžčiodami ir žvangčiodami diržais ir ginklais, užlipo laiptais. Atsistojau svetainės tarpdury ir parodžiau, kas iš jos likę.
– O, – ištarė pareigūnas Riordanas ir trakštelėjo krumplius. Jam, regis, staiga pasidarė nebe taip nuobodu.
Riordanas ir Velaskes sėdėjo prie valgomojo stalo palinkę į priekį ir klausinėjo visų privalomų dalykų: kas, kur, kiek laiko tai užtruko. Jų ausys tikrąja to žodžio prasme buvo stačios. Riordanas, paėjęs į šalį, kažkam skambino, o paskui man pranešė, kad detektyvai jau važiuoja. Pajutau niūrų pasididžiavimą, kad sureaguota rimtai.
Riordanas jau antrą kartą klausė, ar pastaruoju metu nemačiau kaimynystėje nepažįstamų žmonių, trečią kartą priminė apie besibastančias Kartidžo benamių gaujas, ir tuo metu suskambo telefonas. Puoliau prie jo ir čiupau ragelį.
Atšiaurus moteriškas balsas:
– Pone Danai, čia Komforthilo slaugos namai.
Ten mes su Go įkurdinome Alcheimerio kamuojamą tėvą.
– Dabar negaliu kalbėti, aš jums paskambinsiu, – išbėriau ir padėjau ragelį. Nekenčiau tos už Komforthilo gyventojus atsakingus raganos: nė nešyptelės, nė lašo paguodos. Per menkai apmokama, apgailėtinai per menkai apmokama, turbūt todėl jie ir nesišypso, todėl ir neužjaučia. Suvokiau, kad mano pyktis ne ten nukreiptas: mane nežmoniškai siutino, kad tėvas tebėra gyvas, o mama jau po velėna.
Buvo Go eilė siųsti čekį. Buvau tikras, kad už liepą turi mokėti Go. Ir esu tikras, jog ji mano, kad dabar mano eilė. Jau yra taip buvę. Go pasakė, kad mes turbūt abu nesąmoningai pamirštame išsiųsti tuos čekius, o iš tikrųjų norime pamiršti savo tėvą.
Ėmiau Riordanui pasakoti apie nepažįstamąjį, kurį mačiau gretimame negyvenamame name, bet paskambino į duris. Paskambino į duris. Atrodė visiškai normalu – lyg būčiau užsisakęs picą. Įėjo du detektyvai, pavargę po pamainos. Vyras – ilgakojis ir liesas, į smakrą nusmailėjančiu veidu. Moteris buvo neįtikėtinai negraži – daug daug negražesnė, negu apima paprastas negražumas: it sagutės
įstatytos mažos apskritos akytės, ilga lenkta nosies kupra, duobutėmis nusėta oda, ilgi nutįsę
nusišėrusio triušio spalvos plaukai. Jaučiu trauką negražioms moterims. Mane užaugino trys moterys, kurios anaiptol nebuvo mielos akiai – močiutė, mama ir jos sesuo, – ir visos buvo išmintingos ir mielos, linksmos ir tvirtos; jos buvo geros, labai geros moterys. Eimė – pirma graži mergina, su kuria draugavau, su kuria rimtai draugavau.
Negražioji moteris prakalbo pirma – lyg panelės pareigūnės Velaskes aidas.
– Pone Danai, aš detektyvė Ronda Bonėj. Čia mano porininkas, detektyvas Džimis Gilpinas. Kiek supratom, esate susirūpinęs dėl žmonos.
Mano pilvas suurzgė taip, kad visi išgirdo, bet apsimetėme, kad niekas nieko negirdėjo.
– Ar galėtume apsižvalgyti, pone? – prabilo Gilpinas. Po akimis turėjo mėsingus maišelius, o iš ūsų kyšojo balti šeriai. Marškiniai nebuvo susiglamžę, bet jis vilkėjo juos tarsi suglamžytus; atrodė, lyg turėtų dvokti cigaretėmis ir gižia kava, nors ir nedvokė. Jis kvepėjo kaip muilas „Dial“.
