DINGIMO DIENĄ
P
olicijos iš pradžių laukiau virtuvėje, tačiau aitrus sudegusio virdulio dvokas smelkėsi į galugerklį ir nuo jo dar labiau norėjosi žiaukčioti, todėl išslinkau ant priebučio, atsisėdau ant viršutinio laiptelio ir liepiau sau nusiraminti. Vis bandžiau prisiskambinti Eimei į mobilųjį ir vis įsijungdavo balsopaštas – išberdavo, kad ji tuojau pat paskambinsianti. Eimė visada paskambindavo. Praėjo trys valandos, palikau penkis pranešimus, o Eimė nepaskambino.
Nesitikėjau, kad paskambins. Policijai pasakiau: Eimė nė už ką nebūtų išėjusi iš namų ir palikusi užkaistą arbatinį. Ar palikusi atviras duris. Ar palikusi lyginti paimtą daiktą. Jei jau ko nors ėmėsi, turėjo baigti, ji ne iš tų, kurios meta, ką pradėjusios (tarkim, tobulintiną vyrą), net jei ir nusprendžia, kad jai nepatinka. Per mudviejų dviejų savaičių medaus mėnesį Fidži paplūdimyje ji visa paniurusi kasėsi per šimtus mistiškų „Prisukamo paukščio kronikos“3 puslapių ir varstė mane karčiais
žvilgsniais, kai rijau trilerį po trilerio. Nuo tada, kai parsikraustėme į Misūrį, nuo tada, kai neteko darbo, jos gyvenimas sukosi (sustojo?), stengiantis atlikti nesibaigiančius smulkius, nereikšmingus darbus. Suknelė būtų buvusi išlyginta.
O dar svetainė, kovą liudijantys ženklai. Jau žinojau, kad Eimė nepaskambins. Norėjau, kad prasidėtų kitas etapas.
Buvo pats gražiausias dienos metas, giedrame liepos danguje nė debesėlio, vos judanti saulė nušviečia rytus ir viską užlieja auksu ir prabanga kaip flamandų paveiksle. Pasirodė policija. Atrodė kasdieniškai: aš sėdžiu ant laiptelių, medyje suokia vakaro paukštis, iš automobilio lyg užsukę į iškylą kaimynystėje neskubėdami ropščiasi du policininkai. Geltonsnapiai, gal kokių dvidešimt penkerių, pasitikintys savimi ir abejingi, įpratę raminti sunerimusius tėvus dėl komendanto valandą pažeidusių jų paauglių. Lotynų amerikiečių gymio mergina, plaukus susipynusi į ilgą tamsią kasą, ir juodukas jūrų pėstininko povyza. Kol buvau išvykęs, Kartidžas pasidarė ne toks baltas, bet vis tiek toks izoliuotas, kad vieninteliai mano kasdieniame gyvenime regimi spalvotieji – profesiniai klajūnai: prekių pristatytojai, medikai, pašto darbuotojai. Farai. („Ši vieta tokia balta, net šiurpu“, – pasakė Eimė, Manhatano tautų katile tarp savo draugų turėjusi tik vieną afroamerikietį. Papriekaištavau, kad jai tereikia egzotiško fasado, kad jai mažumų reikia kaip fono. Nebuvo iš to nieko gero.)
– Pone Danai? Aš pareigūnė Velaskes, – prisistatė moteris. – O čia pareigūnas Riordanas. Kaip supratome, esate susirūpinęs dėl savo žmonos?
Riordanas nužvelgė gatvę. Jis čiulpė saldainį. Mačiau, kaip jo akys nuseka upės link neriantį paukštį. Tada žvilgsnis įsmigo į mane, patempta lūpa bylojo, kad jis mato tai, ką ir kiti. Mano veidas prašosi kumščio: airių darbininkų vaikas, įkliuvęs tipiškame lepūnėlio liurbio kūne. Daug šypsausi, kad mano marmūzė būtų mielesnė, bet tai suveikia tik kartais. Koledže netgi kurį laiką nešiojau akinius su stiklais be dioptrijų, nes vyliausi, kad su jais atrodysiu draugiškesnis, ne toks grėsmingas. „Negi nematai, kad taip atrodai visiškas gaidys?“ – paprotino mane Go. Mečiau šalin akinius ir dar atkakliau šypsojausi.
– Užeikit ir pamatysit.
Tie du, girgžčiodami ir žvangčiodami diržais ir ginklais, užlipo laiptais. Atsistojau svetainės tarpdury ir parodžiau, kas iš jos likę.
– O, – ištarė pareigūnas Riordanas ir trakštelėjo krumplius. Jam, regis, staiga pasidarė nebe taip nuobodu.
Riordanas ir Velaskes sėdėjo prie valgomojo stalo palinkę į priekį ir klausinėjo visų privalomų dalykų: kas, kur, kiek laiko tai užtruko. Jų ausys tikrąja to žodžio prasme buvo stačios. Riordanas, paėjęs į šalį, kažkam skambino, o paskui man pranešė, kad detektyvai jau važiuoja. Pajutau niūrų pasididžiavimą, kad sureaguota rimtai.
Riordanas jau antrą kartą klausė, ar pastaruoju metu nemačiau kaimynystėje nepažįstamų žmonių, trečią kartą priminė apie besibastančias Kartidžo benamių gaujas, ir tuo metu suskambo telefonas. Puoliau prie jo ir čiupau ragelį.
Atšiaurus moteriškas balsas:
– Pone Danai, čia Komforthilo slaugos namai.
Ten mes su Go įkurdinome Alcheimerio kamuojamą tėvą.
– Dabar negaliu kalbėti, aš jums paskambinsiu, – išbėriau ir padėjau ragelį. Nekenčiau tos už Komforthilo gyventojus atsakingus raganos: nė nešyptelės, nė lašo paguodos. Per menkai apmokama, apgailėtinai per menkai apmokama, turbūt todėl jie ir nesišypso, todėl ir neužjaučia. Suvokiau, kad mano pyktis ne ten nukreiptas: mane nežmoniškai siutino, kad tėvas tebėra gyvas, o mama jau po velėna.
Buvo Go eilė siųsti čekį. Buvau tikras, kad už liepą turi mokėti Go. Ir esu tikras, jog ji mano, kad dabar mano eilė. Jau yra taip buvę. Go pasakė, kad mes turbūt abu nesąmoningai pamirštame išsiųsti tuos čekius, o iš tikrųjų norime pamiršti savo tėvą.
Ėmiau Riordanui pasakoti apie nepažįstamąjį, kurį mačiau gretimame negyvenamame name, bet paskambino į duris. Paskambino į duris. Atrodė visiškai normalu – lyg būčiau užsisakęs picą. Įėjo du detektyvai, pavargę po pamainos. Vyras – ilgakojis ir liesas, į smakrą nusmailėjančiu veidu. Moteris buvo neįtikėtinai negraži – daug daug negražesnė, negu apima paprastas negražumas: it sagutės
įstatytos mažos apskritos akytės, ilga lenkta nosies kupra, duobutėmis nusėta oda, ilgi nutįsę
nusišėrusio triušio spalvos plaukai. Jaučiu trauką negražioms moterims. Mane užaugino trys moterys, kurios anaiptol nebuvo mielos akiai – močiutė, mama ir jos sesuo, – ir visos buvo išmintingos ir mielos, linksmos ir tvirtos; jos buvo geros, labai geros moterys. Eimė – pirma graži mergina, su kuria draugavau, su kuria rimtai draugavau.
Negražioji moteris prakalbo pirma – lyg panelės pareigūnės Velaskes aidas.
– Pone Danai, aš detektyvė Ronda Bonėj. Čia mano porininkas, detektyvas Džimis Gilpinas. Kiek supratom, esate susirūpinęs dėl žmonos.
Mano pilvas suurzgė taip, kad visi išgirdo, bet apsimetėme, kad niekas nieko negirdėjo.
– Ar galėtume apsižvalgyti, pone? – prabilo Gilpinas. Po akimis turėjo mėsingus maišelius, o iš ūsų kyšojo balti šeriai. Marškiniai nebuvo susiglamžę, bet jis vilkėjo juos tarsi suglamžytus; atrodė, lyg turėtų dvokti cigaretėmis ir gižia kava, nors ir nedvokė. Jis kvepėjo kaip muilas „Dial“.
laukdami, kad juos kas pamatys naudingai besidarbuojančius. Bonėj nuvairavo mane prie kėdės valgomajame – toliau, bet kad matytųsi kovos ženklai.
Ronda Bonėj, įbedusi atidžias žvirbliuko akytes, išklausinėjo tų pačių dalykų, kuriuos jau buvau susakęs Velaskes ir Riordanui. Gilpinas priklaupė ant vieno kelio ir apžiūrinėjo svetainę.
– Ar skambinote draugams arba šeimai – žmonėms, su kuriais galėtų būti jūsų žmona? – pasiteiravo Ronda Bonėj.
– Aš… Ne. Dar ne. Turbūt laukiau jūsų.
– A. – Ji nusišypsojo. – Spėju – pagrandukas. – Ką?
– Jūs esate pagrandukas.
– Turiu sesę dvynę. – Pajutau, kad patyliukais buvo kažkas nuspręsta. – Kodėl?
Mėgstamiausia Eimės vaza gulėjo ant grindų – trinktelėta į sieną ir visiškai sveika. Tai buvo vestuvinė dovana, japonų meno šedevras, kurį Eimė kiekvieną savaitę, atėjus namų tvarkytojai, paslėpdavo, nes buvo įsitikinusi, kad iš vazos nieko neliks.
– Tiesiog taip pamaniau, nes laukėte mūsų: esate pratęs, kad kas nors kitas imtųsi iniciatyvos, – paaiškino Bonėj. – Taip elgiasi mano jaunėlis brolis. Tai gimimo eiliškumo dalykas. – Ji kažką užsirašė į bloknotą.
– Gerai. – Piktai gūžtelėjau pečiais. – Ar jums reikia ir mano Zodiako ženklo, o gal jau galėtume pradėti?
Bonėj šypsojosi maloniai, pakančiai.
– Aš nieko nedariau, nes žinau, kad ji tikrai ne su drauge, – pasakiau ir mostelėjau į netvarką svetainėje.
– Jūs čia kiek gyvenate, pone Danai, – dvejus metus? – paklausė ji. – Rugsėjį bus dveji.
– Iš kur atsikraustėte? – Iš Niujorko.
– Miesto? – Taip.
Ji mostelėjo į antrą aukštą, be žodžių prašydama leidimo užlipti, ir aš linktelėjau. Nusekiau jai įkandin, o paskui mane nupėdino Gilpinas.
– Buvau ten rašytojas, – leptelėjau, nespėjęs prikąsti liežuvio. Net dabar, prabėgus dvejiems metams, buvo nepakenčiama, kad kas nors manytų, jog dabartinis gyvenimas – visa, ką turiu.
Bonėj: – Įspūdinga. Gilpinas: – Koks?
Atsakymą priderinau prie laiptų pakopų: dirbau žurnale (žingsnis), rašiau apie popkultūrą
(žingsnis) vyrų žurnalui (žingsnis). Užlipęs atsigręžiau ir pamačiau, kad Gilpinas žvelgia į svetainę. Jis staigiai atsisuko.
– Popkultūrą? – šūktelėjo lipdamas. – Kas tiksliai tai yra?
bet, e, žinot, ne aukštasis menas, nieko pretenzinga.
Susiraukiau: pretenzinga? Kaip globėjiška. Judviem, moliams, turbūt reikia išversti mano anglų, kablelis, Rytų pakrantės anglų, į Vidurio Vakarų prasčiokų anglų. Pakeverzoju tą ir aną, kas randas
mano makaulėj, patėmijus, kaip jieji į kašę mėto.
– Jai patinka filmai, – pasakė Gilpinas ir parodė į Bonėj. Toji linktelėjo.
– Patinka.
– Dabar centre turiu „Barą“, – pridūriau. Dar skaitau kursą koledže, bet dabar tai paminėti man pasirodė labai jau apgailėtina. Čia juk ne pasimatymas.
Bonėj žvilgtelėjo į vonios kambarį, mudu su Gilpinu sustabdžiusi koridoriuje.
– Tą „Barą“? – pakartojo. – Žinau. Kaip tik ketinau užsukti. Geras pavadinimas. Kietas. – Regis, gudrus ėjimas, – įvertino Gilpinas. Bonėj patraukė į miegamąjį, o mes paskui ją. – Gyvenimas su alumi ne toks jau prastas.
– Kartais atsakymas tikrai slypi butelio dugne, – pasakiau ir vėl susiraukiau, kad leptelėjau ne į temą.
Suėjome į miegamąjį. Gilpinas nusijuokė. – Pažįstamas jausmas.
– Matot, lygintuvas įjungtas? – pasakiau.
Bonėj linktelėjo, atidarė mūsų erdvios drabužinės duris ir įžengė vidun. Uždegė šviesą, eidama gilyn lateksinėmis pirštinėmis apmautomis rankomis perbėgo marškinius ir sukneles. Staiga
šnarpštelėjo, pasilenkė ir atsisuko – rankoje laikė idealiai kvadratinę dėžutę, suvyniotą į prašmatnų sidabrinį popierių.
Man sutraukė pilvą.
– Kieno nors gimtadienis? – pasiteiravo Bonėj. – Mūsų vestuvių metinės.
Bonėj su Gilpinu abu krūptelėjo kaip vorai ir apsimetė, kad nieko neįvyko.
Kai grįžome į svetainę, pienburnių policininkų ten nebebuvo. Gilpinas atsiklaupė ir ėmė apžiūrinėti apverstą otomanę.
– E, aš turbūt per daug įsiaudrinęs, – prabilau.
– Natūralu, Nikai, – rimtai pasakė Gilpinas. Jo blyškiai žydros akys virpėjo – erzinantis tikas. – Ar galima ką nors padaryti? Surasti mano žmoną. Nes čia jos nėra.
Bonėj mostelėjo į vestuvinę nuotrauką ant sienos: aš su smokingu, veide sustingusia dantų eile, oficialiai apkabinęs Eimę per liemenį; Eimė, kietai suraitytomis ir lako pripurkštomis garbanomis, Keip Kodo pajūrio vėjyje plevėsuojančiu šydu ir nenatūraliai išplėstomis akimis, nes paskutinę minutę visada mirkteli, o dabar labai stengėsi nemirktelėti. Kitądien po Nepriklausomybės dienos, fejerverkų siera persimaišiusi su jūros druska – vasara.
Keipas mums tiko. Prisimenu, kaip po kelių mėnesių sužinojau, kad Eimė, mano mergina, dar ir turtinga, kad ji branginama genialių tėvų vienturtė. Tapusi tarsi savotišku simboliu dėl knygų serijos, kurias lyg ir prisiminiau iš vaikystės. „Nuostabioji Eimė“. Eimė visa tai man išaiškino ramiu tolygiu
balsu lyg iš komos bundančiam ligoniui. Tarsi jai būtų tekę tai daryti daugybę kartų ir nesėkmingai – pernelyg entuziastinga reakcija į turtą, atskleidimas slaptos asmenybės, kurią sukūrė ne ji.
Eimė pasipasakojo man, kas ir kokia ji yra, tada nuvažiavome į Nantaketo sąsiauryje esančius Eliotų namus, pažymėtus kaip turinčius istorinę vertę, išplaukėme buriuoti ir aš pamaniau: Aš,
vyrukas iš Misūrio, skrieju per vandenyną su kur kas daugiau už mane regėjusiais žmonėmis. Jei dabar imčiau dairytis po pasaulį, gyventi su užmoju, vis tiek jų neprisivyčiau. Dėl to nepajutau
pavydo. Pajutau pasitenkinimą. Niekada nesiekiau turtų ar šlovės. Mane augino ne kokie tėvai svajotojai, kurie įsivaizduoja, kad užaugęs jų vaikas bus prezidentas. Mane užaugino pragmatiški tėvai, kurie įsivaizdavo, kad užaugęs jų vaikas bus koks nors kontoros tarnautojas, kaip nors užsidirbs pragyvenimui. Man galva svaigo vien nuo to, kad esu greta Eliotų, slystu per Atlanto vandenyną ir grįžtu į prašmatniai restauruotus namus, kuriuos 1822-aisiais pastatė kapitonas banginių medžiotojas, čia ruošiu ir valgau patiekalus iš ekologiškų organinių produktų, kurių pavadinimų nemoku ištarti. Bolivinė balanda. Prisimenu, pamaniau, kad tai karvių pašaras.
Taigi susituokėme paplūdimyje vaiskią vasaros dieną, valgėme ir gėrėme baltoje palapinėje, kuri plaikstėsi it burė, o po kelių valandų paslapčiomis išsivedžiau Eimę į tamsą, prie bangų, nes
jaučiausi taip nežemiškai, kad pamaniau, jog iš manęs liko tik mirguliuojantis siluetas. Šalta migla ant odos sugrąžino mane į realybę, Eimė sugrąžino mane į realybę, truktelėjusi atgal į auksinį palapinės švytėjimą, kur mėgaudamiesi ambrozija puotavo dievai. Visos mūsų vestuvės buvo tokios.
Bonėj palinkusi įsižiūrėjo į Eimę. – Jūsų žmona labai graži.
– Taip, ji graži, – ištariau ir pajutau, kaip uždainavo pilvas. – Kelintos metinės? – pasiteiravo ji.
– Penktosios.
Mindžikavau nuo kojos ant kojos, nenustygdamas iš nekantrumo ką nors daryti. Nenorėjau, kad jie aptarinėtų, kokia graži mano žmona, norėjau, kad drožtų ieškoti mano nelemtos žmonos. Vis dėlto neištariau to garsiai; dažnai nepasakau minčių balsu, net ir tada, kai derėtų. Pavojingai daug kaupiu ir rūšiuoju: mano pilvo rūsyje sukrauta šimtai butelių pykčio, nevilties, baimės, bet žvelgdamas į mane apie tai nė neįtartum.
– Penktosios – rimta. Pabandysiu atspėti – užsakėte „Hjustoną“? – pasidomėjo Gilpinas. Tai buvo vienintelis kiek geresnis restoranas mieste. Jums būtinai reikia nueiti į „Hjustoną“, pasakė mano mama, kai parsikraustėme čionai. Jai atrodė, kad tai tikra Kartidžo paslaptis, ir ji vylėsi, kad restoranas galbūt patiks mano žmonai.
– Žinoma, kad „Hjustoną“.
Penktas melas policijai. Tai buvo tik pradžia.