EIMĖ ELIOT-DAN
DINGIMO DIENĄ
D
abar, kai esu nebegyva, jaučiuosi kur kas laimingesnė.Tiksliau, dingusi. Greitai būsiu laikoma galbūt negyva. O trumpiau sakytume – negyva. Tai nutiks netrukus, bet jau dabar jaučiuosi geriau: sąnariai atsipalaidavę, raumenys lankstūs. Šįryt vieną
akimirką suvokiau, kad veidas kažkoks keistas, kitoks. Žvilgtelėjau į galinio vaizdo veidrodėlį – baisusis Kartidžas likęs už keturiasdešimt trijų mylių, mano pasipūtėlis vyras trinasi po savo glitų barą, o virš jo šlykščios nesusivokiančios galvos ant plono siūlo kybo kaltinimas tyčiniu kūno sužalojimu – ir matau, kad šypsausi. Cha! Tai bent naujiena.
Mano šios dienos darbų sąrašas – vienas iš pastarųjų metų sąrašų – guli greta ant keleivio
sėdynės, prie punkto Nr. 22 – kruvinas taškas: įsipjauti. Bet Eimė bijo kraujo, pasakys dienoraščio skaitytojai. (Tiesa, dienoraštis! Prie mano puikiojo dienoraščio mes dar prieisime.) Ne, nebijau, bet pastaruosius metus tai nuolat kartodavau. Nikui gal kokį pustuzinį kartų skundžiausi, kaip bijau kraujo, o kai jis pasakė: „Neprisimenu, kad anksčiau būtum taip bijojusi“, atsakiau: „Aš sakiau tau, sakiau daugybę kartų!“ Niko galvoje kitų žmonių bėdos neužsilaiko, todėl jis tiesiog tuo patikėjo. Gražiai aš ten apsisukau kraujo centre, kai nualpau. Aš tikrai nualpau, ne šiaip parašiau, kad nualpau. (Nesinervinkite, viską išsiaiškinsime: kas tiesa, kas ne, o kas galbūt tiesa.)
Punktas Nr. 22: „Įsipjauti“ jau seniai sąraše. Dabar tai atlikta, ir man skauda ranką. Labai skauda. Reikia didelės savitvardos pačiam įsipjauti savo kūną iki pat raumens. Reikia daug kraujo, bet ne tiek, kad apalptum, kad kas nors po kelių valandų rastų tave raudoname klane ir tau tektų daug aiškintis. Iš pradžių kartono rėžtuką prisidėjau prie riešo, bet žvelgdama į susikryžiavusias
kraujagysles pasijutau kaip išminuotoja iš veiksmo filmo: nukirpk ne tą laidelį ir mirsi. Galiausiai, įsikandusi skudurą, kad nerėkčiau, įsipjoviau žastą iš vidinė pusės. Vienu ilgu, giliu geru pjūviu. Sėdėjau sukryžiavusi kojas virtuvėje ant grindų dešimt minučių, laukiau, kol iš tolygiai srūvančio kraujo prisikaups padorus tirštas klanas. Tada viską iššluosčiau taip atsainiai, kaip Nikas būtų išvalęs po to, kai neva suknežino man galvą. Norėjau, kad namas atskleistų, kaip kertasi tiesa ir apgavystė: Scena svetainėje atrodo inscenizuota, bet kraujas išvalytas – tai negali būti Eimė!
Todėl susižaloti vertėjo. Bet praėjo jau kelios valandos, o rėžis po rankove, po turniketu vis dar dega. (Punktas Nr. 30: Atsargiai sutvarstyti žaizdą, saugotis, kad kraujo nenulašėtų ten, kur jo neturi būti. Suvynioti kartono rėžtuką ir įsidėti į kišenę, paskui išmesti.)
Punktas Nr. 18: Inscenizuoti grumtynes svetainėje. Nuversti otomanę. Padaryta.
Punktas Nr. 12: Pirmą užuominą įdėti į dėžutę, suvynioti ir padėti taip, kad policija rastų pirmiau, negu priblokštas vyras ims jos ieškoti. Tai turi būti policijos užprotokoluota. Noriu, kad jis būtų priverstas leistis į lobio paiešką (jo ego privers jį tą paiešką baigti). Padaryta.
Punktas Nr. 32: Persirengti paprastais drabužiais, plaukus susikišti po skrybėle, nulipti upės šlaitu, pakrante, vos per kelis colius nuo vandens, nubėgti iki kvartalo galo. Padaryti kaip tik taip, nors žinai, kad Teverer, vienintelė kaimynė, kuri mato upę, bus bažnyčioje. Padaryti kaip tik taip, nes niekada negali būti tikra. Visada žengi dar vieną žingsnį, kurio nežengia kiti, – tokia jau tu esi.
Punktas Nr. 29: Atsisveikinti su Bliker. Paskutinį kartą užuosti iš snukelio sklindantį katišką dvoką. Priberti dubenėlį, jei kartais žmonės pamirštų ją pašerti, kai viskas prasidės.
Punktas Nr. 33: Dingti.
Padaryta, padaryta, padaryta.
Galėčiau daugiau jums papasakoti, kaip viską padariau, bet norėčiau, kad iš pradžių mane pažintumėte. Ne Eimę iš dienoraščio, kuri yra literatūrinis personažas (Nikas sakė, kad aš nesu rašytoja – kodėl apskritai jo klausiausi?), o mane, tikrąją Eimę. Kokia moteris galėtų tai padaryti? Papasakosiu jums istoriją, tikrą istoriją, ir tada galbūt suprasite.
Pirmiausia aš neturėjau gimti.
Mano motina iki manęs patyrė penkis persileidimus ir du kartus kūdikis gimė negyvas. Vieną kartą per metus, rudenį, lyg tai būtų sezoninė pareiga, lyg sėjomaina. Visos buvo mergaitės; visos gavo vardą Viltis. Esu tikra, kad taip sugalvojo mano tėvas – iš optimistinio impulso, iš naivaus
nuoširdumo: Meribete, nepraraskime vilties. Bet jie kaskart prarasdavo Viltį.
Gydytojai mano tėvams liepė liautis bandyti susilaukti vaiko. Tie nesutiko. Jie esą ne kokie tiženos. Jie vis bandė ir bandė, ir galiausiai atsiradau aš. Mama nesitikėjo, kad būsiu gyva, bijojo apie mane galvoti kaip apie tikrą vaiką, gyvą vaiką, mergytę, kurią parsiveš namo. Jei viskas būtų pakrypę į bloga, būčiau buvusi aštuntoji Viltis. Bet aš klykdama atėjau į šį pasaulį – įsijaudrinusi, ryškiai rožinė. Tėvai buvo be galo nustebę, jie suvokė, kad nesvarstė, kaip mane pavadinti, kad nerinko tikro vardo tikram vaikui. Pirmąsias dvi dienas ligoninėje prabuvau be vardo. Kas rytą motina girdėdavo, kaip į jos palatą atsiveria durys, ir jausdavo, kaip tarpdury stoviniuoja medicinos sesuo (įsivaizduodavau ją senoviškai, su plačiu baltu sijonu ir kepuraite su sparneliais, it kinų
išsineštinio maisto dėžutės). Sesuo delsdavo, o motina nepakeldama akių klausdavo: „Ar ji dar gyva?“
Kai vis dėlto likau gyva, jie mane pavadino Eime, nes tai buvo paprastas mergaitės vardas,
populiarus vardas, vardas, kuriuo tais metais buvo pavadinta šimtai kitų mergaičių, taigi dievai galbūt nepastebėsią jų kūdikėlio, prigludusio tarp kitų. Meribetė sakė, kad dabar ji mane pavadintų Lidija.
Augau jausdamasi ypatinga, didžiavausi. Buvau mergaitė, kuri kovėsi su nebūtimi ir laimėjo.
Tikimybės buvo gal koks procentas, bet aš laimėjau. Tik sugadinau motinai gimdą – manasis Šermano žygis8 prieš motinai pagimdant mane. Meribetė nebegalėjo turėti vaikų. Vaikystėje tiesiog mėgavausi tuo: tik aš, tik aš, vien tik aš.
Vilčių gimimo ir mirties dienomis mama gurkšnodavo arbatą, apsiklojusi pledu sėdėdavo
supamajame krėsle ir sakydavo, kad ji tiesiog „nori truputį pabūti viena“. Nieko dramatiška, mama pernelyg protinga, kad giedotų laidotuvių giesmes, bet pasidarydavo liūdnai svajinga, atsitolindavo, ir manęs, tokio reiklaus padaro, tame jos pasaulyje nebūdavo. Ropšdavausi motinai ant kelių arba lįsdavau jai į akis su kreidelėmis nupieštu piešiniu, arba prisimindavau kokį lapelį iš mokyklos, kurį reikėjo skubiai perskaityti. Tėvas stengdavosi nukreipti mano dėmesį, bandydavo išsivesti į kiną ar papirkti saldainiais. Jokios gudrybės nepadėdavo. Neduodavau motinai tų kelių minučių.
Visada buvau geresnė už Viltis, nes man pavyko išgyventi. Bet drauge visada pavydėjau toms septynioms negyvoms šokančioms princesėms. Jos tapo tobulos nė akimirkos negyvenusios, nė
kiekviena diena slėpė galimybę nutolti nuo tobulybės.
Toks gyvenimas sekina. Taip gyvenau iki trisdešimt vienų. Tada maždaug dvejus metus viskas buvo gerai. Dėl Niko.
Nikas mane mylėjo. Mylėjo su šešiomis ė: Jis mane mylėėėėėėjo. Bet mylėjo ne mane. Nikas mylėjo merginą, kurios nebuvo. Aš apsimetinėjau, kaip kad dažnai apsimetinėju, esanti įdomi asmenybė. Negaliu kitaip, visados taip dariau: kai kurios moterys nuolat keičia stilių, o aš keičiau asmenybę. Koks personažas labiau prie širdies, koks yra geidžiamas, koks modernus? Manau,
daugelis taip elgiasi, tik to nepripažįsta arba jie apsistoja prie vieno personažo, nes yra per tingūs ar per kvaili pasikeisti.
Tą vakarą per susibūrimą Brukline vaidinau merginą, kókios yra madingos, merginą, kokiõs tokiems kaip Nikas vyrams reikia – Kietą paną. Vyrai tai sako kaip tikrą komplimentą, argi ne? Ji – kieta pana. Jei esu Kieta pana, vadinasi, aš karšta, nuostabi, linksma moteris, dievinanti futbolą, pokerį, nešvankius juokelius ir raugėjimą, žaidžianti vaizdo žaidimus, gerianti pigų alų, jai patinka seksas trise ir analinis seksas, ji kemša dešrainius ir mėsainius, lyg vestų didžiausią pasaulyje kulinarinį šou, bet kažkokiu būdu vis dar dėvi antrą dydį, nes kietos panos pačios karščiausios. Karštos ir supratingos. Kietos panos niekada nepyksta. Jos tik nusivylusiai, bet meiliai šypsosi ir leidžia savo vyrams daryti tai, ką jie nori. Pirmyn, nusišik ant manęs, aš nieko prieš, aš Kieta pana.
Vyrai iš tikrųjų mano, kad tokių merginų yra. Gal juos apkvailino tai, kad daugybė moterų nori apsimesti tokia mergina. Ilgą laiką Kieta pana mane erzino. Matydavau, kaip vyrai – draugai,
bendradarbiai, pašaliečiai – svaigdavo dėl tokių žavingų apsimetėlių, ir man norėdavosi pasisodinti tuos vyrus ir šaltai pasakyti: Tu susitikinėji ne su šiaip moterimi, susitikinėji su moterimi,
prisižiūrėjusia filmų, kuriems scenarijus parašė bendrauti nemokantys vyrai, jiems norėtųsi tikėti, kad tokių moterų yra ir kad kokia viena galbūt jį pabučiuos. Norėdavosi sugriebti vargšelį už atlapų
ar už pranešimų gaviklio futliaro ir pasakyti: Ta merga iš tikrųjų nesvaigsta dėl aštrių dešrainių –
niekas nesvaigsta dėl aštrių dešrainių! O Kietos panos apskritai apgailėtinos: jos apsimeta ne
moterimis, kokiomis pačios norėtų būti, bet moterimis, kokių nori vyrai. Och, ir jeigu nesate Kieta pana, meldžiu, nemanykite, kad jūsų vyriškis nenori Kietos panos. Galimos variacijos: jei jis vegetaras, Kieta pana mėgs sojų mėsą ir mylės šunis; jei jis menininkas hipsteris, Kieta pana bus tatuiruota, akiniuota nuoboda, kuriai patinka komiksai. Fasadas gali įvairuoti, bet, patikėkit, jis nori Kietos panos, kuri šiaip jau yra mergina, kuriai patinka viskas, kas patinka jam, ir kuri niekada nesiskundžia. (Iš kur jums žinoti, kad nesate Kieta pana? Iš to, kad jis, pavyzdžiui, sako: „Man patinka stiprios moterys.“ Jei jis jums taip sako, kada nors išdulkins kitą. Nes fraze „Man patinka stiprios moterys“ užkoduota „Nekenčiu stiprių moterų.“)
Kantriai laukiau – ne vienus metus, – kad švytuoklė nuskrietų į kitą pusę, kad vyrai imtų skaityti Džeinę Ostin, išmoktų megzti, apsimestų, jog jiems patinka kosmosas, rengtų iškarpų albumų
vakarėlius ir glamonėtųsi vienas su kitu, o mes juos geidulingai stebėtume. Ir tada pasakytume: Aha,
jis Kietas bičas.
Bet taip nenutiko. O visos tautos moterys slapta prisidėjo prie mūsų degradavimo! Neilgai trukus Kieta pana tapo standartu. Vyrai tikėjo, kad tokių būna – tai nebuvo svajonių mergaitė, viena iš milijono. Buvo tikimasi, kad kiekviena bus tokia, o jei tokia nebuvai, vadinasi, kažkas negerai su
Bet maga būti Kieta pana. Tokiai kaip aš, mėgstančiai laimėti, maga būti mergina, kurios nori visi vaikinai. Kai susipažinau su Niku, iš karto supratau, kad jis nori kaip tik tokios, ir dėl jo buvau
nusiteikusi pabandyti. Prisiimu savo dalį kaltės. Reikalas tas, kad iš pradžių pamečiau dėl jo galvą. Jis man pasirodė nepadoriai egzotiškas, toks tipiškas berniokėlis iš Misūrio. Buvo velniškai gera su juo būti. Jis išlukšteno tokių dalykų, kokių nė nežinojau turinti: linksmumą, humoro jausmą,
lengvabūdiškumą. Lyg būtų mane išskobęs ir pripildęs plunksnų. Jis padėjo man būti Kieta pana, su niekuo kitu Kieta pana nebūčiau galėjusi būti. Nebūčiau norėjusi. Pripažįstu, kai kuo mėgavausi: valgiau skanėstus „MoonPie“, vaikščiojau basa, lioviausi jaudintis. Žiūrėjau bukus filmus ir valgiau chemijos prikištą maistą. Prieš imdamasi ko nors, negalvodavau – štai kas svarbiausia. Gėriau kokakolą ir nekvaršinau sau galvos, kaip perdirbti skardinę, nesijaudinau dėl pilve
besiteliūskuojančios rūgšties, tokios stiprios, kad nuvalytų monetą. Nueidavome žiūrėti buko filmo, ir aš nesukdavau sau galvos dėl įžeidaus seksizmo ar dėl to, kad mažumoms skirta per mažai
pagrindinių vaidmenų. Netgi nesirūpinau, ar filmu norėta ką nors pasakyti. Nesijaudinau, kas bus paskui. Niekas nebuvo svarbu, gyvenau šia akimirka ir jaučiau, kaip darausi vis lėkštesnė ir bukesnė. O drauge – laimingesnė.
Iki Niko jaučiausi esanti ne asmuo, o produktas. Nuostabioji Eimė turėjo būti nuostabi, kūrybinga, gera, dėmesinga, sąmojinga ir laiminga. Mes tik norime, kad būtum laiminga. Rendis su Meribete tai nuolat kartojo, bet niekad nepaaiškino kaip. Šitiek pamokų, galimybių ir palankių aplinkybių, o jie manęs taip ir neišmokė būti laimingos. Prisimenu, kaip mane trikdydavo kiti vaikai. Eidavau į gimtadienius, stebėdavau, kaip kiti vaikai vaiposi ir kikena, aš irgi bandydavau taip daryti, bet
nesuprasdavau, kam to reikia. Sėdėdavau į pasmakrę įsirėžusia tampria gimtadienio kepurės gumele, grūdėto torto glaisto apveltais dantimis ir mėgindavau suprasti, kodėl tai smagu.
Su Niku pagaliau supratau. Nes jis buvo linksmuolis. Lyg susitikinėtum su jūrine ūdra. Jis buvo pirmas mano sutiktas natūraliai laimingas man prilygstantis žmogus. Jis buvo nuostabus, puikus, linksmas, žavus ir kerintis. Jis patiko žmonėms. Patiko moterims. Maniau, būtume tobula sąjunga – laimingiausia pora. Meilė – ne varžybos. Bet nematau prasmės būti drauge, jei nesi laimingiausias.
Ko gero, tuos kelerius metus – apsimesdama kažkuo kitu – buvau laimingesnė negu kada nors prieš tai ar po to. Nenusprendžiu, ką tai reiškia.
Bet tai turėjo baigtis, nes tokia buvau netikra, tai nebuvau aš. Tai, Nikai, nebuvau aš! Maniau, supratai. Maniau, kad tai žaidimas. Maniau, mirkt mirkt, žaidžiame „Neklausk, nesakyk“. Labai stengiausi, kad su manimi būtų lengva. Bet buvo neįmanoma to išlaikyti. Paaiškėjo, kad ir jis
nesugeba išlaikyti savosios pusės: sąmojingų pajuokavimų, protingų žaidimų, romantikos ir pastangų patraukti savo pusėn. Viskas ėmė griūti savaime. Nekenčiau Niko, kam nustebo, kai tapau savimi. Nekenčiau jo už tai, kad nesuprato iki pat galo, kad nuoširdžiai tikėjo, jog vedė kaip tik tokią būtybę, šitą milijono besimasturbuojančių, sėkla išsiterliojusių, savimi patenkintų vyrų vaizduotės vaisių. Jis iš tikrųjų atrodė apstulbęs, kai paprašiau išklausyti mane. Negalėjo patikėti, kad man nepatinka vašku su visomis mėsomis plėšti plaukus nuo putės ir čiulpti jam, kai užsimano. Kad man ne vis tiek, kai jis neateina išgerti su mano draugais. Tas absurdiškas dienoraštis? Man nereikia apgailėtinų
beždžionės šokdinimo scenarijų, kad galėčiau paskui apie tai pasakoti draugėms; esu patenkinta, kad jis gali būti savimi. Gryni, buki Kietos panos skiedalai. Koks šiknius. Ir vėl nesuprantu: jei leidi
aišku. Žinoma, jis galbūt bus laimingas, galbūt sakys: tu – pati kiečiausia pana, bet jis taip sakys, nes viskas išėjo, kaip jam norėjosi. Jis vadina tave Kieta pana, kad apmulkintų! Štai ką daro vyrai:
pasistengia susukti taip, kad atrodytum sau kieta mergina ir tenkintum jų norus. Kaip kad automobilių pardavėjas sako: „Kiek mokėsite už šitą gožį?“, nors dar nesakėte, kad pirksite. Ta šlykšti vyrų frazė: „Žinau, tu būtum nieko prieš, jei aš…“ Ne, aš prieš. Tiesiog ištark tai. Neprakišk, tu kvaiša šliundra.
Taigi tai turėjo baigtis. Pasikliaudama Niku, jausdamasi saugiai su Niku, būdama laiminga su Niku, suvokiau, kad yra Tikroji Eimė, ir ji kur kas geresnė, įdomesnė, įvairesnė ir mįslingesnė už Kietąją Eimę. Bet Nikas vis tiek norėjo Kietosios Eimės. Tik įsivaizduokit: atskleidi savo
sutuoktiniui, savo sielos bičiuliui, tikrąją save, ir tu jam nepatinki! Štai nuo ko prasidėjo neapykanta. Daug apie tai mąsčiau, ir manau, kad neapykanta prasidėjo kaip tik nuo to.
8 Šermano žygis (angl. Sherman’s March to the Sea) – kitaip Savanos kampanija, generolo Viljamo Šermano vadovaujamas žygis Jungtinių Valstijų pilietiniame kare Džordžijos valstijoje 1864 m. lapkritį–gruodį. Puolimas baigėsi užgrobus Savanos uostą.
NIKAS DANAS
PO SEPTYNIŲ DIENŲ
Į
žengiau į pašiūrę, o tada atsirėmiau į sieną atgauti kvapo.Žinojau, kad nieko gero nebus. Supratau, kai tik perkandau užuominą: malkinė. Vidudienio
pasilinksminimas. Kokteiliai. Aprašyti buvome ne mudu su Eime. Užuomina buvo apie mane ir Endę. Malkinė tebuvo viena iš vietų, kur mylėjomės su Ende. Nedaug kur galėjome matytis. Į jos žmogingą daugiabučių kvartalą paprastai neidavome. Motelius galėjai susekti iš kredito kortelių, o mano žmona nebuvo nei patikli, nei kvaila. (Endė turėjo „MasterCard“, bet ataskaitos ėjo jos motinai. Man skaudu tai pripažinti.) Taigi malkinėje, gerai pasislėpusioje už mano sesers namo, kai Go išeidavo į darbą, buvo visiškai saugu. Dar apleistame mano tėvo name (Gal jauti kaltę, kam atsivežei mane čionai. /
Prisipažinsiu, jaučiausi aš keistai. / Bet ne itin kokį pasirinkimą teturėjome, / Nusprendėme – tebūnie čia mūs namai), ir keli kartai mano kabinete koledže (Aš tavo mokinė, / Tu mano mokytojas – gražus, protingas. / Atvėrei man akis (šlaunis taip pat!), ir kartą Endės automobilyje kaimo
keliuke, kai nusivežiau ją į Hanibalą, ir ta išvyka buvo kur kas malonesnė, palyginti su pilku
pasivaikščiojimu su Eime (Atsivežei mane čionai pavaikščioti, / Apie vaikystės nuotykius tu nori
man papasakoti – / Patrintus džinsus, snapelio dar kepurę).
Visos užuominos buvo paslėptos ten, kur apgaudinėjau Eimę su kita. Lobio paiešką ji pavertė kelione po mano išdavystes. Akyse suraibuliavo iš koktumo, kai įsivaizdavau, kaip mane nieko
neįtariantį Eimė seka automobiliu – į tėčio namelį, pas Go, į prakeiktą Hanibalą, – stebi, kaip dulkinu tą mielą jauną mergaitę, ir mano žmonos lūpos persikreipia iš pasišlykštėjimo ir triumfo.
Nes ji žinojo, kad mokės mane nubausti. Čia, paskutinėje kelionės stotelėje, Eimė nusprendė man parodyti, kokia ji protinga. Nes malkinė buvo kimšte prikimšta daiktų daiktelių, kurių Gilpinui ir Bonėj dievagojausi nepirkęs su kredito kortelėmis, dievagojausi, kad nieko apie tai nežinau. Čia buvo nesveikai brangios golfo lazdos, laikrodžiai ir vaizdo žaidimai, dizainerių drabužiai – viskas buvo čia, mano sesers sklype, laukė sukrauta. Lyg būčiau čia visus tuos daiktus pasidėjęs, iki paaiškės, kad mano žmona negyva, ir aš galėsiu pasilinksminti.
Pabeldžiau į Go laukujes duris. Kai ji rūkydama cigaretę atidarė, pasakiau, kad noriu šį tą parodyti, apsigręžiau ir žodžio netardamas nudrožiau prie malkinės.
– Žiūrėk, – pasakiau ir stumtelėjau prie atidarytų durų. – Ar čia… Ar čia viskas, kas… už kredito korteles?
Go tai ištarė spigiu įniršusiu balsu. Ji delnu užsidengė burną ir žengė nuo manęs atatupsta. Ir aš supratau, jog pamanė, kad ketinu jai prisipažinti.
Šitos akimirkos niekaip nebeištrinsi. Jau vien už tai nekenčiau savo žmonos.
– Go, Eimė nori mane pakišti, – pasakiau. – Go, šitą šlamštą supirko Eimė. Ji nori mane pakišti. Go nustėro. Mirktelėjo kartą, kitą, papurtė galvą, lyg bandydama atsikratyti reginio: Nikas – žmonos žudikas.
ne, nieko apie šituos daiktus aš nežinau. Čia jos didysis pasirodymas. Pristatome: Nikas keliauja į
kalėjimą! – Gerkle kilo didelis oro burbulas, atrodė, tuoj imsiu raudoti arba kvatotis. Nusijuokiau. –
Pagauni, ką? Supranti, kokia čia šūdliava?
Tad paskubėk, keliauk, nelauk, / Ir šįkart aš tave šio to išmokysiu. Paskutinės pirmos Eimės
užuominos eilutės. Kaip aš nepastebėjau?
– Jeigu ji nori pakišti tave, kam jai, kad tu žinotum? – Go, apstulbusi dėl to, ką išvydo savo malkinėje, vis dar stovėjo išplėtusi akis.
– Nes ji viską kuo tobuliausiai atliko. Jai visada reikėjo pripažinimo, liaupsių. Ji nori, kad žinočiau, jog mane išdūrė. Tam ji negali atsispirti. Antraip nebūtų jokio smagumo.
– Ne, – kramtydama nagą nesutiko Go. – Čia dar kažkas. Čia slypi kažkas daugiau. Lietei ką nors? – Ne.
– Gerai. Taigi kyla klausimas…
– Ką, jos manymu, darysiu savo sesers sklype suradęs šitai – įkaltį, – pasufleravau. – Štai koks klausimas, nes kad ir ką, jos manymu, turėčiau daryti, kad ir ko ji norėtų, aš turiu pasielgti priešingai. Jei mano, kad supanikuosiu ir bandysiu šitų daiktų atsikratyti, esu tikras, yra sumaniusi, kaip padaryti, kad mane susemtų.
– Na, bet ir palikti jų čia negalima, – atrėmė Go. – Nes tada tave irgi susems. Ar tu tikras, kad šita užuomina paskutinė? Kur dovana tau?
– O, velnias. Ne. Turi būti kur nors viduj. – Neik, – sudraudė Go.
– Reikia. Vienas Dievas težino, ką dar ji sugalvojo.
Atsargiai įžengiau į drėgną pašiūrę, rankas prispaudęs prie šonų nustypčiojau ant pirštų, kad