8. NETIESIOGINIO NAUDOJIMO VERTĖS ARBA ATSKLEISTŲ
8.2. Kelionės išlaidų metodas
8.2.1. Istorija
Įdomus sutapimas, tačiau du praktiškiausi ne rinkos vertinimo metodai, kontingento vertinimo metodas ir KIM, buvo pasiūlyti tais pačiais metais (Hanley ir kt., 2003). 1949 m. Harrold Hotelling išsiun-tė Nacionalinei parko tarnybai laišką, kuriame buvo pabrėžiamas me-todas, kai remiantis parko lankytojo kelionės atstumu galėtų būti
nu-Netiesioginio naudojimo vertės arba atskleistų preferencijų metodai
statoma kelionės kaina. O įvertinus kelionės kainą, galima nustatyti ir vartotojo gaunamą perviršio vertę. Idėja buvo skirta gauti grynąją re-kreacijos naudą tam tikroje geografinėje vietovėje. Jo nuomone, jeigu žmonės lanko parką, tai jie tikisi naudos, lygios ar viršijančios lankymo išlaidas. Lankydami žmonės patiria kelionės išlaidas, kurias sudaro: fak-tinės kelionės išlaidos (viešojo transporto išlaidos, keliaujant nuosavu transportu – degalų ir automobilio išlaikymo išlaidos, lėktuvo bilietai ir pan.), kelionės laiko sąnaudos, įėjimo mokestis. Todėl, turint šią in-formaciją, žinant atstumą, kurį lankytojai turi įveikti, transportavimo sąnaudas ir kaip dažnai žmonės lanko parką, tyrėjas žino suminę kelio-nės kainą (keliokelio-nės išlaidas) ir apsilankymų skaičių. Pavyzdžiui, rekrea-cinio miško atveju informacija apie mišką lankančių žmonių skaičių, jų kelionės laiką ir išlaidas gali būti panaudota šios rekreacinės paslaugos vertei nustatyti. Minėti duomenys leidžia apskaičiuoti paklausos krei-vę. Kadangi apklausos kreivę veikia ne tik kaina, bet ir kiti veiksniai, vertinant šią kreivę, reikia žinoti demografinius rodiklius (tokius kaip pajamos, skoniai ir prioritetai) ir išlaidas, keliaujant į vietoves, kurios gali būti šios vietovės pakaitalai.
Po kurio laiko S. Wood ir A. Trice (1958), M. Clawson (1959) pri-taikė šią idėją konkretiems duomenims. Šiuose modeliuose buvo naudo-jamas atstumas nuo tam tikros zonos iki kelionės tikslo, t. y. rekreacinės vietovės. Tokiuose modeliuose bendras lankytojų skaičius iš tam tikros zonos buvo priklausomas kintamasis, o pagrindinis kintamasis buvo ke-lionės išlaidos iš gyventojų zonos į rekreacinę vietovę. Tokie skaičiavimai buvo vadinami zoniniais KIM, ir stebėjimo vienetu tapo tam tikros zonos agreguota populiacija. Viename iš ankstesnių taikymų, M. Clawson ap-skaičiavo, kiek lankytojų iš 100 000 gyventojų tenka visiems JAV pagrin-diniams nacionaliniams parkams (Haab, McConnell, 2002).
Nors tai buvo naujas ir praktiškas metodas, greitai išaiškėjo statisti-nės ir ekonometristatisti-nės zoninių modelių problemos. Ypač tai buvo pastebi-ma didelėse zonose, kuriose buvo didelė lankytojų kelionės į rekreacijos vietas atstumų variacija. Nors į tai pradžioje buvo nekreipiama dėmesio, vėliau suprasta, kad zonų gyventojų homogeniškumo prielaida yra klai-dinga, todėl siūlyta pereiti prie modelių, kurie įvertintų duomenų hetero-geniškumą (vėliau zoninius modelius pakeitė modeliai, kurie buvo
skai-SAUGOMŲ EKOSISTEMŲ VERTINIMAS SOCIALINIU-EKOLOGINIU ASPEKTU
Ankstesnių rekreacinių KIM problemos ir jų netvirtas ryšys su mikro ekonomikos teorija privedė prie minties, kad atskiras rekreacinės vietovės lankytojas būtų geresnis stebėjimo vienetas, palyginti su visos zonos populiacija (Brown, Nawas, 1973). Individuali vartotojų rekrea-cinio kelionės tikslo paklausa leido tiksliau pritaikyti mikroekonomikos teoriją šiam modeliui, tačiau tam prireikė daugiau duomenų. Kai tik buvo pradėta svarstyti apie individualius lankytojo duomenis, atsirado galimy-bė gauti duomenis apie lankytojų pajamas, jų padėtį darbo rinkoje, apsi-lankymo trukmę rekreacinėje vietovėje ir daug kitų detalių apie kiekvieną aplankytą vietovę. Gaunamų duomenų kiekis priklauso tik nuo tyrimo mechanizmo ir respondentų noro tuos duomenis pateikti. Tokiu būdu KIM stipriai patobulėjo, palyginti su ankstesniuoju variantu, kai duome-nys buvo renkami tik pagal automobilių registracijos numerius, iš kurių buvo galima nustatyti lankytojo zoną (Hanley ir kt., 2003).
Kitas svarbus proveržis įvyko renkant individualius duomenis, kai pavyko išskirti keliones, turinčias daugiau nei vieną kelionės tikslą. Kai buvo gaunami duomenys apie keliones su keliomis lankytinomis vieto-vėmis, buvo galima galvoti apie visos rekreacinės sistemos arba bent jau tam tikros tiriamos dalies paklausos lygtį. O. Burt ir D. Brewer (1971) savo straipsnyje pritaikė šią mintį. Kai buvo sujungti individualūs duo-menys ir modelis labiau atitiko mikroekonomikos teoriją, buvo sudary-ti sudėsudary-tingi ekonometriniai uždaviniai, kurie sukėlė naują KIM taikymo bangą. Nors buvo sudėtinga rinkti duomenis ir modeliuoti, rezultatai pasižymėjo didesniu patikimumu.
Metodas tapo sudėtingesnis, bet vis tiek turėjo trūkumų. Buvo ne-aišku, kaip panaudoti laiką, kuris praleidžiamas kelionėje į rekreacinę vietovę ir iš jos. Taip pat laiką, kuris praleidžiamas rekreacinėje vieto-vėje ir šalia jos. Neaišku, kaip suteikti vertę šiam laikui, ypač kai viena išvyka buvo aplankomos kelios vietovės. Neaišku buvo ir kurios vietovės kelionės išlaidas įtraukti į modelį. Taip pat kilo neaiškumų, kaip įtraukti į modelį perpildytas rekreacines zonas, kai susidaro spūstys. Daugelis iš šių problemų buvo išspręstos, tačiau kai kurioms dar ieškoma sprendimų.
Vėliau pagrindinis modelio patobulinimas buvo, įtraukiant rekrea-cinės vietovės charakteristikas, kurios padeda paaiškinti kelionės pasirin-kimą, nepaisant kelionės išlaidų. Iki to laiko kelionės kaina pirmyn ir atgal
Netiesioginio naudojimo vertės arba atskleistų preferencijų metodai
kad lankytojui, kuris nori žvejoti, svarbu ne tik atstumas iki ežero, o ir ką jis tame ežere gali pagauti. Todėl atsiranda poreikis analizuoti rekreacinės vietovės charakteristikas. Tai veda prie hipotezės, kad geresnės žūklės ar medžioklės sąlygos, gražesnis peizažas ir t. t. skatins lankytojus dažniau aplankyti vietovę (kitiems veiksniams nekintant).
E. R. Morey (1981) tyrė slidinėjimo rekreacines zonas ir kaip jų sa-vybės veikia lankytojų pasirinkimus. Modelyje buvo išsamiai išnagrinėta, kokios savybės buvo svarbiausios lankytojams, nepaisant kelionės išlai-dų. Slidinėjimo vietovė buvo susijusi su lankytojo gaunamu malonumo kiekiu. Tyrimuose išaiškėjo, kad naujokai mažai domėjosi stačiomis, pa-tyrusiems slidinėtojams skirtomis, trasomis. Tokie tyrinėjimai atskleidė galimybę susieti šiuos modelius su aplinka, įvertinti vietovės kokybės gerinimo matavimus, dėl kurių keičiasi vartotojo noras apsilankyti joje.