Ekosistemos sąvoka yra pabrėžiama integracija, ir ekosistema yra suprantama kaip gamtos išteklių, tokių kaip dirvožemio, vandens, au-galų ir gyvūnų, visuma, glaudžiai siejanti erdvės ir laiko ryšiais biotinius ir abiotinius komponentus. Ekosistemoms kaip geografiniams objek-tams klasifikuoti, savybėms tirti ir vertei nustatyti galima panaudoti vadinamąsias bazines ontologijas: mereologiją, topologiją ir sistemų teoriją. Šios bazinės ontologijos perdengia viena kitą, t. y. mereologija ir topologija gali būti konstruojamos kaip viena kitos plėtiniai, o ribiniu atveju – sukuriant sistemos teoriją (Borst ir kt., 1994). Bazinių ontolo-gijų elementai ir klasifikavimo sistemos buvo panaudotos ekosistemų dėmenų modeliams nustatyti.
3.1. TARpTAUTINėS SAUGOMŲ TERITORIJŲ
KLASIfIKAVIMO SISTEMOS
Vertės samprata ir vertinimo kriterijai neatsiejami nuo bendro so-cialinio ekologinio konteksto, keliamų tikslų ir apribojimų. Bendrą sau-gomų ekosistemų kontekstą ir apribojimus apibrėžia politikai ir spren-dimų priėmėjai. Suinteresuotos šalys įneša savo indėlį patikslindamos problemą, o jų didžiausias indėlis yra į vertinimo kriterijų formulavimą, kriterijų svorių nustatymą ir dalyvavimą priimant galutinį sprendimą. Mokslininkų vaidmuo – parinkti tinkamą metodologiją ir užtikrinti jos teisingą taikymą, parinkti matavimo metrikas ir įvertinti, kiek skirtin-gos alternatyvos tenkina nagrinėjamos problemos sprendimo ar pro-jekto tikslus. Mokslininkams gali būti priskirtas ir suinteresuotų šalių ar sprendimų priėmėjų vaidmuo (Diakoulaki, Grafakos, 2004).
Taigi, prieš atliekant ekosistemų vertinimą, turėtų būti apibrėžti ir nuodugniai išnagrinėti ekosistemų saugojimo tikslai, uždaviniai ir ontologijos.
Saugomų ekosistemų ontologijos
Vieną iš dažniausiai minimų klasifikavimo sistemų pasiūlė IUCN (International Union for Conservation of Nature). IUCN irgi atkreipia dėmesį į tai, kad klasifikavimo sistema turi būti susieta su tikslu: gali-ma skirstyti pagal konservavimo vertę arba pagal vadybos tikslus (kon-servavimo tikslą), (Protected Area, 2008). Dėl didelės įvairovės tai, kas saugoma vienoje šalyje, nebūtinai bus saugoma kitoje. Todėl saugomų teritorijų apibrėžimas paliekamas kiekvienos šalies nuožiūrai.
Pagal IUCN klasifikaciją skiriamos šešios saugomų teritorijų ka-tegorijos (3.1 pav.). Ši klasifikacija tapo saugomų teritorijų skyrimo, registravimo ir klasifikavimo pavyzdžiu. Kaip teigiama IUCN tinklala-pyje, IUCN klasifikacija remiasi ir tarptautinės organizacijos (pvz. JT), ir nacionalinės vyriausybės.
3.1 pav. IUCN klasifikavimo sistema
ES šalyse nėra taikomos bendros saugomų teritorijų klasifikavi-mo sisteklasifikavi-mos. Iš Europai skirtų klasifikaviklasifikavi-mo sistemų geriausiai žinoma MCPFE (Ministerial Conference on the Protection of Forests in Europe) saugomų miškų ir miškingų vietovių klasifikacija (MCPFE Workshop..., 2001). Pagal šią klasifikaciją skiriamos saugomų teritorijų klasės, kurias galima sugretinti su IUCN kategorijomis (3.2 pav.).
SAUGOMŲ EKOSISTEMŲ VERTINIMAS SOCIALINIU-EKOLOGINIU ASPEKTU
3.2 pav. MCPFE saugomų miškų ir miškingų vietovių klasifikavimo sistema Prieš taikant klasifikavimo sistemą, pirmiausia reikia nustatyti, ar teritorija atitinka reikalavimus, keliamus saugomoms teritorijoms, o jau vėliau nuspręsti, kuri kategorija geriausiai atitinka šios teritorijos saugojimo tikslams pasiekti.
3.2. VOKIETIJOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ
SISTEMA
Sistemos ypatybės geriausiai išryškėja, palyginus ją su kita pana-šaus tipo sistema. Kaip pavyzdį galima panagrinėti Vokietijos saugomų teritorijų sistemą ir jai keliamus tikslus. Ši sistema ir jai keliami kokybės kriterijai bei standartai buvo pristatyti 2011 m. EUROPARC konferen-cijoje (Vokietija, Bad Urach) (Progress Report..., 2011) (3.3 pav.):
Saugomų ekosistemų ontologijos
3.3 pav. Vokietijos saugomų teritorijų sistema (pagal Progress Report..., 2011) Kaip matyti 3 pav., Vokietijos saugomų teritorijų sistemoje nuro-dytos trys atskiros dalys ir apibrėžti jų pagrindiniai tikslai: 1) saugoti natūralų kraštovaizdį, 2) saugoti kultūrinį kraštovaizdį ir 3) kompleksi-nis tikslas – saugoti ir vystyti kultūrinį ir gamtinį kraštovaizdžius. Tre-čiame tiksle pabrėžiamas žodis „vystyti“. Atskyrus kultūrinį ir gamtinį kraštovaizdį ir apibrėžus tikslus, sistemos ribos ir funkcijos tampa aiš-kios, todėl jos nebereikia tikslinti ir dalyti į smulkesnes dalis.
Vokietijos gamtos apsaugai yra įkurti nacionaliniai parkai. Jų šūkis: „Palikime gamtą jai pačiai.“ Taip sukuriami „laukinio gyvenimo plotai“. Ši saugomų teritorijų grupė nėra gausi, tačiau ji pritraukia vis daugiau lankytojų ir kelia viso aplinkinio regiono patrauklumą. Kaip teigiama lei-dinyje (National Natural..., 2006), tam, kad nacionaliniai parkai turėtų įtakos ekonomikos augimui, jie turi būti apsupti arba biosferos rezerva-tais, arba gamtos parkais, taip sukuriant teigiamą viso supančio regiono ekonominės plėtros poveikį. Šalia gamtos apsaugos, svarbūs nacionalinių parkų tikslai yra aplinkosauginis švietimas ir moksliniai tyrimai.
Biosferos rezervatais siekiamas iš dalies prieštaringų tikslų: išsau-goti biologinę įvairovę, skatinti ekonomikos augimą ir konservuoti kultūrines vertybes. Kad būtų galima pasiekti šiuos tikslus, biosferos rezervatai skirstomi zonomis. Centrinėje zonoje draudžiama sodin-ti pasėlius, o buferinėje zonoje, atsižvelgiant į gamtos apaugos sodin-tikslus, leidžiama ribotai naudotis dirbama žeme. Vystymo zonoje, kuri yra plačiausia biosferos rezervato zona, darnaus žemės ūkio ir ekonomiško
SAUGOMŲ EKOSISTEMŲ VERTINIMAS SOCIALINIU-EKOLOGINIU ASPEKTU
išteklių naudojimo metodai yra ne tik leidžiami, bet ir skatinami, taip pat vystomi. Taigi būdingo kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimas yra vienas iš svarbiausių biosferos rezervatų tikslų ir problemų.
Didžiausią Vokietijos saugomų teritorijų grupę sudaro gamtos parkai. Tai didelės, ypač gražios sritys, kurių savybės daro jas tinka-mas rekreacijai. Biologinės įvairovės, jos gyvybinės erdvės išsaugojitinka-mas, kartu išryškinant tipinį kultūrinio regiono kraštovaizdį, yra vienas iš svarbiausių gamtos parkų tikslų. Kartu iš gamtos parkų tikimasi didelio indėlio į darnų regiono vystymą. Pagrindine šio vystymo ašimi Vokieti-joje tampa vietinė bendruomenė, kuri aktyviai dalyvauja ne tik saugant gamtą, bet ir priimant sprendimus, formuojant regiono identitetą, sie-kiant darnaus agrarinių sričių vystymo.
3.3. LIETUVOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ
SISTEMA
Bendrąją Lietuvos saugomų teritorijų sistemą sudaro (VSTT, 2011): konservacinio prioriteto saugomos teritorijos, ekologinės apsau-gos prioriteto saugomos teritorijos, atkuriamosios apsauapsau-gos saugomos teritorijos ir kompleksinės saugomos teritorijos.
Lietuvos saugomų teritorijų sistemos struktūros viršutinio lyg-mens elementai ir jiems keliami tikslai pateikti 3.4 pav.
3.4 pav. Bendroji Lietuvos saugomų teritorijų sistemos struktūra su nurodytais tikslais. Sudaryta pagal Lietuvos saugomų teritorijų įstatymą
Saugomų ekosistemų ontologijos
Lietuvos saugomų teritorijų sistemos tiksluose vyrauja žodžiai „gamtos ir kultūros paveldas ir kraštovaizdis“, taigi pagrindiniai sau-gojimo objektai – gamtinis ir kultūrinis paveldas bei kraštovaizdžiai. Tačiau gamtinio ir kultūrinio paveldo, o juo labiau kraštovaizdžių, sau-gojimo tikslai ir sausau-gojimo metodai skiriasi.
Kadangi Lietuvos saugomų teritorijų sistemoje kultūrinis ir gamti-nis kraštovaizdžiai nėra atskirti, juos tenka išskirti papildomai (3.5 pav.).
3.5 pav. Lietuvos saugomų teritorijų sistema su kelių lygių elementais. Šaltinis: VSTT, 2011
Taigi pagal LR saugomų teritorijų įstatymą viršutinis sistemos lyg-muo dalijamas į keletą smulkesnių elementų, šie – į dar smulkesnius, todėl saugomų teritorijų sistema tampa sudėtinga, o atskirų sistemos dalių tikslai sunkiai apibrėžiami (3.5 pav.). Sudėtinga Lietuvos saugomų teritorijų klasifikacija, ypač lyginant ją su IUCN siūloma, neretai sudaro keblumų jas nustatant, kelia nereikalingą įtampą tarp aplinkosauginin-kų ir žemių naudotojų bei valdytojų, kai sunku pagrįsti tokių teritorijų išskyrimo reikalingumą. Todėl būtų tikslinga peržiūrėti šią klasifikaciją, siekiant labiau suderinti ir ekologinius, ir ekonominius bei socialinius aspektus, nepažeidžiant nė vieno iš jų, tuo išlaikant Nacionalinės dar-naus vystymosi strategijos principus, taip pat nusistatyti indikatorius, leisiančius moksliškai pagrįsti saugomų ekosistemų vertingumą bei jų paskelbimo saugomomis veiksmingumą.
SAUGOMŲ EKOSISTEMŲ VERTINIMAS SOCIALINIU-EKOLOGINIU ASPEKTU
3.4. KRAšTOVAIzDžIO IR bIOLOGINėS
ĮVAIROVėS pOKyčIAI
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Valstybės žinios. 1993, Nr. 63-1188) skelbia, jog „...saugomos teritorijos steigiamos, siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (ver-tybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekolo-ginę pusiausvyrą, ...sudaryti sąlygas ... moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams ...)“. Galima konstatuoti, jog Lietuvoje yra suformuotas optimalus saugomų teritorijų tinklas, apimantis pagrindines šalies gamti-nio ir kultūros paveldo vertybes. Nacionalinių ir regioninių parkų steigi-mo tiksluose siekiama išsaugoti gamtiniu ir kultūriniu požiūriais vertingą kraštovaizdį, tipiškas arba unikalias ekosistemas, ir tai yra daroma, tačiau kiek kitokia padėtis yra siekiant atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius bei kultūrinius kompleksus ir objektus (vertybes), taip pat sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams gamtos ir kultūros paveldo apsaugos srityse.
Lietuvos Respublika 1992 m. Rio de Žaneire pasirašė Biologinės įvairovės konvenciją, kurią LR Seimas ratifikavo 1995 m. (Biologinės įvairovės konvencija, 1999). Šios konvencijos 8 straipsnyje (Išlaikymas in-situ) kiekviena susitariančioji šalis įsipareigoja remti ekosistemų ir natūralių buveinių apsaugą ir gyvybingų populiacijų išsaugojimą esant jų gamtinėms sąlygoms. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje (Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, 2011) taip pat yra teigiama, jog vienas iš pagrindinių ilgalaikių jos tikslų yra išsaugoti valstybės ir jos etnografinių regionų kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės savitu-mą. Tačiau reikia konstatuoti, kad šis rėmimas dažniausiai apsiriboja tik įvairių teorinių samprotavimų, projektų lygmeniu, mažai dėmesio skiriant praktiniams pokyčių tyrimams, biologinės įvairovės stebėsenai. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (Valstybės žinios. 2004, Nr. 21-617) vienu iš pagrindinių teritorijų planavimo tikslų numato išlaikyti valstybės teritorijos socialinio, ekonominio ir ekologinio vystymo pusiausvyrą, taip pat saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, skatinti investicijas, skirtas sociali-niam ekonomisociali-niam vystymui, tačiau ši pusiausvyra kasdien vis labiau pa-žeidžiama, nes šalies gyventojų, ypač gyvenančių kaimo vietovėse, sparčiai
Saugomų ekosistemų ontologijos
mažėja, likusieji kaimo vietovėse gyvenantys sensta, vis daugiau buvusių žemės ūkio paskirties žemių apleidžiamos, nebedirbamos.
O Lietuva dar 2000 m. spalio 20 d. pasirašė Europos kraštovaiz-džio konvenciją, kurioje skelbiama, kad „...kraštovaizdis yra viena iš pagrindinių Europos gamtos ir kultūros paveldo sudedamųjų dalių, prisidedančių prie žmonių gerovės ir įtvirtinančių Europos savastį...“, ir šalys narės įpareigojamos skatinti kraštovaizdžio apsaugą, tvarkymą bei planavimą. Be to, šalys narės, pasirašiusios šią konvenciją, įsipar-eigojo integruoti kraštovaizdį kaip reiškinį į kiekvieną kitą politikos sritį, galinčią turėti poveikio kraštovaizdžiui (Europos kraštovaizdžio konvencija, 2000). Vadovaudamasi šia konvencija, Lietuvos Respubli-kos Vyriausybė 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1526 patvirtino Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašą, kuriame konstatuojama, jog „... kraštovaizdis yra svarbus teritorinis šalies ište-klius, apimantis miestų ir kaimų vietoves, miškus, vandenis ir laukus, sudarantis sąlygas žmonių gyvenimui ir veiklai, jis yra tautinio identiteto pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Kraštovaizdžio savasties išsaugoji-mas, jo tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius, socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas svarbiausių valstybės tikslų“ (Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio po-litikos krypčių aprašas. Valstybės žinios. 2004, 174-6443). Šio aprašo 19 punkte vienas iš svarbiausių šalies kraštovaizdžio politikos krypčių už-davinių yra „...užtikrinti kraštovaizdžio ekologinį stabilumą, užtikrinti biologinės įvairovės apsaugą ir optimalų kraštovaizdžio tvarkymą, nu-matyti priemones istoriškai susiklosčiusioms kultūrinio kraštovaizdžio erdvinėms struktūroms išsaugoti“. Nors Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės nutarimu (Dėl LR kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo, 2004) buvo numatyta įgyvendinti 20 Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonių, tačiau juo tik 2012 m. numatyta pa-rengti ir patvirtinti nacionalinio lygmens kraštovaizdžio tvarkymo spe-cialųjį planą ir tik 2013 m. baigti rengti ir patvirtinti valstybinių parkų bei valstybinių rezervatų tvarkymo planus (planavimo schemas). Pagal Aplinkos ministerijos pateiktą ataskaitą apie šių priemonių vykdymą 2011 m. matyti, jog didelė dalis šių priemonių, ypač praktinių, nėra įgy-vendinamos, motyvuojant sunkmečiu ir lėšų stoka (LR kraštovaizdžio