4. SAUGOMŲ EKOSISTEMŲ VERTĖS KONCEPCIJA
4.3. Socialinės ekologinės naudos vertinimo metodologija
4.3.2. Rinkos kainų analizė
Paprasčiausias ir dažniausiai naudojamas prekių ir paslaugų vertės nustatymo metodas – rinkos kaina, t. y. už kiek galima nupirkti ar par-duoti. Konkurencingoje, be iškraipymų rinkoje kainą nustato paklausos ir pasiūlos santykis. Ženkliausi rinkos iškraipymai atsiranda dėl: nekon-kurencingos rinkos, mokesčių, subsidijų, neišsamios ir nepatikimos in-formacijos, vyriausybės kontroliuojamų kainų. Rinkos kainos yra nau-dingos, vertinant į rinką pateikiamus gamtos išteklius ir paslaugas.
Populiariausi ir dažniausiai taikomi yra rinkos, rentos ir išlaidų vertinimo metodai. Šie metodai taikomi, vertinant žemę, miškus ir ki-tus gamtos išteklius.
4.3.2.1. Rinkos vertė
Rinkos kainos suteikia vertingos informacijos apie prekes ir pas-laugas. Aukšta kaina paprastai rodo, kad prekė nėra lengvai prieinama. Tokiu atveju vartotojai pradeda atsargiai naudoti prekę. Kita vertus, aukšta kaina skatina gamintojus daugiau gaminti ir todėl tikėtina, kad kaina sumažės. Taigi rinkos kaina suteikia vartotojams ir gamintojams informaciją apie prekės egzistavimą ir kiekį.
Tačiau daugelis gamtos išteklių nėra parduodami rinkoje, todėl vartotojai negauna signalų sumažinti vartojimą, o gamintojai – padaryti prekę prieinamą. Žmonių grupės, turėdamos skirtingus prekės vartoji-mo tikslus (pavyzdžiui, gamintojai nori panaudoti orą ir vandenį ga-mybos atliekoms šalinti, gyventojai nori oru kvėpuoti ir gerti vandenį), skelbia savo teises į šiuos išteklius. Kai nėra kai kurių gamtos išteklių
SAUGOMŲ EKOSISTEMŲ VERTINIMAS SOCIALINIU-EKOLOGINIU ASPEKTU
Tačiau rinka ne visada pateikia teisingas kainas, galimi jų iškrai-pymai. Pavyzdžiui, monopolijos mielai perkelia savo dideles sąnaudas vartotojams. Rinkos iškraipymai nėra susiję su kuriuo nors vienu eko-nomikos sektoriumi: pavyzdžiui, benzino kainos veikia automobilių pramonę, savo ruožtu tai keičia gyventojų apsisprendimą, kur gyventi ir kur važiuoti. Kadangi rinkos yra glaudžiai susipynusios, vienų rinkų pokyčiai veikia kitas rinkas.
Tai, kad rinka turi didžiulį poveikį visuomenei, nereiškia, jog ji pa-liekama savieigai. Vyriausybės daro įtaką rinkai, priimdamos atitinkamus sprendimus. Visiškai laisva rinka – t. y. rinka, kurios nereguliuotų vyriausy-bė – yra labai neįprastas dalykas. Kadangi rinkos yra susijusios tarpusavyje, nereguliuojama rinka gali turėti nepageidaujamų padarinių visai ekono-mikai. Vyriausybės reguliavimas pasireiškia mokesčių politika, žemės ūkio gamybos subsidijomis, darbuotojų darbo saugos taisyklėmis. Tačiau ne vi-sada vyriausybės reguliavimas duoda teigiamą poveikį. Vyriausybės sukelia rinkos susilpnėjimą, kai jos rinkos reguliavimas ne padidina, o sumažina socialinę gerovę. Dažniausiai pastebima atvejų, kai vyriausybės reguliavi-mas vienų socialinių grupių gerovę padidina, kitų – sumažina.
Kas nustato rinkos kainą? Rinkos kaina nusistovi tada, kai pasie-kiama pusiausvyros (equilibrium) kaina, t. y. kai už tam tikrą kainą pa-teikiamos prekės kiekis lygus šios prekės paklausai (4.3 pav.)
Saugomų ekosistemų vertės koncepcija
Pusiausvyros būsena (equilibrium) pasiekiama tada, kai į rinką už tam tikrą kainą patiekiamos prekės kiekis sutampa su šios prekės paklau-sa už tą pačią kainą. Equilibrium būsena yra pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taške. 4.3 pav. equilibrium tašką atitinka koordinatės Xe, Ye. Paklausos kreivė aprėpia visą būtiną informaciją apie vartotojus ir ne-pateikia jokios informacijos apie gamintojus. Panašiai pasiūlos kreivė turi visą informaciją apie gamintojus ir neturi jokios apie vartotojus. Tik tada, kai šios kreivės sudedamos kartu, galima rasti pusiausvyros tašką, kuriame paklausa ir pasiūla sutampa. Gamintojas už kainą Ye gamina produkcijos kiekį Xe, o vartotojas būtent nori įsigyti kiekį Xe už kainą Ye. Ši pusiausvyros kaina yra dar vadinama rinkos kaina. Taigi rinkos kaina gaunama tada, kai prekių pasiūla sutampa su prekių paklausa.
Kartais vartotojai už tam tikrą kainą nori daugiau prekių, nei ga-mintojai siūlo (perteklinė paklausa), arba gaga-mintojai už tam tikrą kai-ną siūlo daugiau prekių, nei vartotojai nori įsigyti (perteklinė pasiūla). Abiem atvejais rinka nepasiekia pusiausvyros (disequilibrium). Disequi-librium yra vadinama rinka, kai pasiūla nesutampa su paklausa.
Rinkos vertės metodas yra visuotinai paplitęs rinkoje, parduodant prekes ir paslaugas – žuvį, medieną, naftą, dujas ir kt. Norint šį metodą taikyti, reikia įvertinti vartotojų paklausą ir gamintojų pasiūlą. Tam rei-kalingi duomenys apie kainas, kiekius, veiksnius, kurie gali daryti įtaką paklausai. Šių duomenų rinkimo tikslas – nustatyti ryšį tarp kainos ir kiekio, t. y. sudaryti paklausos kreivę. Prekės paklausos kreivė priklau-so nuo prekės kainos, susijusių prekių kainos, vartotojų pajamų, kitų demografinių duomenų ir vartotojų teikiamų prioritetų. Kadangi visi šie veiksniai daro įtaką paklausai, paklausos kreivėje jie visi turi būti įvertinti. Norint įvertinti pasiūlą, reikia žinoti produkcijos savikainą ir pajamas, gaunamas už parduotą produkciją.
Rinkos vertės metodo pranašumai:
• Duomenys apie kainą, kiekius ir savikainą yra palyginti nesun-kiai gaunami;
• Metodas naudoja vartotojų teikiamų prioritetų stebėjimų duo-menis;
• Metodas taiko standartinius, plačiai išnagrinėtus ekonometri-nius metodus.
SAUGOMŲ EKOSISTEMŲ VERTINIMAS SOCIALINIU-EKOLOGINIU ASPEKTU
Trūkumai:
• Rinkos duomenis galima gauti tik ribotam gamtos išteklių skai-čiui ir jie gali neatspindėti visos ištekliaus naudojimo vertės; • Tikroji prekės ir paslaugos vertė gali būti išsamiai neatspindėta
dėl rinkos iškraipymų;
• Vertinant tam tikro gamtos ištekliaus rinkos kainą, dažniau-siai iš jos neatimama kaina kitų išteklių, sunaudotų tam, kad šį išteklių būtų galima pateikti į rinką, todėl vertinamo ištekliaus kaina dažnai būna neadekvati.
• Rinkos kaina nevertina gamtos išteklių išgavimo padarinių, to-dėl paprastai iškraipo išteklių kainas, jas sumažindama. • Rinkos kainos neskatina saugoti gamtos išteklių ir sumažina
neveiksmingo gamtos išteklių naudojimo galimybes. 4.3.2.2. Rentos vertė
Taikant rentos kainos metodą, yra skaičiuojama gamtos išteklių kaina arba nuomos mokestis. Šiuo atveju dėl išteklių ribotumo ir ne-lankstumo vieninteliu veiksniu, lemiančiu rentą, tampa jo paklausa. Paklausa yra aktyvus veiksnys, lemiantis išteklių kainą. Rentos metodu vertinant ištekliaus kainą, taikoma ši formulė:
P=R/r. (2)
Čia: R – metinės rentos dydis, r – koeficientas.
Formulėje (2) ištekliaus kaina yra „kapitalizuota“, t. y. renta R gau-nama neriboto ilgio laikotarpiu. Koeficientas r visada mažiau už vienetą ir jis siejasi su banko paskolos palūkanomis. Pavyzdžiui, jei kasmetinė žemės sklypo renta yra 1 000 Lt, o paskola su 5 proc. palūkanomis, tai ištekliaus kaina – 20 000 Lt. Jeigu paskolos palūkanos 10 proc., ištek-liaus kaina – 10 000 Lt. Šiuo atveju ištekištek-liaus kainą galima palyginti su finansiniu kapitalu, padėtu į banką ir duodančiu kasmetines procenti-nes pajamas, lygias rentos dydžiui.
Gamtiniai objektai yra nehomogeniniai, t. y. pasižymi nevienodo-mis savybėnevienodo-mis, kurios pasireiškia nevienodonevienodo-mis išlaidonevienodo-mis,
reikalingo-Saugomų ekosistemų vertės koncepcija
mis tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti. Dėl nevienodų išlaidų savybių skiriasi rentos dydžiai. Geresnės kokybės išteklius (aukštesnio našumo žemė, kokybiškesnis miškas) leidžia jo savininkui gauti geresnį ekonominį rezultatą, palyginti su prastesnės kokybės išteklių savinin-kais. Panašų poveikį suteikia ištekliaus geografinė vieta ir infrastruk-tūros veiksnys. Arčiau miestų esančių žemės ūkio paskirties sklypų didesnę kainą, netgi esant žemam jos našumo balui, lemia šių sklypų geografinė vieta ir gaunamos produkcijos transportavimo kaina. Skir-tingos geografinės padėties ir įvairios kokybės gamtos išteklių naudo-jimo kainos sudaro diferencialinės rentos dydžio nustatymo pagrindą. Šios rentos dydis apskaičiuojamas pagal formulę:
Ri =(p Z q− i) i (3)
Čia: Ri – diferencialinė renta, gaunama iš ištekliaus i; p – gaunamos pro-dukcijos vieneto kaina; Zi – ištekliaus i eksploatavimo išlaidos; qi – iš ištek-liaus i gaunamos produkcijos apimtis.
Rentos metodas gamtos išteklius vertina tik kaip gamybos veiksnį ir neatsižvelgia į socialinius, ekologinius, estetinius ir kitokius veiksnius.
4.3.2.3. Išlaidų vertė
Šis metodas labai paprastas. Jeigu susumuosime visas gamtos ištek liaus paruošimo ir naudojimo išlaidas, šis dydis gali sudaryti iš-tekliaus kainos vertinimo pagrindą. Išlaidų metodas plačiai taikomas, vertinant gamtos ištekliaus atkūrimo kainą tuo atveju, kai išteklius de-graduoja arba jo visai nelieka. Šiuo atveju skaičiuojamos potencialios kompensavimo išlaidos, reikalingos pažeistam ištekliui atkurti toje pa-čioje arba panašioje vietoje. Pavyzdžiui, iškirtus mišką, skaičiuojamos jo atsodinimo ir auginimo išlaidos toje pačioje arba kitoje vietoje.
Išlaidų metodas turi vieną esminį prieštaravimą: kuo geresnės kokybės gamtos išteklius, tuo mažesnė kompensavimo kaina bus ap-skaičiuota. Pavyzdžiui, lengvai pasiekiamų naudingų iškasenų, esančių arčiau žemės paviršiaus, eksploatavimo kaina bus mažesnė nei esančių
SAUGOMŲ EKOSISTEMŲ VERTINIMAS SOCIALINIU-EKOLOGINIU ASPEKTU
Šis prieštaravimas labai apriboja išlaidų metodo taikymą. Kartais išlai-dų metodas vadinamas galutinių išlaiišlai-dų metodu. Galutinės išlaidos – tai pateisinamų išlaidų ribos. Šios ribos eksponentiškai didėja, baigiant išnaudoti gamtos išteklius, ir tai daugeliu atveju labai greitai didina iš-teklių kainą. Tada išlaidos tampa pačios didžiausios (ribinės, galutinės).