KRIMINALISTIKOS TEORIJOS PAGRINDAI
1. kriminalistikoje, kaip ir kituose moksluose, taikomi bendrieji
moksliniai tyrimo (formaliosios logikos) metodai, kaip analizė, sintezė,
indukcija, dedukcija, analogija, apibendrinimas, abstrakcija, hipotezė, ir empiriniai pažinimo metodai (stebėjimas, matavimas, aprašymas, palygi-nimas, eksperimentas, modeliavimas ir kt.).
teorinių metodų naudojimas moksliniame darbe leidžia kurti naujas idėjas kaip mąstymo rezultatą. skirtingai nei jutiminis pažinimas, atspin-dintis pirmiausia daiktų, reiškinių išorę, mąstymas pasireiškia abstrakčiais sprendimais, samprotavimais, sąvokomis, hipotezėmis, teorijomis, kurios padeda pažinti vidinius reiškinių vystymosi ryšius ir dėsningumus. Pa-kalbėsime apie tokius kriminalistikoje dažniausiai naudojamus metodus.
Analizė (gr. analysis – suskaidymas, išnagrinėjimas) – mokslinio
ty-rimo metodas, praktiškai ar mintyse suskaidant daiktą, reiškinį, visumą į sudėtines dalis, požymius, savybes, kurios nors dalies, kuri vėliau nagrinė-jama atskirai, išskyrimas iš visumos.
Šis metodas naudojams kartu su sinteze ir teikia apibendrintų žinių apie daiktą, reiškinį, procesą. analizės forma priklauso nuo objekto ir tų tikslų, kurių žmogus siekia tirdamas šį objektą. kartais reikia visumą su-skaidyti į dalis ir pažinti kai kurias iš jų arba visas atskirai, o vėliau grįžti prie visumos ir pradėti sintezės procesą. Be to, nereikia manyti, kad iš pradžių turi vykti gryna analizė, o vėliau – gryna sintezė. Jau analizės pradžioje tyrėjas turi tam tikrą tiriamojo objekto idėją, vadinasi, analizė prasideda derinant su sinteze. vėliau, išnagrinėjęs keletą visumos dalių, tyrėjas pradeda daryti pirmuosius apibendrinimus, atlieka pirmųjų anali-zės duomenų sintezę. tokių pakopų gali būti keletas, kol bus išnagrinėtos visos visumos dalys. analitinės veiklos procese mintis juda nuo sudėtingo prie paprasto dalyko, nuo atsitiktinumo prie būtinumo, nuo įvairumo prie
tapatybės ir vienovės. analizės tikslas – pažinti elementus kaip sudėtingos visumos dalis. analizės metodas kaip loginė operacija yra net tam tikrų mokslo šakų tapsmo pagrindas.
Sintezė (gr. – synthesis) – pažinimo būdas ir etapas, individo
pažinti-nės veiklos veiksmas – praktinis arba mintinis dalių, elementų jungimas į visumą, vieno objekto arba įvairių vieno objekto elementų siejimas į vien-tisą visybę. sintezė priešinga analizei, su kuria yra dialektiškai susijusi ir kartu sudaro visų mąstymo operacijų pagrindą. sintezė vyksta įvairiais veiklos lygmenimis – nuo mechaninio dalių jungimo į visumą iki moks-linių teorijų kūrimo. sintetinama faktų ir idėjų lyginimu, apibendrini-mu, abstrahavimu. sintezės rezultatas gali būti nauja kokybė – sistema, struktūra, sąvoka, kažkoks kūrinys ar techninis išradimas. sintezė, kaip jau minėjome, visada yra susijusi su analize, kuri yra daikto ar reiškinio nagrinėjimo pradžia. analizės procese daiktas, reiškinys mintyse suskai-domas į sudėtinius elementus, o sintezės procese šie elementai sujungiami į visumą, sistemą. sintezės procese pažįstame kažką nauja, dalių visumos sąveiką. Remdamasis turtinga eksperimentinės terapijos medžiaga, aka-demikas i. P. Pavlovas teigė, kad sintezės tikslas – įvertinti kiekvieno orga-no tikrąją ir gyvenimiškąją reikšmę, nurodyti jo vietą ir jo paskirtį. Min-tinė sintezė taip pat susidaro žmonių prakMin-tinėje veikloje, vėliau nuo jos atitrūksta ir tampa santykiškai savarankiška. yra daugybė sintezės formų: dalys jungiamos į visumą (pvz., mintinis mechanizmo konstravimas arba organizmo kaip visumos suvokimas); savybės, požymiai siejasi į visumą (pvz., biologinė rūšis arba socialinė grupė, klasė nustatoma iš būdingiau-sių jos bruožų); elementai jungiami, siekiant nustatyti jų bendras savybes ir santykius (šiuo būdu atrandami dėsniai). sintezės būdu integruojami mokslai (pvz., atsirado bionika, biochemija, kibernetika, teisės sociologi-ja, psichopedagogika ir kt.), mokslų metodai, kuriamos naujos (sinteti-nės) medžiagos. analizė ir sintezė yra bendriausias būties dėsningumų atspindys. Jis, kaip ir bet kuri loginė operacija, atsiranda kaip išorinio ma-terialaus pasaulio poveikio rezultatas, kuriame irimas, dalijimasis, skaidy-masis ir jungiskaidy-masis yra kasdienis reiškinys. kas praktikoje neardė mašinos (ar kokio kito sudėtingo mechanizmo) į dalis ir nesurinko jų vėl, supranta, kad bus sunkiau išskaidyti ir sujungti jas mintimis. kadangi gamtoje ir sociume skaidymasis ir jungimasis reiškia vientisą procesą, todėl analizė
ir sintezė kaip dėsningas būties atspindys turi būti nepertraukiamai susiję ir mąstyme. analizė be sintezės ir sintezė be analizės paprastai neduo-da norimo rezultato. Pažinimo procese yra du pažinimo būneduo-dai: analitinis ir sintetinis. Dėl to nėra abejonės. tačiau negalima jų priešpriešinti vie-nas kitam. nei analizė, nei sintezė atskirai negali atvesti tyrėjo prie tiesos atskleidimo, nes tai yra dvi visumos pažinimo dalys, du visiško pažini-mo proceso pažini-momentai. Bet kokio kriminalistinio tyripažini-mo struktūroje iš-skiriama analitinė stadija einant nuo objekto bendrųjų prie individualių savybių, analizės išsamumas išryškėja esant tam požymių detalizacijos lygmeniui, kai elementas jau nesidalija į smulkesnius. tai ypač ryšku, pa-vyzdžiui, tiriant mikrodaleles ir mikroobjektus, trumpus įrašus, parašus.
sintezuojanti stadija kriminalistiniame tyrime, įvairiose jo stadijo-se pasireiškia vertinant informaciją galutinio tikslo atžvilgiu, pavyzdžiui, identifikuojant avalynę pagal jos pėdsaką įvykio vietoje, sprendžiant, ar sutampančių požymių visuma yra nepakartojama, o galimi skirtumai nėra esminiai, yra paaiškinami ir netrukdo padaryti identifikacinės išvados.
Reikia pažymėti dar vieną svarbų momentą, jog kriminalistikos teo-rijoje vyksta įdomi diskusija apie sintezuojančią pačios kriminalistikos prigimtį.
Dedukcija (lot. deductio – išvedimas) – mąstymo būdas, kai naujos
žinios, išvados gaunamos iš bendresnių tos klasės žinių, teiginių. Plačiau-sia reikšme – tai perėjimas nuo bendra prie atskira. Mąstyme dedukcija vaidina svarbų vaidmenį. visais atvejais, kai konkretus faktas priskiriamas bendrai taisyklei ir paskui remiantis bendra taisykle iš to konkretaus fakto daroma tam tikra išvada, išprotaujama dedukcijos būdu. ir jeigu prielai-dos teisingos, tai išvaprielai-dos teisingumas priklausys nuo to, kiek griežtai buvo laikomasi dedukcijos taisyklių, kuriose atsispindėjo materialaus pasaulio dėsningumai, objektyvūs ryšiai, bendrybės ir atskirybės santykis. De-dukcija itin svarbi, kai reikia patikrinti samprotavimų sistemos teisingu-mą. Formalioje logikoje dedukcinių išprotavimų taisyklė formuluojama taip: „jeigu tokios pačios struktūros prielaida yra teisinga, įrodyta, tai ir tos pačios struktūros išvada taip pat bus teisinga, įrodyta“. Dedukcija yra glaudžiai susijusi su kitais išprotavimo būdais, pirmiausia – su indukcija. kiekvienas atskiras faktas gali būti suprastas tik priskirtas jau susidariusių
sąvokų sistemai. taigi dedukcijos efektyvumas priklauso nuo konkretaus stebėjimo, eksperimentavimo ir indukcijos. Šia prasme dedukcija be in-dukcijos negali užtikrinti objektyvios tikrovės pažinimo. tačiau deduk-cija taip pat taikoma patikrinti tam tikriems sprendimams, iš jų daroma išvada, remiantis logikos taisyklėmis, vėliau šias išvadas norint patikrinti praktikoje. Šiuo būdu yra tikrinamos ir hipotezės.
Indukcija (lot. – inductio – įvedimas) – mąstymo būdas, kai atskiri
dali-niai teigidali-niai, atvejai, požymiai įtraukiami į apibendrinimą, kai nuo pavienių faktų, žinių einama prie bendrų išvadų. tai vienas iš apibendrinimo būdų. taigi indukcijos išvada yra apibendrinamojo pobūdžio. tačiau, skirtingai nei dedukcija, visada duodanti teisingą išvadą, indukcija iš teisingų prielai-dų leidžia daryti tikėtiną išvadą, reikalingą tikslesnio įrodymo. indukcijos išvados neapibrėžtumą lemia patyrimo žinių reliatyvumas. indukcija yra reduktyvus samprotavimo būdas, taigi jos išvada tikėtina. tikėtinumo lygis gali būti pats įvairiausias – nuo mažai tikėtino iki daugiau ar mažiau tiks-laus, beveik tikėtino. nuo kitų redukcinių samprotavimų indukcija skiriasi tuo, kad jos išvada yra apibendrinamojo pobūdžio. indukcijos reikšmė – jos neatskiriama sąsaja su praktika, gyvenimu, jos kaip priemonės svarba em-piriniam žinojimui. todėl šis metodas plačiai naudojamas moksluose, besi-remiančiuose patyrimu, konkrečiais socialiniais tyrimais, įskaitant ir teisę. taip samprotavimo rūšis indukcija visiškai skiriasi nuo dedukcijos. Deduk-ciniuose samprotavimuose mintis eina nuo daugiau bendro žinojimo prie mažiau bendro, o indukciniame, atvirkščiai – nuo mažiau bendro žinoji-mo prie daugiau bendro. Dedukcijoje bendras žinojimas yra samprotavi-mo išeities taškas, o indukcijoje – rezultatas. indukcijos reikšmė yra ta, kad atsiranda naujas žinojimas – empirinio stebėjimo ir eksperimento metodais apibendrinant tam tikrus faktus. indukcija galima dėl tikrovės reiškinių dėsningo kartojimosi. Dėl šio kartojimosi galima, ištyrus dalį objektų, da-ryti bendro pobūdžio išvadą apie visus tos klasės objektus. abu šie metodai labai svarbūs kriminalistikoje. Pavyzdžiui, dedukcijos metodas efektyvus ti-riant nusikaltimus, padaromus tipiniais, besikartojančiais būdais. indukcija naudojama tada, kai visa pradinė medžiaga – turimi faktai – kruopščiai ana-lizuojama, nustatant kiekvieno fakto reikšmę nusikaltime ir atrandant faktų tarpusavio ryšį. Pagal turimus faktus – nusikaltimo pėdsakus – atkuriamos
nusikaltimo aplinkybės, jo padarymo būdai, motyvai, padaręs nusikaltimą asmuo ir t. t. ikiteisminiame tyrime indukcijos būdu nustatomas priežasti-nis turimų faktų ryšys su nusikaltimu. Pirmiausia kiekvienas faktas atskirai apibūdina nusikaltimą tam tikru požiūriu. ištyrus tam tikrus faktus, induk-cijos būdu daroma apibendrinamoji išvada: visi turimi faktai yra įrodymo medžiaga. tai išbaigtosios indukcijos išvada. Jos teisingumas priklauso nuo analizės tikslumo: ar tikrai kiekvienas atskiras faktas yra įrodymo medžiaga.
Analogija (gr. analogia – panašumas, atitikimas) – mąstymo
meto-das, kai, remiantis dviejų objektų panašumu, jų kai kuriais požymiais, da-romos išvados apie tų objektų panašumą kitais požymiais. Šios išvados ne visada yra tikros, bet tikėtinos. samprotaujant pagal analogiją, padaryta nemaža atradimų. Šie samprotavimai remiasi asociacijų susidarymu ir jų aktualizacija. tyrime dažnai specialiai ir tikslingai ieškoma analogijų. tai-gi analotai-gija yra mąstymo veiksmas (operacija), kai tarp reiškinių ar daiktų ieškoma panašių požymių, padedančių juos lyginti ir suprasti, arba pagal panašius požymius atrasti naujus daiktus ar reiškinius. neretai analogija būna hipotezės kūrimo prielaida. Dabarties moksle analogija plačiai re-miasi panašumo teorija, taikoma modeliavime ir kitur. taikant analogiją kriminalistiniame tyrime, reikia laikytis logikos nustatytų analogijos iš-vados tikėtinumo sąlygų: panašūs dviejų nusikaltimų požymiai turi būti esminiai, to paties tipo, reikia jų surasti kuo daugiau, neturi būti esminių lyginamų reiškinių skirtumų. nusikaltėlis, padarydamas kelis tos pačios rūšies nusikaltimus, paprastai juos padaro tuo pačiu būdu. lyginant kelių nusikaltimų padarymo būdus, radus jų esminių požymių panašumą, pa-gal analogiją daroma išvada, kad tuos nusikaltimus padarė tas pats asmuo. Dažniausiai analogija pateikia tikėtinus atsakymus į klausimus: kas pada-rė nusikaltimą, kur ieškoti nusikaltėlio, kaip nusikaltėlis prasiskverbė į nu-sikaltimo vietą, kur ieškoti pagrobtų vertybių, kokie gali būti nunu-sikaltimo motyvai ir panašiai. analogijos išvada tampa pagrindu versijai sukurti.
Apibendrinimas (lot. – generalisatio) – mąstymo operacija ir
produk-tas, tikrovės reiškinių bendrųjų, esminių požymių ir savybių atspindėjimas. Perėjimas nuo siauresnių sąvokų ir teiginių prie platesnių. apibendrinimas nusako bendruosius teiginius, dėsningumus, principus. Jie išvedami induk-tyviai (remiantis empirinio patyrimo ar tyrimo duomenimis) arba
dedukty-viai (pagal taisykles). apibendrinimų rūšys atitinka mąstymo rūšis. Papras-čiausias apibendrinimas – objektų jungimas, grupavimas pagal tam tikrą atsitiktinį požymį (sinkretiniai junginiai). sudėtingesnis yra kompleksinis apibendrinimas, kai objektai siejami ne pagal vieną, o pagal kelis ir dau-giau požymių. sudėtindau-giausias yra sintetinis apibendrinimas, kai griežtai skiriami rūšiniai ir gimininiai požymiai, objektas, įtraukiamas į tam tikrą sąvokų, dėsningumų sistemą. Pažinimo teorijos požiūriu apibendrinimas reiškia perėjimą į aukštesnį abstrakcijos lygį, kai dėl efektyvaus aiškinimo tikslinami, sisteminami faktai ar gauti empiriniai duomenys.
apibendrinimas – daiktų ar reiškinių, atsižvelgiant į jų bendras ir es-mines savybes bei santykius, mintinis jungimas į tam tikrą klasę. krimina-listikoje labai svarbus yra gerosios kriminalistinio tyrimo patirties apiben-drinimas. Jo formos gali būti įvairios: tai ir atskirų tyrimo atvejų aprašymas, jų apibendrinimas įvairiuose rinkiniuose, ką galima panaudoti tiriant pana-šius nusikaltimus; to pavyzdžiu gali būti ir kriminalistinė nusikaltimų cha-rakteristika kaip aukščiausia kriminalistinio tyrimo apibendrinimo forma; tai ir įvairūs kriminalistikoje naudojami duomenų bankai ir pan.
Abstrakcija (lot. abstractio – atitraukimas) atitrūkimas (atsiejimas)
paži-nimo procese nuo neesminių nagrinėjamo reiškinio dalykų, siekiant susitelk-ti į pagrindinius, esminius jo bruožais, atskleissusitelk-ti jų esmę. abstrakcija – viena iš pagrindinių mąstymo operacijų. abstrahavimu sukuriami apibendrinti mąstymo produktai (sąvokos, modeliai, teorijos, klasifikacijos, kategorijos, principai ir kt.). abstrakcijos subjektui padeda išskirti reikšmingus realybės objektų ryšius, santykius ir atsieti juos nuo kitų. abstrakcija yra mąstymo produktas, tapęs savarankišku mąstymo objektu, išreikštu sąlyginiais ženklais (žodžiais, formulėmis, schemomis ir t. t.), pakeičiančiais realų objektą.
Hipotezė (gr. hypothesis – pagrindas, spėjimas) – numatymas, kai iš
įvairių faktų daroma išvada apie objekto, reiškinio ryšio ar priežasties bu-vimą ir kai tos išvados negalima laikyti iki galo įrodyta. Hipotezė pasidaro reikalinga, kai ryšys tarp reiškinių, jų priežastis nėra aiškūs, nors ir žino-ma daugelis jų ankstesnių ar juos lydinčių aplinkybių, kai iš kai kurių da-barties charakteristikų reikia atkurti praeities vaizdą arba, remiantis pra-eitimi ir dabartimi, padaryti išvadą apie būsimą reiškinio raidą. Hipotezė kriminalistikoje transformuojasi į kriminalistinių versijų metodą.
Empiriniai tyrimai (gr. empeiria – patyrimas) – socialinių faktų,
įvykių, būdingai pasireiškiančių tiriamuosiuose reiškiniuose, objektuo-se, procesuoobjektuo-se, nustatymas ir apibendrinimas tiesioginiu arba tarpiniu jų registravimu. skirtingai nei teorinio tyrimo, kai tyrėjas operuoja moks-linėmis sąvokomis, kategorijomis, atspindinčiomis socialinių reiškinių, būklių ir procesų esmines savybes, empirinio tyrimo analizės objektas yra veiksmai, veikla, poelgiai, žmonių ir socialinių bendrijų elgesys, konkre-tūs žmonių veiklos produktai (materialiniai ir dvasiniai), taip pat socia-linių realijų ir faktų atspindys individų sąmonėje (nuomonių, pažiūrų, vertinimų, sprendimų pavidalu).
Stebėjimas (angl. – observation): 1) tiesioginis jutiminis tikrovės
reiš-kinių suvokimas; 2) pirminės socialinės informacijos rinkimo metodas, kai ji renkama tyrėjui tikslingai registruojant stebimus įvykius, reiškinius ir procesus, vykstančius natūraliomis sąlygomis. Mokslinis stebėjimas turi būti kryptingas, jis organizuojamas pagal iš anksto parengtą programą, re-miantis kokia nors teorija ar hipoteze. stebėjimas – seniausias mokslinis ty-rimo metodas, kuris buvo ir yra taikomas daugelyje disciplinų: sociologijoje, psichologijoje, gamtos moksluose ir kitur. stebėjimą kaip mokslinio tyrimo metodą reikia skirti nuo kasdienio, nuolatinio gyvosios ir negyvosios gamtos objektų, kultūrinių ir visuomeninių reiškinių stebėjimo, kuris yra taip pat svarbi individualios gyvenimiškos ir profesinės patirties kaupimo priemonė. stebėjimas ypač vertingas tuo, kad tikslingai ir planingai naudojamas sutei-kia galimybę gauti duomenų apie reiškinius, procesus, elgesį, vykstančius na-tūralioje aplinkoje, nekeičiančius ir nedarančius įtakos šių reiškinių tėkmei, t. y. matyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Mokslinis stebėjimas nuo nemokslinio stebėjimo skiriasi tuo, kad: turi aiškų tyrimo tikslą ir griežtai suformuluotus uždavinius; turi aiškų tyrimo tikslą ir griežtai suformuluotus uždavinius; yra suplanuotas pagal iš anksto parengtą programą; stebėjimo duomenis fiksuoja protokoluose ar dienoraščiuose pagal tam tikrą sistemą:
• pasitelkus jį gaunama informacija turi būti kontroliuojama, pa-grįsta ir stabili;
• duomenims fiksuoti yra naudojama ne tik vaizdinis tiesioginis stebėjimas, bet ir techninės priemonės (foto-, kino aparatai, mag-netofonas, videokamera ir kt.);
• turi tiriamojo reiškinio hipotezę, kurią gauti faktai patvirtina arba paneigia;
• stebėtojas yra įvaldęs stebėjimo techniką ir sukaupęs asmeninę patirtį.
aptariant stebėjimą plačiąja prasme, galima sakyti, kad visos pirmi-nės mokslipirmi-nės žinios kaip tik nuo jo ir prasideda, nes stebint suvokiama gyva tikrovė. tik vienu atveju stebime patys, kitu – naudojamės kitų as-menų stebėtais ir užfiksuotais duomenimis.
stebėjimo objektais kriminalistikoje dažniausiai būna: nusikaltimo pėdsakai, nusikaltėlio pėdsakai, dokumentai, kopijos, su visomis jų sa-vybėmis, požymiais; žmonės, jų išorės požymiai, emocijos, charakteris ir pan.; veiksmai, ypač tie, kurie sudaro nusikaltimo padarymo ir slėpimo būdą; reiškiniai ir įvykiai, susiję su nusikaltimu. stebėjimas ypač didelę reikšmę turi atliekant apžiūras, kratas, kitus tyrimo veiksmus, svarbu ste-bėjimo rezultatus tinkamai procesiškai įtvirtinti.
Matavimas – pažinimo procesas, kurio metu nustatomos materialių
objektų charakteristikos (svoris, ilgis, koordinatės, greitis ir kt.), tai kartu yra ir matuojamo dydžio lyginimas su tam tikru vienarūšiu su juo dydžiu, kuris paimtas etalonu (dydžiu). Matavimo objektais kriminalistikoje daž-nai būna įvairių daiktų dydžiai, atstumai tarp jų, svoris, tūris, temperatūra, laiko trukmė, judėjimo greitis ir t. t. Matuojama atliekant įvykio vietos apžiūrą, eksperimentą, kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, ekspertizes. Matavimas paprastai susijęs su grafiniu fiksavimu, jo rezultatai atsispindi protokole, matuojant naudojami specialūs prietaisai.
Aprašymas – objekto savybių ir požymių nurodymas, jų
išvardiji-mas, apibūdinimas tam tikromis moksle vartojamomis sistemomis, tai stebėjimo ir matavimo įgyvendinimo būdas. aprašymas gali būti tiesiogi-nis arba netiesiogitiesiogi-nis (iš atminties), išsamus ir neišsamus, žoditiesiogi-nis, grafi-nis, šifruotas, sistemigrafi-nis, kai aprašant atrenkami tik tam tikri objektai bei jų požymiai ir nurodomi nustatyta tvarka (pvz., „žodinis atvaizdas“), ir laisvasis. labai svarbu aprašant vartoti standartizuotą terminologiją, nau-dotis kriminalistų parengtomis rekomendacijomis ir taisyklėmis.
Palyginimas – objektų sugretinimas, siekiant išsiaiškinti jų
suprantamas kaip realių ir idealių objektų gretinimas ir vertinimas. tiks-las – pažinti jų tarpusavio santykius. lyginami tik vienarūšiai objektai. ly-ginimas yra susijęs su analizės ir sintezės operacijomis. lyginant objektas suskaidomas į dalis, įvardijami jų ypatumai. Jų gretinimas reiškia elemen-tų siejimą. nuosekliai gilėjančios analizės ir sintezės kaita leidžia lyginimu atskleisti objektų vienodumo, skirtingumo, tapatumo ir panašumo kius. Genetiškai anksčiausiai suprantamas vienodumo ir skirtumo santy-kis, vėliau – panašumo santysanty-kis, dar vėliau – panašumo lygis. Palyginimas kaip mokslinio pažinimo metodas kriminalistikoje labai svarbus atliekant identifikacines ekspertizes, kai kurių ikiteisminio tyrimo veikamų tikslas taip pat yra sulyginimas, pvz., parodymas atpažinti, parodymų patikrini-mas vietoje ir pan.
Eksperimentas – tai dirbtinis kokio nors reiškinio, jo pokyčių
su-kėlimas, kuriuo siekiama ištirti to reiškinio pobūdį, savybes, eigą, pri-klausomybę nuo kitų reiškinių, faktų, aplinkybių. Galima skirti keletą šio metodo taikymo formų. viena jų procesinis veiksmas eksperimentas, kita ekspertinis eksperimentas, kuris plačiai naudojamas ekspertizėje kaip ekspertinio tyrimo dalis. Be to, eksperimentas taikomas kaip struktūrinė kai kurių ikiteisminio tyrimo veiksmų (apžiūros, kratos) dalis; jį naudo-ja tyrėnaudo-jai ir ekspertai palyginamiesiems pavyzdžiams gauti, identifikaci-niams tyrimams atlikti.
eksperimento rezultatų tikrumą ir patikimumą užtikrina kruopštus pasirengimas ir tinkamų sąlygų jam atlikti sudarymas, nevienkartinis jo kartojimas.
Modeliavimas – palyginti naujas tyrimo metodas, kurio esmė tokia:
mokslinio tyrimo procese objektas (originalas) pakeičiamas jo modeliu, t. y. specialiai sukurtu dariniu kitu daiktu, įtaisu, sistema, turinčiais ana-logiškų savybių kaip ir tiriamasis objektas. Modeliavimo teorijoje skiria-mi idealūs (pvz., ikiteisskiria-minio tyrimo versijos) ir materialūs modeliai. Šie dar skirstomi į struktūrinius (modeliuojama objekto forma, struktūra) ir funkcinius (modeliuojami veiksmai).
kriminalistikoje skiriami šie modeliai:
1) žodiniai aprašomieji (pvz., žmogaus išorės aprašymas naudojant „žodinio atvaizdo“ metodą);
2) grafiniai (planai, schemos, brėžiniai, piešiniai); 3) foto-, kino, fono, vaizdo modeliai;
4) erdviniai tūriniai (išliejos, muliažai, maketai);
5) įvykio vietos aplinkos rekonstrukcija pagal nuotraukas, aprašymą, atpasakojimą, panaudojant išlikusius daiktus;
6) įtariamojo asmens profilis.
Bendrieji tyrimo metodai kriminalistikoje paprastai taikomi kom-pleksiškai: naudojant lyginimo metodą neapsieinama be stebėjimo ir ap-rašymo, o eksperimentą be stebėjimo ir lyginimo ir t. t.
2. kriminalistikoje taikomi ir specialieji kitų mokslų metodai: • matematiniai (tikimybiniai statistiniai kraštotyroje,
daktiloskopi-joje, projekcinės geometrijos portretinėje ekspertizėje);
• kibernetiniai (kriminalinės registracijos sistemoms tobulinti, in-formacijos paieškai automatizuoti, identifikaciniams uždaviniams spręsti atliekant daktiloskopines, balistines ekspertizes);
• antropometriniai ir antropologiniai nustatant asmenį pagal išorės požymius, skeleto, kaulų liekanas, kaukolę (pvz., tyrinėjant tusku-lėnų kapavietę ištirta daugiau kaip 590 skeletų, kaukolių);
• sociologiniai ir psichologiniai (anketavimas, apklausos, interviu, bylų analizė) išaiškinant nusikaltimų priežastis, jų padarymo ir slėpimo būdus;
• testai, psichologinis eksperimentas, stebėjimas tiriant kaltinamų-jų, nukentėjusiųjų asmenybę, teisingiau vertinant veiksmus, sie-kiant suprasti elgesio motyvus;
• fizikiniai ir cheminiai (neutrono aktyvacinis, chromatografijos, atominės emisinės spektroskopijos, atominės absorbcinės spek-trometrijos, rentgenoskopijos ir rentgenografijos, mikroskopijos ir kt.).
Pastaruoju metu pradėti taikyti nauji metodai, kaip šilumos vizuali-zavimas ir magnetinis ferozondavimas.
Šiluminė kontrolė grindžiama šiluminių laukų (atskirų plotelių tem-peratūrų skirtumų) registravimu, kurį gana dideliais atstumais atlieka inf-raraudonųjų spindulių imtuvai. Jie fiksuoja materialių kūnų
infraraudo-nojo spinduliavimo intensyvumo skirtumus. tokie temperatūros pokyčiai gali atsirasti nuo paprasčiausio prisilietimo ranka, žmogaus buvimo tam tikroje vietoje. taikant šį metodą galima aptikti slėptuves, tam tikrus daik-tus, paslėptus kituose daiktuose, ir kt.