ATSKIROSIOS KRIMINALISTINĖS TEORIJOS
3.4. Mokymas apie kriminalistines versijas ir tyrimo planavimą
Paprastai organizavimas apibūdinamas kaip pastangų sutelkimas tam tikriems tikslams (uždaviniams) pasiekti, kaip darbo metodas. nusikalti-mo tyrinusikalti-mo organizavimas – tai nusikalti-moksliškai pagrįstas metodas, kurio esmę sudaro nuoseklus ir kryptingas pastangų sutelkimas ikiteisminio tyrimo tikslams pasiekti.
Įvardijami šie ikiteisminio tyrimo uždaviniai: operatyviai ir išsamiai išaiškinti nusikaltimus, sudaryti kiekvienoje byloje sąlygas teisingai taikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaus-tas ir nė vienas nekalnubaus-tas asmuo nebūtų patrauknubaus-tas baudžiamojon atsako-mybėn, užtikrinti nusikaltėlio padarytos materialinės žalos atlyginimą arba ją atlyginti, pašalinti priežastis ir sąlygas, padėjusias padaryti nusikaltimus.
nusikalstamų veikų tyrimo organizavimas skiriasi nuo kito darbo or-ganizavimo. skirtumus lemia darbo turinys – nusikalstamų veikų tyrimas ir iš anksto nustatyta darbo procedūra (baudžiamieji procesiniai įstatymai).
nusikalstamų veikų tyrimas yra sudėtingas procesas: būtina remtis mokslo ir technikos išmanymu, įtraukti įvairias teisėsaugos institucijas. aiškinant nusikaltimą, dalyvauja įvairių sričių specialistai ir teisėsaugos institucijų darbuotojai. Greta bendrų organizaciniam darbui būdingų principų esama ir savų nusikalstamų veikų tyrimo principų.
vienas iš tokių išskirtinių principų yra intensyvumas. Jis siejamas su kiekvieno ikiteisminio tyrimo veiksmu ir viso ikiteisminio tyrimo apgal-votu bei kruopščiu planavimu, pasirengimu kiekvienam tyrimo veiksmui.
Dar vienas tyrimo principas – mokslo ir technikos naujausių pasieki
mų panaudojimas tiriant nusikalstamas veikas. kuo plačiau būtina
nau-dotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis, tokiomis kaip galimybė algoritmizuoti nusikalstamų veikų tyrimo planavimą, kurti nau-jus duomenų bankus, kurie paspartintų nusikalstamų veikų tyrimą.
nusikaltimų tyrimas yra sparčiai kintantis procesas, jam būdingas dinamiškumas. todėl dinamiškumas yra dar vienas nusikaltimų tyrimo organizavimo principas. tyrėjas privalo stebėti kintančias tyrimo situaci-jas ir atitinkamai į situaci-jas reaguoti, nes susiklosčiusia situacija gali pasinaudoti gynybos šalininkai.
kalbėdami apie nusikalstamų veikų tyrimo organizavimą, turime pa-minėti ir vykdymo kontrolės principą. tačiau šis principas turi ypatumų – pirmiausia pabrėžiama ne vykdymo kontrolė, o viso proceso kontrolė ir priežiūra. Pagal lR BPk 164 str. ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja pro-kuroras. Jis gali nuspręsti, pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. visa kontrolės funkcija taip pat atitenka prokurorui.
nusikaltimų tyrimo proceso organizavimas ir nusikaltimų tyrimo planavimas dažnai suvokiami kaip sinonimai, nors iš tikrųjų tai tarpusa-vyje susijusios, bet skirtingo lygio sąvokos.
nusikaltimų tyrimo planavimas – tai atsakingo pareigūno veikla, ku-rios tūrinį sudaro versijos apie tiriamąjį įvykį ir jo aplinkybes bei apmąs-tyta tyrimo ir kitų veiksmų programa, turint tikslą nustatyti tiesą byloje. nusikaltimų tyrimo planavimas skirtas konkrečios bylos arba esamų pas vieną pareigūną bylų tyrimui.
nusikaltimų tyrimo proceso organizavimas – tai daugiapakopė są-voka. nusikaltimų tyrimo proceso organizavimas įeina į kriminalistinės strategijos (valstybės baudžiamosios politikos) sritį.
Žinybiniu lygiu nusikaltimų tyrimo proceso organizavimu užsiima Generalinė prokuratūra, Policijos departamentas ir kitos teisėsaugos insti-tucijos pagal savo kompetenciją. Šios instiinsti-tucijos rengia atitinkamus žinybi-nius ar tarpžinybižinybi-nius įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus, skirtus nu-sikaltimų tyrimo proceso organizavimui tobulinti. Šiuose įstatymų įgyven-dinamuosiuose teisės aktuose yra pateikiamos dažnai privalomojo pobū-džio rekomendacijos ir tvarkos, užtikrinančios nusikaltimų tyrimo proceso pradėjimo, kontrolės, registracijos ir tam tikrų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo tvarką, bendradarbiavimo formas ir kt. Šitų įstatymų įgyvendina-mųjų teisės aktų pagrindinė paskirtis yra konkretizuoti ir nurodyti tinkamą kryptį, įgyvendinant įstatymų ir pirmiausia baudžiamojo proceso normas.
iš institucinių pozicijų svarbus yra nusikaltimų aiškinimo ir tyrimo organizavimo užtikrinimas policijos komisariato ar kitos vietinės teisė-saugos institucijos mastu. atsižvelgiant į kriminogeninę situaciją, teri-toriją, gyventojų skaičių ir kitus veiksnius, yra organizuojama policijos komisariato struktūra, sudaromi specializuoti padaliniai, paskirstamos pajėgos, transportas ir pan.
ypatinga vieta užtikrinant nusikaltimų tyrimo proceso organizavimą priklauso prokurorams. Prokurorai ne tik vadovauja, bet ir organizuoja (faktiškai kartu su ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnais) ikiteisminį ty-rimą. Jų nurodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams, atliekantiems kon-kretų tyrimą byloje, yra privalomi.
Žemiausią, bet nuo to ne mažiau reikšmingą nusikaltimų tyrimo proceso organizavimo lygį užima tam tikrų tyrimo veiksmų arba taktinių kombinacijų bei operacijų organizavimo procesas. Šią veiklą dažniausiai atlieka ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas.
iš metodologinių pozicijų nusikaltimų aiškinimo ir tyrimo organi-zacijos užtikrinimas turi taip pat kelius lygius. tai valstybinio lygio pri-imti norminiai aktai ir programos – įstatymai ir pirmiausia baudžiamieji kodeksai, taip pat valstybės institucijų priimtos kovos su nusikalstamu-mu programos ir planai. antras lygis – tai moksliniai šaltiniai (mono-grafijos, disertacijos, moksliniai straipsniai), skirti nusikaltimų aiškini-mo ir tyriaiškini-mo organizacijos problemų analizei ir jų aiškini-mokslinių sprendimų teikimui. trečias lygis – tai metodiniai nurodymai ir rekomendacijos, įgyvendinami aiškinant ir tiriant vienarūšius nusikaltimus pagal tipines schemas. ket virtas lygis – individualios, tam tikros rekomendacijos ti-riant konkrečią bylą ar organizuojant vieno ar kito tyrimo veiksmo at-likimą.
Pareigūnui, tiesiogiai tiriančiam nusikalstamas veikas, svarbiausia gerai išmanyti iš institucinių ir iš metodologinių pozicijų du paskutinius nusikaltimų tyrimo organizacijos lygius.
nusikaltimų tyrimo procesas ir jo organizacija yra pagrįsti baudžia-mojo proceso normomis, kriminalistikos mokslo rekomendacijomis ir kt. savo vietą organizuojant nusikaltimų tyrimo procesą turi ir vadybos bei prakseologijos mokslai. išspręsti nusikaltimų aiškinimo ir tyrimo
uždavi-nius įmanoma tik tada, kai yra suderintos atitinkamos organizacinės sąly-gos priimti reikiamus sprendimus ir juos įgyvendinti.
nusikaltimų tyrimo organizavimas turi užtikrinti optimalias sąlygas ir aplinkybes sprendžiant šios veiklos uždavinius.
tarp svarbiausių nusikaltimų aiškinimo ir tyrimo organizacijos klau-simų galima paminėti šiuos:
• pirminės informacijos apie įvykį gavimo procesą, šios informaci-jos patikrinimą ir atitinkamų sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo arba atsisakymo pradėti priėmimą bei neatidėliotiną tam tikrų veiksmų atlikimą;
• tinkamiausių sąlygų ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti sudarymą; • veiksmų koordinacijos ir operatyvumo pasikeičiant informacija
užtikrinimą;
• nuolatinės tyrimo eigos kontrolės bei gaunamos informacijos ve-rifikacijos su duomenimis, gautais iš kitų šaltinių, užtikrinimą. nusikaltimų aiškinimo ir tyrimo proceso organizavimas ir planavi-mas – tai glaudžiai tarpusavyje susijusios tyrėjo veiklos rūšys.
Nusikalstamų veikų tyrimo planavimo samprata, reikšmė ir principai
literatūroje nusikaltimo tyrimo planavimas – tai toks moksliškai pagrįstas nusikalstamų veikų tyrimo metodas, kurio esmę sudaro tiks-lingiausių, racionaliausių tyrimo organizacijos ir konkrečių bylų ištyrimo būdų nustatymas, bylos medžiaga pagrįstų versijų iškėlimas ir patikrini-mas, planingas ir kryptingas įrodymų rinkimas35.
Planavimas – tai optimaliausios įvykio tyrimo eigos numatymas, tu-rint tikslą nustatyti įvykio esmę ir aplinkybes bei dalyvavusių jame asme-nų pobūdį.
nusikaltimų tyrimo planavimas turi atitikti kelis principus.
Planavimas turi vykti laikantis teisėtumo principo, kuris reiškia, kad tiriant bet kokias bylas galima numatyti ir naudoti tik teisėtas priemones ir metodus, veikti įstatymo normų pagrindu, gerbti žmogaus teises ir laisves.
35 Burda, R., et al. Kriminalistikos taktika ir metodika: mokomasis leidinys nuotolinėms
kiekvienas ikiteisminis tyrimas yra planuojamas individualiai ir negali būti kelių vienodų tyrimo planų (individualumo principas). ta-pačių nusikalstamų veikų tyrimo pagrindiniai etapai gali sutapti. tačiau kiekvienas nusikaltimas yra individualus, kiekviena tyrimo situacija yra individuali, todėl ir tyrimo planavimas yra individualus. Planuojant in-dividualias nusikaltimų tyrimo priemones negalima remtis analogijomis, kriminalistikos rekomendacijomis, tačiau jos turi būti kūrybiškai pritai-kytos konkrečiai situacijai.
nusikalstamų veikų tyrimo planavimo pagrįstumo principo esmė yra ta, kad planuojamos priemonės turi būti paremtos bylos medžiaga, kad plane būtų tik iš tikrųjų svarbūs klausimai bei priemonės, kuriomis turėtų būti tikrinamos tik realios versijos.
Dinamiškumo principas reiškia, kad nusikaltimo tyrimo planas – tai
ne dogma, tai ne įstatymas, o nuolat tikslinama veiksmų programa, kuri turi būti koreguojama tik gavus naują reikšmingą informaciją. Gavus nau-ją informacinau-ją, dažnai atsiveria naujos bylos aplinkybės, į akiratį patenka nauji asmenys, atsiranda naujų tyrimo krypčių ar epizodų. nuo laiku pa-koreguoto plano gali priklausyti ir sėkmingas bylos užbaigimas.
nusikalstamų veikų tyrimo realumo principas pasireiškia tuo, kad „visos planuojamos priemonės turi būti realiai įgyvendinamos, t. y. neturi būti planuojamos tokios priemonės, kurių negalima atlikti dėl objektyvių aplinkybių“36.
Konkretumo principas reikalauja numatyti konkrečius tyrimo
užda-vinius ir priemones, kad plane nebūtų dviprasmiškų dalykų. vadovaujan-tis šiuo principu, smulkiai ir konkrečiai išnagrinėjamos iškeltos versijos ir suformuluojami tyrimo tikslai bei konkretūs klausimai, kuriuos reikia išsiaiškinti tikrinant kiekvieną versiją.
Dar vienas nusikalstamų veikų tyrimo planavimo principas – opti
malumas, kuris planuojant reikalauja realistiškai atsižvelgti į turimas
ga-limybes, pasirinkti ne mechanišką tam tikrų veiksmų atlikimo tvarką, o pamatuotai, remiantis mokslo rekomendacijomis ir praktikos patirtimi,
36 kuklianskis, s. Nusikaltimų tyrimo organizavimo pradmenys. vilnius: lietuvos policijos akademija, 1995, p. 27.
pasirinkti tyrimo veiksmų kompleksą, kuris turėtų užtikrinti teigiamą rezultatą.
Perimamumo (nuoseklumo) principas reiškia, kad visi tyrimo metu
atliekami veiksmai yra nuoseklūs, einantys vienas po kito taip, kaip buvo suplanuota. visos priemonės turi sudaryti vieną sistemą ir būti viena su kita susijusios. vadovavimasis šiuo principu turi padėti racionaliai išnau-doti turimas galimybes ir pasiekti keliamus tikslus.
Planuojant nusikalstamos veikos tyrimą galima planuoti: • visų tyrėjo žinioje esamų bylų tyrimus;
• konkrečios bylos tyrimą; • pagal faktinius bylos duomenis;
• pagal nusikalstamų veikų epizodų kiekį baudžiamojoje byloje; • pagal tiriamas versijas;
• tam tikro ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimą.
Planuojant ikiteisminio tyrimo veiksmus reikia numatyti37: veiks-mus, kuriuos būtina atlikti pirmiausia, jų atlikimo laiką; veiksveiks-mus, kurie gali būti atlikti vėliau; bendruosius su operatyvinėmis ir kitomis tarnybo-mis susijusius veiksmus.
Planavimo procesas susideda iš keturių etapų: 1) pirminės informa-cijos įvertinimo; 2) versijų iškėlimo; 3) tyrimo tikslų nustatymo; 4) būdų versijoms patikrinti nustatymo.
Pirminę informaciją iš esmės sudaro faktiniai duomenys, kurie savo ruožtu sudaro versijų iškėlimo ir patikrinimo proceso pagrindą. Faktinių duomenų analizė ir versijų iškėlimo procesai glaudžiai susiję. analizuoda-mas praeities duomenis, tyrėjas savo vaizduotėje sudaro tam tikrą faktinių duomenų atsiradimo arba susidarymo modelį. tai iš esmės yra tam tikra esamų faktų, aplinkybių, jų susidarymo prielaida. nuo to, kaip vyksta tyrėjui žinomų faktinių duomenų analizė, priklauso versijų iškėlimo, plano jomis remiantis sudarymo, versijų patikrinimo, veiksmų pasirinkimo pagrįstumas.
Planavimo formos yra: rašytinės, grafinės, loginės ir mišrios.
Bylos tyrimo planas gali būti sudarytas mintyse, bet geriausiai tą da-ryti rašytine forma, ypač turint omenyje planų sudarymo dinamiškumo
principą, kuris leidžia ir reikalauja tobulinti, taip pat tikslinti planą gavus naują svarbią informaciją.
literatūroje minimos kelios pagrindinės rašytinių planų rūšys. Dažniausiai planavimas vyksta pagal bendrąsias versijas ir nustatomas aplinkybes, numatant jų patikrinimo būdą (procesiniai tyrimo veiksmai, procesinės prievartos priemonės ar kiti veiksmai), atsakingus ir dalyvau-jančius asmenis, būtiną materialinį techninį tyrimo veiksmų užtikrinimą, atlikimo laiką.
Jeigu byla turi daug epizodų, tai dažniausiai tyrimo planavimas vyks-ta ir pagal atskirus epizodus.
Planuojant negalima mechaniškai surašyti numatomų atlikti tyrimo veiksmų, bet būtina siekti, kad tie veiksmai sudarytų loginę sistemą, užtik-rinančią, jog kiekvienas naujas tyrimo veiksmas įneštų į tyrimo procesą naujos reikšmingos informacijos. Pirmiausia yra planuojami (ir atliekami) neatidėliotini veiksmai, kurie užtikrina pažeidžiamiausios informacijos suradimą, fiksavimą ir paėmimą (tai įvykio vietos apžiūra ar įvykio vietos tyrimas; jeigu yra informacijos apie įtariamąjį – jo apklausa ir, kai būtina, sulaikymas ir kt.). Planuojant įvairius tyrimo veiksmus ir jų eiliškumą, bū-tina atsižvelgti į tai, kokias aplinkybes reikia pirmiausia išsiaiškinti. Jeigu numatome, kad kurio nors tyrimo veiksmo rezultatai gali būti reikšmingi tiriant visas arba kelias iškeltas versijas, tai toks tyrimo veiksmas turi pirmu-mo teisę prieš veiksmą, kuriuo patikrinama tik viena versija.
Rašytinius tyrimo planus, ypač pagal sudėtingas daugiaepizodes bylas, papildo grafinės schemos, kuriose sutartiniais ženklais nurodomi asmenų ryšiai bei pažintys; užfiksuoti kontaktai; dokumentų ir daiktų judėjimas; sąsajos tarp žmonių, informacijos šaltinių bei nustatytų bylos aplinkybių ir pan.
tyrėjui turint ne vieną, o dešimtis bylų, būtina planuoti jų eigą atsi-žvelgiant į procesinius reikalavimus, ypač kai yra sulaikytasis arba areš-tuotas asmuo.
Gana plačiai naudojamas viso darbo mėnesio ar darbo savaitės pla-navimas. atsižvelgdamas į turimų bylų individualius planus, budėjimus ir kitus darbus, tyrėjas planuoja savo darbo laiką tam tikram darbo laiko-tarpiui.
tikslinga planuoti savo darbą kiekvienai dienai, taip pat numatant ir atsarginius darbo variantus, jei neįvyktų, pavyzdžiui, suplanuota apklausa.
tarp įvairių planavimo rūšių turime ir atskiro procesinio veiksmo planavimą. tai dažniausiai supaprastintos formos planas, kuriame užfik-suojami pagrindiniai tyrimo veiksmo klausimai.
Pateiksime kelis pavyzdžius38.
Tam tikros baudžiamosios bylos (medžiagos) tyrimo planas:
Planas
Baudžiamosios bylos nr. ___________________ Dėl ____________________________________
eil.
nr. tikrinamos aplinkybės tyrimo veiksmai Data Pastabos
Tam tikro ikiteisminio tyrimo veiksmo planas:
ikiteisminio tyrimo veiksmo _____________________
Planas
Baudžiamosios bylos nr. ___________________ Dėl ____________________________________
eil.
nr. veiksmai ir naudojami taktiniai būdai vykdytojas Data Pastabos Pasirengimas ikiteisminiam tyrimo veiksmui
ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimas ikiteisminio tyrimo veiksmo fiksavimas
ikiteisminio tyrimo veiksmo analizė
38 Parengta pagal: Burda, R. Kriminalistikos taktika. vilnius: ltu leidybos centras, 2001, p. 65–66.
Planas pagal tiriamas versijas:
Planas
Baudžiamosios bylos nr. __________________ Dėl ____________________________________
eil.
nr. tikrintini faktai ir aplinkybės ikiteisminio tyrimo veiksmai Data Pastabos i. Bendroji tyrimo versija: ____________________________________
1. 2.
ii. Bendroji tyrimo versija: ____________________________________ 1.
2. eil.
nr. tikrintini faktai ir aplinkybės ikiteisminio tyrimo ir kiti veiksmai Data Pastabos
Kriminalistinių versijų samprata
nusikaltimų tyrimo procesas kaip pažintinė veikla yra nukreiptas dažniausiai į praeitį, kurioje įvyko nusikalstamos veikos požymius turin-tys įvykis. kad būtų galima nustatyti tiesą apie nusikalstamą veiką, būtina ne tik surinkti tam tikrą informaciją (apie dalyvavusius įvykyje asmenis, jų veiksmų pobūdį ir motyvus, įvykio sąlygas ir aplinkybes bei kt., kuriuos numato Baudžiamojo kodekso normos), bet ir ta informacija turi būti surinkta, užfiksuota ir panauduota pagal Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus.
nusikaltimo tyrėjo tikslas yra objektyviai ir visapusiškai ištirti įvykį, nustatyti, ar konkreti veika yra nusikalstama, ir jeigu taip – kas dėl to kal-tas, įrodyti nusikaltusio asmens ar kelių asmenų kaltę, arba atvirkščiai – įrodyti, kad tyrimo pradžioje nusikalstamais laikytuose veiksmuose nėra nusikaltimo subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių. Šis tikslas pasiekiamas ne iš karto, o nuosekliai – pereinant nuo nežinojimo prie žinojimo, nuo netikslaus prie visapusiško ir tikslaus tiriamo įvykio aplinkybių ištyrimo.
kriminalistinės versijos (lot. versio – kryptis, atmaina), kurios yra vienas iš svarbiausių loginio pažinimo metodų, taikomų tiriant nusikalti-mus, – susijusios su tikimybės sąvoka.
Kriminalistinės versijos – tai faktiniais duomenimis pagrįstos nusikalstamų veikų arba įvairių jų aplinkybių prielaidos, kuriomis remiantis aiškinama bylai reikšmingų faktinių duomenų kilmė bei jų tarpusavio ryšiai ir nustatoma tiesa byloje39.
kriminalistinės versijos reikšmingos tuo, kad jomis remiantis logiš-kai modeliuojamas nusikaltimo darymo mechanizmas. Remiantis šiomis versijomis, nustatomos nusikalstamų veikų tyrimo kryptys ir logiškai pa-grindžiamas nusikalstamų veikų nagrinėjimas. tai vienas iš svarbiausių pažinimo metodų, padedančių nustatyti tiriamo įvykio aplinkybes. Jeigu nėra versijų ir bylai reikšmingų faktinių duomenų nustatymo tyrimo pla-no, nusikalstamų veikų tyrimas tampa chaotiškas, atsitiktinio pobūdžio, todėl atsiranda tikimybė suklysti.
Pagal loginę kilmę versija yra hipotezės atmaina. Hipotezių ir versijų struktūra bei pažintinė reikšmė yra panašios; jos yra spėjamo pobūdžio ir keliamos tam, kad paaiškintų netiesiogiai suvokiamus reiškinius. Moksli-nės hipotezės – tai pagrįstos prielaidos apie gamtos, visuomeMoksli-nės procesų dėsningumus. Šiomis hipotezėmis bandoma paaiškinti tų procesų raidą, priežastis, prielaidas, dinamiką ir t. t. kriminalistinės versijos keliamos dėl konkrečių įvykių bei jų elementų. kriminalistinės versijos skiriasi nuo mokslinių, tarp jų ir specialių mokslinių hipotezių šiais momentais: kri-minalistinės versijos naudojamos teisėsaugos ir justicijos organų veiklo-je; kriminalistinių versijų kėlimo ir patikrinimo subjektais yra įstatymo nustatyti asmenys; kriminalistinės versijos keliamos tik įstatymo numa-tytoms bylos aplinkybėms patikrinti; kriminalistinės versijos tikrinamos specialiais, tik įstatymų numatytais ar jiems neprieštaraujančiais būdais ir priemonėmis; kriminalistinės versijos tikrinamos per įstatymo nustatytą laiką; kriminalistinės versijos tikrinamos neigiamos kooperacijos
situaci-39 Barkauskas, a. Kriminalistinės versijos: mokomasis leidinys. vilnius: lta leidybos centras, 2000, p. 67. literatūroje nurodomos ir kitos versijų sampratos, pavyzdžiui, Pals kys, e., et al. Kriminalistika. vilnius: Mintis,1985, p.; 186; Hanausek, t. Zarys tak
tyki kriminalistycznej. Dom nydawniczy aBC, 1994, p. 56–57; Juszka k. Wersja krymi nalistyczna. kraków, 1997, p.11.
joje, kai yra įmanomas aktyvus įtariamųjų ir kai kurių kitų asmenų pasi-priešinimas teisėsaugos ar justicijos organų atstovams.
versijos tiriant nusikalstamas veikas turi didžiulę reikšmę, jos yra to tyrimo planavimo pagrindas. versijos nustato tyrimo kryptį, lemia klausi-mus, kuriuos reikia išsiaiškinti byloje. Jos garantuoja planavimo dinamiš-kumą, nes iškėlus naują versiją, bylos tyrimo planas papildomas, pakore-guojamas. taigi versija – loginio mąstymo, pažinimo forma, padedanti pereiti nuo tikėtino prie tikro žinojimo40.
Remiantis versijomis, galima nustatyti tyrimo kryptis, galimus įvykių eigos pokyčius, susidaryti bendrą įvykio vaizdą. tyrėjas, analizuodamas surinktus faktus, atmeta vieną versiją po kitos, kol lieka viena. Šį sudėtingą procesą atspindi versijos sudėtis, kurią sudaro41:
1) patikrinti faktai, kuriais disponuoja versijas keliantis asmuo; 2) loginis informacijos apdorojimas;
3) iškeltos prielaidos;
4) iš versijų išvesti sekmenys;
5) praktinis versijų patikrinimas ir įvertinimas.
tiriant nusikalstamas veikas keliamos įvairios versijos. Jos sudaro ty-rimo plano pagrindą, o kartais ir turinį. tai priklauso nuo iškeltų versijų rūšių.
Kriminalistinių versijų klasifikavimas. literatūroje yra nurodoma
gana daug versijų klasifikavimo pagrindų.
Pagal tiriamų aplinkybių pobūdį bei apimtį skiriamos bendrosios,
atski rosios ir detaliosios. Bendrosios versijos – tai tokios prielaidos, ku-riomis remiantis atskleidžiama nusikaltimo esmė. Šios versijos keliamos pradedant ikiteisminį tyrimą. tai tokie atvejai, kai neužtenka informaci-jos, kad iš karto būtų galima tiksliai nustatyti tiriamojo įvykio pobūdį, tačiau prielaidos yra pakankamai logiškos, kad tyrėjas nuspėtų galimas to įvykio priežastis. atskirosios versijos nagrinėja atskirus nusikalstamų veikų tyrimo sudėties elementus, juos aiškina, nurodo tarpusavio ryšius (pavyzdžiui, nusikaltimo būdą, vietą ir t. t.). Jų atmaina yra detaliosios
40 Palskys, e., et al. Kriminalistika. vilnius: Mintis, 1985, p. 186.
versijos. Jomis remiantis tiriamos tam tikros nusikaltimo aplinkybės, ne-turinčios baudžiamosios teisinės reikšmės, bet reikšmingos kriminalisti-niu požiūriu, pavyzdžiui, pėdsakų susidarymo mechanizmas, jo ypatybės, kas paliko pėdsaką – suaugęs žmogus ar vaikas, einantis ar bėgantis as-muo, iš kokio atstumo šauta, kokiu ginklu ir t. t. nusikaltimo kvalifikavi-mui neturi reikšmės, kokiu ginklu nušautas asmuo, tačiau jeigu nusikal-tėlis nežinomas, būtina nustatyti ginklo rūšį ir modelį, nes tai gali padėti išaiškinti savininko asmenybę.
kriminalistinės versijos, kaip savotiško mąstymo forma ir pažinimo įrankis, yra nuolat naudojamos teisėsaugos ir justicijos organų atstovų veikloje. Pagal subjektus visas kriminalistines versijas galime skirstyti į ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno, prokuroro, teisėjo arba eksperto (specialisto) versijas. Pagal veiklos pobūdį versijas galime skirstyti į paieš-kos, tyrimo ir teisminio nagrinėjimo versijas. Paieškos versijos gali būti įgyvendinamos ikiteisminio tyrimo metu (procesinė forma) ir operatyvi-nės veiklos pagrindu (neprocesinė forma), kai dar nėra pradėtas ikiteis-minis tyrimas. Jų tikslas besislapstančių nusikaltėlių, be žinios dingusių asmenų, tam tikrų daiktų paieška. ikiteisminio tyrimo kriminalistinės versijos susijusios su nusikalstamos veikos ir jos elementų paaiškinimu ir tikrinimu. teisminio nagrinėjimo versijos yra skirtos surinktos medžia-gos analizei ir atitinkamiems juridiniams faktams nustatyti.
Įvykio tyrimo metu nukentėjusiojo, liudytojo, įtariamojo, kaltinamo-jo ir kaltinamo-jo gynėjų versikaltinamo-jos gali būti pateikiamos atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ir užfiksuojamos tyrimo protokoluose. Jos pateikiamos kaip pa-rodymai arba kaip byloje pareikšti prašymai, pavyzdžiui, kaltinamajam ir jo gynėjui susipažinus su bylos medžiaga, gali būti pareikšta, kad jie ne-sutinka su inkriminuojamu nusikaltimu, nes nėra patikrintos kai kurios jiems atrodančios reikšmingos bylos aplinkybės. tokiu atveju nusikaltimo tyrėjas privalės atsižvelgti į šį pareiškimą ir priimti sprendimą. Jeigu tokia