KRIMINALISTIKOS TEORIJOS PAGRINDAI
2.2. Kriminalistikos sistema
Bet kokia sistema – tai sujungtas pagal vieną ar kelis pagrindus ele-mentų kompleksas, sudarantis tam tikrą sutvarkytą visumą. eleele-mentų sujungimas į sistemą grindžiamas logikos dėsniais ir vidiniais jų ryšiais. Mokslo sistema – tai ne paprasta žinių visuma apie faktus ir dėsnius, o visuma žinių, pasižyminčių nauja kokybe, kurios neturi pavieniai visumos elementai. kiekvienas mokslas (techninis, socialinis, humanitarinis ir kt.) taiko sisteminį požiūrį atsižvelgiant į tiriamųjų reiškinių, konkrečių objek-tų specifiką ir savo kategorijų aparato galimybes, t. y. tokia sistematika yra nulemta to mokslo objekto ir dalyko, kita vertus, tolesnė sistematizacija yra vienas svarbiausių mokslo uždavinių ir naujų rezultatų prielaida.
kaip minėjome, kriminalistinėje literatūroje nėra, o ir negali būti vienodo požiūrio į kriminalistikos sistemą. Beje, kriminalistikos mokslo plėtrai, jos strateginių nuostatų formavimuisi yra labai svarbi, tačiau ma-žai kam žinoma ir nepelnytai beveik nepastebėta, žinomo lietuvos krimi-nalisto, profesoriaus e. Palskio publikacija apie kriminalistikos strategiją. Prieš trisdešimt metų profesorius e. Palskys, įsitraukdamas į diskusiją apie kriminalistikos sistemą, teisingai pastebėjo, kad nepakanka pašalinti atski-rų kriminalistikos sudėtinių dalių dubliavimosi ir paraleliškumo prob-lematikoje ir pagilinti teorinius taktikos bei metodikos teiginius: tokie tada buvo svarbiausi diskutuojamos problematikos teiginiai. Profesorius
19 Palskys, e.; kazlauskas, M.; Danisevičius, P. Kriminalistika. vadovėlis. vilnius: Mintis, 1985, p. 6.
pateikė ir pagrindė labai ambicingą pasiūlymą: atėjo laikas iškelti klausi-mą apie savarankiškos kriminalistikos dalies – kriminalistikos strategijos (vieno tipo nusikaltimų tyrimo strategijos) įvedimą ir gilesnius esminius struktūrinius pokyčius. Jo nuomone, kriminalistinė strategija turi apimti konkrečių nusikaltimų tyrimo organizavimo objektyvius dėsningumus – pasirengimą tyrimui, pirminės ir vėlesnes informacijos apie nusikaltimą ir nusikaltėlį rinkimo ir kaupimo formas bei metodus, tyrimo planavimą, versijų bei svarbiausių tyrimo užduočių iškėlimą, tinkamiausius šių už-duočių įgyvendinimo būdus, kompleksinį techninių priemonių ir techni-nių būdų panaudojimą veiksmingiausiai sprendžiant tyrimo uždavinius.
tai buvo (ir dabar yra) konceptuali mokslininko pozicija, siūlanti ori-ginalią kriminalistikos sistemą: kriminalistikos technika, kriminalistikos taktika ir kriminalistikos strategija, susidedanti iš dviejų dalių – bendrosios kriminalistikos strategijos ir vienarūšių (vieno tipo) nusikaltimų tyrimo strategijos. Pirmoji turi apimti kriminalistikos strategijos sampratą, esmę ir dalyką, jos vietą kriminalistikos mokslo sistemoje, tyrimo krypties nusta-tymą pirminiame jos etape, tolesnio tyrimo sistemos sukūrimą, svarbiausių vienos rūšies nusikaltimų kriminalistinės charakteristikos teiginius, taip pat mokslinių bei techninių priemonių ir taktinių būdų panaudojimo tiriant šiuos nusikaltimus rekomendacijas. Į kriminalistinę konkrečių nusikaltimų tyrimo strategiją galėtų įeiti šios rūšies nusikaltimo kriminalistinė charakte-ristika, pirminiai ir paskesni veiksmai, faktinių būdų ir mokslinių techninių priemonių panaudojimo ypatumai tiriant konkretų nusikaltimą20.
lietuvoje šiuo metu yra susiformavusi keturnarė kriminalistikos mokslo sistema:
• bendroji kriminalistikos teorija (teoriniai ir metodologiniai kri-minalistikos pagrindai);
• kriminalistikos technika; • kriminalistikos taktika;
• atskirų nusikaltimų rūšių tyrimo metodika arba, kitaip tariant, kriminalistikos metodika.
20 kurapka, v. e.; Matulienė, s. eugenijus Palskys ir kriminalistikos mokslas: nuo istorijos iki strategijos. Kriminalistika ir teismo ekspertizė: mokslas, studijos, praktika. vilnius, 2011, p. 24–25.
tokia kriminalistikos sistema vyrauja ilgą kriminalistinių žinių vys-tymosi laikotarpį, pagrindiniai jos elementai figūruoja beveik visose kon-cepcijose, todėl ją galima vadinti tradicine, sukeliančia mažiausiai sistemi-nių prieštaravimų, ji nėra eklektiška, pakankamai išsami, galinti (pajėgi) ir toliau vystytis.
Bendroji kriminalistikos teorija – tai jos teorinių koncepcijų,
meto-dų, kategorijų, sąvokų, apibrėžimų ir terminų sistema.
kriminalistikos teoriją sudaro dėsniai, kurie formuoja kriminalisti-kos sampratą, jos uždavinius, nustato vietą mokslo žinių sistemoje. tos žinios, atspindėdamos objektyvius visuomenės ir mokslo plėtros dėsnin-gumus, tampa kriminalistinių tyrimų plėtotės baze. kriminalistikos teori-ja – tai bendroji ir atskirosios kriminalistikos teorijos (koncepcijos), kaip antai: identifikacijos teorija, mokslas apie pėdsakų atsiradimą, mokslas apie kriminalistines versijas ir kt. Prie kriminalistikos teorijos galima pri-skirti mokslą apie kriminalistikos kalbą (jos sąvokų, apibrėžimų, terminų sistemą), kriminalistikos metodus ir pačią kriminalistikos sistematiką – skirstymą į atskirus skirsnius, dalis ir tokio skirstymo mokslinį pagrindi-mą. aišku, bendroji kriminalistikos teorija negali apsieiti be savo termi-nologinio aparato (mokslo kalbos), tokių bendrų teorinių klausimų, kaip jos pačios metodologija – t. y. mokslas apie metodus, tyrėjo instrumenta-rijus, be mokslo sistematikos, be jos pagrindinių funkcijų (metodologi-nės, pasaulėžiūri(metodologi-nės, aiškinamosios, sintezuojančiosios, prognostinės) bei jų įgyvendinimo, įmanomo tik nuodugniai analizuojant ir apibendrinant praktiką, nagrinėjimo21.
Bendrosios kriminalistikos teorijos vystymosi tendencijos, nulemtos šiuolaikinio supratimo apie kriminalistikos mokslą, apima:
• tolesnių dėsningumų, kurie sudaro kriminalistikos dalyką, studi-javimą, t. y. nusikaltimo mechanizmo dėsningumų, kriminalis-tiškai vertingos informacijos srautų judėjimo (ir ryšium su tuo – naujų informacinių technologijų) tyrimą ir kt., apie ką mes nema-žai kalbėjome;
21 Plačiau žr.: Белкин, Р. С. Курс криминалистики. Москва: ЮНИТИДАНА, 2001, p. 34–42.
• metodologinių kriminalistikos pagrindų vystymą – naujų moks-linių metodų integracijos į kriminalistiką galimybių nagrinėjimą ir tuo pagrindu – naujų metodikų kūrimą. Šiai problematikai bus skirtas atskiras vadovėlio skyrius;
• kriminalistinės sistematikos tobulinimą ir mokslo kalbos unifika-vimą kompiuterinių technologijų integravimo į ją pagrindu. Pavyzdžiui, nemažai autorių prie kriminalistinės kalbos (ir turinio)
novacijų priskiria termino „technologija“ grąžinimą į kriminalisti-ką. tiesiogine to žodžio prasme technologija (graikų k. žodis techne meistriškumas, mokėjimas, logos – samprata, mokslas, mokymas) – objektų apdorojimo, gamybos, jų būklės, savybių ir formos pakeiti-mo metodų visuma, siekiant ekonomiškai ir efektyviai ką nors gauti arba gaminti. Panašų su technologija vaidmenį kriminalistikoje vai-dina taktika ir metodika – kaip kokio nors proceso organizavimo ir vykdymo priemonės, siekiant didžiausio efektyvumo pakeičiant kurį nors poveikio objektą. tad galima sakyti, jog kriminalistinė metodika – savotiška tyrimo proceso technologija. o dėl paralelių su taktika viskas baigiasi tik tikslų panašumu – pasiekti efektyviau-sią rezultatą. Reikia prisiminti tikslų karinį taktikos esmės supra-timą kaip pasipriešinimo įveikimą, priešpriešą. todėl kalbant apie nusikaltimų tyrimą, apie taktiką visa prasme galima kalbėti, kai ji yra pasipriešinimo nusikaltimo tyrimui priemonė. tada galima kal-bėti apie apklausos taktiką, abejotina – apie apžiūros taktiką, teisin-ga – apie kratos taktiką, abejotina – apie telefoninių pokalbių pasi-klausymo taktiką ir pan. iš esmės technologija – tai tikslingiausias ir efektyviausias tam tikrų darbo operacijų vykdymo būdas būtinu nuoseklumu, kai vykdytojui nesipriešinama. todėl ir šio termino atsiradimas kriminalistikoje gana logiškas22;
• atskirų kriminalistinių teorijų sistemos papildymas naujomis, pa-naudojant fundamentalių ir taikomųjų mokslų pasiekimus. Šios atskirosios teorijos yra metodologinė bazė kurti naujoms nusikal-timų tyrimo priemonėms, būdams, metodikoms, o tai savo ruožtu sudaro (sugrupuoja) atskiras kriminalistikos mokslo dalis.
rųjų teorijų „ekstraktai“, kurių sudėtis kinta atsižvelgiant į tai, kur bus taikoma – technikoje, taktikoje ar metodikoje – sudaro šių kriminalistikos mokslo dalių bendrąsias dalis.
Šiandien galime kalbėti apie visą atskirų kriminalistikos teorijų sistemą: • kriminalistinė įgūdžių teorija;
• kriminalistinė nusikaltimų padarymo ir slėpimo būdų teorija; • kriminalistinė pėdsakų susidarymo mechanizmo teorija; • kriminalistinė požymių teorija;
• kriminalistinė įrodomosios informacijos fiksavimo teorija; • kriminalistinė registracijos teorija;
• kriminalistinė diagnostikos teorija; • kriminalistinė identifikacijos teorija; • kriminalistinė paieškos teorija; • bendroji teismo ekspertizės teorija; • kriminalistinė priežastingumo teorija; • kriminalistinių versijų teorija;
• kriminalistinė prognozavimo teorija; • kriminalistinė situalogija; • kriminalistinė eidologija; • kriminalistinė faktologija; • kriminalistinė euristika; • kriminalistinė fenomenologija; • kriminalistinė interpretacija;
• kriminalistinis ekspertinių kreatyvių sistemų programavimas ir kt. aišku, sąrašas nėra visas ir išsamus. Reikia pasakyti, jog atskirosios kriminalistinės teorijos nevienodai išvystytos, jų reikšmė, mokslinė bran-da irgi nevienodos. Mes skiriame išvystytas ir pripažintas kriminalistines teorijas, tokias kaip kriminalistinė identifikacijos teorija, kriminalistinė diagnostikos teorija, mokymas apie kriminalistines versijas, kurių teisę egzistuoti visiškai patvirtino ir nusikaltimų tyrimo praktika, o ir žymiausi kriminalistikos mokslo teoretikai dėl jų sutaria. yra ir tam tikrų teorinių konstrukcijų, kurios kriminalistinėje literatūroje vertinamos nevienodai: priskiriant prie susiformavusių atskirtųjų kriminalistikos teorijų grupės, vertinant tik kaip besiformuojančią arba ginčytiną ir probleminę,
pavyz-džiui, kriminalistinė profilaktikos teorija, kriminalistinė prognozavimo teorija, arba dar tik kaip mokslinę hipotezę, kuri, patvirtinta faktais, per-augs į teorijos lygį. Šiame vadovėlyje, parodę kriminalistikos teorijų spekt-rą, plačiau supažindinsime tiek su pripažinimą įgavusiomis, brandžiomis kriminalistikos teorijomis, apie kurias žinių pateikia daugumos krimina-listikos vadovėlių sudarytojai (kriminalistine identifikacijos teorija, kri-minalistine diagnostikos teorija, kriminalistiniu mokymu apie versijas), tiek padėsime susidaryti nuomonę apie tokių kriminalistinių teorijų, kaip kriminalistinė profilaktikos teorija, kriminalistinė prognozavimo teorija, brandumo lygį ir jų pagrįstumą būti kriminalistinių teorijų sistemoje.
turime pasakyti, kad kriminalistikos teorijų sistema nėra sustabarė-jusi ir statinė: ji vystosi tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai, gilėjant krimina-listikos žinioms, į kriminakrimina-listikos sritį patenkant naujiems objektams, vys-tantis (atsinaujinant) pažiūroms į patį kriminalistikos dalyką ir šio mokslo sistemą, reaguojant į praktikos poreikius, nusikalstamumo būklę ir struk-tūrą, poreikį ieškoti naujų tyrimo galimybių, tai daryti leidžiantį bendrą mokslo ir technologijų progresą bei atskirų mokslo sričių pritaikomumą nusikaltimų tyrimo tikslams.
Kriminalistikos technika – tai teorinių teiginių ir jais pagrįstų
tech-ninių priemonių, metodų bei būdų, naudojamų potencialiems įrodymams surasti, įtvirtinti, paimti, ištirti ir panaudoti, taip pat kitiems nusikalstamų veikų tyrimo ir jų prevencijos uždaviniams spręsti, sistema.
Dauguma mokslininkų pripažįsta, kad į kriminalistikos technikos sistemą yra įtraukiamos šios šakos:
• kriminalistinis vaizdo fiksavimas;
• kriminalistinė trasologija, arba mokslas apie pėdsakus (kai kuriuose šaltiniuose ši kriminalistikos technikos šaka skirstoma į mechano-skopiją ir homeomechano-skopiją, o kartais iš trasologijos išskiriama dakti-loskopija, kaip savarankiška kriminalistikos technikos šaka. • kriminalistinė ginklotyra arba kriminalistinis mokslas apie
gink-lus (anksčiau dažnai buvo kalbama apie teismo ar kriminalistinę balistiką);
• kriminalistinė dokumentotyra (techninis kriminalistinis doku-mentų tyrimas);
• kriminalistinė raštotyra (kaip savarankiška kriminalistikos techni-kos šaka kai kurių autorių įvardijama ir kriminalistinė lingvistika); • kriminalistinė habitoskopija (kriminalistinė habitologija, arba
kriminalistinis mokymas apie žmogaus išorės požymius); • kriminalistinis medžiagų ir gaminių tyrimas (kriminalistinė
fizi-kochemija);
• kriminalistinė registracija; • kriminalistinė fonoskopija;
• kriminalistinė odorologija (kriminalistinė olfaktronika);
• tarp besiformuojančių kriminalistikos technikos šakų galima pa-minėti mokymą apie psichofiziologinius tyrimus (kriminalistinė variografija arba kriminalistiniai poligrafiniai tyrimai), krimina-listinę informatiką (mokymas apie kriminalistinius kompiuteri-nius tyrimus).
Kriminalistikos taktika – tai mokslinių teiginių ir jais pagrįstų bei jų
pagrindu rengiamų nusikaltimų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinė-jimo organizacijos bei planavimo taktinių būdų ir rekomendacijų, užtik-rinančių teisėsaugos ir justicijos pareigūnų veiklos optimizavimą bei po-tencialių įrodymų suradimo, fiksavimo, tyrimo ir panaudojimo, sistema.
kriminalistikos taktika susideda iš dviejų pagrindinių blokų: bend-rųjų taktikos klausimų ir atskirų tyrimo veiksmų atlikimo taktikos. Pra-deda formuotis naujas kriminalistikos taktikos blokas – teisminė taktika.
tarp bendrųjų kriminalistikos taktikos klausimų galima nurodyti bendruosius tyrimo organizacijos ir planavimo klausimus, mokymą apie kriminalistines versijas, mokymą apie paiešką, įvairių institucijų bendra-darbiavimo klausimus ir kt.
svarbiausi kriminalistikos taktikos uždaviniai yra specialių tyrimo veiksmų taktikos būdų rengimas. Galime kalbėti apie apklausų, eksperi-mentų, kratų, apžiūrų ir kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų taktiką.
Pagal kiekvieną ikiteisminio tyrimo veiksmą yra parengtas tam tik rų kriminalistikos taktikos būdų kompleksas, užtikrinantis efektyvų ir racio-nalų jų panaudojimą, siekiant byloje nustatyti tiesą. kriminalistikos takti-kai ypatingą įtaką daro baudžiamasis procesas, nes kriminalistika privalo užtikrinti atitinkamų procesinių veiksmų taktinių būdų rekomendacijų
rengimą. 2003 m. įsigaliojęs Baudžiamojo proceso kodeksas stipriai pa-koregavo ikiteisminio tyrimo veiksmų sistemą ir kartu privertė sparčiai rengti naujas kriminalistines rekomendacijas.
kriminalistikos taktikos tobulinimo problematika ir dabar reika-lauja daug dėmesio, visų pirma tai kriminalistikos taktikos turinio, jos ribų, ryšių su kitomis mokslo žinių sritimis teorinis patikslinimas. tai ir ikiteisminio tyrimo situacijų tyrimas, ypač taikant naujas informacines technologijas, ekspertinių tyrimų galimybių plėtra, ir pati specialių žinių taikymo nusikaltimų tyrime koncepcija, tolesnis operatyvinės veiklos tak-tinių būdų ar net jos visos grįžimas į kriminalistiką. kaip vieną iš pagrin-dinių tendencijų galima pažymėti ir kriminalistinės taktikos technizaciją bei psichologizaciją, egzistuojančių taktinių būdų ir taktinių kombinacijų tobulinimą bei naujų kūrimą, ypač keičiantis procesiniams įstatymams, teisminio tyrimo taktikos nagrinėjimą, kriminalistikos rekomendacijų galimybių civiliniame, administraciniame, arbitražiniame procese plėtrą.
Atskirų rūšių nusikalstamų veikų tyrimo metodika
(kriminalisti-kos metodika) – tai moksliškai pagrįsta metodinių rekomendacijų, takti-nių būdų ir technitakti-nių priemotakti-nių, taikomų tiriant atskirų rūšių nusikals-tamas veikas, sistema.
kriminalistikos metodikos turinį sudaro jos bendrieji klausimai, nu-sikaltimų kriminalistinė charakteristika ir pagrindinė jos dalis – atskirų rūšių nusikaltimų tyrimo metodikos.
kriminalistika parengė atskiras tyrimo metodikas, skirtas smurtinių, turtinių ir kitų rūšių nusikaltimams tirti. tyrimo metodinės rekomenda-cijos yra bendro pobūdžio ir paprastai skirtos bylos tyrimo pradiniam eta-pui. tyrimo metodika – tai savotiškas veiklos modelis, kuris leidžia nuo pirmųjų bylos tyrimo žingsnių pasirinkti tam tikrą strategiją, naudoti tam tikras metodines rekomendacijas, atsižvelgiant į informacinį ir situacinį bylos nagrinėjimo aspektą.
nors kriminalistikos teorijoje yra įvairių nuomonių dėl kriminalis-tinės metodikos struktūros, dažniausiai ji vadovėliuose pateikiama taip:
• kriminalistinė nusikaltimo charakteristika;
• pirminiai ikiteisminio tyrimo veiksmai; • nusikaltimo tyrimo taktika vėlesniame etape.
kriminalistikos metodikos raidos tendencijos yra susijusios su bau-džiamųjų įstatymų pasikeitimais ir naujų veikų kriminalizavimu. nau-jausiuose darbuose atskiri kriminalistikos metodikos skyriai yra skirti ir tradiciškai nusistovėjusioms, seniai žinomoms nusikaltimų rūšims (pavyzdžiui, nusikaltimams gyvybei ir sveikatai, visuomenės saugumui, nuosavybei, nepilnamečių padarytiems nusikaltimams ir pan.), daug dė-mesio skirta nusikaltimams finansų, ypač mokesčių srityje, taip pat nu-sikaltimams, padarytiems organizuotų grupuočių, nusikaltimams prieš užsieniečius arba padarytiems užsieniečių, nusikaltimams kompiuterinės informacijos judėjimo srityje, nekalbant jau apie narkotinių medžiagų ju-dėjimo sritį, terorizmą ir pan.
Šiuolaikinės kriminalistikos metodikos kuriamos šiomis pagrindinė-mis kryptipagrindinė-mis:
1. egzistuojančių metodikų tobulinimas ir naujų kūrimas, ypač kai šį procesą lemia naujų nusikaltimo sudėčių atsiradimas. egzistuojan-čių metodikų pasikeitimams įtakos turi nauji nusikaltimų padary-mo būdai, nusikaltipadary-mo subjektų kontingento pasikeitimai ir pan. 2. sukūrimas (susikūrimas) bendresnių kriminalistinių metodinių
re-komendacijų kompleksų, apimančių keletą nusikaltimų rūšių, tačiau atliekamų tam tikromis sąlygimis, vietoje, laiku, arba asmenų, ku-riuos galima apibūdinti tam tikrais bruožais ar specialiais požymiais. kriminalistinėje literatūroje įvardijama keletas tokių kompleksų, pa-vyzdžiui:
1) pagal nusikaltimo subjektus (nepilnamečių, recidyvistų, nuteistų-jų laisvės atėmimo vietose, organizuotų grupuočių dalyvių, užsie-niečių ir kt.);
2) pagal nusikaltimo laiką („karštais pėdsakais“, praeityje įvykdytų nusikaltimų);
3) pagal nusikaltimo padarymo vietą (transporte, kurortinėje zono-je, didmiestyzono-je, nuošaliame vienkiemyzono-je, laisvės atėmimo vietose ir pan.);
4) pagal nukentėjusiojo asmenybę (prieš užsieniečius, prieš kitos ra-sės žmones, prieš žiniasklaidos atstovus, prieš nusikalstamo pa-saulio autoritetus, prieš psichikos negalią turinčius asmenis, prieš mažamečius ir t. t.).