KRIMINALISTIKOS TEORIJOS PAGRINDAI
2.1. Kriminalistikos objektas ir dalykas
,,Didėjant nusikalstamumui Respublikoje ir sparčiai mažėjant nusikal-timų išaiškinimui, reikalingi operatyvūs, bet kartu išsamūs ir kompleksiški nusikalstamumo, kovos su juo, o ypač mokslo pasiekimų taikymo krimi-nalistikos srityje tyrimai. tai padaryti galima tik vadovaujantis šiuolaikine kriminalistikos koncepcija, nustatant kriminalistikos uždavinius ir vaidme-nį bendroje kovos su nusikalstamumu programoje, išanalizavus krimina-listikos priemonių ir rekomendacijų nepakankamo efektyvumo priežastis, parengus moksliškai pagrįstas rekomendacijas, atspindinčias būtiną esminę kovos su nusikalstamumu sistemos pertvarką, atsižvelgiant į išsivysčiusių šalių patirtį, sukūrus pažangią mokslinę techninę bazę“, – taip beveik prieš dvidešimt metų pradėjom savo probleminį straipsnį apie kriminalistikos vystymosi lietuvoje perspektyvas, konstatuodami, jog kriminalistikos mokslo lygis lietuvoje neatitinka keliamų reikalavimų: nėra bendros kon-cepcijos, pasenusi kriminalistikos kaip mokslo sistema, atsilikusi krimina-listinė technika9.
kaip situaciją vertiname dabar, kokia kriminalistikos mokslo būklė, jos vystymosi tendencijos, ar pakankamai pozityvus poveikis praktikai?
kriminalistikos mokslas nuolat plėtojamas, tobulėja kriminalistinių tyrimų metodikos, didėja kriminalistikos galimybės, į nusikaltimų tyrimo sritį skverbiasi tobuliausios ir veiksmingiausios mokslinės technologijos. kas gi lemia kriminalistikos plėtrą? Šiam mokslui plėtotis didelės įtakos turi šie pagrindiniai veiksniai:
• kriminalistų kuriamas rekomendacijas lemia teisėsaugos instituci-jų poreikiai. kriminalistai mokslininkai, ieškodami naukriminalistų kuriamas rekomendacijas lemia teisėsaugos instituci-jų mokslo laimėjimų taikymo galimybių nusikaltimams tirti, tai daro vykdy-dami teisėsaugos institucijų užsakymus. Mat gyvenimas nestovi
9 Plačiau žr.: Juškevičiūtė, J., et al. kriminalistikos vystymosi lietuvoje perspektyvos.
vietoje: nuolat tobulėja nusikaltimų padarymo būdai, atsiranda naujos jų rūšys, todėl prireikia naujų tyrimo metodikų;
• yra glaudus ryšys tarp esamų ir kuriamų kriminalistikos koncep-cijų; vienos jų tobulinamos toliau, kitos nepasiteisina praktiškai; • kriminalistikoje vis labiau kūrybiškai taikomi laimėjimai tokių
mokslų, kurie tiesiogiai taikyti nusikaltimams tirti, atrodytų, tik-rai neįmanoma. smarkiai plėtojantis kitiems mokslams, vis spar-čiau vystosi ir kriminalistika, vis daugiau mokslo laimėjimų pa-tenka į kriminalistikos sritį. Pavyzdžiui, nusikaltimų tyrimo darbe pradėtas taikyti genetinės žmogaus identifikacijos metodas, kurį 1985 m. sukūrė leičesterio universiteto (Didžioji Britanija) profe-sorius a. Džefris (A. Jeffreys). Šio metodo esmė – DnR (dezoksiri-bonukleino rūgšties) genominių fragmentų tapatybės nustatymas. Jis padeda nustatyti žmogaus tapatybę pagal nusikaltimo vietoje likusias (kriminalistų surastas ir paimtas) kraujo, spermos, plauko šaknies ir kitas ląsteles;
• kriminalistikos, kaip ir kitų mokslų, vystymosi tempai spartėja. kriminalistikos vystymosi tempų spartėjimo priežastimis galima laikyti:
a) didėjančias fundamentaliųjų ir taikomųjų tyrimų krimina-listikoje apimtis, tai rodo mokslinių publikacijų ir disertacijų gausėjimas;
b) tų mokslo šakų, kurių duomenys panaudojami kriminalistiko-je, spartėjantis vystymasis;
c) kriminalistikos visuomeninės reikšmės didėjimas dėl didėjan-čios nusikalstamumo tyrimo aktualizacijos;
d) kriminalistikos kaip mokslo potencialo augimas dėl objekty-vių veiksnių, kuriuos lemia bendras mokslo ir technikos pro-gresas.
kriminalistikos, šio savarankiško, integralaus mokslo, ryšiai su kitais teisės mokslais (baudžiamuoju procesu, baudžiamąja teise, kriminologija, teismo medicina, teismo psichologija ir kt.) tampa vis glaudesni. krimina-listika ne tik naudojasi tų mokslų duomenimis, bet ir, kurdama komplek-sines tyrimų metodikas, savo laimėjimais daro jiems įtaką.
Pastebėtina, kad ir iki šiol mokslininkai ieško kuo tikslesnės krimi-nalistikos mokslo sąvokos, į jos struktūrą įtraukia skirtingus elementus, siekdami geriausiai atspindėti šiuolaikinį šio mokslo išsivystymo lygį10.
klausimas apie tai, ką nagrinėja kriminalistika, ir turi būti keliamas naujai suprantant jo svarbą, nes nuo to, kaip atsakysime į šį klausimą, priklausys ir jos struktūros apibūdinimas, ryšiai su kitomis teisinėmis ir neteisinėmis disciplinomis, tai savo ruožtu darys įtaką mokslinių tyrimų, ekspertinio darbo organizavimui bei mokymo turiniui.
tai ne toks lengvas uždavinys ir nelengvas dėl objektyvių priežasčių, nes kriminalistika nestovi vietoje, į praktiką įdiegiami vis nauji įrodymų rinkimo būdai ir metodai, atsiranda naujų nusikalstamumo reiškinių, ati-tinkamai plečiasi ir keičiasi kriminalistinių priemonių panaudojimo sritys.
Jeigu pažvelgsime į senus kriminalistikos apibrėžimus, tai dauge-lyje jų centrinė vieta – nusikaltimas, ir kriminalistika reikalinga tik jam išaiškinti, kur jis įvykdomas, o kriminalistinių priemonių panaudojimas informacijai gauti apie tai, jog nusikaltimo nebuvo arba asmuo nekaltas – to kriminalistikos samprata nenumato, lygiai taip, kaip paplitusi stereoti-pinė samprata apie tyrimo procesą kaip apie baudžiamąjį, o ne apie teisin-gumo nustatymo procesą11.
Mūsų nuomone, kalbant apie teisinę valstybę kaip apie siekiamą idea-lą, pirmiausia turėtų būti pabrėžtos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, kurios yra neliečiamos ir vyrauja nekaltumo prezumpcija bei rungtyniš-kumo principas procese. tai reikalauja naujo požiūrio ir į kriminalistiką
10 kriminalistikos samprata ir jos vystymosi tendencijos priklauso ne tik nuo socialinių, ekonominių, politinių sąlygų, bet ir nuo vyraujančios tuo metu visuomenėje filosojos, ypač teisės filosofijos. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje Jav vyravusi pragmatizmo fi-losofija darė įtaką, kad kriminalistika buvo suprantama kaip techninis mokslas arba policijos mokslo pridėtinė techninė dalis, tai netgi ne mokslas, nusikaltimų tyrimo menas ar net amatas. Гусаков, А. Н. Криминалистика США. История и практика. Екатеринбург: издательство Уральского университета, 1993; Houck, Max M. Fun
damentals of forensic science / Max Houck, Jay a. siegel.2nd ed. amsterdam: elsevier:
academic Press, 2010; lyman, Michael D. Criminal investigation: the art and the scien
ce / Michael D. lyman. 6th ed.upper saddle River (n.J.): Pearson: Prentice Hall, 2011.
11 kurapka, e. Mokslo programa „nusikalstamumo lietuvoje prognozė ir jo kontrolės perspektyvos“ – kompleksinė ir strateginė lietuvos mokslininkų užduotis. Jurispruden
kaip į mokslą, nukreiptą nustatyti objektyvią tiesą, panaudojant specifi-nius kriminalistispecifi-nius metodus.
Daugelio vakarų europos šalių mokslininkų kriminalistiką laiko ne-teisiniu mokslu. kai kurie iš jų, kaip F. Gerdsas (F. Geerds), laikydami kri-minalistiką plataus profilio mokslu, ją priskiria prie baudžiamųjų mokslų, kiti – siauriau ją suprasdami, priskiria prie techninių arba prie savaran-kiškų mokslų konglomerato: teismo chemijos, teismo medicinos, toksi-kologijos, arba mokslų sistemoje kriminalistikai skiria tarpinį vaidmenį, laiko mokslu, esančiu daugelio mokslų sandūroje, t. y. interdisciplininiu12. kiti žinomi kriminalistikos mokslo atstovai, tarp kurių galima pami-nėti prof. e. kubę (E. Kube), kriminalistiką laiko sudėtine kriminologijos dalimi ir priskiria jai tik konkrečių nusikaltimų tyrimą ir profilaktiką. tuo tarpu kriminologijos nustatytų dėsningumų pagrindu toliau tobulinant kriminalistinę taktiką, kuriasi nauja kriminalistikos mokslo dalis krimi-nalistinė strategija, apibūdinanti kriminalistinio nusikaltimų tyrimo bei prevencijos koncepciją ir praktiškai pasireiškianti organizuojant tyrimo institucijas, jų plėtrą, kuriant prevencijos programas, taikant specialias priemones ekonominių nusikaltimų, organizuoto nusikalstamumo tyri-mo metu. kai kuriuose kriminalistikos darbuose kriminalistikos technika ir taktika turi savo bendrąsias ir specialiąsias dalis, skirtas kriminalistiniu aspektu nagrinėti tam tikras nusikaltimų rūšis.
artima šiai pozicijai yra kitų vokiečių kriminalistų v. Cirko (W. Zirk) ir G. Fordermajerio (G.Vordermaier) nuomonė. Jie, prie kriminalinių mokslų priskirdami kriminologiją ir kriminalistiką, pastarąją supranta kaip mokslą apie nusikaltimų prevencijos ir tyrimo priemones bei meto-dus. kriminalistikos sistemą, jų nuomone, sudaro:
• kriminalistikos strategija – planinga kova su nusikalstamumo reiški-niu, taip pat ir politinėmis priemonėmis, faktinių bei operatyvių prie-monių taikymas ir koordinavimas aukštuoju kriminalistiniu lygme-niu, siekiant veiksmingiau aiškinti nusikaltimus ir užkirsti jiems kelią; • kriminalistikos taktika – tikslinga ir racionali veikla, tiriant
įvai-rius nusikaltimus;
• kriminalistinės tarnybos mokslas – žinios apie formalias prielai-das, taikant tarnybos teisėsaugoje taisykles nusikaltimų prevenci-joje ir tyrime;
• kriminalistikos technika – mokslas apie mokslinių bei techninių žinių ir metodų taikymą13. Mokslas apie pėdsakus sudaro bendrąją kriminalistikos technikos dalį.
Gali būti ir toks kriminalistikos supratimas: tai mokslas apie gamtos, techninių, humanitarinių ir kitų mokslų panaudojimą, tiriant nusikaltimus, jam artimas, priimtas 1963 m. kalifornijoje vykusiame Jav kriminalistų są-jungos suvažiavime, kriminalistikos apibrėžimas kaip mokslo apie gamtos ir techninių mokslų panaudojimą, sprendžiant teisinius klausimus14.
išsamiausia kriminalistikos sistema Jav, pavyzdžiui, apima keturias dalis:
• nusikaltimų padarymo techniką arba kriminalinę fenomenologiją; • kriminalistinę techniką;
• kriminalistinę taktiką;
• nusikaltimų tyrimo organizavimą.
kriminalistinė technika dažnai yra skirstoma ir pagal tyrimo objektus: drabužius, pluoštelius, plaukus, kraują, lako dažus, dirvožemį, sprogstamą-sias medžiagas, dokumentus ir pan. originali yra kriminalistinės taktikos struktūra. Jos bendrojoje dalyje kai kada būna skyrius apie profilaktiką, tam tikrus taktinius būdus priimant gyventojų skundus ir pareiškimus. iš pro-cesinių veiksmų daugiausia dėmesio skiriama apklausai ir įvykio vietos ty-rimui, kartais kratai, o neretai tokiems veiksmams, kaip paieška, gaudynės, stebėjimas ar net slaptųjų bendradarbių verbavimas, t. y., mūsų dar nesenu supratimu, operatyvinės veiklos dalykams. ypatingoji kriminalistinės tak-tikos dalis dažnai primena mūsų įsivaizduojamą atskirų nusikaltimų rūšių tyrimo metodiką. kalbant apie nusikaltimų tyrimo organizavimą, viena šio
13 Horst, C. Kriminalistik. Lehrbuch fuer Ausbildung und Praxis. 3 auflage. Boorberg, 1997.
14 saferstein, R. Criminalistics. an introduction to Forensic science. 4 the edition. engle-wood Cliffs, new Jersey, 1990; Гусаков А.Н. Криминалистика США. История и практика. Екатеринбург: издательство Уральского университета, 1993; safers-tein, Richard, 1941 Forensic science: an introduction / Richard saferstein.2nd ed.upper saddle River (n.J.): Pearson: Prentice Hall, 2011.
kriminalistikos mokslo dalis skirta valstybėje vykstančių nusikaltimų tyri-mui organizuoti, įvairių institucijų bendradarbiavityri-mui, įskaitant privačias saugos struktūras, santykiams su žiniasklaidos priemonėmis, profesiniam nusikaltimų tyrėjų parengimui; kita dalis skirta tarptautiniam bendradar-biavimui tiriant nusikaltimus, teisinės pagalbos ir nusikaltėlių išdavimo procedūroms, įvairių tarptautinių organizacijų veiklai.
Pastaruoju metu gyvai diskutuojama mintis, kad kriminalistikoje ne-galima išskirti nei grynai teisinių, nei grynai gamtinių ar techninių dalių arba žinių kompleksų kaip fiksuotų struktūrų. Ji (kriminalistika) sudaro bendrą žinių lydinį, o ne visumą mokslų ir yra ne kompleksinis (jungian-tis, tačiau nesucementuojantis) mokslas, bet mokslas, turintis sintetinę prigimtį, kai daugelio sričių žinios įsiliejo į naują mokslą.
Įdomumas nagrinėjant klausimą apie kriminalistikos prigimtį – tai, kad yra lyg ir kelios kriminalistikos arba kelios jos briaunos: ikiteisminio tyrimo, ekspertinė, gynybos, operatyvinė, kurios ir skiriasi, ir kartu glau-džiai susijusios bei susipynusios15. Mes iš tikrųjų nagrinėjom tiktai ikiteis-minio tyrimo kriminalistiką su jos sudėtinėmis dalimis: teorija, technika, taktika ir metodika, tačiau laikotarpis ir mokslų vystymasis parodė, kad už tų ribų liko kai kurios kriminalistikos dalys, o struktūroje atsirado baltų dėmių: tai mokslas apie versijas, tyrimo planavimą ir organizavimą, t. y. svarbiausias intelektualias įvykio tyrimo prielaidas. kaip jau minėjome, už kriminalistikos dėmesio ribų buvo mokymai apie paiešką kaip kompleksą (viešų ir neviešų metodų) tardymo ir operatyvinių priemonių, nebetelpa ir į keturias grandis kriminalistinė informatika, balta dėmė yra kriminalisti-nė viktimologija – mokslas apie rinkimą ir panaudojimą, žinių, susijusių su nukentėjusiojo asmenybe ir elgesiu tam, kad būtų galima išsiaiškinti nusi-kaltimo aplinkybes, ir būtent – išsiaiškinti kriminalistinėmis priemonėmis. nereikia pamiršti ir dar vienos naujovės, kad kartu su kriminalisti-ka vystosi ir naujas mokslas – parakriminalistikriminalisti-ka, nuo graikiško žodžio
para – prie, aplink (astronomijai toks mokslas būtų astrologija,
psicholo-gijai – parapsichologija, chemijai – alchemija ir pan.).
visų paramokslų bendras bruožas – keliamų hipotezių laisvumas, ne-reikalingumas išvadas pagrįsti mokslu, kritinės analizės atsisakymas.
Parakriminalistika imasi ieškoti nusikaltėlių pagal jų anatominius ir genetinius požymius, tirti nusikaltimus remiantis filosofijos dėsniais ir kategorijomis, išsiaiškinti įtariamojo mintis pasitelkus hipnozę ir specia lią aparatūrą, nusikaltimus tirti kviečiasi telepatus, burtininkes ir ekstrasensus.
argumentai reikalingi tiek teigiant, tiek neigiant tą ar kitą reiškinį, kas teisus, o kas klysta, parodys tolesnis mokslų ir žmogaus suvokimo apie įvairius reiškinius vystymasis. tačiau kalbant apie naujus tyrimo metodus, mūsų nuomone, pirmiausia reikėtų vadovautis bendraisiais kriminalisti-nių metodų vertinimo kriterijais: teisėtumu, moksliškumu, efektyvumu, patikimumu, ekonomiškumu, saugumu ir leistinumu.
vis dėlto dažniausiai kriminalistika suprantama kaip mokslas apie nusikaltimų tyrimo dėsningumus bei jų analize paremtus metodus ir priemones. tačiau kriminalistikos mokslo erdvėje nuskambėjo ir diskusijas sukėlė Gardino universiteto profesoriaus G. a. Zorino nuomo-nė, kad kriminalistika – tai mokslas apie nusikaltimų padarymo ir tyrimo, kaltinimo ir gynybos dėsningumus bei paradoksus. tai mokslas, nukreip-tas į asmenybę, lemiančią šiuos dėsningumus ir paradoksus16.
lietuvos kriminalistai irgi yra pasisakę apie kriminalistikos sampratą. 1985 m. išleistame kriminalistikos vadovėlyje pateiktas toks mokslo apibrėžimas: „kriminalistika yra mokslas, rengiantis nusikaltimų atsklei-dimo, jų išaiškinimo ir prevencijos metodus, nusikaltimų pėdsakų ir kitų įrodymų rinkimo, tyrimo ir panaudojimo taktinius bei techninius būdus ir priemones“.
kitame, naujesniame, 1998 m. išleistame lietuviškame vadovėlyje, kurį rengiant ir mums teko dalyvauti, kriminalistika yra apibūdinama kaip „savarankiškas mokslas, apimantis kriminalistikos techniką ir efek-tyvius daiktinių įrodymų tyrimo, nusikaltimų išaiškinimo ir prevencijos metodus, nusikaltimų pėdsakų, kitų įrodymų rinkimo, tyrimo, vertinimo, panaudojimo techninius ir taktinius būdus ir priemones“17.
apibrėžime norėjome parodyti, jog į šį mokslą žiūrime kaip į spe-cifinę teisinių žinių sistemą, kurios tyrimo objektai yra teisinėje srityje,
16 Зорин, Г. А. Теоретические основы криминалистики. Минск: Амалфея, 2000, p. 10.
tiek kalbant apie nusikalstamą veiklą, tiek apie jos prevenciją ir tyrimą. Dar labiau tai aiškėja plačiau panagrinėjus kriminalistikos objektus, daly-ką ir sprendžiamus uždavinius. Šiuo metu kriminalistikos moksle vyrauja nuomonė apie dvejopą kriminalistikos mokslo objektą arba du objektus: nusikalstamą veiklą ir kriminalistinę veiklą tiriant nusikaltimus. kadangi šį objektą (objektus) tyrinėja ne tik kriminalistika, pažinimo procese, re-miantis mokslotyros teorija, reikia dar išskirti ir jo dalyką, t. y. tą pažini-mo sritį, problemų ir dėsningumų visumą arba, kitaip tariant, pažini-mokslinio intereso specifiką atitinkančius elementus. taigi, kad būtų galima tiksliai apibūdinti kriminalistikos dalyką, reikia atrasti jai būdingus konkrečius to objekto elementus, kurių netiria kiti mokslai, jie tiriami naudojant kri-minalistikos metodus, o informacija apie tokius elementus atsispindi nu-sikaltimo pėdsakuose.
kaip teisingai pastebėta kriminalistikos mokslininkų, nusikalstamą veiklą kriminalistika nagrinėja ne bendrai, atskiras jo rūšis, porūšius, gru-pes, todėl šioje veikloje (objekte) jos tyrimo dalykas yra tie bruožai, požy-miai ir reiškiniai, kuriuose yra duomenų, būtinų formuoti kriminalistinį atskiros nusikaltimų rūšies supratimą, t. y. kriminalistinę jų charakteris-tiką arba kriminalistinį nusikaltimo modelį (nusikaltimo būdą, padariu-sį nusikaltimą asmenį, pasikėsinimo dalyką ir nukentėjupadariu-sįjį, nusikaltimo situaciją). kriminalistiškai vertingi požymiai, kurie būdingi vienarūšiams nusikaltimams ir pagal kuriuos nusikaltimus galima grupuoti (jungti) į skirtingas pagal apimtį grupes, juos susisteminus ir tipizavus, sudaro kri-minalistinę nusikaltimų charakteristiką. tai lyg pradinė informacija apie tam tikros nusikaltimų rūšies padarymo būdus ir jų panaudojimo pasek-mes, galimo nusikaltėlio ir nusikaltimo aukos asmenybę, kai kurias tokių nusikaltimų padarymo aplinkybes arba, kitais žodžiais, abstrakti moksli-nė sąvoka tam tikra matrica, kurią „uždėjus“ ant konkretaus nusikaltimo, galima kalbėti apie tikimybinį jo modelį. Čia ir slypi kriminalistinės nu-sikaltimų charakteristikos praktinė reikšmė, nes ypač pradiniame tyrimo etape bet kokia informacija labai svarbi18.
18 Plačiau žr.: Яблоков, Н. П.; Головин, А. Ю. Криминалистика. Природа, система, методологические основы. 2е издание. Москв: Норма, 2011, p. 31–35. kuklianskis, s.; Matulienė, s. kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos samprata. Jurisprudenci
kalbant apie kriminalistinę (nusikaltimų atskleidimo ir tyrimo) veik-lą, reikia pasakyti, jog ji apima keletą tokios veiklos rūšių: veiklą tiriant nusikaltimus, t. y. renkant įrodomąją informaciją (aptinkant, fiksuojant, paimant), ją tiriant, vertinant ir panaudojant; ekspertinę kriminalistinę veiklą; profilaktinę veiklą; mokslinę pedagoginę veiklą.
kriminalistikos dalykas šioje veikloje yra tie paieškos, pažinimo, or-ganizaciniai, sprendimų priėmimo, vadybiniai procesai, kuriems įvairiose tyrimo situacijose ir etapuose reikalingas optimalus techninių ir techno-loginių, taktinių, metodinių ir organizacinių priemonių panaudojimas, aišku, tinkamai taikant procesinės ir materialiosios teisės normas.
taigi apibendrinant nėra pagrindo nesutikti dar su 1985 m. lietu-vos kriminalistų parengtame vadovėlyje išdėstyta nuostata, jog „nepaisant kriminalistikos apibrėžimų skirtumo, jie vienaip ar kitaip atspindi šiuos pagrindinius kriminalistikos sąvokos bruožus:
• kriminalistika yra mokslas apie nusikaltimų atskleidimą ir kelio jiems užkirtimą;
• kriminalistika rengia technines priemones, taktinius būdus ir me-todus įrodymams surasti, užfiksuoti ir ištirti;
• tie būdai ir priemonės rengiami panaudojant gamtos, technikos ir kitų mokslų pasiekimus ir apibendrinant tardymo (dabar – iki-teisminio tyrimo), paieškos organų ir ekspertinę praktiką; • kriminalistikos parengti būdai, priemonės ir metodai taikomi
lai-kantis baudžiamojo proceso įstatymų normų“.
norime pabrėžti dar vieną šiuolaikinei kriminalistikos sampratai svarbų momentą: kriminalistika „neišsisemia“ vien ikiteisminio tyrimo veikla ir vieninteliu „tikru“ kriminalistinės veiklos subjektu – tyrėju. tai ir specialisto, eksperto, prokuroro, gynėjo (advokato) ir teisėjo veikla, pa-naudojant kriminalistinius būdus bei priemones pagal jų procesines funk-cijas dalyvaujant nusikaltimų tyrime.
atsižvelgiant į tai, visai kitaip mes galime kalbėti ir apie pagrindinius kriminalistikos uždavinius:
• tyrinėti objektyvius dėsningumus, sudarančius kriminalistikos dalyką;
• kurti naujus ir tobulinti jau naudojamus daiktinių įrodymų (įro-domosios informacijos) rinkimo, tyrimo, vertinimo ir panaudoji-mo techninius kriminalistinius būdus, priepanaudoji-mones ir metodus; • kurti ir tobulinti ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo,
kri-minalistinės ekspertizės organizacinius, taktinius ir metodinius pagrindus;
• kurti ir tobulinti kriminalistinės profilaktikos priemones ir metodus; • tyrinėti ir panaudoti pažangią kriminalistinių būdų, metodų
kūri-mo, įdiegimo į nusikaltimų tyrimo veiklą patirtį ir praktiką19.