Jurga.ivanauskaite. .Pakalnuciu.metai.2007.LT

J U R G A I V A N A U S K A I T Ė

N O V E L E S

UDK 888.2-3 Iv-12 Viršelyje panaudotas autorės tapybos darbas O Jurga Ivanauskaitė, 2003 O Ilona Kukenytė, viršelio

In memoria ].

L.

Kada ateis Godo?

Su Irma susipažinau šį pavasarį kažkokiose beviltiškai ny­ kiose išgertuvėse. Ji sėdėjo ant grindų ištiesusi ilgas, ju o d o ­ mis kojinėm is aptemptas kojas ir rūkė. Irma negėrė, tačiau jos akys blausiai švytėjo, ji lingavo į m uzikos taktą, pati sau šypsojosi ir jo k io dėmesio nekreipė į aplinkinius. Jos abejin­ gumas ir uždarumas m ane erzino. A š irgi buvau pasiryžęs negerti, sėdėti štai taip įsmeigęs akis į nebūtį, rūkyti ir šyp­ sotis tolim am žydram augalui, kurio nėra šioje žemėje. Siu- tau, kad m ano vaidm uo jau vaidinam as, ir gana sėkmingai. D a r labiau siutau, kam nenuleidžiu akių nuo Irmos. Ji n e ­ buvo nei graži, nei, ko gero, protinga, tačiau mes pripratę garbinti kenčiančiuosius, o visa Irmos povyza bylote b ylo ­ jo, kad ji pasim ėgaudam a neria į neviltį. M es pašokom e k e ­ lis šokius, atsainiai pasibučiavom e. Irma pareiškė, jog čia pakankam ai įsilin ksm in u sių m ergaičių, labiau tin k a n čių meilės reikalam s. Nejaugi?

K a i Irma manęs paprašė palydėti ją nam o (pasirodžiau vienintelis blaivus asmuo šioje kom panijoje), nustebau. Tai jau nebebuvo iš jos vaidm ens.

M es ėjome pėsti tuščiom is gaudžiančio m iesto gatvėmis. D angus buvo aklas ir juodas lyg neperšaunam o stiklo plokš­ tė, sauganti m iestą nuo žvaigždžių šviesos.

Irma ėjo priekyje tylėdama, lengvu, beveik šokio žings­ niu. Jokio noro užmegzti kontaktą su m a n im ... Pačiupau ją už rankos, prisitraukiau artyn ir ėm iau b u čiu o ti. Irma nesipriešino, glostė m an plaukus, kaklą. Staiga atšoko ir vėl niūniuodam a nuėjo priekyje.

Priėjom e jos nam us - daugiaaukštį statinį su begale lan ­ gų, rodos, sugėrusių į save visą nakties tamsą.

- U že ik pas m ane, nam ie nieko nėra, tėvai išvažiavę, - staiga tarė Irma.

N em ačiau jos veido, ji stovėjo nugara į m ane. „M ergaitei pagailo, jog naktis praeis tuščiai“, - ciniškai pagalvojau, lip ­ damas paskui ją į penktą aukštą. U n ik a lia i tvarkinga la ip ti­ nė: vazonėliai su alijošiais, araukarijom , ciklam enai juodo m olio puoduose, fikusas m edinėje dėžėje lyg grabe, keistos formos lapai, dygstą iš krištolo šukių.

Irma ilgai rakino duris ir neryžtingai sustojo. Paskui kyš­ telėjo ranką vid u n , uždegė šviesą. įėjom e. Irma dairėsi, lyg ji, o ne aš, čia b ū tų svečias. N orm alus koridorius: tapetuo­ se veši vio le tin ia i subtropikų augalai, ant sienų japoniški paveikslėliai - iš jų žvelgia sveiki rausvi paukščiai ir n u o ­ lan kiai šypsančios geišos. Veidrodis drožinėto raudonm e­ džio rėmais su nem aloniai žaliom žvakėm šonuose. Jame atsispindi gretim o kam bario langas, juodas dangus, gelto­ na m iesto pašvaistė, niūrus kalno siluetas.

Irma pažvelgė į m ane ir kaltai nusišypsojo.

- U ždek šviesas kituose kam bariuose, - tyliai paprašė. įdom u. Tikėjausi prietem os, rom antiškos žvakių šviesos, erotiškų D onos Sam er dainelių. N a o v ė lia u ...

- M ergytė, pasirodo, bijo tamsos, - nusišaipiau ir apėjau visus keturis kam barius, degiodam as šviesą. Skoningai ap ­ statyti kam bariai dvelkė keista tuštum a.

Įėjau į Irmos kam barį. Lova, stalas, patefonas, krūva už­ sieninių „diskų“ ir akinam ai raudona grakšti kėdė. Keista, paprastai tokios panelės mėgsta niekučius. Tiesa, Irmos kam ­ bario sienos buvo nukabinėtos džiovintom is rožėmis. Jos kabėjo ant p lon ų rausvų virvu čių , liūdnos ir bespalvės, at­ rodė tarsi kažkokių rojaus paukščių iškamšos. Jų buvo tiek daug, kad net m an tai nepasirodė banalu.

- A š įjungsiu muziką, - tarė ji tyliai, - Vivaldį, aš jo nebijau. Iš stirtos m argų blizgančių vokų paėmė vieną, juodą ir apiplyšusį. N etru ku s kam baryje pasklido gaivi pavasario m uzika.

- O rig in a lu , - pareiškiau.

Ji m aivėsi labai natūraliai. T ik pam anykit - V ivald žio ji nebijo!

Atsisėdau ant lovos. K o gi tu ilgiesi tarp tų sudžiūvusių rojaus paukščių?

- G a l tau kavos ar vyno? - staiga tarė ji. - B et tada eime su m anim į virtuvę, aš viena negaliu.

- Kodėl, mažyte? - atsistojau ir apkabinau ją.

- Ten gali kažkas būti, m an rodos, ten kažkas yra, - pasa­ kė Irma, žvelgdam a pro m ano petį į uždaras duris.

- Brangioji, nevaidink, - pasakiau.

M es pasibučiavom e ilgu iškilm ingu b učiniu. Nuėjom e vir­ tuvėn. Pažvelgiau pro langą. M atinės m iesto pašvaistės ap ­ šlakstytas dangus. Juodas kalno siluetas. K ur aš tai esu m a­ tęs? A k im irk ą pasijutau it sapne. Prisim iniau - veidrodis drožinėto raudonm edžio rėmais, dvi žalios žvakės...

Irma sumalė kavos pupelių, užkaitė vandens. A š atsisė­ dau ir stebėjau ją. Ji kartkartėm sustodavo ir įsitem pusi kažko klausydavos. Staiga kažkuriam kam bary nuo skersvėjo trink­ telėjo durys. Irma krūptelėjo ir šoko prie manęs.

- V is dėlto jis čia, o D ieve, jis čia, - sušnibždėjo nežiūrė­ dam a į mane.

- Kas toks, mergaite? - paklausiau.

A p kab in au ją, ji įsirėmė delnais m an į pečius ir žvelgė iš viršaus. M a n pasirodė juokinga jos baim ė. N orėjau pasiso­ d in ti Irmą ant kelių, bet ji atšoko nuo manęs.

- Jis, G o d o , jis atėjo, - pasakė. T a i jau buvo nebepakenčiam a.

-

Štai taip gimdoma, išsikėtojus ant kapo. Blykstelės diena ir -

vėl naktis. Laikas - tik tam, kad pasentum. Oras sklidinas

mū­ sų

vaitojimo...

- pacitavau dem onstruodam as, jog ne tik ji, bet ir aš žinau šį tą apie Sam juelį Beketą ir absurdo teatrą. - G o d o neateis, mergyte. Č ia visa m ūsų gyvenim o esmė. M es jo laukiam e, o jis - neateina. V iltis, jog jis ateis, yra m ūsų gyvenim o variklis, - įsileidau į patetiką.

- Bet jis jau čia. A rvyd a i, jis kiekvieną akim irką gali atei­ ti pas mus.

Rodos, tapau absurdo spektaklio dalyviu. K ą gi, dėm e­ sio, publika!

- M ergyte, o pro kur jis įėjo? M es juk blaivūs, brangioji. D uris užtrenkėm , aš apžiūrėjau visus kam barius degioda- mas šviesas, ten buvo tuščia.

Ji bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.

- E in u uždarysiu tas skersvėjo varstomas duris, kad ne- tam pytų tau nervų, - aš atsistojau.

- A š čia viena neliksiu!

A p kab in au ją, ir abu nuėjom e uždaryti durų. Kam barys, žinom a, buvo tuščias. V isi kam bariai tušti. M es gerai užda­ rėme visas duris ir langus. Pasiėmėm b u telį verm uto, kavą ir nuėjom į Irmos kam barį. Ji užtrenkė duris ir užstūmė rau­ donąja kėde.

- M a n a i, jis neįveiks šios kliūties? - šyptelėjęs p a k la u ­ siau.

- N e , žinom a. Tačiau kai durys tyliai atsiveria ir jis įe i­ na. .. prie to aš niekaip negaliu priprasti! Jau geriau, kai jos atsidaro su trenksm u, tada žmogus spėji m o raliai p asi­ ru o šti...

Taigi m oraliai pasiruošti... Pam aniau, ar tik Irma n ep ri­ sirijus kok ių tablečių.

- G alim a paklausyti

Pink Floidų,

- pasakė ji, pilstydam a kavą, - gal dviese nebus baisu.

Tikriau siai. M a n darėsi įdom u. M ėgau bepročius. Dabar, m an rodos, susidūriau kaip tik su tokiu egzem pliorium i.

M es užsirūkėm, ir Irma atidarė langą. Sėdėjom tylėdam i, kam bary sklandė niūrios „D ark Side o f the M o o n “ dainos, ir m an kažkodėl ėmė p atik ti ši naktis (gal kad nieko pana­ šaus iš jos nebuvo galim a tikėtis).

Staiga kažkas keistai sušnarėjo. Irma aiktelėjo. Bet tai b u ­ vo rožės. Pro langą pūstelėjo vėjas, balta it m ilžiniškas vys­ tyklas užuolaida supleveno. Sienose nelyginant egzotiškų laikrodžių švytuoklės ėmė siūbuoti rožės, mesdamos ant par­ keto blausius šešėlius ir sudžiūvusius beform ius lapelius. N e ­ regimas nakties šuoras įlėkė į mūsų kam barį.

- Irma, kai tokie nervai, negalim a prisikabinėti šitokių dalykų ant sienų, - pasakiau uždarydamas langą.

A tsk lid o žingsniai, Irma prišoko prie patefono ir visu garsu paleido m uziką, net signalinė lem putė ėmė žybčioti.

The lunatics are in my head!

Lunatikai yra m ano galvoje! - sugriaudėjo

Pink Floidai.

- Žingsniai laiptinėj, - tariau, - kažkoks girtuoklis velka­ si nam o.

Žingsniai buvo lengvi ir skubūs, jie sklido nežinia iš kur. - Č ia jis, jis atėjo! - Irmos kalba darėsi isteriška.

- Tu, žinom a, m atei jį kada?

- Taip. Seniau jis m an nesirodė. Žinojau, kažkas yra b u ­ te, naktį, per miegus, jausdavau, kad kažkas m ane stebi. Ir štai prieš kelias dienas jis pasirodė. Keista, lygiai to k į jį ir įsivaizdavau.

- Jis, žinom a, baisiai panašus į Polą M a k a rtn į arba D žon ą Lenoną.

- N e , - ji buvo be galo rimta, sakyčiau, netgi iškilm inga, - žinai, yra toks R enė M a g rito paveikslas, rodos, vadinasi „Grafų derlius“. Keista, bet jis irgi žinojo G odo. M a n e labai jaudina tokie pasąmonės ryšiai. Kartais skirtingus žmones skirtingiausiu m etu visiškai izoliu otai apninka tos pačios keisčiausios idėjos...

- N a , galų gale išsiaiškinsim , - nutraukiau ją im damasis naujo, dabar jau psichoanalitiko, vaidm ens. - G o d o - tavo sąmonės ar pasąmonės vaisius. Ir viskas. Tu viena jį ir te­ matai. O jeigu tave tai kankina, kreipkis į nervų gydytoją, - niekada nebuvau toks atidus jokiam m oteriškosios giminės padarui. - Žinom a, m an labai būtų įdom u pam atyti tą jūsų G o d o - tavo ir M agrito. - Toks sugretinim as jai turėjo būti itin m alonus.

- A š tau galiu parodyti paveikslą, bet knyga aname kam ­ baryje, o ten - jis.

- A š nebijau G o d o ! - surikau trankiai atidarydam as d u ­ ris. - E i, G odo, brangusis, spruk už užuolaidos, Irma norėtų užeiti į svetainę, - jaučiausi lyg vesterno herojus.

Irma praleido mane pirm ą pro duris ir, laikydam asi m ano alkūnės, nutipeno į svetainę. A š atsisėdau ant sofos, o ji pasiėmė didžiulę knygą apie siurrealizm ą ir ilgai vartė. Pa­ stebėjau, kad jos rankos dreba.

- Štai, - galop tarė, duodam a m an knygą.

...P ro langą, iškirstą žydro kam bario sienoje, žvelgia b ū ­ rys vyrų. V isi vien odi it lietaus lašai, be galo šaltais ir be galo kilm ingais veidais, su katiliukais ant g a lv ų ...

- Veidas jo kitoks, visai kitoks, - sušnibždėjo ji, sėsdama šalia manęs.

Kažkas sušlamėjo koridoriuje.

- O D ieve, jis čia! - suriko ji, stvėrė m an už rankos, p a­ griebė knygą ir puolė į balkoną.

Į mus lyg nuo didžiulio ramaus gyvulio tvokstelėjo n ak­ ties kvapas. Irma užtrenkė duris ir prisiglaudė prie sienos. Tai jau buvo visiška kvailystė. G arbin au bepročius, bet to ­ kia m oteriška isterija nesižavėjau. Suėm iau ją už pečių ir ėm iau purtyti.

- M ergaite, gal tave reikės apskaldyti, kad atsipeikėtum ? Kartais tokie dalykai padeda. G a l ir G o d o nebeateis, įsižeis.

Irma laikė apkabinus knygą ir kūkčiojo. Po m ano žodžių ji pakėlė galvą ir pabučiavo m ane. V eikiau tik prisilietė prie m ano lūpų.

- N epyk, eime į kam barį. M a n rodos, jis ten. Kažkas už­ dėjo b itlų plokštelę.

N usprendžiau grįžęs į jos kam barį baigti šią istoriją. N a k ­ tį ateiti pas m erginą ir blaškytis po butą ir balkonus belau­ kian t G o d o - atleiskite!

D abar jau aš tem piau Irmą į kam barį, iš kurio sklido m e­ lancholiška b itlų dainelė.

Irma neryžtingai sustojo prie durų. A š įžengiau į kam barį ir sustingau. Prie lango, nugara į m ane, stovėjo aukštas vy­ riškis su juodu katiliu ku ant galvos, susikišęs rankas į ilgo tamsaus palto kišenės. M asin ė haliucinacija, pagalvojau. Ir­ ma kyštelėjo galvą, bet pam ačius G o d o sukliko ir puolė at­ gal. Jis grįžtelėjo. Išvydau šviesias pašaipias akis, kum pą nosį, plonas ironiškas lūpas, aristokratišką smakrą. V ien a ranka jis atidarė langą, antrąja pasirėmė į palangę ir grakščiu šuo­ liu stryktelėjo laukan. A š nustėrau.

Irma įėjo į kam barį ir, atsisėdusi ant grindų, pradėjo verk­ ti. A š priėjau prie lango. A p ačio je, apšviestas mėsos par­ duotuvės vitrinos, juodavo išsikėtojęs kūnas.

- Irma, kas jis toks? - paklausiau kim iu balsu. - K ur tu jį slėpei ir kas čia per scenos iš bu lvarin ių rom anų?

Pritūpiau prie jos. Ji užsidengė veidą rankom is. - K ad ir kas jis būtų, jo jau nebėra, jis nusižudė.

- T a i G o d o , - pasakė ji taip keistai, kad vos supratau žodžius.

- G a n a šitų kvailysčių! - surikau ir trenkiau jai per vei­ dą. Sako, tai padeda nuo isterijos. Ir tikrai, Irma nustojo raudoti. Priėjo prie lango ir persisvėrusi pažiūrėjo žemyn.

- Eim e, - pasakiau im damas ją už rankos, - gal dar įm a­ nom a ką padaryti, kol kaim ynai nesubėgo. Visa kita palik­ sim m ilicijai.

Ji bejėgiškai šyptelėjo ir nieko neatsakė. Baisėjausi jos šal­ tum u. Juk tarp jos ir to tipo, kuris išsikėtojęs gulėjo ant grindinio, apšviestas mėsos parduotuvės vitrinos, tikrai kaž­ kas buvo. Taip, nieko sau n a k te lė ... Irmą nutem piau la ip ­

tais žemyn. Ji klusniai vilkosi iš paskos. B et po jos langu nieko nebuvo.

G atve tolo aukštas vyriškis su skrybėle ir ilgu paltu. Jis keliskart atsisuko, bet nesugebėjau įžiūrėti jo veido. N o rė ­ jau vytis, bet Irma pasakė:

- N everta, jis tuoj vėl ateis, - ir atsiduso lyg senučiukė. Žvilgtelėjau į laik rod į - pusė keturių. V aid u ok lių metas jau seniai praėjęs. G alėjau, žinom a, pasakyti, jog manęs la u ­ kia tėveliai, ir šiaušti nam o. B et Irma taip pat galėjo išeiti pro langą, ir vargu ar jai baigtųsi taip sėkm ingai kaip G o d o . N enorėčiau visą gyvenim ą jaustis nužudęs žmogų.

M es vėl užlipom e laiptais, Irma vėl įjungė muziką. A p s i­ kabinom e ir glamonėjomės. Irma elgėsi it žmogus, kuris ži­ no, jog tai paskutinė jo naktis. Staiga sučirškė durų skam ­ butis. B uvo galim a į jį nekreipti jokio dėmesio. Bet Irma išsiveržė iš m ano glėbio ir pravėrusi b u m ą m aldaujam ai žvel­ gė į mane.

- Šefai? - paklausiau turėdamas galvoje jos tėvus. Ji papurtė galvą. A išku .

A tid ariau duris. Jis. D abar galėjau geriau apžiūrėti jo v e i­ dą, blyškų ir liesą, dideles, šiek tiek išsprogusias ilgesingas akis, erelio nosį, bespalves lūpas su amžinos pašaipos raukš­ lelėm is kam pučiuose.

A š praleidau jį pro duris nieko nesakydamas. Ką, po v e l­ nių, galėjau sakyti?

Jis patraukė tiesiai į Irmos kam barį, aš - jam iš paskos. Irma sėdėjo ant lovos kietai užsimerkusi, skausmingu veidu.

G o d o paėmė siurrealizm o knygą, prisidegė cigaretę ir pa­ togiai įsitaisė ant raudonosios kėdės.

- Eim e iš čia, - reikėjo juk kažką daryti.

M es išėjome, užtrenkėm e duris. G o d o išeis pro langą. V ė l ėjome tylėdam i, sutartinai atžygiavome prie V yto durų, grį­ žome į išgertuves, paliktas prieš kokias penkias valandas. Balius, žinom a, tebesitęsė. K aip visuom et. V yto kom panija buvo tokia ištverm inga, kad galėdavo gerti kelias paras be pertraukos, kol pasidarydavo aišku, kad nevilties šitaip ne- nuvysi. Vytas nieko neklausinėjo. M u d u su Irma žaibiškai nusipylėm e ir šiaip taip nusigavom e ik i V yto tėvų lovos.

K itą rytą visa G o d o istorija atrodė it absurdiškas sapnas. M u d u su Irma stengėmės vaidinti, jog taip ir yra. Irma b u ­ vo linksm a, juokavo, čiauškėjo visokius niekus. M a n buvo gera su ja. Žinojom e, jog mūsų draugystė greit baigsis, taigi stengėmės naudotis kiekviena akim irka. Buvom e visiškai nepriklausom i kits nuo kito, m ūsų santykiai neturėjo nei praeities, nei ateities - tai buvo puiku.

M es išėjome iš V yto, bastėmės gatvėmis, landžiojom e į visas kavines, dūkom e lyg įsimylėję šeštokai.

Sodelyje prie rotondos atsisėdome parūkyti. Katedros laik­ rodis išmušė šešias. Irma sudavė delnu sau per kaktą ir šūk­ telėjo:

- Juk vakar palikom uždegtas visas šviesas, įjungtą pate­ foną, atdarą langą. M irtin a i reikia grįžti nam o, įvarysiu tė­ vus į bankrotą.

A p ie G o d o - nė žodžio.

G rįžom e pas ją. Visos šviesos užgesintos, patefonas išjung­ tas. R audonoji kėdė pristum ta prie stalo. Langas praviras, rožės ant sienų siūbuoja, vėjas sklaido siurrealistų repro­ dukcijas.

A š tylėjau.

Vakaras praėjo puikiai, jis - nepasirodė. M es atsigulėme anksti, visuose kam bariuose buvo tamsu, tyliai grojo

Pink

Floidai.

N a k tį pabudau nuo tabako dūm ų kvapo. M a n ia u , kad rūko Irma (panelės turi įp rotį rūkyti lovoje). Bet Irma m ie ­ gojo, padėjusi galvą m an ant peties. A š vėl užsim erkiau, dūm ai plūstelėjo tiesiai m an į nosį. A tsim erkiau. Sutikau skaidrių pilkų akių žvilgsnį. U žsim erkiau, vėl atsim erkiau. Jis atsitiesė, leisdamas dūm ų sroveles pro dailias šnerves. D abar svarbiausia buvo, kad nepabustų Irma. Ji vėl pultų į isteriją, o tai užkrečiam as dalykas.

- G o d o , - tariau, - išeik iš čia, m ergaitė miega.

Jis užsitraukė cigaretę, sučiaupė lūpas, kilstelėjo antakius ir prisiartino prie lango. Užsim erkiau, kad nem atyčiau, kaip jis išeina.

Irma pasim uistė. R anka uždengiau jai akis ir pats n e n o ­ rėjau atsim erkti.

- A š žinau, jis čia, - pasakė Irma blaiviu balsu. G re ičia u ­ siai ji išvis nem iegojo.

Trinktelėjo atidarom as langas.

Ji pasisuko ir apkabino m ane. Š veln iai perbraukė m an ranka per akis.

- G a li atsim erkti, jis jau išėjo.

A tsim erkiau. Kam bary - tuščia. Pažvelgiau į Irmą. Jos akys buvo plačios, blizgančios, kaip žmogaus, praleidusio nem igos naktį. Irma dairėsi po kam barį. Iš to, kaip vienam e taške sustingo jos žvilgsnis, supratau, jog ji kažką pamatė. Pro m atin į durų stiklą juodavo vyriškio siluetas. Jis sujudė­ jo, ir aš išvydau delną, plonus ilgus pirštus, prispaustus prie

stiklo. Priartėjo kita ranka, keistai sugniaužta, joje švietė mažytis cigaretės žiburiukas. Paskui siluetas atsitraukė nuo durų, n u tolo lengvi žingsniai, sutraškėjo parketas, trin k te ­ lėjo balkono durys ir apačioje sulojo šuo.

Irma nulenkė galvą.

- Pasistenk užm igti, - pasakiau.

Ji, žinom a, nebem iegojo. K a i pabudau, išgirdau jos balsą virtuvėje. Ji garsiai dainavo seną b itlų dainelę.

Yesterday, all

my troubles seem so far away!

Vakar, visi m ano rūpesčiai, rodos, taip toli! Š itaip ji tikriausiai saugojosi nuo G o d o . A tsikėliau ir nuslinkau virtuvėn. Irma krūptelėjo, m an įė­ jus n u tilo ir, m atyt, bijojo atsisukti.

- Č ia aš, Arvydas, - tariau.

Pajutau, jog kažkas žiūri m an į pakaušį. Atsigręžiau - tai buvo jis. Stovėjo prie veidrodžio raižytais raudonm edžio rė­ mais. Blausaus rytm ečio dangaus ir kalno fone. Irma atsi­ gręžė tuo pat m etu. A š tai pam ačiau veidrodyje. Lieknos žalios žvakės degė.

- A š uždegiau žvakes, - pasakė G o d o , išsiimdamas ciga­ retę.

Bandžiau save įtik in ti, jog G o d o - paprasčiausias Irmos draugas ir jie vaidina m an kom ediją su siaubo film o ele­ m entais. Norėjau optim istiškai sušukti: na, vaikučiai, m e­ tas pusryčiaut, baikim šituos žaidim us. Atsisukau į Irm ą... Ji bučiavosi su G o d o . Blausaus rytm ečio dangaus ir kalno fone. Taigi vienas G o d o stovi ir rūko veidrodžio fone, kitas bučiuoja Irmą lango fone, o aš, brangieji, stypsau šaldytuvo fone ir jaučiu, jog ir m ano nervai ne geležiniai. Pasitrau­ kiau į šalį ir atsisėdau ant taburetės. Pirmasis G o d o taip pat atslinko virtuvėn. Bet, pamatęs antrąjį ir Irmą, m atyt, pa­

juto atėjęs ne laiku, dėbtelėjo į m ane, sum urm ėjo „atsipra­ šau“ ir nužingsniavo prie virtuvės lango.

A š pašokau, išlėkiau iš virtuvės, drebančiom rankom at­ sirakinau duris ir lyg beprotis puoliau laiptais žemyn. Išgir­ dau žingsnius. Atsirėm iau į sieną. Pro m ane praėjo G o d o . V ien a puse lūpų ironiškai šyptelėjo, nukėlė skrybėlę.

Išlėkiau gatvėn. Ėjau greitai, nesidairydam as, bet staiga sustojau. Pro šalį praėjo dvi kikenančios panelės. M a n o švar­ kas, batai, diržas liko pas Irmą.

- A rv y d a i, A rvyd a i, kodėl mane palikai? - ūm ai išgir­ dau. Tai buvo Irma su visa m ano m anta. - A rvyd a i, - su­ šnibždėjo ji m aldaujam ai.

A h a - A rvyd ai, A rvyd ai, A rv y d a i... Atsisėdau čia pat ant grin din io ir ėmiau varstytis batus. Ji pritūpė šalimais.

- A rvyd a i, aš negaliu ten grįžti! Tu nem atei jokio G o d o , A rvyd ai, juk taip, jis neatėjo?

V ė l - A rvyd ai, A rvyd a i, A rv y d a i... Žinom a, nem ačiau jo k io G odo, atsistojau, paėm iau diržą.

- K a ip jis m ane bučiavo, A rv y d a i! - pasakė ji kažkam į erdvę.

- Kas? - jaučiausi velniškai pavargęs.

- A rvyd a i, kodėl viskas šitaip? A š m okėjau bū ti viena. Iš pradžių tą savo vienatvę branginau, bet dabar ji nebepake­ liam a. M es žinome, kad esame pasmerkti vienatvei, ta čia u ... R eikia kažkaip padaryti viskam galą, A rv y d a i...

A š tylėdamas apsivilkau švarką.

- A rvyd ai, nepalik manęs! - Bet aš nuėjau.

Paskui, žinom a, jos ieškojau. Susiradau telefoną, skam ­ binau kone kasdien - niekas neatsiliepdavo.

Vakar ėjau Katedros aikšte. D ien a buvo karšta, žmonės jautėsi lyg žuvys verdančiam e vandenyje. K eikiau savo n u ­

trintus džinsus ir plonutėlius m arškinius, kurie, rodos, su­ traukė į save visą vidurdienio sutrą.

Staiga išvydau aukštą vyriškį ilgu juodu paltu, su k a tiliu ­ ku ant galvos. M a n e nukrėtė šiurpas, tačiau ėm iau sekti jam iš paskos. Varpinės bokšto papėdėje pam ačiau sėdinčią ir rūkančią Irmą. Vyriškis priėjo prie jos, juodu pasibučia­ vo, prisim iniau vaizdelį dangaus ir kalno fo n e ...

Irma pastebėjo mane.

- Labas, - tarė ji šypsodamasi ir rodydam a pirštu į G odo: - Č ia M indaugas. O čia, M in d au g ai, ponas G o d o , - ji pa­ plekšnojo m an per petį. - Taigi susipažinkit!

Loštelėjau atgal lyg nuo stipraus smūgio. Irma m irktelėjo m an ir, įsikabinus G o d o , - ak, atsiprašau, M in d a u g u i - į parankę, nuėjo. Atsisukus dar pam ojavo m an. Parodžiau jai liežuvį.

Atsisėdau varpinės bokšto šešėlyje. Užsirūkiau, leidau dū­ mus pro nosį. Ponas G odo! N ežinau kiek laiko taip kiūtojau. - A rvyd ai, - staiga kažkas subliuvo m an į ausį, - vaikeli mielas, kas gi tau šovė per tokius karščius vaikščioti su pal­ tu ir dar katiliu ku ant galvos?!

T a i buvo m ano bičiulis A lg is. N edrąsiai pakėliau galvą, lyg prasikaltęs vaikas dėbtelėjau į jį.

- Paltas ir katiliukas, žinom a, pritrenkiantys, lyg iš M ag- rito paveikslų, kur tu ir išknisai tokius? V aikeli, nusivilk šituos drabužėlius, ko l tavęs nesupakavo ir neuždarė! Eim e verčiau išgerti!

Atsistojau. M es nuėjome Katedros aikšte. M udviejų silue­ tai tolo nelyginant sename filme, vis mažėdami ir m ažėdam i...

Koncertas Nr. 1

N a žinom a, Ji pavėlavo! A tbėgo jau m erkiantis šviesoms didžiajam e hole. Prietem oje užlėkė m arm uriniais laiptais, nė nespėjusi žvilgtelėti į savo atspindį m ilžiniškam e v e id ro ­ dyje (tikriausiai Venecijos stiklo, kaip jūs m anote?). O taip svajojo kopti lėtai lėtai, susikaupusi, gal ir truputėlį liūdna, sustoti prie veidrodžio, išvysti save k rištolin ių sietynų švie­ soje rausvo žoržeto suknele, lengva it krintantis aguonos žiedlapis (dabar Ji dėvi džinsais ir juodu aptem ptu džem pe­ riu, jokios rausvo žoržeto suknelės, lengvos lyg krintantis aguonos žiedlapis, nė bū ti negali!). O gal net turėtų ran k o ­ se arbatinių rožių puokštę, švytinčią nelyginant rugpjūčio dangus saulėlydyje. Gėles įteiktų dirigentui, rūsčiam aske­ tiškam vyriškiui klasikiniu profiliu, ilgom is laibom is ran k o ­ mis it paukščio sparnų griaučiai viduram žių alchem ikų p ie ­ šiniuose. Tačiau - nebuvo nieko panašaus... Ji tik susibarė su budinčiąja, bedantę senute, jokiu būdu nenorėjusia leis­ ti salėn prasidėjus koncertui (na ar ne absurdas?).

Praskleidusi nušiurusią purpurinio aksom o užuolaidą, Ji įsm uko salėn.

Ū m a i į Ją plūstelėjo kažkas m ėlyno, gaivaus, kvepiančio ir vėsaus. Atsirėm ė į sieną, buvo sunku išsilaikyti ant kojų, tokia m ėlyna m ėlyna, gaivi, kvapi ir vėsi banga Ją užplūdo

(įsivaizduokite, lyg bristum ėt audringon jūron!).

Pastebėjusi tuščią vietą nuo krašto paskutinėje eilėje, n u ­ tipeno ir atsisėdo. Kėdė gryno juodm edžio, apmušta tam ­ siai žaliu pliušu (taip atrodė tik tamsoje, šiaip gobelenas buvo pilkas, nusitrynęs, o prastame lakuotam e medyje iš­ pjaustyti in icia la i G . H ., tikriausiai kokių prievarta atvary­ tų m okinukų).

Taip prasidėjo Jos pirmasis koncertas! N enustebkite. Stai­ ga Ji nusprendė susidom ėti klasika! Lygiai taip jūs nuspren­ džiate m okytis portugalų ar japonų kalbos, perskaityti d v i­ dešim t tris E m ilio Zola tomus, kolekcio n u o ti pašto ženklus aviacijos tem a arba nuvažiuoti autostopu ligi U la n Udės. N a o Ji kitą rytą po savo aštuonioliktojo gim tadienio sum a­ nė n u eiti į rim tosios muzikos koncertą. Savo dienoraštyje Ji užrašė: koncertas N r. 1.

Ji niekam nenorėjo prisipažinti pavargusi nuo „savo kar­ tos“ muzikos tonacijų, verčiančių suktis ratu vietoje lyg mar­ gaspalviam vilkiukui, trankyti galvą į grindis ar į sieną apsi- drabsčius veidą plaukais, kandžiotis pirštus, gesinti cigarečių nuorūkas sau į delnus. Pasiutusios elektroninės muzikos, be­ viltiškos lyg trokštančiojo riksmas tyruose, šiurpios it tuščios švytinčios naktinio didm iesčio gatvės, nykios lyg d u lkin i fab­ riko kam inai, įklim pę užtroškusiame danguje. Ir net bitlai, kurių klausydavosi labai atsargiai, tyliai tyliai, naktim is, kai Jos kam barį užliedavo pavasarinė mėnesiena ir tamsiame lan ­

go kvadrate m irkčiodavo raudonai žalios aklon prarajon n e ­ riančių lėktuvų švieselės, n e b e g e l b ė j o !

D abar sėdėjo štai čia net prasižiojusi iš nuostabos! T ik nem anykit, kad Ji pirm ąsyk išgirdo sim foninį orkestrą, for­ tepijoną ar berniukų chorą! Ji net skyrė B achą nuo B e th o ­ veno, žinojo Bartoką, M alerį, M esianą, Prokofjevą, Pende- reckį, Skriabiną - taip, taip !!! Bet dar niekada jokia kita m uzika nebuvo Jos taip paveikusi! Jautėsi tarsi šiltą žvaigž­ dėtą liepos n a k tį bristų į čiulbančius jūros vandenis, nedrą­ siai slystu raibuliuojančiu mėnesienos taku, liguistai grakš­ čia i it som nam bulė ištiesusi rankas lin k akinam ai balto dis­ ko giliai alsuojančiam e danguje. Eitų , eitų, eitų, eitų, kol vanduo susiskleistų virš galvos nelyginant m ilžiniškas ju o ­ dosios tulpės žiedas. Tuom et - atsim erktų. N e , ji nebūtų m irusi, tačiau nebegyva. Suprantate? Pro akis, ausis, burną srutų kažkas - plazdėtų, pleventų, banguotų, tilindžiuotų, gaustų, kuždėtų, skambėtų, šlamėtų, vaitotų, švytėtų, tvink- čiotų, ulbėtų, pulsuotų, b lyksėtų ... Vanduo? O gal - m uzi­ ka? M ato te, girdite, jaučiate, užuodžiate?

Jautėsi visiškai besvorė, buvo taip lengva, ram u ir gera! Prisim inė koncertus, kuriuose klykdavo ik i užkim im o (ro­ dės, balso stygos plyš, it skaudus metalas smigdamos gomu- rin drauge su trūkstančiom is elek trin ių gitarų stygomis), kratydavo galvą, trypdavo kojom į grindis negirdėdam a, n e ­ norėdam a girdėti, neapkęsdam a muzikos, užsimerkusi, kad nem atytų, kas dedasi prakaitu perdvisusioje salėje, scen o­ je. Išslinkdavo laukan leisgyvė, it būtų bėgus m ilijono k ilo ­ m etrų m aratoną, bet taip ir nepasiekus finišo, jusdavo spen­ giantį skausmą ir įtam pą visam e kūne (garsas panašus į su­ gedusio m ikrofono spiegimą, girdėjote kada nors?). G alva atrodydavo suskeldėjus nelyginant puodynė į šukes, spaus­ davo gniauždavo ją rankom is, kad g a lu tin a i nesubyrėtų

(taip daro ką nors sudaužę išsigandę vaikai). Kartais apim ­ davo nežemiškas ilgesys, jausdavosi ūm ai praradusi abso­ liu čia i viską, vaitodavo - galvoje nubusdavo kažkokių m e­ lodijų nuotrupos ar iškildavo m ėlynai apšviesti, be galo ar­ tim i ir reikalingi, amžiams pradingę veidai.

O , čia buvo visai kas kita! Scenoje degė žvakės, skleisda­ mos šventyklos, paslaptingų apeigų kvapą, palaim ingą ra­ mybę, rim tį, susikaupim ą. Ji prisim inė, kad inkai turėjo N e

-V

žinom o D ie v o Šventyklą, kurioje galėjo melstis kiekvienas ir kam tik panorėdavo. Č ia žmonės taip pat pam aldžiai su­ sikaupę žvelgė į begalybę.

Sėdint paskutinėje eilėje strykų nebuvo m atyti, atrodė, kad juodarūbiai žmonės keistais, grakščiais, slėpiningais ju ­ desiais išgauna garsus, nė neprisiliesdam i m edinių instru­ m entų. Ji žiūrėjo į tai pakerėta. Pirm am e plane sėdėjo v io ­ lo n čelin in kė tam siai raudonu drabužiu it vešlus (toks gali būti ne tik krūmas!) angelas iš V a n E ik o paveikslų. V io lo n ­ čelininkė glam onėjo instrum entą lengvais plačiais judesiais, čia atsilošdama, čia palenkdam a galvą, siūbuodam a į šalis, staigiai atmesdama geltonus raibuliuojančius plaukus. Ji bu­ vo neįprastai graži ir m įslinga, tarsi kokia Karnos šventyk­ los vaidilutė. O dirigentas, įsivaizduojate, buvo lygiai toks, kaip Ji ir tikėjosi! Rūstus asketiškas vyriškis klasikiniu p ro ­ filiu , kietai sučiauptom is lūpom is, žilais plaukais, ilgom is laibom is rankom is it paukščio sparnų griaučiai, su skausmo ir netekties ženklu veide (kurį galėjai įžiūrėti net sėdėda­ mas paskutinėje eilėje!). Berniukų choras prim inė žydintį saulėgrąžų lauką! T ik ra i, tikrai! Jie buvo juodais drabužiais, su didžiausiom is m ezginių apykaklėm is. B erniukų tęsiama m elodija buvo skaisti, spiginam ai geltona nelyginant sau­ lėgrąžų laukas karštą rugpjūčio vidudienį.

Rodės, pasibaigus koncertui tie žmonės ne nužengs, o n u ­ skris nuo scenos, didžiuliais baltutėlaičiais sparnais kelda­ m i vėsų ūžesį. K okia viena plunksna gal net nusklęs Jai ant k e lių ...

Ji stengėsi suvokti, iš kurgi sklinda m uzika - iš susikau­ pusių įdvasintų veidų, akių, burnų, rankų, pirštų, sielų, in ­ strum entų? N e , ne! M u zik a gaubia mus, pulsuoja aplinkui ir mumyse, tereikia nepastebim o judesio, magiško gesto, m udros jai prižadinti (kam gi tie sudėtingi instrum entai - fortepijonai, sitarai, vargonai, klavesinai, samisenai?).

Apžvelgė sėdinčiųjų ap lin ku i veidus (paprastai taip žiū­ rim a ne į žmones, o į debesis danguje ar pro šalį srūvančius sūkuringus upės vandenis). V eidai buvo ramūs, susikaupę, tarsi taurūs indai sklid in i palaim os. „ A k , dar ne viskas pra­ rasta, kaip tai nuostabu!“ - sukosi galvoje.

Ją užplūdo begalinis dėkingum as viskam . (Teatleidžia tie, kurie m oka draugauti su senais medžiais, išklausyti vargo­ n ų aim anų, kalbėtis su patamsėjusiais nuo laiko paveiks­ lais. Jums šie jausm ai pažįstam i ir nereikalingi jokių paaiš­ kinim ų, bet Jai visa tai dėjosi P I R M Ą S Y K !)

T a i buvo dėkingum as sėdintiem s šalia, susikaupusiems, spinduliuojantiem s pam aldžiu susižavėjimu, tiems scenoje, pasinėrusiems į apeiginį ritualą. A trodė, lyg jie visi drauge dabar skrietų kokiam e auksu, palaim a, vos girdim u liū d e ­ siu švytinčiam e debesyje. Ji dar niekada nesijautė tokia v ie ­ niša ir niekada nebuvo šitaip susijusi su kitais! D a r n ie k u o ­ m et nebuvo taip kankinam ai graudu, nė karto neteko pa­ tirti tokio sopulingo džiaugsmo! Tarsi lietaus, barbenančio paskutinę vasaros n aktį į jau pradėjusius gelsti drebulių la ­ pus, vienatvė, delčios, atsispindinčios žydinčiam e tv e n k i­

n io vandenyje, skaidrus liūdesys, patrakęs džiaugsmas, kurį bloškia į veidus šiltas vėjas kiekvieną pavasarį, sumišai su vyšnių žiedlapiais. (Prisim inkite visa tai ir išgirsite muziką, kurioje skendėjo Ji!)

D eja, Ji žinojo, kad tai B A I G S I S kaip kiekvienas stebuklas, ir vėl viskas bus kaip buvę. Pragariškai sunku išlaikyti nesuteptus, neišblukusius šviesius įspūdžius - ly­ giai kaip prisim inti šviesius sapnus. (Kažkurioje A frik o s gen­ tyje žmonės, kurie pam ena savo sapnus ir gali ką tinkam i v e ik ti tuose trapiuose regėjimuose, laikom i šventaisiais!) K a i būdavo baisiai bloga, sunku, liūdna, Ji knaisiodavosi savyje, kankindavosi tarsi klaidžiodam a aklinai tamsiais k o ­ ridoriais ir nuolatos skaudžiai atsitrenkdam a į sunkias, am ­ žiams užtrenktas cin k o duris. Ir iš niekur nesulaukdavo pa­ galbos, ir niekas niekas niekas, net ramūs m edžiai po Jos langu, nežadėdavo paguodos!

Ū m a i prapliupo ovacijos!!!!! Ji krūptelėjo, tartum kas prie pat ausies būtų susprogdinęs balioną. Sėdėjo užsimerkus, nekrustelėdam a, paskui vėl n u viln ijo muzika nelyginant gla­ m onė. Troško amžiams pasilikti šioje m uzikoje, įklim p ti lyg m arm urinė statula Pompėjos lavoje.

V ė l klioktelėjo ovacijos. Žm onės salėje ėmė stotis, n e ­ kantriai bildėjo kėdės, kai kurie metėsi lin k durų, apklotų raudono pliušo užuolaidom is.

Ji žiūrėjo, kaip mažas berniukas baltu m egztiniu padavė v io lo n če lin in k e i geltonų astrų puokštę. K rūptelėjo staiga prisim inus lygiai tokią puokštę, perrištą oranžiniu kaspinu su užrašu I L O V E Y O U , kurią virpėdam a teikė akiniuotam estrados žvaigždei (paskui visą savaitę sirgo, ilgėdam asi trum po, šilto jo rankos prisilietim o).

Ji vis dar sėdėjo. Ir, pasirodo, ne v e ltu i! J sceną išėjo m oteris labai negražia blizgančia suknele ir pranešė, kad koncertas bus tęsiamas (balsas keistai trū kčiojo, nors Jai šįvakar viskas atrodė keista). M ote ris negražia blizgančia suknele kažką pašnibždėjo dirigen tu i, paskui v io lo n č e li­ n in k e i ir pirm ajam sm u ikin in ku i. B ern iu k ai, nu lipę nuo scenos, susėdo salėje laisvose vietose, tam soje neryškiai bolavo apykaklės.

Koncertas tęsėsi. Koncertas tęsėsi ir tęsėsi. V io lo n č e li­ ninkė nebegrojo. A psisiautusi pilkos vilnos skraiste, stovė­ jo scenos papėdėje, atsilošusi į sieną. Tolydžio uostydama nekvepiančias astras, stebėjo orkestrantus ir dirigentą. Ž v a ­ kės geso, tačiau niekas nedegė šviesos. Salėje nervingai, n e ­ rim astingai, net truputį m aištingai sušnarėjo.

D irigentas dabar jau buvo panašus į pam išusį atsiskyrėlį fanatiką, per pamaldas užgrobusį šventyklą. Ž ili plaukai krito jam ant veido, judesiai tapo kam puoti, staigūs, nervingi, atrodė, kad jis laido prakeiksm us arba pagauna kažką ore, sugniaužia ir įniršęs sviedžia savo m uzikantam s į veidus. O m uzika įgavo nuodingą, žaliai geltoną sieros garų atspalvį. Žvakės geso, ir m uzikantai nustodavo groję, nors tai nebu­ vo „A tsisveikinim o sim fonija“ ! Ilgiausiai jos ruseno prie m a­ žyčio žilo senučiuko, stypsančio tarp m ilžiniškų litaurų, būg­ nų, lėkščių. M elod ija pasidarė neapsakom ai nyki, visus ūm ai užplūdo neviltis lyg pabudus tamsią šaltą naktį, kai to lu ­ moje bejėgiškai ūkia traukinys.

Dirigentas sutrikęs negrabiai skėstelėjo rankom , paėmęs pluoštelį natų, uždegė nuo baigiančios sm ilkti žvakės. M u ­ zikantai nu tilo.

iš pasipiktinim o ar nuostabos. N iekas nedegė šviesos nei salėje, nei scenoje.

Išslinko laikydam a žvakę toji pati m oteris labai negražia suknele. Iš liepsnos trūkčiojim o buvo galim a spręsti, kaip virpa jos ranka.

- Prašome ramybės ir - nekelti panikos.

Prasidėjo karas.

P R A S I D Ė J O K A R A S . P r a s i d ė j o k a r a s , - pasakė ji tris kartus visiškai skirtingom is intonacijom is, tarsi ieško­ dam a tinkam os tokiem s žodžiams. - A n t m iesto num esta bom ba. Prašom ebepanikos! - iškošė vienu atsikvėpim u, b u ­ vo neįm anom a suprasti, ką tai reiškia. - Visas miestas su­ naikintas. Prašom ebepanikos! Esam e per pusę kilom etro nuo sprogimo epicentro. Prašom ebepanikos! M ū sų pasta­ tas per kažkokį stebuklą, - ji n u tilo, o paskui lyg ir pasitai­ sė: - N eišaiškintom is aplinkybėm is išliko. Prašom ebepani­ kos! Pas mus jau skrenda gelbėjim o ekspedicija. Visus pra­ šome pasilikti savo vietose. Prašom ebepanikos! Išeiti iš sa­ lės, atidarinėti langus ir duris griežtai draudžiam a! Prašo- m ebepanikos! Šviesos įjungti, deja, negalim e, nutraukta elektros linija. Prašom ebepanikos! Tuoj bus surastos ir at­ neštos žvakės, skirtos naujam etei „A tsisveikinim o sim foni­ jai“. Prašom ebepanikos! - užbaigė ji atsikvėpdam a taip gi­ liai, kad net žvakė užgeso.

Tačiau panika k ilo. Įsivaizduokite save tokioje situacijo­ je - tarsi pabudus iš košm ariško sapno, kai rankos ir kojos nutirpusios, sukaustytos, o atlošta galva nepajudinam a, su­ paralyžiuota siaubo. Prašom ebepanikos!!! Tačiau jūs p u o ­ late prie durų, kurios pasirodo užrakintos, plėšiate raudono pliušo užuolaidas, klebenate rankenas, daužote kum ščiais, spardote kojom is, m ėginate išlaužti pečiais.

Ji tebesėdėjo savo vietoje. M atė, kaip mažutėlytė k u p ro ­ ta senutė su šlepetėmis dalija žvakes. M u zik a n ta i degiojo jas drebančiom rankom , daugelis rūkė.

Dirigentas, atsisukęs į salę, kažkaip m aldaujam ai įsakm iai, o gal įsakm iai m aldaujam ai tarė:

- A k , sėskite gi visi į savo vietas. M es jums ką nors p a­ grosime. N u sira m in k ite ...

Keista, bet visi pakluso, lyg darželinukai nu olan kiai su­ sėdo verkšlendam i, vaitodam i, aikčiodam i, šniurkščiodam i nosim is.

Ji suprato, kokiom is „neišaiškintom is aplinkybėm is“ išli­ ko jų pastatas vos per puskilom etrį nuo sprogim o ep icen ­ tro. M u zika panardino juos visus drauge į kažkokį palaim a ir vos girdim u liūdesiu švytintį debesį. Tai buvo niekieno nenugalim as švytėjimas!

Bet veikiai Jos galvoje ėmė suktis, tikriau, trū k čioti kaip užsikirtusi plokštelė v ie n u i viena m intis: a š n e n o r i u m i r t i a š n e n o r i u m i r t i a š n e n o r i u m i r t i . . . J i regėjo, kaip toji m intis it deginantis, ik i šnypščiančio rau­ donio įkaitintas stačiakam pis blokas be galo lėtai leidžiasi nuo lubų žemyn, ant galvų, grasindam a visus sutraiškyti.

D abar jau, be jokios abejonės, vyko apeigos! Taip žm o­ nės, laistydam i ašaromis šaltas m ozaikines grindis, giedo­ davo cerkvėse, vildam iesi atstum ti totorių antplūdį. V a ri­ nis varpų gaudesys drauge su varnų pulkais kildavo į alka­ ną dangų neužkirsdam as kelio juodiem s m aro vandenim s. M ušdavo būgnus, pūsdavo didžiules rožines kriaukles, kol akys iššokdavo ant kaktų, o sm ilkiniuose sprogdavo gyslos, tačiau ugnis plėsdavosi, godžiai springdam a, žiaukčiodam a, žagsėdama rydavo kaim us, miestus, rūmus, miškus.

B uvo keista, kraupu ir absurdiška. M u zika nebebuvo nei gaivus vanduo, nei glam onė. Ji tapo skvarbi, visa ardanti, ėdėsi į akis, burną, visą kūną, keldam a šleikštulį, silpnum ą, kaustančią baim ę paširdžiuose ir galugerklyje - lygiai kaip radiacijos spinduliai ten, anapus.

Įtampa augo. Salėje buvo visiškai tamsu, žvakių apšvies- ti m uzikantų veidai panėšėjo į nem aloniai tragiškas ispanų baroko skulptūras.

G alvoje buvo tuščia kaip niekad. (Seniau ji m anė - kol žmogus gyvas, tol jam e sūkuriuoja mintys.) O gal ji jau b u ­ vo mirusi?

Į sceną vėl išslinko m oteris, nešina žvake. N u sivilk u si n e ­ gražiąją blizgančią suknelę, dabar buvo su tokiu pat bjauriu žydru lietpalčiu.

- A tvyk sta gelbėjim o ekspedicija! Prašom ebepanikos! Sraigtasparniai mus paims! Prašom ebepanikos! Pirm ieji bus sodinam i vaikai, paskui moterys ir seneliai. Prašom ebepa­ nikos! O rkestran tai išeis paskutiniai. Prašom ebepanikos! Prašome griežtai laikytis eilės tvarkos! Prašom ebepanikos! Prašome visus lėtai ir tvarkingai eiti lin k išėjimo!

L i n k i š ė j i m o .

Taigi, kaip duris mes vadiname „įėjimu“ iš lauko ir „išėjimu“

iš vidaus, lygiai toks gyvenimo ir mirties santykis,

- prisim inė kažkada skaičiusi T ib e to M iru sių jų knygoje.

V ė l kilo panika. V isi laužydam i kėdes, stum dydam iesi, virsdam i, keikdam iesi, rėkdam i grūdosi prie išėjimo. (Ji pa­ sijuto, lyg atsidūrusi kokiam e pragariškam e P O P muzikos festivalyje.) B erniukai iš choro veriam ai spiegė. O rkestran ­ tai grojo kažką panašaus į žvalų maršą. Spūstis išrovė Ją iš vietos, nubloškė lin k durų, šveitė į koridorių. Iki kraujo n u ­

sibrozdinusi ranką, atsidūrė prie laiptų. Klam pioje tamsoje visi plūdo m arm uriniais laiptais, vaiduokliškai atsispindė- darni veidrodyje. Ji užsimerkė ir išvydo padūm avusį to ėst- rados žvaigždės (prisimenate - geltonos astras, oranžinis kas­ pinas su užrašu I L O V E Y O U ) žvilgsnį. Jautė lygiai to k į pat alpulingą silpnum ą kaip ir tuom et. M ėg in o įsivaizduoti, kad jos kūnas krin ta nebūtin pragaištingais kalnų upės verpe­ tais, su m aurojančia sniego lavina ar aštrių, krauju aptaš­ kytų akm enų griūtim . Tai pasirodė taip klaiku, taip bepras­ miška, taip absurdiška, kad Ji ėmė klykti drauge su visais. Jautė, kad tuoj tuoj neteks sąmonės.

H o le jau vaikštinėjo kareiviai. Tik ria u sia i kareiviai. S u n ­ kiai apibūdinam i padarai, žmonės ne žmonės, panašūs į mar- siečius iš prim ityvių fantastinių film ų (įsivaizduojate?). A n t parketo voliojosi neštuvai, slepiam osios spalvos dėžės su R audonojo Kryžiaus ženklais, dujokaukės, storos m edžia­ gos apsiaustai.

Žm onės blaškėsi šlitiniuodam i, stum dydam iesi, griūdam i ant gerai išvaškuoto parketo. K a reivia i turėjo stiprius ži­ bintus, šviesa smogte smogdavo, rodės, spiria į veidą, pašir­ džius, pilvą ar pakinklius.

- Stokite į eilę, stokite į eilę, - šaukė kažkas į megafoną, - tvarkingai, ram iai, be panikos stokite į eilę! Pirm a vaikai, moterys, seneliai, paskiausiai vyrai. T v a rk in g a i stokite į e i­ lę prie I Š Ė J I M O . Ten jum s išduos dujokaukes ir radia­ cijai nepralaidžius apsiaustus!

- N e n o riu prie išėjim o!!! N e n o riu prie išėjim o!!! - spie­ gė Ji, nebeatpažindam a savo balso.

Šalia Jos stovėjo frakuotas vyriškis su kontrabosu (orkest­ rantas tikriausiai). Ji staiga prisim inė m otinos pasakojimą:

kai toji buvo dar visai mažytė, okupacijos metais, kartą re ­ gėjo iš geto šaudyti varom us žydus. M oterys nešėsi m antą, vaikai - m edinius arkliukus išpešiotais ašutiniais karčiais, o vienas senas vyras g iliai įdubusiom is akim is, beveik žydra veido oda — kontrabosą. A r jie žinojo einą m irti? K ie k v ie ­ nąsyk, kai m am a tai pasakodavo, Ji graudžiai raudodavo.

D abar Ji raudojo lygiai taip pat graudžiai. V ė l pasijuto kaip ir po k itų koncertų: galva - tarsi ištaškyta į šipulius puodynė. M ėšlungiškai gniaužė ją rankom is, rodėsi, šukės ik i pasiutusio skausm o sminga delnuosna.

Žm onės lyg pamišę veržėsi laukan, nors ten ir tykojo ra­ diacijos pavojus. Tarsi visus ūm ai būtų apsėdusi klaustrofo­ bija, rovė nuo langų m ėlyno aksom o ir gofruoto šilko užuo­ laidas, plėšė užkaltus langus, nusidrėksdam i rankų odą, lau ­ žydami nagus, m ėgino kulti stiklus. G a lo p pavyko atverti vieną langą, žmonės rėkdam i, griūdam i šoko laukan, bėgo prie sraigtasparnių, į kuriuos lip ti pasirodė draudžiam a.

Ji taip pat išsprūdo laukan, šokdam a parklupo, susimušė koją. A n t Jos užgriuvo dar kažkieno kūnas, pabiro geltonos astras. Pasukus galvą, šalia pam atė išblyškusį p u tlų veidą - lygiai kaip V a n E ik o angelų (atspėjote, tai buvo v io lo n če li­ ninkė). Jos padėjo viena kitai atsikelti. V a n E ik o angelo suknelė buvo keliose vietose perplėšta. Ji žiūrėjo į geltonas juoduose pelenuose pažirusias astras ir šįsyk kažkodėl prisi­ m inė jo (taip taip, to estrados žvaigždės) praviras lūpas.

K u r tik pažvelgsi driekėsi juoda, tarpais vio le tin e lie p s­ na rusenanti plynė, lyg m ilžiniška laužavietė. O ras buvo nepakeliam ai tvankus, d vokian tis, sm augiantis, d u sin an ­ tis, žudantis! Pačia tiesiogine prasme - žudantis oras, užuo­ džiate?

V io lo n če lin in k ė , staiga suklikusi, n elyg in an t pašautas paukštis laviruodam a tarp ugnies apim tų plotų, pasileido ton pusėn, kur buvo senamiestis. Ū m a i plati raudona jos suknia užsiliepsnojo, ugnis lyžtelėjo angeliškai purius plau ­ kus. Įdomu, ar ji išgirdo goslų liepsnos kuždesį sau už nuga­ ros? O gal tai prim inė deginantį sparnų šlamesį? Ji ėmė pra­ tisai klykti. G riu v o ant žemės ir pradėjo voliotis, vis taip pat pratisai klykdam a. Tai nebebuvo žmogaus balsas, - su­ mišąs mašinos stabdžių ir pervažiuoto šuns spygsmas. Būrys kareivių nubėgo prie jos. B u vo visiškai aišku, kad nebeįm a­ nom a padėti tam kupliam liepsnojančiam angelui (kažkam kažkada pasirodė kuplus liepsnojantis krū m as...). N iek am nebebuvo įm anom a p a d ėti!!!

V aikai su dujokaukėm is ir plačiais apsiaustais kniubdam i bėgo prie sraigtasparnių ir dingdavo juose tarsi pražiotuose drakonų nasruose.

Dangus pulsavo, nepakenčiam ai raudonas, šleikščiai gel­ tonais pakraštėliais (nors buvo naktis ir tam siai m ėlyni žvaigždėti debesys turėjo skleisti gaivią sidabrinę vėsą). Ji pam atė juodą išdidų siluetą pūlingai kraujuojančio dangaus fone. (Tai dirigentas, rūstus asketiškas vyriškis klasikiniu profiliu, kietai sučiauptom is lūpom is, plevėsuojančiais ži­ lais plaukais, su am žinu skausmo ir netekties ženklu v e i­ de.) Ji prisim inė dar vieną mamos pasakojimą: mergytė, pra­ ūžus priešo bom bonešiam s, m ėšlungiškai spausdama savo mamos (Jos senelės) ranką išlipo iš paskubomis iškastos slėp­ tuvės, pam atė lygiai to k į juodą išdidų siluetą pūlingai krau­ juojančio dangaus fone. Tai buvo vienuolis, tėvas Paukš­ tys, meldęsis su jom is toje pat slėptuvėje antskrydžio m etu. D abar jis dėkojo D ie v u i už praūžusią nelaim ę, o maža mergy­ tė, skaudžiai gniauždam a m otinos ranką, žvelgė į dangų

-m ilžinišką, krauju pasruvusią žiauraus pa-m išėlio, ž-mogžu­ džio D ie v o akį.

- N e, ne, ne, ne! - šaukė dusdama, kosėdama, springdama. Ji susiėmė rankom is galvą. A tro d ė - čia kažkokia klaida, Ją užm iršo pažadinti iš klaikaus sapno, jėga bloškė į žiau­ raus, žmogžudžio D ie v o pam išėlišką regėjimą.

- N e , ne, ne, ne, ne! - šaukė dusdam a, kosėdama, spring­ dama. Kažkas čiupo ją už pečių, užlaužė rankas, m aukšlin- dam i ant galvos dujokaukę.

- N e , ne, ne, ne, ne! - švokštė dusdama.

Pro aprasojusius dujokaukės stiklus regėjo, kaip į raudo­ ną dangų nyra sraigtasparniai nelyginant m ilžiniškos m u­ sės krešančio kraujo vonion.

M atė, kaip sprogsta pirmasis, kuriam e sėdėjo patys m a­ žiausi choro d ain in in kai ir tas, baltais drabužėliais, teikęs geltonas astras vio lo n čelin in k ei. Ją čiupo už rankos, tempė prie sraigtasparnio. Ji muistėsi, rangėsi, klaupėsi, duso, kol neteko sąmonės.

A tsigavo tik sraigtasparniui pakilus, Jai nuėm ė dujokau­ kę ir pakišo am oniako buteliuką panosėn. Kosėdam a žiūrė­ jo pro langą. Iš viršaus baltas Filharm onijos rūmas juodoje rūkstančioje plynėje atrodė lyg nespėjęs sudegti kaulas gęs­ tančiam e aukure.

D ė l neišaiškintų priežasčių sprogo ir tas sraigtasparnis, kuriam e skrido Ji, taip pat - visi likusieji. N ie k a m nepavy­ ko išsigelbėti.

T ik nepaliestas Filharm onijos pastatas bolavo rūkstan- čiam e pam išėlio aukure, vos per puskilom etrį nuo sprogi­ m o ep ice n tro ...

Pasiaiškinimas

V

miesto, K. rajono, Civilinių bylų raštinės

Sekretoriui

Jūs norite sužinoti priežastis, dėl kurių aš, pilietė S. V , pali­ kau savo vyrą D . V , pabėgau iš nam ų pasiimdama (pagrob­ dama, kaip jūs sakote) mūsų septynm etį sūnų J. V ? M a n o manym u - viską papasakojau, bet jūs atkakliai teigiate, kad į klausimus neatsakau, išsisukinėju, nenurodau konkrečių įvy­ kio priežasčių. Sakote, raštiškai viską išdėstyti bus lengviau? G albūt. Negalėsite manęs pertraukinėti įrodinėdam i, kad n u ­ klystu nuo temos, pilstau iš tuščio į kiaurą užtušuodama tik­ rąsias priežastis ir aplinkybes. Patikėkite, viskas, absoliučiai viskas buvo priežastis tam, kas galų gale atsitiko! Viskas be galo glaudžiai susiję, nepakeičiam a, užprogramuota.

Tai prasidėjo lygiai prieš metus. V ie n ą rudens popietę su sūnum išėjome nusipirkti chrizantem ų. A š labai mėgstu šias gėles - paskutinį gilų šiltą vasaros atodūsį, trunkantį visą rudenį. M a n patinka jų aitrus aromatas, visada stangriai švytintys žiedlapiai, vėsūs didžiuliai lapai. Tai vienintelė švie­ sa, raibuliuojanti virš m ano galvos užplūdus tirštiems spa­ lio rūkams.

Vyras liko nam ie, laukė kažkokios žurnalistės, kuriai tu ­ rėjo du oti interviu. Jūs jau tikriausiai inform uoti, kad m a­ no vyras - aktorius, labai populiarus aktorius.

B uvo ankstyvas ruduo, žalum a aplinkui raudo ir gelto be galo lėtai, lyg drėgnos, sunkiai įsiliepsnojančios malkos. T ru ­ pu tį lynojo. M a n patinka lietus. M a n o vyras kažkada, se­ niai seniai, pasakė: „A š nemėgstu skam bių palyginim ų, bet m ano sieloje - visada lietus!“ Lyjant jaučiuosi, lyg būčiau jo sieloje.

Nuėjom e į m ažutėlaitį turgų, keistai susigūžusį asfaltuo­ toje aikštelėje tarp daugiaaukščių ekstram odernių nam ų. A trod ė lyg koks baisiai retas, bebaigiąs išnykti padaras. K ie k ­ vienąsyk nustebdavau, kad jo (t. y. turgelio) neapvožia po stiklin iu gaubtu ar neuždaro į narvą dvigubom is grotomis.

Ėjom e tarp ilgom eilėm balose išrikiuotų stalų. Sūnus avė­ jo raudonais gum iniais batais ir pasimėgaudamas šliureno per purviną vandenį.

Astros, gladiolės, rožės, gvazdikai, obuoliai, astras, sly­ vos, rožės, aguročiai, šerm ukšniai, papūga, gvazdikai, arbū­ zai, diem edis, ram unės, kopūstai, astras, obuoliai, gerbe- ros, pelargonijos, slyvos, kalijos, astras, obuoliai, pelargo­ nijos - o kurgi chrizantem os? Pasileidau tekina, jausdama už nugaros kylantį, sūria sunkia banga užgriūsiantį pavojų.

Ch rizan tem ų neradau!!!

Staiga m ane apėmė toks jausmas, jog visa tai kartą jau yra buvę. L in k manęs tipeno nedidukė susirietus senučiu­ kė bereikšmėm is gintarinėm is katės akim is. Puikiausiai p ri­ sim iniau, ką ji m an dabar pasakys. K ad išvengčiau to n e ­ m alonaus liguisto pasikartojim o, pasilenkiau prie sūnaus ir pliaukštelėjau per rankutę, kuria jis rakinėjo nosį. Bet tu č­

tuojau supratau: ir tai jau yra buvę! Atsitiesus pažvelgiau į raukšlėtą, sulam dytą it pageltęs popierius senutės veidą. „ A r poniai nereikia juodų la k in ių bačiukų?“ - paklausė ji p a­ šnibždom is, o m an kūnu perbėgo šiurpas, tarytum ei brūkš­ telėjus geležiniu daiktu per stiklą. Viskas dėjosi lygiai taip, kaip ir turėjo dėtis. Senučiukė ištraukė iš po plačios p u rv i­ nos prijuostės dailius juodus batelius labai plonais k u ln iu ­ kais. Prisim iniau: paėmus batelį į rankas - tučtuojau išm e­ siu balon. Tarsi bandydam a nugalėti ko k į beprasm į prieta­ rą, ištiesiau ranką ir užčiuopiau šaltą, slidų nelyginant g li­ taus roplio paviršių. Lakinis batelis tekštelėjo balon. „Tai nevėkšla, kad tu kur su tin tu m !“ - iškošė senė, o aš pasilei­ dau bėgti, tem pdam a iš paskos sūnų. „M am a, mam yte, taip kažkada jau buvo! D aug daug kartų ir lygiai taip! O i m a­ ma, aš prisim enu! A š b ijau !“ - šaukė jis, kibiais mažais pirš­ teliais įsikirsdamas m an į delną.

Bėgome kokias penkias m inutes, uždusę, šnopuodam i, sunkiai gaudydam i orą. Sustojom e staiga sužviegus m aši­ nos stabdžiams. Užšokau ant šaligatvio neklausydam a, ką burnoja vairuotojas, persisvėręs per m ėlyno sunkvežim io kabinos langelį. Sūnus atsisuko ir parodė jam liežuvį.

A tsitūpus ėm iau šluostyti vaikui ašaras. „M am a, tu m a­ tai - mes pabėgom !“ - sukuždėjo kažkaip ypač išdidžiai. N u ­ sijuokus linktelėjau galva. T ik ra i jautėmės pasprukę iš kaž­ kokios užkeiktų, nuodingai kankinančių, nesam ų (?) prisi­ m inim ų zonos.

Patraukėm e nam o. „Va ir neparnešim tėveliui krizante- m ų. Jis tikriausiai labai nusim ins“, - pasakė vaikas. M a n o vyras, kaip ir aš, labai mėgo chrizantem as, netgi, sakyčiau, jautė joms kažkokį narkom anišką potraukį! R udeniop m ū­

sų nam ai virsdavo tikra oranžerija. Kiekvienas ruduo mums būdavo tylaus džiaugsmo ir ilgesingo liūdesio šventė. L a ip ­ tais lėkte užlėkiau, taip troškau greičiau viską papasakoti vyrui. Žinojau, kad jis mane išklausys, supras, nuram ins, paguos, pralinksm ins ir - tikrai nepasijuoks. Visados nam o grįždavau lyg į kokią šventyklą, glūdinčią ram iam e užute­ kyje ar žydinčioje oazėje. Išsiplėšus iš sausakimšo troleibu­ so, lėkdavau tekina, akim irksniu užskriedavau į penktą aukštą, neturėdavau kantrybės raustis ieškodam a raktų, ra­ k in ti duris, karštligiškai spausdavau skam bučio mygtuką. K a i vyras atidarydavo, puldavau prie jo kaip prie altoriaus. Taip - kaip prie altoriaus! Tegu tai jūsų nejuokina, neglu­ m ina, nestebina, neerzina, nešokiruoja! A š dievinau ir d ie ­ vinu savo vyrą, įsigilinkit į šį žodį! Ir dar! K a i skriedavau nam o pu rvin on prieblandon grim ztančiom is šurm uliuojan­ čiom is didm iesčio gatvėmis, galvoje skam bėdavo vis ta pati Tagorės frazė:

Taip išdalinu aš savo laiką žmogui, kiekvienam,

kuris atkakliai prašo, ir nėra ko dėti ant tavo altoriaus. Atėjus

vakarui, skubu bijodama, kad tavo vartai bus užkelti, bet pasi

-

rodo, kad yra dar laiko!..

N o rėčiau tikėti, jog tai neatrodys jums nei kvaila, nei beprasmiška, nei - sentim entalu!

T a i truko ištisus septynerius m ūsų bendro gyvenim o m e­ tus. N uolatos jo ilgėdavausi, netgi tuom et, kai būdavom e drauge. Be perstojo jaučiau kažkokią įtam pą, pavojų, nega­ liu pasakyti, ar tai buvo baim ė jį prarasti, ar „užkeltų vartų“ nujautim as. Jau m inėjau, kad m ano vyras - aktorius, drau­ gės dažnai su piktdžiugiška užuojauta kartodavo: „ A k , n e ­ lengva bū ti tokio gražaus, tokio populiaraus, tokio išlepin­ to vyriškio žm ona!“ Bet tai m ane m ažiausiai kam avo. Pa­

vojus tykojo kažkur kitur, grėsė ne tos moterys, kuriom is jis susižavėdavo vienai nakčiai. N iek u om et nebuvau pavydi, troškau, kad jis būtų laim ingas ir turėtų visišką laisvę.

T ą pavakarę kaip visada bėgau laiptais paskui džiugiai šnopuojantį sūnų, m intyse deklam uodam a:

Ak, panerki

iš­ tuštėjusį

mano gyvenimą į šitą vandenyną, paskandink jį į

p il­ natvės

gelmę, leisk man pajusti prarastąjį susiliejimo su Visata

svaigulį!!!

Jau norėjau spausti skam butį, paleisti nekantrią, ilgą, t i­ lindžiuojančią trelę, bet staiga supratau, kad m ano vyras - ne vienas. N ežinau, kas buvo pirm iau - ar pajutau, kad su juo ten kažkas yra, ar paprasčiausiai prisim iniau: šiandien jį turėjo aplankyti žurnalistė.

Taigi atsirakinau duris pati. Vaikas puolė svetainėn gar­ siai šaukdamas: „Tėveli oi tėveli žinok mes nenupirkom kri- zantem ų ir dar atsitiko baisus dalykas atrodė kad viskas jau kažkada buvo lygiai taip m am ytė išmetė tokios senės batelį į balą ir ta boba pasakė kad mamytė nevėkšla kur sutintų aš verkiau ir mes bėgom !!!“ Visa tai berniukas išrėkė baisiau­ siai susijaudinęs, užsikirsdamas, plakdam as žodžius į krūvą, maišydamas skiem enis, nukąsdam as galūnes. Iš kam bario atsklido m ano vyro ir skambus, net šaižokas moters juokas.

K u rį laiką stovėjau prieš veidrodį, nesiryždam a eiti pas juos. Vyras m ane pašaukė, ir tada įėjau. Jis ir ji, sėdėdami vienas priešais kitą, rūkė. V irš jųdviejų galvų virpėjo žalias švytintis ovalas. Žvelgiau nem irksėdam a, visą išmušė lip ­ nus karštis. Žalias švytėjimas, persiskyręs į du pusrutulius, išnyko. Paskui vėl pasirodė du vaiskūs žali debesėliai virš jų galvų, susiliejo į vieną ir - dingo. T a i vyko be galo greitai, akim oju. M a n labai gaila, kad skaitydam i nepatirsite nė

da-lėlės to įspūdžio, nupurčiusio m ane kaip stipri elektra, srū­ van ti į panages.

Susverdėjau. Vyras atsistojo, priėjęs apkabino mane per pečius, nuvedė, pasodino į fotelį, visos šios „procedūros“ pabaigoje pabučiavo į šaltą aprasojusią kaktą. Užsim erkusi ėm iau g iliai ritm in gai alsuoti, skaičiuodam a iškvėpim us. „Kas gi tau, brangioji?“ - paklausė vyras, šiltas ramus balsas sugrąžino m ane realybėn. Atsim erkus pažvelgiau į jį. Vyras atlošė galvą ir nusišypsojo m an. A tsisukau į m oterį. Iš pir­ m o žvilgsnio ji m an pasirodė labai pikantiška, paskui n e ­ graži, o geriau įsižiūrėjus - paslaptingai, plėšriai patraukli, tarsi sfinksas. Puikiausiai žinojau, kaip ji apibūdintų mane: „gražutė šviesiaplaukė žmona“, „sim patiška blondinė gyve­ nim o draugė“, „m ielai vaikiška D . V. gyvenim o palydovė“ - ir viskas. N e kartą esu skaičius tokius dalykėlius vyrui skir­ tuose straipsniuose.

B u vo beužplūstanti nuotaika, kad vėl viskas kartojasi, bet aš skubiai n u vijau ją šalin, skausm ingai suleisdam a n a ­ gus į delnus, sukąsdam a dantis, m ėšlungiškai suglausda- ma kojas.

Atsistojau, atsiprašiau pasakiusi, kad blogai jaučiuosi, n u ­ slinkau į miegamąjį.

N ie k a ip negalėjau pam iršti to virpan čio žalsvo ovalaus švytėjim o virš jųdviejų galvų. Jaučiausi taip, lyg būčiau už­ tikusi juos besim ylint. A k ne, jaučiausi daug baisiau! Lyg ūm ai būčiau praradusi absoliučiai viską! A k ne, tai buvo nepalyginti sunkiau!

G ulėjau lovoje nenusirengus, nenusiavus, vos sulaikyda­ ma kalenančius dantis.

susirūpinęs, glostė m an galvą, bučiavo rankas klausinėda­ mas, kas gi atsitiko.

M ėginau jam viską paaiškinti, pradedant chrizantem o­ mis, juodu aukštakulniu bateliu baloje, senės prakeiksm u, žviegiančiais m ėlyno sunkvežim io stabdžiais, slogiu pasikar­ tojančios situacijos jausmu, baigiant - žaliu virpančiu ova­ liu švytėjim u virš jųdviejų galvų. N epatikėsite, bet jis iš­ klausė nepaprastai atidžiai, įdėm iai, žiūrėdamas tiesiai m an į akis. O tai toks retas dalykas, kai žmonės m oka, gali, n eb i­ jo žiūrėti vie n i kitiem s į akis!

Vyras atnešė kavos su konjaku ir kvapią pridegtą cigare­ tę. Pažadėjo n u pirkti m an visas m ūsų mieste pražystančias chrizantem as. Paaiškino, kad išgyvenau Bergsono „prisim i­ nim o apie dabartį“ situaciją, rodančią, jog esu pervargusi. A š net truputėlį susigėdau - jis dirbo nepalyginti daugiau už m ane. N edrąsiai paklausiau, kaip jam patiko toji žurna­ listė. Jis, atsainiai gūžtelėjęs pečiais, pareiškė nemėgstąs už save vyresnių intelektualių, nuožm ių fem inisčių, iš aukšto postringaujančių jam nesuprantam us dalykus. „Prieš tokias jaučiuosi it zuikis prieš kobrą ir darausi nepaprastai d ro ­ vus.“ Jei nors kartą regėjote m ano vyrą, tikriausiai n ep ati­ kėsite šiais žodžiais. B et taip sakydamas jis išsiblaškęs p ro ­ bėgšmais dėbtelėjo į m ane ir tikrai pasirodė panašus į bai­ siausiai išgąsdintą zuikį. A š nusijuokiau ir pasijutau V IS IŠ ­ K A I L A I M I N G A !

Rodos, jau m inėjau, kad m ane nuolatos kam avo neaiški m audžianti pavojaus ir netekties nuojauta, kasvakar genanti tekiną nam o. Visiškai saugi pasijusdavau tik trum putėlę aki­ m irką - kai išvysdavau jo liūdnas svajingas akis šalia savo veido.